Europos Komisijos Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato generalinis direktorius Xavier Prats Monné
Pasiekti mokslo pažangos dažnai yra sunku, tačiau kai tai pavyksta, ji neretai suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas. Kas šiandien atsimena, kad vien tik XX a. nuo raupų mirė 300–500 mln. žmonių (taip, daugiau kaip pusė milijardo!)? Pavyzdžiui, 1967 m., kai PSO paskelbė apie pasaulinę raupų išnaikinimo programą, raupais per metus apsikrėsdavo 10–15 mln. žmonių per metus, 2 mln. žmonių mirė, milijonai buvo subjauroti, o apako apie 100 000 žmonių. Deja, atrodo, kad kai kurie žmonės visa tai užmiršo. Šiandien Vakarų pasaulyje apie tai niekas nėra girdėjęs, o vaikų mirtis nuo poliomielito, raupų ir panašių ligų tapo praeities atgyvena. Tačiau taip nenutiko per vieną naktį: tokia padėtis tapo įmanoma dėl to, ką ekspertai laiko vienu didžiausių XX a. visuomenės sveikatos pasiekimų, – imunizavimo. Deja, net ir dėl šių pasiekimų skeptiškas žmonių požiūris į poreikį skiepytis nedingo. Dėl keliamos panikos, klausimų hiperbolizavimo žiniasklaidoje ir sensacijų vaikymosi, taip pat dėl perdėto skiepų rizikos išpūtimo dalis visuomenės tapo linkusi užmiršti, kad skiepytis yra svarbu, jeigu visi norime likti sveiki.
Nors skiepijimas yra veiksmingiausia prevencinė visuomenės sveikatos priemonė, padedanti apsaugoti žmones nuo daugelio įvairių užkrečiamųjų ligų, skiepijimo lygis ES yra žemas, o daugumoje valstybių narių netgi mažėja. Tai yra su skiepijimu siejamos rizikos perdėjimo ir užkrečiamųjų ligų rizikos neįvertinimo rezultatas.
Tačiau skiepijimo paklausos sumažėjimas nenulėmė vakcinų pertekliaus. Iš tiesų, vakcinų daugelyje valstybių narių net pritrūko. Dabar yra mažiau Europoje įsisteigusių gamintojų ir jie turi aprūpinti vis labiau globalizuotą rinką, todėl susidaro vakcinos trūkumas, kuris gali tapti kritiniu ir sukelti sveikatos saugumo problemų.
Be to, daugelis nacionalinių imunizavimo programų neturi tvirto finansavimo plano, todėl joms trūksta investicijų į infrastruktūrą ir priežiūrą, o pagal jas vykdomi vakcinų viešieji pirkimai yra brangūs, neveiksmingi ir neefektyvūs.
Nors valstybės narės yra atsakingos už savo skiepijimo programų organizavimą ir įgyvendinimą, ES gali padėti, jei iškyla tarpvalstybinis pavojus sveikatai, įskaitant užkrečiamąsias ligas. Pagrindinė šio paramos teikimo priemonė yra bendras viešojo pirkimo susitarimas, kuriuo remdamosi jį pasirašiusios valstybės narės gali pirkti vaistus kaip grupė, galinti derėtis dėl geriausios kainos ir greičiausio bei geriausio pristatymo.
Galima nuveikti dar daugiau, ir Komisija šiuo metu nagrinėja, kaip atkreipti valstybių narių dėmesį į realų poreikį skatinti skiepijimą ir šalinti vakcinų trūkumą. Suaktyvėjus latentinei ligai ar epidemijai tai daryti bus per vėlu. Veikti reikia dabar. Reikėtų dar kartą kiekvienam priminti, kad šiandieninis sveikatos lygis tapo įmanomas tik dėl daugelį metų įgyvendintų skiepų programų, kad natūralios infekcijos rizika yra didesnė nei skiepijimu sukeliama rizika, ir kad sprendimas nesiskiepyti yra visada rizikingesnis.
