Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys išgauti 2018 m. liepos mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2020 m. sausio mėn.

Highlights

2016 m. pirminės energijos gamybos apimtis ES buvo 15 proc. mažesnė nei prieš dešimtmetį.

2016 m. pagrindinė ES žalios naftos, gamtinių dujų ir kietojo kuro tiekėja buvo Rusija.

Development of the production of primary energy (by fuel type), EU-28, 2006-2016

Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos išteklių, ypač nuo naftos, o pastaruoju metu – ir nuo dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama pirminės energijos gamyba ES ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2016 m. daugiau nei pusė (53,6 proc.) ES 28 bendrojo energijos vidaus suvartojimo sieta su importu.

Full article

2006–2016 m. mažėjo pirminės energijos gamyba

2016 m. pirminės energijos ES 28 iš viso buvo pagaminta 755 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) – žr. 1 lentelę. Šis kiekis buvo 1,6 proc. mažesnis nei prieš metus. Taigi bendroji neigiama pastarųjų metų tendencija tęsėsi, išskyrus 2010 m., kai energijos gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su pasauline finansų ir ekonomikos krize. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2016 m. ES 28 buvo pagaminta 14,7 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES 28 bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2016 m. iš ES valstybių narių daugiausia (17,3 proc. visos ES 28 produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Jungtinė Karalystė (15,8 proc.), trečioje – Vokietija (15,3 proc.). Pagrindiniai pokyčiai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, – atitinkamai 5,1 ir 1,3 proc. punkto sumažėjusios Jungtinės Karalystės ir Danijos dalys, bet atitinkamai 2,1 ir 1,1 proc. punkto padidėjusios Prancūzijos ir Italijos dalys. Santykinės likusių valstybių narių dalys nesumažėjo arba nepadidėjo daugiau kaip +/-1,0 proc. punkto. Vienintelės kitos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Daniją, kurių dalys nagrinėjamu laikotarpiu sumažėjo, buvo Nyderlandai, Vokietija, Graikija, Čekija ir Lietuva.

Absoliučiaisiais dydžiais 15-oje ES valstybių narių per pastaruosius 11 metų iki 2016 m. pirminės energijos gamybos mastas didėjo. Didžiausia gamybos plėtra nustatyta Italijoje (padidėjimas 3,7 TNE), po jos – Ispanijoje (2,8 mln. TNE), Airijoje (2,5 mln. TNE), Austrijoje (2,4 mln. TNE) ir Švedijoje (2,3 mln. TNE). Priešinga padėtis buvo Jungtinėje Karalystėje, kur pirminės energijos gamyba sumažėjo 66,0 mln. TNE. Apie šios gamybos sumažėjimą daugiau kaip 10 mln. TNE taip pat pranešė Vokietija (-22,8 mln. TNE), Nyderlandai (-15,3 mln. TNE), Danija (-14,4 mln. TNE) ir Lenkija (-10,4 mln. TNE).

1 lentelė. Energijos gamyba 2006 ir 2016 m.
(mln. tonų naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

2016 m. pirminės energijos gamyba ES 28 aprėpė įvairius energijos išteklius, kurių svarbiausias (pagal dalies dydį) – branduolinė energija (28,7 proc. viso kiekio). Branduolinė energija buvo ypač svarbi Prancūzijai, kur ji siejama su beveik 80 proc. nacionalinės pirminės energijos gamybos. Belgijoje ši dalis siekė lygiai tris ketvirtadalius, Slovakijoje – viršijo tris penktadalius (62,3 proc.). Kitose ES valstybėse narėse branduolinės energijos dalies pirminės energijos gamyboje rodiklis buvo mažesnis nei pusė bendrojo, o pusėje ES valstybių narių branduolinė energetika iš viso buvo nereikšminga. Vokietijos Vyriausybė paskelbė ketinanti iki 2022 m. uždaryti visus savo branduolinius reaktorius.

2016 m. daugiau kaip ketvirtadaliui (27,9 proc.) visos ES 28 pirminės energijos pagaminti naudoti atsinaujinantieji energijos ištekliai, beveik penktadaliui – kietasis kuras (17,5 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo šiek tiek mažesnė (14,2 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos išteklius (9,8 proc.) (žr. 1 grafiką).

1 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamyba 2016 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (nrg_107a)

Palyginti su visomis kitomis energijos rūšimis, ES 28 labiausiai didėjo pirminės energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2006–2016 m. šis augimas buvo palyginti tolygus, tik 2011 m. buvo šiek tiek sumažėjęs (žr. 2 grafiką). Per šiuos 11 metų gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių padidėjo 66,5 proc. Iš dalies ji pakeitė gamybą iš kitų energijos išteklių. Kitų išteklių gamyba iš esmės mažėjo, ypač gamtinių dujų (-43,9 proc.), žalios naftos (-43,5 proc.) ir kietojo kuro (-30,8 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 15,2 proc.

2 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamybos raida (pagal kuro rūšį) 2006–2016 m.
(2006 m. = 100, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

Visa ES ir jos valstybės narės – grynieji energijos importuotojai

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos importo, nors po pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2016 m. ES 28 pirminės energijos importas viršijo eksportą maždaug 904 mln. TEN. Apskritai didžiausios pirminės energijos grynosios importuotojos buvo gausiausiai apgyvendintos ES valstybės narės, išskyrus Lenkiją (turinčią dideles anglies atsargas). 2006 m. tik viena iš ES valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą. Tad dabar nė viena ES valstybė narė nėra grynoji energijos eksportuotoja (žr. 2 lentelę). Pagal gyventojų skaičių 2016 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

2 lentelė. Pirminės energijos grynasis importas 2006–2016 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (demo_pjan)

ES 28 importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi, bet pagrindinė žalios naftos ir gamtinių dujų tiekėja liko Rusija (nepaisant to, kad jai tenkanti dalis šiek tiek mažėjo), be to, ji dabar tiekia ir daugiausia kietojo kuro (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Pagrindinės ES 28 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2006–2016 m.
(proc. importo iš ne ES 28)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_122a), (nrg_123a) ir (nrg_124a)

2016 m. ES 28 importavo apie 30,2 proc. viso kietojo kuro iš Rusijos. Pagrindine kietojo kuro tiekėja Rusija tapo 2006 m., perėmusi šią poziciją iš Pietų Afrikos. ES 28 iš Rusijos importuojamo kietojo kuro dalis pasiekė santykinai didžiausią 30,0 proc. rodiklį 2009 m. 2010 m. ji smarkiai sumažėjo, 2013 m. vėl padidėjo iki 28,8 proc., per tolesnius dvejus metus išliko beveik nepakitusi ir 2016 m. vėl pasiekė piką. 2006–2016 m. ES 28 kietojo kuro importo iš Kolumbijos dalis padidėjo dvigubai: nuo 11,7 proc. iki 23,4 proc. 2006 m. antroji pagal dydį į ES 28 importuojamo kietojo kuro tiekėja buvo Pietų Afrika (23,1 proc. viso kiekio). 2016 m. jos dalis sumažėjo iki 5,1 proc.

Rusija taip pat buvo pagrindinė į ES 28 importuojamos žalios naftos tiekėja. 2006 m. jos rodiklis buvo 33,8 proc. ir svyravo nuo 34,8 proc. (tai taip pat buvo pikas, pasiektas 2011 m.) iki 29,1 proc. (mažiausia dalis, užregistruota 2015 m.). 2016 m. rodiklis buvo 31,9 proc. Šiuo laikotarpiu iš Norvegijos į ES 28 importuotos žalios naftos dalis mažėjo palyginti lėtai nuo 15,4 proc. 2006 m. iki 12,4 proc. 2016 m. 2006–2016 m. sparčiai didėjo santykinė ES 28 žalios naftos importo iš Irako (2,8 kartų), Azerbaidžano (2 kartus) ir Nigerijos (1,6 kartų) dalis.

Tačiau ES 28 gamtinių dujų importo iš Rusijos dalis 2006–2010 m. sumažėjo nuo 39,3 proc. iki 31,9 proc., bet ši tendencija pakito ir 2013 m. buvo nustatyta didžiausia 41,1 proc. dalis, o vėliau ji šiek tiek sumažėjo iki šiek tiek mažiau nei 40,0 proc. Per 3 lentelėje nurodytą 11 metų laikotarpį Norvegija išliko antra pagal dydį į ES importuojamų gamtinių dujų tiekėja. Jos dalis lėtai mažėjo nuo daugiau nei ketvirtadalio (25,9 proc. 2006 m.) iki šiek tiek mažiau nei ketvirtadalio (24,8 proc. 2016 m.). Iš Nigerijos ir Libijos į ES 28 tiektų gamtinių dujų dalis 2006–2016 m. sumažėjo perpus, o iš Kataro – padidėjo 3,2 kartų.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2016 m. daugiau nei tris ketvirtadalius (77,1 proc.) gamtinių dujų ES 28 importavo iš Rusijos, Norvegijos ir Alžyro. Panaši analizė rodo, kad daugiau nei du trečdalius (68,2 proc.) kietojo kuro ES 28 importavo iš Rusijos, Kolumbijos ir Australijos, o žalios naftos iš pagrindinių tiekėjų importuota šiek tiek mažiau: iš Rusijos, Norvegijos ir Irako importuota žalia nafta sudarė 52,6 proc. ES 28 importo.

Daugiau nei pusė ES 28 energijos poreikių patenkinama importu

ES 28 priklausomybė nuo energijos importo padidėjo nuo šiek tiek daugiau kaip 40 proc. bendrųjų energijos sąnaudų 1990 m. iki 53,6 proc. 2016 m. (žr. 3 grafiką). Nuo 2004 m. ES 28 grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą, kitaip tariant, daugiau nei pusė ES 28 bendrųjų energijos vidaus sąnaudų padengiama grynuoju importu, o priklausomybės rodiklis viršijo 50,0 proc.

2016 m. energetinės priklausomybės rodiklis buvo toks pat kaip 2016 m. (53,6 proc.). Per šį laikotarpį būta tam tikrų svyravimų: 2008 m. pasiektas santykinis pikas (54,5 proc.), o 2010 m. priklausomybės rodiklis buvo mažiausias (52,7 proc.). Panagrinėjus išsamiau matyti, kad didžiausi 2016 m. rodikliai buvo susiję su žalia nafta (87,8 proc.) ir gamtinėmis dujomis (70,4 proc.), o mažiausias – su kietuoju kuru (40,2 proc.).

3 grafikas. ES 28 energetinės priklausomybės lygis 2006–2016 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a), (nrg_102a) ir (nrg_103a)

2006–2016 m. ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ES nepriklausančių šalių augo greičiau nei priklausomybė nuo žalios naftos (11,1 proc. punktų, palyginti su 3,9 proc. punktų). Minėtuoju laikotarpiu priklausomybė nuo kietojo laikotarpio sumažėjo 1,4 proc. punktų.

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas ir toks liko 2016 m., kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 4 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2016 m. buvo Estijos, Danijos, Rumunijos ir Lenkijos, o Malta, Kipras ir Liuksemburgas buvo (beveik) visiškai priklausomos nuo pirminės energijos importo: jų priklausomybės rodikliai viršijo 96,0 proc.

Iš 2006–2016 m. pokyčių analizės matyti, kad Danija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Nyderlandai ir Lenkija tapo vis labiau priklausomos nuo energijos importo, kad galėtų padengti savo vidaus energijos sąnaudas. Šias tendencijas didžiąja dalimi galima susieti su sumažėjusia pirminės energijos gamyba (tai susiję su senkančiomis žaliavomis). Taip pat, nors ir mažiau, didėjo Belgijos, Čekijos, Graikijos, Vokietijos ir Maltos priklausomybė. Visų kitų ES valstybių narių energetinės priklausomybės rodikliai 2006–2016 m. sumažėjo. Didžiausias pokytis nustatytas Estijoje, kurioje šis rodiklis sumažėjo nuo 29,2 proc. iki 6,8 proc. Daugiau kaip 10,0 proc. punktų šis rodiklis sumažėjo Airijoje, Latvijoje, Portugalijoje ir Austrijoje. Tai paskatino padidėjęs energijos vartojimo efektyvumas ir (arba) perėjimas prie energijos rūšių derinio, siekiant skatinti pirminę gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių.

4 grafikas. Energetinės priklausomybės nuo visų produktų lygis 2006 ir 2016 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (t2020_rd320)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Energijos gamyba ir importas. Lentelės ir grafikai (anglų kalba)

Duomenų šaltiniai

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, priskiriama prie pirminės branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamybos. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

ES 28 daugiau nei pusę energijos importuoja iš ES nepriklausančių šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo (nors yra tam tikrų požymių, kad pastaraisiais metais priklausomybės rodiklis stabilizavosi). Didžioji energijos dalis į ES importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo. Naujos naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti ES valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija (COM(2010) 639 final). Šioje strategijoje nustatyti dešimtmečio energetikos srities prioritetai ir veiksmai, kurių galima imtis įvairioms problemoms spręsti, pvz., sukurti konkurencingų kainų ir saugaus išteklių tiekimo rinką, skatinti pirmauti technologijų srityje ir veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais (pvz., siekiant toliau palaikyti gerus santykius su ES nepriklausančių šalių energijos tiekėjais ir energijos tranzito šalimis). Toliau šioje srityje imtasi veiksmų pagal Energetikos strategiją iki 2030 m. (anglų kalba), kurioje nustatytas klimato ir energetikos politikos pagrindas laikotarpiui iki 2030 m., ir Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. (anglų kalba), kuriame numatyta ES išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2050 m. sumažinti 80–95 proc.

2005 m. spalio mėn. įsteigusi Energijos bendriją (anglų kalba) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose. Iš jų būtų galima paminėti „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjusį veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekį (jungiantį Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES). Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais (COM(2011) 539 galutinis).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330 final), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamą energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi. 2015 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija (COM(2015) 80 final), kuriame tvirtinama, kad svarbus energijos (ypač dujų) tiekimo saugumo užtikrinimo aspektas yra visapusiškas susitarimų dėl energijos pirkimo iš ES nepriklausančių šalių laikymasis. Vėliau 2016 m. vasario mėn. Europos Komisija pateikė pasiūlymus dėl naujų ES dujų tiekimo saugumo taisyklių (COM(2016) 52 final) ir naujų taisyklių dėl ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių energetikos susitarimų (COM(2016) 53 final).