Laisvas darbuotojų judėjimas – vienas iš pamatinių Sutarties principų, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnyje ir plėtotas ES antrinės teisės aktuose bei Teisingumo Teismo praktikoje. ES piliečiai turi teisę:

• ieškoti darbo kitoje ES šalyje,
• joje dirbti be darbo leidimo,
• joje gyventi dėl darbo,
• joje pasilikti net jeigu nebedirba,
• būti vertinami taip pat kaip ir tos šalies piliečiai, kai ieško darbo, turėti tokias pačias darbo sąlygas ir visas kitas socialines bei mokesčių lengvatas.

Be to, ES piliečių tam tikrų rūšių sveikatos ir socialinės apsaugos teisės gali būti perkeltos į šalį, į kurią jie vyksta ieškoti darbo (žr. „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“ ).

Laisvo darbuotojų judėjimo principo iš esmės laikomasi ir Europos ekonominės erdvės šalyse: Islandijoje, Lichtenšteine ir Norvegijoje.

Tam tikrą darbą dirbančių žmonių profesinė kvalifikacija gali būti pripažinta užsienyje (žr. „Abipusis profesinės kvalifikacijos pripažinimas“).

ES socialinės apsaugos koordinavimo taisyklės skirtos apsaugoti žmonių, persikeliančių iš vienos šalies į kitą Europos Sąjungoje, į Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Šveicariją bei iš jų, teises.

Kas gali pasinaudoti šia laisve?

• Darbo ieškantys asmenys, t. y. ES piliečiai, kurie persikelia į kitą ES šalį ieškodami darbo (laikantis tam tikrų sąlygų)
• ES piliečiai, dirbantys kitoje ES šalyje
• ES piliečiai, kurie padirbėję užsienyje grįžta į savo kilmės šalį
• Jų šeimos nariai

Žmonių, kurie ketina dirbti savarankiškai, studentų ir pensininkų arba kitų ekonomikos požiūriu darbo rinkoje neaktyvių asmenų teisės gali šiek tiek skirtis. Daugiau informacijos apie šias grupes rasite svetainėje „Jūsų Europa“.

Kokių apribojimų esama?

• Šioje svetainėje aprašytos teisės taikomos žmonėms, kurie naudojasi savo laisvo judėjimo teise darbo tikslais.
• Yra apribojimų, grindžiamų visuomenės saugumo, viešosios politikos, visuomenės sveikatos sumetimais, ir darbo viešajame sektoriuje apribojimų.