Reports
Data: 16 dec 2016
Tema: Business support, Energy, Environment, EU Strategy for the Baltic Sea Region, EU Strategy for the Danube Region, Tourism, Transport, Research & Development, EU Strategy for the Adriatic and Ionian Region, Social inclusion, Jobs, Education and Training, Structural Funds management and Governance
Kalbos: bg | cs | da | de | el | en | es | et | fi | fr | hr | hu | it | lt | lv | mt | nl | pl | pt | ro | sk | sl | sv
Vykstant globalizacijai valstybės tapo tarpusavyje labiau susijusios, tad problemas dabar tenka spręsti abipus sienų. Taigi reikia apsvarstyti, kaip makroregionai – naujos funkcinės zonos – gali padėti geriau įgyvendinti ES politiką ir programas ir užtikrinti teritorinę sanglaudą, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje.
Makroregioninių strategijų atsiradimą lėmė kelios ES valstybės ir regionai, jomis papildę tradicinę nacionalinę teritorinio valdymo politiką. Šios strategijos parengtos taip, kad būtų galima spręsti bendrus uždavinius, pvz., susijusius su inovacijomis grindžiamu ekonomikos augimu, aplinka ar klimato kaita, taikant principą „iš apačios į viršų“ ir įtraukiant nacionalinius, regioninius ir vietos subjektus.
2009 m. Europos Vadovų Tarybai patvirtinus ES Baltijos jūros regiono strategiją, vėliau buvo išplėtotos dar trys makroregioninės strategijos: 2011 m. ES strategija dėl Dunojaus regiono, 2014 m. ES strategija dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono ir 2016 m. ES strategija dėl Alpių regiono.
Įgyvendinant makroregionines strategijas dabar dalyvauja 19 ES valstybių narių ir 8 ne ES valstybės, taigi šios strategijos jau tapo neatsiejama ES politikos sistemos dalimi. Jų tikslai visiškai atitinka ES politikos prioritetus; jomis didinama įvairių ES politikos sričių ir priemonių sinergija ir jos įtvirtintos sanglaudos politikos sistemoje.
Dėl makroregioninių strategijų dar vertingesnis tampa bendradarbiavimo įgyvendinant sanglaudos politiką aspektas. Šios strategijos yra daugiasektorio, daugiapakopio ir daugiašalio valdymo platforma, atvira ir ne ES valstybėms. Strategijos gali būti labai svarbios padedant šioms valstybėms stiprinti ryšius su ES ir švelninti galimą neigiamą poveikį prie ES išorės sienų.