Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys išgauti 2016 m. liepos mėn. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2017 m. rugsėjo mėn. Versija anglų kalba yra naujesnė.

1 lentelė. Energijos gamyba 2004 ir 2014 m.
(mln. tonų naftos ekvivalentu).
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

1 grafikas. Pirminės energijos gamyba ES 28 2014 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu).
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (nrg_107a)

2 grafikas. Pirminės energijos gamybos raida
(pagal kuro rūšį) ES 28 2004–2014 m.
(2004=100, pagal tonas naftos ekvivalentu).
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

2 lentelė. Pirminės energijos grynasis importas 2004–2014 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (demo_pjan)

3 lentelė. Pagrindinės į ES 28 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2004–2014 m.
(proc. importo iš ne ES 28).
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_122a), (nrg_123a) ir (nrg_124a)

3 grafikas. Energetinės priklausomybės lygis ES 28 2004–2014 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu).
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a), (nrg_102a) ir (nrg_103a)

4 grafikas. Energetinės priklausomybės lygis (visi produktai) 2014 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu).
Šaltinis – Eurostatas (tsdcc310)

Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos, ypač nuo naftos, o pastaruoju metu – ir nuo dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama ES pirminės energijos gamyba ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2014 m. daugiau nei pusė (53,5 proc.) ES 28 bendrojo energijos vidaus suvartojimo buvo siejama su importu.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Pirminės energijos gamyba

2014 m. ES 28 iš viso buvo pagaminta 771 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) pirminės energijos. Taigi bendroji pastarųjų metų neigiama tendencija tęsėsi, išskyrus 2010 m., kai energijos gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su finansų ir ekonomikos krize. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2014 m. ES 28 buvo pagaminta 17,3 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES 28 bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2014 m. iš ES valstybių narių daugiausia (17,6 proc. visos ES 28 produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Vokietija (15,6 proc.), trečioje – Jungtinė Karalystė (14,0 proc.). Palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, pagrindinis pokytis – sumažėjusi Jungtinės Karalystės dalis, kuri buvo 24,1 proc. (žr. 1 lentelę). Iš valstybių narių šiuo laikotarpiu dar mažėjo tik Danijos ir Lietuvos rodikliai (atitinkamai −1,3 ir −0,4 proc. punkto). Padėtis Graikijoje, Kipre ir Maltoje nesikeitė.

Absoliučiaisiais dydžiais pusėje ES valstybių narių per 10 metų iki 2014 m. pirminės energijos gamybos mastas didėjo. Pagal šį augimą pirmavo Italija (7,6 mln. TNE). Ispanijoje, Suomijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Estijoje jis sudarė 2,0–2,5 mln. TNE. Priešinga padėtis buvo Jungtinėje Karalystėje, kur pirminės energijos gamyba sumažėjo 116,7 mln. TNE. Iš ES valstybių narių daugiau nei 10,0 mln. TNE pirminės energijos gamyba dar mažėjo tik Vokietijoje (−16,9 mln. TNE), Danijoje (–15,0 mln. TNE) ir Lenkijoje (–11,2 mln. TNE).

2014 m. pirminės energijos gamyba ES 28 aprėpė įvairius energijos išteklius, kurių svarbiausias (pagal dalies dydį) – branduolinė energija (29,4 proc. viso kiekio). Branduolinis kuras buvo ypač svarbus Prancūzijai, kur iš jo gaminama daugiau nei keturi penktadaliai (82,8 proc.) pirminės energijos. Belgijoje ši dalis buvo truputį mažesnė nei trys ketvirtadaliai (71,2 proc.), Slovakijoje – beveik du trečdaliai (64,1 proc.). Kitose valstybėse narėse branduolinė energija sudarė mažiau nei pusę visos pirminės energijos gamybos, o iš viso jos nenaudojo 14 ES valstybių narių. Vokietijos vyriausybė paskelbė planuojanti iki 2022 m. uždaryti visus Vokietijos branduolinius reaktorius.

2014 m. beveik ketvirtadaliui (25,5 proc.) visos ES 28 pirminės energijos pagaminti naudoti atsinaujinantieji energijos ištekliai, beveik penktadaliui – kietasis kuras (19,4 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo šiek tiek mažesnė (15,2 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos šaltinis (9,1 proc.) (žr. 1 grafiką).

Pirminės energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių augo smarkiausiai. 2004–2014 m. šis augimas buvo palyginti tolygus, tik 2011 m. buvo truputį sumažėjęs (žr. 2 grafiką). Per šiuos 10 metų atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamyba padidėjo 73,1 proc. Kitų pirminės energijos išteklių gamyba per šį laikotarpį iš esmės mažėjo, ypač žalios naftos (–52,0 proc.), gamtinių dujų (–42,9 proc.) ir kietojo kuro (–25,5 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 13,1 proc.

Importas

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos importo, nors po finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2014 m. ES 28 pirminės energijos importas viršijo eksportą maždaug 881 mln. TEN. Apskritai didžiausios pirminės energijos grynosios importuotojos buvo gausiausiai apgyvendintos ES valstybės narės, išskyrus Lenkiją (turinčią dideles anglies atsargas). 2004 m. tik viena iš ES valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą. Tad dabar nė viena ES valstybė narė nėra grynoji energijos eksportuotoja (žr. 2 lentelę). Pagal gyventojų skaičių 2014 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

ES 28 importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi, bet pagrindinė žalios naftos ir gamtinių dujų tiekėja liko Rusija (nepaisant to, kad pastaraisiais metais jai tenkanti dalis šiek tiek mažėjo), be to, ji dabar tiekia ir daugiausia kietojo kuro (žr. 3 lentelę). 2014 m. ES 28 importavo apie 29,0 proc. visos žalios naftos iš Rusijos. Pagrindine kietojo kuro tiekėja Rusija tapo 2006 m., perėmusi šią poziciją iš Pietų Afrikos, dar 2004 m. aplenkusi Australiją ir 2002 m. – Kolumbiją. ES 28 iš Rusijos importuojamo kietojo kuro dalis padidėjo nuo 18,0 proc. 2004 m. iki 30,0 proc. 2009 m., 2012 m. šiek tiek sumažėjo (iki 25,7 proc.), o 2014 m. vėl paaugo (iki 29,0 proc.). Priešingai šiai tendencijai, ES 28 iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų dalis 2004–2010 m. sumažėjo nuo 43,6 proc. iki 32,1 proc., bet paskui vėl pradėjo augti ir 2014 m. pasiekė 37,5 proc. Per visus 3 lentelėje parodytus 10 metų Norvegija išliko antra pagal dydį žalios naftos ir gamtinių dujų importuotoja į ES.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2014 m. ES 28 daugiau nei du trečdalius (69,1 proc.) visų gamtinių dujų importavo iš Rusijos ir Norvegijos, t. y. importas buvo labiau koncentruotas nei 2010 m., kai šių dviejų šalių gauta 59,6 proc. viso importuoto gamtinių dujų kiekio. Panaši analizė rodo, kad 2014 m. ES 28 iš Rusijos ir Norvegijos importavo 43,5 proc. visos žalios naftos (taip pat nemažai importuota iš Nigerijos, Saudo Arabijos ir Kazachstano) ir 70,7 proc. kietojo kuro – iš Rusijos, Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų. 2004–2014 m. būta požymių, kad atsiranda naujų šalių partnerių. Galima paminėti žalios naftos iš Nigerijos, Kazachstano, Azerbaidžano ir Irako arba gamtinių dujų iš Kataro ir Libijos importą.

ES 28 priklausomybė nuo energijos importo padidėjo nuo mažiau nei 40 proc. bendrųjų energijos sąnaudų XX a. devintajame dešimtmetyje iki 53,5 proc. 2014 m. (žr. 3 lentelę). Pastarasis rodiklis rodo nedidelį priklausomybės lygio sumažėjimą, kuris 2008 m. buvo net 54,5 proc. Didžiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2014 m. buvo susiję su žalia nafta (88,2 proc.) ir gamtinėmis dujomis (67,4 proc.). Per pastarąjį dešimtmetį (2004–2014 m.) ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ne ES valstybių narių augo greičiau nei priklausomybė nuo žalios naftos ir kietojo kuro tiekimo (13,8 proc. punktų, palyginti su atitinkamai 7,5 ir 7,4 proc. punktų). Nuo 2004 m. ES 28 grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą, kitaip tariant, daugiau nei pusė ES 28 bendrųjų energijos vidaus sąnaudų padengiama grynuoju importu.

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas ir toks liko 2014 m., kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 4 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2014 m. buvo Estijos, Danijos, Rumunijos ir Lenkijos (tik šios šalys pateikė mažesnius nei 30,0 proc. priklausomybės lygio rodiklius), o Malta, Liuksemburgas ir Kipras buvo (beveik) visiškai priklausomos nuo pirminės energijos importo: jų priklausomybės rodikliai viršijo 90 proc.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, priskiriama prie pirminės branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamybos. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

Energetinis saugumas

ES 28 daugiau nei pusę energijos importuoja iš ne ES šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo (nors yra tam tikrų požymių, kad pastaraisiais metais priklausomybės rodiklis stabilizavosi). Didžioji energijos dalis į ES importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo.

Po 2009 m. sausio mėn. Rusijos ir Ukrainos dujų krizės energijos tiekimo saugumo teisinė bazė buvo persvarstyta ir 2009 m. rugsėjo mėn. Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2009/119/EB, kuria ES valstybės narės įpareigojamos išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas. Šios naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (KOM(2010) 639 galutinis). Šioje strategijoje nustatyti 10 metų energetikos srities prioritetai ir veiksmai, kurių galima imtis įvairioms problemoms spręsti, pvz., sukurti konkurencingų kainų ir saugaus išteklių tiekimo rinką, skatinti pirmauti technologijų srityje ir veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais. Vienas iš prioritetų – palaikyti gerus santykius su ES nepriklausančių šalių energijos tiekėjais ir energijos tranzito šalimis. Toliau šioje srityje imtasi veiksmų pagal Energetikos strategiją iki 2030 m. (anglų k.), kurioje nustatytas klimato ir energetikos politikos pagrindas laikotarpiui iki 2030 m., ir Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. (anglų k.), kuriam numatyta iki 2050 m. 80–95 proc. sumažinti ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

2005 m. spalio mėn. įsteigusi Energijos bendriją (anglų k.) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ (KOM(2011) 539 galutinis).

Šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose, pvz., „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjęs veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekis (jungiantis Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330 final), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamą energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi.