Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys paimti 2017 m. birželio mėn. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2018 m. gruodžio mėn.

1 lentelė. Energijos gamyba 2005 ir 2015 m.
(mln. tonų naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

1 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamyba 2015 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (nrg_107a)

2 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamybos raida (pagal kuro rūšį) 2005–2015 m.
(2005 m. = 100, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

2 lentelė. Pirminės energijos grynasis importas 2005–2015 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (demo_pjan)

3 lentelė. Pagrindinės ES 28 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2005–2015 m.
(proc. importo iš ne ES 28)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_122a), (nrg_123a) ir (nrg_124a)

3 grafikas. ES 28 energetinės priklausomybės lygis 2005–2015 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a), (nrg_102a) ir (nrg_103a)

4 grafikas. Energetinės priklausomybės nuo visų produktų lygis 2005 ir 2015 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (tsdcc310)

Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos, ypač nuo naftos, o pastaruoju metu – ir nuo dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama pirminės energijos gamyba ES ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2015 m. daugiau nei pusė (54,0 proc.) ES 28 bendrojo energijos vidaus suvartojimo sieta su importu.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Pirminė gamyba

2015 m. ES 28 iš viso buvo pagaminta 767 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) – žr. 1 lentelę. Šis kiekis buvo 0,8 proc. mažesnis nei prieš metus. Taigi bendroji neigiama pastarųjų metų tendencija tęsėsi, išskyrus 2010 m., kai energijos gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su pasauline finansų ir ekonomikos krize. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2015 m. ES 28 buvo pagaminta 15,2 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES 28 bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2015 m. iš ES valstybių narių daugiausia (17,8 proc. visos ES 28 produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Vokietija (15,6 proc.), trečioje – Jungtinė Karalystė (15,4 proc.). Pagrindiniai pokyčiai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, – atitinkamai 7,1 ir 1,4 proc. punkto sumažėjusios Jungtinės Karalystės ir Danijos dalys, bet atitinkamai 2,8 ir 1,4 proc. punkto padidėjusios Prancūzijos ir Italijos dalys. Santykinės likusių valstybių narių dalys nesumažėjo arba nepadidėjo daugiau kaip 1,0 proc. punkto. Vienintelės kitos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Daniją, kurių dalys nagrinėjamu laikotarpiu sumažėjo, buvo Nyderlandai, Belgija ir Lietuva.

Absoliučiaisiais dydžiais pusėje ES valstybių narių per dešimtmetį iki 2015 m. pirminės energijos gamybos mastas didėjo. Didžiausia gamybos plėtra nustatyta Italijoje (padidėjimas 5,9 TNE), po jos – Ispanijoje (3,4 mln. TNE), Austrijoje (2,2 mln. TNE), Portugalijoje ir Estijoje (po 1,7 mln. TNE). Priešinga padėtis buvo Jungtinėje Karalystėje, kur pirminės energijos gamyba sumažėjo 85,7 mln. TNE. Apie šios gamybos sumažėjimą daugiau kaip 10,0 mln. TNE taip pat pranešė Vokietija (17,0 mln. TNE), Danija (15,1 mln. TNE), Nyderlandai (14,9 mln. TNE) ir Lenkija (10,5 mln. TNE).

2015 m. pirminės energijos gamyba ES 28 aprėpė įvairius energijos išteklius, kurių svarbiausias (pagal dalies dydį) – branduolinė energija (28,9 proc. viso kiekio). Branduolinė energija buvo itin svarbi Prancūzijai. Šioje šalyje ji sudarė daugiau kaip keturis penktadalius (82,5 proc.) nacionalinės pirminės energijos gamybos. Belgijoje ši dalis sudarė šiek tiek mažiau nei du trečdalius (65,0 proc.), o Slovakijoje – daugiau kaip tris penktadalius (62,6 proc.). Kitose valstybėse narėse branduolinė energija sudarė mažiau nei pusę visos pirminės gamybos, o iš viso jos nenaudojo 14 ES valstybių narių. Vokietijos vyriausybė paskelbė planuojanti iki 2022 m. uždaryti visus Vokietijos branduolinius reaktorius.

2014 m. daugiau kaip ketvirtadaliui (26,7 proc.) visos ES 28 pirminės energijos pagaminti naudoti atsinaujinantieji energijos ištekliai, beveik penktadaliui – kietasis kuras (18,9 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo šiek tiek mažesnė (14,0 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos išteklius (9,8 proc.) (žr. 1 grafiką).

ES 28 pirminė gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių augo labiausiai. 2005–2015 m. šis augimas buvo palyginti tolygus, tik 2011 m. buvo šiek tiek sumažėjęs (žr. 2 grafiką). Per šį dešimtmetį gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių padidėjo 71,0 proc. Iš dalies ji pakeitė gamybą iš kitų energijos išteklių. Kitų išteklių gamyba iš esmės mažėjo, ypač žalios naftos (43,9 proc.), gamtinių dujų (43,5 proc.) ir kietojo kuro (25,7 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 14,1 proc.

Importas

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos importo, nors po pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2015 m. ES 28 pirminės energijos importas viršijo eksportą maždaug 902 mln. TEN. Apskritai didžiausios pirminės energijos grynosios importuotojos buvo gausiausiai apgyvendintos ES valstybės narės, išskyrus Lenkiją (turinčią dideles anglies atsargas). 2005 m. tik viena iš ES valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą. Tad dabar nė viena ES valstybė narė nėra grynoji energijos eksportuotoja (žr. 2 lentelę). Pagal gyventojų skaičių 2015 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

ES 28 importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi, bet pagrindinė žalios naftos ir gamtinių dujų tiekėja liko Rusija (nepaisant to, kad jai tenkanti dalis šiek tiek mažėjo), be to, ji dabar tiekia ir daugiausia kietojo kuro (žr. 3 lentelę).

2015 m. apie 25,8 proc. kietojo kuro ES 28 importavo iš Rusijos. Pagrindine kietojo kuro tiekėja Rusija tapo 2006 m., perėmusi šią poziciją iš Pietų Afrikos. ES 28 iš Rusijos importuojamo kietojo kuro dalis laipsniškai didėjo nuo 20,2 proc. 2005 m. iki santykinai didžiausios 26,2 proc. dalies 2009 m. 2010 m. ji smarkiai sumažėjo, 2013 m. vėl padidėjo iki 25,9 proc., o per tolesnius dvejus metus išliko beveik nepakitusi. 2005–2015 m. ES 28 kietojo kuro importo iš Kolumbijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dalys padidėjo daugiau nei dvigubai: atitinkamai nuo 10,0 proc. iki 21,3 proc. ir nuo 6,5 proc. iki 14,0 proc. viso kiekio. 2005 m. pagrindinė į ES 28 importuojamo kietojo kuro tiekėja buvo Pietų Afrika (21,4 proc. viso kiekio). 2011 m. jos dalis sumažėjo iki 6,9 proc., o vėliau stabilizavosi.

Rusija taip pat buvo pagrindinė į ES 28 importuojamos žalios naftos tiekėja. Jos dalis 2005 m. sudarė 30,5 proc., vėliau laipsniškai didėjo iki didžiausio 32,8 proc. lygio 2011 m., o 2015 m. sumažėjo iki 27,7 proc. Šiuo laikotarpiu iš Norvegijos į ES 28 importuotos žalios naftos dalis mažėjo palyginti lėtai nuo 15,6 proc. 2005 m. iki 11,4 proc. 2015 m. 2005–2015 m. sparčiai didėjo santykinė ES 28 žalios naftos importo iš Azerbaidžano (daugiau kaip keturis kartus), Irako (3,7 karto), Angolos (3,5 karto) ir Nigerijos (2,7 karto) dalis.

Tačiau ES 28 gamtinių dujų importo iš Rusijos dalis 2005–2010 m. sumažėjo nuo 34,6 proc. iki 26,8 proc., bet ši tendencija pakito ir 2013 m. buvo nustatyta santykinai didžiausia 32,4 proc. dalis, o vėliau ji šiek tiek sumažėjo iki šiek tiek mažiau nei 30,0 proc. Per 3 lentelėje nurodytą dešimtmetį Norvegija išliko antra pagal dydį į ES importuojamų gamtinių dujų tiekėja. Jos dalis padidėjo nuo beveik penktadalio (20,2 proc. 2005 m.) iki daugiau kaip ketvirtadalio (25,9 proc. 2015 m.). Iš Alžyro į ES 28 tiektų gamtinių dujų dalis 2005–2015 m. sumažėjo beveik perpus, o iš Kataro – padidėjo beveik penkis kartus.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2015 m. beveik du trečdalius (64,1 proc.) gamtinių dujų ES 28 importavo iš Rusijos, Norvegijos ir Alžyro. Panaši analizė rodo, kad 61,0 proc. kietojo kuro ES 28 importavo iš Rusijos, Kolumbijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, o žalios naftos iš pagrindinių tiekėjų importuota šiek tiek mažiau: iš Rusijos, Norvegijos ir Nigerijos importuota žalia nafta sudarė 47,1 proc. ES 28 importo.

ES 28 priklausomybė nuo energijos importo padidėjo nuo šiek tiek daugiau kaip 40 proc. bendrųjų energijos sąnaudų 1990 m. iki 54,0 proc. 2015 m. (žr. 3 grafiką). Nuo 2004 m. ES 28 grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą. Kitaip tariant, daugiau nei pusė ES 28 bendrųjų energijos vidaus sąnaudų buvo padengiama grynuoju importu, todėl priklausomybės rodiklis viršijo 50,0 proc.

Iš 2015 m. rodiklio matyti šiek tiek sumažėjęs priklausomybės lygis, kuris 2008 m. buvo pasiekęs santykinai didžiausią 54,5 proc. rodiklį. Taigi 2013–2015 m. ES 28 energetinės priklausomybės rodiklis padidėjo 0,9 proc. punkto. Panagrinėjus išsamiau matyti, kad didžiausi 2015 m. rodikliai buvo susiję su žalia nafta (88,8 proc.) ir gamtinėmis dujomis (69,1 proc.), o mažiausias – su kietuoju kuru (42,8 proc.).

Per pastarąjį dešimtmetį (2005–2015 m.) ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ES nepriklausančių šalių augo greičiau nei priklausomybė nuo žalios naftos ir kietojo kuro tiekimo (12,0 proc. punktų, palyginti su atitinkamai 6,4 proc. punkto ir 3,4 proc. punkto).

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas ir toks liko 2014 bei 2015 m., kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 4 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2015 m. buvo Estijos, Danijos, Rumunijos ir Lenkijos (tik šios šalys pateikė mažesnius nei 30,0 proc. priklausomybės lygio rodiklius), o Kipras, Malta ir Liuksemburgas buvo (beveik) visiškai priklausomos nuo pirminės energijos importo: jų priklausomybės rodikliai viršijo 90,0 proc.

Iš 2005–2015 m. pokyčių analizės matyti, kad Danija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Nyderlandai ir Lenkija tapo vis labiau priklausomos nuo energijos importo, kad galėtų padengti savo vidaus energijos sąnaudas. Šias tendencijas didžiąja dalimi galima susieti su sumažėjusia pirminės energijos gamyba (tai susiję su senkančiomis žaliavomis). Taip pat, nors ir mažiau, didėjo Belgijos, Čekijos, Graikijos ir Vokietijos priklausomybė. Visų kitų ES valstybių narių energetinės priklausomybės rodikliai 2005–2015 m. sumažėjo. Didžiausias pokytis nustatytas Estijoje, kurioje šis rodiklis sumažėjo nuo 26,1 proc. iki 7,4 proc. Daugiau kaip 10,0 proc. punktų šis rodiklis sumažėjo Latvijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje, Austrijoje ir Rumunijoje. Tai paskatino padidėjęs energijos vartojimo efektyvumas ir (arba) perėjimas prie energijos rūšių derinio, siekiant skatinti pirminę gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, priskiriama prie pirminės branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamybos. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

Energetinis saugumas

ES 28 daugiau nei pusę energijos importuoja iš ES nepriklausančių šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo (nors yra tam tikrų požymių, kad pastaraisiais metais priklausomybės rodiklis stabilizavosi). Didžioji energijos dalis į ES importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo. Naujos naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti ES valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija (COM(2010) 639 final). Šioje strategijoje nustatyti dešimtmečio energetikos srities prioritetai ir veiksmai, kurių galima imtis įvairioms problemoms spręsti, pvz., sukurti konkurencingų kainų ir saugaus išteklių tiekimo rinką, skatinti pirmauti technologijų srityje ir veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais (pvz., siekiant toliau palaikyti gerus santykius su ES nepriklausančių šalių energijos tiekėjais ir energijos tranzito šalimis). Toliau šioje srityje imtasi veiksmų pagal Energetikos strategiją iki 2030 m. (anglų k.), kurioje nustatytas klimato ir energetikos politikos pagrindas laikotarpiui iki 2030 m., ir Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. (anglų k.), kuriame numatyta ES išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2050 m. sumažinti 80–95 proc.

2005 m. spalio mėn. įsteigusi Energijos bendriją (anglų k.) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose. Iš jų būtų galima paminėti „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjusį veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekį (jungiantį Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES). Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais (COM(2011) 539 galutinis).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330 final), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamą energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi. 2015 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija (COM(2015) 80 final), kuriame tvirtinama, kad svarbus energijos (ypač dujų) tiekimo saugumo užtikrinimo aspektas yra visapusiškas susitarimų dėl energijos pirkimo iš ES nepriklausančių šalių laikymasis. Vėliau 2016 m. vasario mėn. Europos Komisija pateikė pasiūlymus dėl naujų ES dujų tiekimo saugumo taisyklių (COM(2016) 52 final) ir naujų taisyklių dėl ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių energetikos susitarimų (COM(2016) 53 final).