Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys paimti gegužės 2015. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2016 m. lapkričio mėn. Versija anglų kalba yra naujesnė.

1 lentelė. Energijos gamyba 2003 m. ir 2013 m.
(mln. tonų naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

1 grafikas. Pirminės energijos gamyba ES 28 2013 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (nrg_107a)

2 grafikas. Pirminės energijos gamybos raida
(pagal kuro rūšį) ES 28 2003–2013 m.
(2003=100, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_100a)

2 lentelė. Pirminės energijos grynasis importas 2003–2013 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a) ir (demo_pjan)

3 lentelė. Pagrindinės į ES 28 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2003–2013 m.
(proc. importo iš ne ES 28)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_122a), (nrg_123a) ir (nrg_124a)

4 lentelė. Energetinės priklausomybės lygis ES 28 2003–2013 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_100a), (nrg_102a) ir (nrg_103a)

3 grafikas. Energetinės priklausomybės lygis (visi produktai) 2013 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąsias energijos vidaus sąnaudas ir laivų bunkeriuose esantį kurą, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (tsdcc310)

Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos, ypač nuo naftos, o pastaruoju metu – ir nuo dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama pirminės energijos gamyba ES ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2013 m. daugiau nei pusė (53,2 proc.) ES 28 bendrojo energijos vidaus suvartojimo siejama su importu.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Pirminės energijos gamyba

2013 m. ES 28 iš viso buvo pagaminta 790 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) pirminės energijos. Taigi bendroji pastarųjų metų neigiama tendencija tęsėsi, išskyrus 2010 m., kai gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su finansų ir ekonomikos krize. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2013 m. ES 28 buvo pagaminta 15,4 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES 28 bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2013 m. iš ES valstybių narių daugiausia (17,1 proc. visos ES 28 produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Vokietija (15,3 proc.), trečioje – Jungtinė Karalystė (13,9 proc.). Palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, pagrindinis pokytis – sumažėjusi Jungtinės Karalystės dalis, kuri prieš tai buvo 26,2 proc. (žr. 1 lentelę). Iš valstybių narių šiuo laikotarpiu dar mažėjo tik Danijos ir Lietuvos rodikliai (atitinkamai −0,9 ir −0,4 proc. punkto). Absoliučiaisiais dydžiais per dešimtmetį iki 2013 m. pirminės energijos gamyba labiausiai plėtėsi Nyderlanduose (11,0 mln. TEN), Italijoje (9,1 mln. TEN) ir Švedijoje (4,3 mln. TEN). Kita vertus, Jungtinėje Karalystėje pirminės energijos gamyba smuko 135,4 mln. TEN, o Vokietija ir Danija buvo vienintelės kitos valstybės narės, kuriose gamybos sumažėjimas siekė dviženklį skaičių (atitinkamai –14,3 ir –11,6 mln. TEN).

2013 m. pirminės energijos gamyba ES 28 aprėpė įvairius energijos išteklius, kurių svarbiausias (pagal dalį) – branduolinė energija (28,7 proc. viso kiekio). Branduolinis kuras buvo ypač svarbus Prancūzijai, kur iš jo gaminama daugiau nei keturi penktadaliai nacionalinės pirminės energijos. Belgijoje ši dalis siekė tris ketvirtadalius, Slovakijoje – beveik du trečdalius. Kitose ES valstybėse narėse šis rodiklis buvo mažesnis nei pusė, o 14 valstybių narių branduolinio kuro negamina visai. Beveik ketvirtadaliui visos ES 28 pirminės energijos pagaminti naudoti atsinaujinantieji energijos ištekliai (24,3 proc.), beveik penktadaliui – kietasis kuras (19,7 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo šiek tiek mažesnė (16,7 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos šaltinis (9,1 proc.) (žr.1 grafiką).

Palyginti su visomis kitomis energijos rūšimis, labiausiai didėjo pirminės energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2003–2013 m. ji iš esmės nuolat augo, išskyrus nedidelį sumažėjimą 2011 m. (žr. 2 grafiką). Per 10 metų atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamyba iš viso padidėjo 88,4 proc. O kitų pirminės energijos išteklių gamyba per šį laikotarpį iš esmės mažėjo, ypač žalios naftos (−54,0 proc.), gamtinių dujų (−34,6 proc.) ir kietojo kuro (−24,9 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 12,0 proc.

Importas

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos importo, nors po finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2013 m. ES 28 pirminės energijos importas viršijo eksportą maždaug 909 mln. TEN. Apskritai didžiausios pirminės energijos grynosios importuotojos buvo gausiausiai apgyvendintos ES valstybės narės, išskyrus Lenkiją (turinčią dideles anglies atsargas). Nuo 2004 m. tik viena iš valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą. Tad nė viena ES valstybė narė nebėra grynoji energijos eksportuotoja (žr. 2 lentelę). Pagal gyventojų skaičių 2013 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

ES 28 importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi, tačiau pagrindinė žalios naftos ir gamtinių dujų tiekėja liko Rusija, be to, ji dabar tiekia ir daugiausia kietojo kuro (žr. 3 lentelę). 2013 m. ES 28 iš Rusijos importavo apie 33,5 proc. visos žalios naftos. Tai šiek tiek mažiau nei 2010–2012 m. Pagrindine kietojo kuro tiekėja Rusija tapo 2006 m., perėmusi šią poziciją iš Pietų Afrikos, dar 2004 m. aplenkusi Australiją ir 2002 m. – Kolumbiją. ES 28 iš Rusijos importuojamo kietojo kuro dalis padidėjo nuo 13,2 proc. 2003 m. iki 30,0 proc. 2009 m., 2012 m. šiek tiek sumažėjo (iki 25,9 proc.), o 2013 m. vėl paaugo (iki 28,8 proc.). Priešingai šiai tendencijai, ES 28 iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų dalis 2003–2010 m. sumažėjo nuo 44,8 proc. iki 30,1 proc., bet paskui vėl pradėjo augti ir 2013 m. pasiekė 39,3 proc. Per visus 3 lentelėje parodytus dešimt metų Norvegija išliko antra pagal dydį žalios naftos ir gamtinių dujų importuotoja į ES.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2013 m. ES 28 daugiau nei du trečdalius (69,1 proc.) visų gamtinių dujų importavo iš Rusijos ir Norvegijos, t. y. importas buvo labiau sukoncentruotas nei ankstesniais dvejais metais: 2011 m. iš šių šalių gauta 59,6 proc. viso importuoto gamtinių dujų kiekio, o 2012 m. – 63,7 proc. Panaši analizė rodo, kad 2013 m. 53,8 proc. ES 28 žalios naftos importuota iš Rusijos, Norvegijos ir Saudo Arabijos, o 73,1 proc. antracito – iš Rusijos, Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų. 2003–2013 m. atsirado ir naujų šalių partnerių, nors iš jų importuota gana nedaug. Galima paminėti žalios naftos iš Nigerijos, Kazachstano, Azerbaidžano ir Irako arba gamtinių dujų iš Kataro ir Libijos importą.

ES 28 priklausomybė nuo energijos importo padidėjo nuo mažiau nei 40 proc. bendrųjų energijos sąnaudų XX a. devintajame dešimtmetyje iki 53,2 proc. 2013 m. (žr. 4 lentelę). Pastarasis rodiklis rodo nedidelį priklausomybės lygio sumažėjimą, kuris 2008 m. buvo net 54,7 proc. 2013 m. didžiausi energetinės priklausomybės rodikliai buvo susiję su žalia nafta (88,4 proc.) ir gamtinėmis dujomis (65,3 proc.). Per pastarąjį dešimtmetį (2003–2013 m.) ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ne ES valstybių narių augo greičiau nei priklausomybė nuo žalios naftos ir kietojo kuro tiekimo (atitinkamai 13,3 proc. punkto, palyginti su 9,9 ir 9,2 proc. punkto). Nuo 2004 m. ES 28 grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą, kitaip tariant, daugiau nei pusė ES 28 bendrųjų energijos vidaus sąnaudų padengiama grynuoju importu.

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas, kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 3 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai buvo Estijos, Danijos, Rumunijos, Lenkijos, Nyderlandų ir Čekijos (tik šios šalys pateikė mažesnius nei 30,0 proc. priklausomybės lygio rodiklius), o Malta, Liuksemburgas ir Kipras (beveik) visiškai priklausė nuo pirminės energijos importo.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, laikoma pirmine branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamyba. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

Energetinis saugumas

ES 28 daugiau nei pusę energijos importuoja iš ne ES šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo. Didžioji energijos dalis importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo.

Po 2009 m. sausio mėn. Rusijos ir Ukrainos dujų krizės energijos tiekimo saugumo teisinė bazė buvo peržiūrėta ir 2009 m. rugsėjo mėn. Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2009/119/EB, kuria ES valstybės narės įpareigojamos išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas. Šios naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010) 639). Šioje strategijoje nustatomi 10 metų energetikos srities prioritetai ir veiksmai, kurių galima imtis įvairioms problemoms spręsti, pvz., sukurti konkurencingų kainų ir saugaus išteklių tiekimo rinką, skatinti pirmauti technologijų srityje ir veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais. Vienas iš prioritetų – palaikyti gerus santykius su ES nepriklausančių šalių energijos tiekėjais ir energijos tranzito šalimis. 2005 m. spalio mėn. įsteigta Energijos bendrija (anglų k.) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ (COM(2011) 539).

Šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose, pvz., „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjęs veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekis (jungiantis Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamo kiekio energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi.