Archive:Regionų demografinė statistika

Duomenys paimti 2016 m. kovo mėn. Naujausi duomenys – Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė.

This Statistics Explained article has been archived - for recent articles on Population statistics at regional level see Here.

Po žemėlapius galima naršyti interaktyviai Eurostato statistikos atlase (žr. „Naudojimo vadovą“ (anglų k.)).

1 žemėlapis. Tikėtina gyvenimo trukmė pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(metais).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_mlifexp) ir (demo_mlexpec)

1 grafikas. Vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumas pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(skirtumas metais).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_mlifexp) ir (demo_mlexpec)

2 grafikas. Gyventojų pasiskirstymas pagal plačias amžiaus grupes tam tikruose NUTS 3 lygio regionuose, padėtis 2015 m. sausio 1 d.(¹)
(proc.).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjangrp3) ir (demo_pjangroup)

2 žemėlapis. Darbingo amžiaus (20–64 m.) gyventojų dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, pagal NUTS 3 lygio regionus, padėtis 2015 m. sausio 1 d.(¹)
(proc.).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjangrp3) ir (demo_pjangroup)

3 žemėlapis. Apytikslis bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklis pagal NUTS 3 lygio regionus 2014 m. (¹)
(1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

4 žemėlapis. Apytikslis grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) rodiklis pagal NUTS 3 lygio regionus 2014 m. (¹)
(1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

3 grafikas. Apytikslė gimstamumo norma pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(gyvų gimusių kūdikių skaičius 1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

4 grafikas. Bendrasis gimstamumo rodiklis pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(vidutinis gyvų gimusių kūdikių skaičius vienai moteriai).
Šaltinis – Eurostatas (demo_r_frate2)

5 grafikas. Bendrasis gimstamumo rodiklis pagal NUTS 3 lygio regionus 2014 m. (¹)
(vidutinis gyvų gimusių kūdikių skaičius vienai moteriai).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_frate3) ir (demo_find)

5 grafikas. Apytikslė mirtingumo norma pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(mirties atvejų skaičius 1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Šis straipsnis yra dalis statistinių straipsnių rinkinio, pagrįsto Eurostato leidžiamu „Regioninės statistikos metraščiu“. Jame aprašytos Europos Sąjungos (ES) regionų demografinės tendencijos.

Regionų demografinės padėties statistika – viena iš nedaugelio sričių, apie kurią renkama ir skelbiama detali visų ES valstybių narių NUTS 3 lygio informacija. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, turėta naujausios informacijos apie natūralią kaitą (gyvų gimusių kūdikių skaičių ir mirties atvejų skaičių), tam tikrų kitų demografinių rodiklių iki 2014 m. pabaigos ir 2015 m. sausio 1 d. gyventojų skaičiaus ir struktūros duomenų.

Bendrųjų demografinių rodiklių analizė pagal urbanizacijos lygį pateikiama Eurostato regioninės statistikos metraščio įžangoje. Demografinių prognozių regioninė analizė iki 2050 m. pateikiama atskirame straipsnyje.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Tikėtina gyvenimo trukmė

Per pastaruosius 50 m. tikėtina gyvenimo trukmė gimstant ES vidutiniškai pailgėjo apie 10 metų, daugiausia dėl to, kad pagerėjo socialinės, ekonominės ir aplinkos sąlygos, vystėsi medicina ir sveikatos priežiūra. Tikėtinos gyvenimo trukmės 2014 m. NUTS 2 lygio regionuose duomenys pateikiami 1 žemėlapyje.

2014 m. gimęs Europos gyventojas gali tikėtis gyventi vidutiniškai 80,9 m.

1 žemėlapyje matyti, kad 2014 m. ES 28 vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo 80,9 m. 45-iuose NUTS 2 lygio regionuose tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo 83,0 m. ar daugiau. Visi šie regionai buvo tik septyniose ES valstybėse narėse (ir Šveicarijoje): 16 regionų Italijoje, 11 Ispanijoje, aštuoni Prancūzijoje, du – Britanijoje ir po vieną Austrijoje, Graikijoje ir Suomijoje (taip pat penki regionai Šveicarijoje). Kalbant apie NUTS 2 lygio regionus, 2014 m. ilgiausia tikėtina gyvenimo trukmė (84,9 m.) buvo Ispanijos sostinės regione Comunidad de Madrid.

Mažiausi rodikliai (jie 1 žemėlapyje pažymėti šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu), t. y. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė iki 78,0 m., nustatyti 58 NUTS 2 lygio regionuose, kurie daugiausia buvo rytinėse ES valstybėse narėse (Bulgarijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje) ir Turkijoje. Be minėtų, vieninteliai kiti ES 28 regionai, kuriuose tikėtina gyvenimo trukmė nesiekė 78,0 m., buvo trys Baltijos jūros regiono valstybės narės (kiekviena iš jų sudaro po vieną šio lygio regioną) ir du Portugalijos autonominiai regionai (regiões autónomas da Madeira ir dos Açores), tokius rodiklius taip pat pateikė Juodkalnija, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija (abi jos taip pat sudaro po vieną šio lygio regioną) ir Serbija (šalies lygmens duomenys). Trumpiausia tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (2 lygio regionuose) 2014 m. buvo 73,0 m. – šis rodiklis gautas skurdžiausiame (remiantis bendruoju vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, išreikštu perkamosios galios standartais (PGS)) ES 28 regione, būtent Bulgarijos regione Severozapaden. Taigi skirtumas tarp tikėtinos gyvenimo trukmės regionuose Severozapaden ir Comunidad de Madrid buvo 11,9 m.

Svarbu pažymėti, kad 1 žemėlapyje pateikiama bendroji informacija apie visus gyventojus, tačiau vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė vis dar labai skiriasi, nepaisant įrodymų, kad šis skirtumas po truputį mažėja daugumoje ES valstybių narių. ES 28 vyrų ir moterų rodiklių skirtumas buvo 5,5 m., t. y. 2014 m. gimusių moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 83,6, o vyrų – 78,1 m. 1 grafike pateikiama informacija apie moterų ir vyrų rodiklių skirtumus 2 lygio regionuose. Didžiausio ir mažiausio skirtumo intervalas visose šalyse buvo palyginti mažas, o išimtys paprastai priklausė nuo vieno atskiro subjekto, pvz., palyginti nedideli skirtumai Alandų Salose Suomijoje, Slovakijos regione Bratislavský kraj ir Čekijos sostinės Prahos regione.

Visuomenės struktūra ir demografinis senėjimas

2015 m. pradžioje ES 28 gyveno 508,5 mln. gyventojų. 2015 m. sausio 1 d. visoje ES 28 vaikai ir jaunimas (0–19 m.) sudarė 20,9 proc. visų gyventojų, tris penktadalius (60,2 proc.) sudarė darbingo amžiaus asmenys (20–64 m.) (daugiau informacijos apie šį pogrupį galima rasti straipsnyje apie darbo rinką), o likę ap. 18,9 proc. buvo vyresnio amžiaus asmenys (65 m. ir vyresni). Pažymėtina, kad šios amžiaus grupės, naudojamos ES 28 visuomenės struktūrai analizuoti, buvo pritaikytos (palyginti su ankstesnių redakcijų „Eurostato regioninės statistikos metraščiu“) taip, kad atitiktų amžiaus grupes, naudojamas rengiant strategijos „Europa 2020“ užimtumo rodiklį (20–64 m.).

Smulkiau nagrinėjant plačią darbingo amžiaus gyventojų grupę matyti, kad 12,2 proc. jos sudarė 20–34 m. asmenys (ši amžiaus grupė naudojama rengiant kai kuriuos straipsnio apie švietimą ir mokymą rodiklius), 28,6 proc. buvo 35–54 m., o 12,8 proc. priklausė 55–64 m. amžiaus grupei.

Atskirų ES valstybių narių demografinė struktūra dažnai nėra vienalytė ir tai gali turėti įtakos regionų konkurencingumui ir sanglaudai. Kai kuriais atvejais šie skirtumai gana aiškūs, pvz., Vokietijoje (rytų ir vakarų regionai dažnai labai skiriasi), Prancūzijoje (šiaurės rytai ir pietvakariai), Italijoje (šiaurė ir pietūs) ir Turkija (rytai ir vakarai). Šiuos skirtumus galima paaiškinti įvairiais veiksniais, pvz., klimatu ar landšaftu, istorinėmis, politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis.

Paprastai užjūrio ir miestų regionų gyventojai jaunesni …

2 grafike pateikiama informacija apie 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose vaikų ir jaunimo (iki 20 m.) gyvena santykinai daugiausiai, taip pat apie 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose didžiausios santykinės darbingo amžiaus (20–64 m.) gyventojų dalys (duomenys suskirstyti taip, kad būtų atskirti 20–34 m. amžiaus gyventojai, kurių dalis galbūt dar mokosi, 35–54 m. amžiaus gyventojų, kurių dalis augina vaikus, ir 55–64 m. amžiaus grupę, kurios dalis, tikėtina, yra pensijoje. Be to, 2 grafike pateikiama informacija apie 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose santykinai gyvena daugiausia pagyvenusių asmenų (65 m. ir vyresnių; 2015 m. sausio 1 . duomenys).

Minėti ES NUTS 3 lygio regionai, kuriuose daugiausia vaikų ir jaunimo, paprastai buvo valstybėse narėse, kuriuose didžiausias gimstamumas (žr. 5 žemėlapį), kuris lėmė, kad šių gyventojų dalis gana didelė, palyginti su visu gyventojų skaičiumi. Ši tendencija ypač ryški keliuose Airijos ir Prancūzijos regionuose, pvz., Prancūzijos užjūrio regionuose Guyane ir Réunion ir Paryžiaus priemiesčių regionuose. Regionuose, kuriose daugiausia miestų, paprastai gyvena daugiau jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų, ką galima paaiškinti didesnių užimtumo galimybių trauka tiek vidaus migrantams (iš kitų tos pačios šalies regionų), tiek tarptautiniams migrantams (iš kitų valstybių narių ar kitų šalių).

... o darbingo amžiaus gyventojų santykinė reikšmė buvo ypač didelė kai kuriuose sostinių regionuose …

Dauguma iš 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose darbingo amžiaus gyventojų santykinai daugiausiai, buvo sostinių regionai: šeši regione Inner London (Jungtinė Karalystė) ir po vieną regioną Danijoj (Byen København) ir Rumunijoje (Bucureşti). Likę du iš minėtųjų 10 buvo Ispanijos salų regionai: Eivissa, Formentera (Balearų salose) ir Fuerteventura (Kanarų salose). Šiuose regionuose 20–34 m. amžiaus gyventojų buvo santykinai nedaug (palyginti su kitais šio sąrašo sostinių regionais), galbūt dėl to, kad jaunimas po mokyklos tęsia studijas Ispanijos žemyninėje dalyje, tačiau 35–54 ir 55–64 m. amžiaus grupių gyventojų santykinės dalys buvo didesnės.

Išsami darbingo amžiaus santykinės dalies 3 lygio regionuose analizė pateikiama 2 žemėlapyje. Iš 1 482 regionų, kurių duomenys pateikti (Albanijos ir Serbijos duomenys yra šalies lygmens), 306 regionų darbingo amžiaus gyventojų dalis buvo ne mažesnė kaip 62 proc. ir iš jų 61 regione ji buvo ne mažesnė kaip 65 proc. Daugelis iš šių regionų buvo sostinėse ar kituose didmiesčiuose, daugiausia – Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Jungtinėje Karalystėje, bet taip pat jiems priskirti Bulgarijos sostinės regionas Sofia (stolitsa) ir Norvegijos Oslas. Tarp kitų regionų, kuriuose darbingo amžiaus gyventojų santykinė dalis buvo gana didelė, buvo trys iš aštuonių buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos statistiniai regionai.

… be to, vyresnio amžiaus asmenų santykinė dalis padidėjo daugumoje ES regionų.

Daugumoje ES regionų vyresnio amžiaus gyventojų santykinė dalis palaipsniui didėjo. Šio pokyčio priežastys – nuolat ir žymiai ilgėjanti vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant ir didėjantis „kūdikių bumo“ po Antrojo pasaulinio karo atstovų, pasiekiančių pensinį amžių, skaičius. Regionai, kuriuose vyresnio amžiaus gyventojų daugiausia, dažnai yra kaimo, gana atokūs ir retai apgyvendinti regionai. Mažą jų darbingo amžiaus gyventojų dalį galima bent iš dalies paaiškinti užimtumo ir švietimo galimybių trūkumu, verčiančiu jaunesnius gyventojus išvykti ieškoti darbo ar tęsti mokslus.

Vyresnio amžiaus gyventojų dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, ypač didelė keliuose kaimo ir atokiuose Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Portugalijos regionuose, tai pat kai kuriuose rytų Vokietijos regionuose. 2015 m. sausio 1 d. vyresnio amžiaus gyventojai sudarė daugiau nei trečdalį (33,7 proc.) centrinės žemyninės Graikijos dalies regiono Evrytania gyventojų skaičiaus – tai didžiausias santykinis rodiklis ES. Ispanijos šiaurės vakarų regionas Ourense – vienintelis kitas NUTS 3 lygio regionas ES, kuriame vyresnio amžiaus gyventojai sudarė daugiau nei 30 proc. viso gyventojų skaičiaus. Šis regionas – vienas iš trijų Ispanijos regionų, patekusių į ES regionų, kuriuose šis rodiklis didžiausias (ne mažiau kaip 28,5 proc.) dešimtuką.

Gyventojų skaičiaus pokytis

Nuo 1960 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. bendrasis ES 28 valstybių narių gyventojų skaičius kiekvienais metais didėjo ir iš viso padidėjo 101,7 mln., t. y. 0,4 proc. per metus. Nuo seno ES gyventojų skaičiaus augimas daugiausia buvo susijęs ne su migracija, o su natūralios gyventojų kaitos (iš viso gimusių kūdikių skaičiaus atimamas visas mirusių gyventojų skaičius) tendencijomis. Išnagrinėjus informaciją atidžiau matyti, kad suminis ES 28 valstybių narių gyventojų skaičiaus augimo rodiklis aukščiausią lygį pasiekė 1964 m., kai buvo užregistruota 3,6 mln. daugiau gimusių kūdikių nei mirties atvejų. Vėliau gimstamumas palaipsniui mažėjo, o tikėtina gyvenimo trukmė ilgėjo, todėl lėtėjo natūralus gyventojų skaičiaus augimas. Iki 2003 m. ES 28 valstybių narių natūralus gyventojų skaičiaus augimas beveik susibalansavo: gimstamumo rodiklis viršijo mirties atvejų skaičių mažiau nei 100 000. Po to keliose valstybėse narėse gimstamumas ir natūralus gyventojų skaičiaus augimas šiek tiek padidėjo, tačiau daugeliu atvejų prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei padėtis vėl pasikeitė. 2008–2013 m. natūrali gyventojų kaita lėtėjo: padidėjimas 578 tūkst. sumažėjo iki 82 tūkst., tačiau 2014 m. padėtis vėl pasitaisė (191 tūkst.).

2014 m. didžiausi gyventojų skaičiaus augimo rodikliai buvo rytų Londono regione Tower Hamlets ir Rumunijos sostinę supančiame regione Ilfov.

3 žemėlapyje pateikiami 2014 m. apytikslio bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklio duomenys: šie pokyčiai susiję su bendru natūralios kaitos ir grynosios migracijos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. poveikiu. Šiuo laikotarpiu ES 28 gyventojų skaičius padidėjo 1,3 mln., arba 2,5 / 1 000 gyventojų. Tarp 1 341 NUTS 3 lygio regiono, kurių duomenys pateikti 3 žemėlapyje (Prancūzijos regiono Mayotte duomenų negauta), gyventojų skaičius padidėjo didesniame skaičiuje regionų (806) nei sumažėjo (530). Penkiuose regionuose gyventojų skaičius nepakito.

Tamsiausiu mėlynos spalvos atspalviu pažymėti 238 NUTS 3 lygio regionai, kuriuose 2014 m. gyventojų skaičius augo vidutiniškai 8,0 / 1 000 gyventojų. Tarp jų buvo 32 regionai, kuriuose šis rodiklis siekė bent 15,0 / 1 000 gyventojų. Didžiausias augimo rodiklis nustatytas Londono regione Tower Hamlets (33,0 / 1 000 gyventojų), po jo sąraše Rumunijos sostinę Bukareštą supantis regionas Ilfov (30,6 / 1 000 gyventojų). Iš viso 13 iš minėtų 32 regionų, kuriuose nustatyti didžiausi apytiksliai bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio rodikliai, buvo Jungtinėje Karalystėje (keturi – Outer London dalis, šeši – Inner London dalis); devyni regionai buvo Vokietijoje (nė vienas nebuvo sostinėje, bet kaimyninio Brandenburgo regiono regionas Potsdam, Kreisfreie Stadt į šį sąrašą pateko). Dar penki regionai buvo sostinių regionai (Danijos, Airijos, Liuksemburgo, Austrijos ir Švedijos). Likę regionai – antrasis Austrijos regionas (Innsbruck), Prancūzijos Gvianos užjūrio regionas, du Ispanijos salų regionai (Fuerteventura ir Eivissa, Formentera) ir minėtasis regionas Ilfov.

Daugelis regionų, kuriuose gyventojų skaičius mažėjo, buvo rytinėse ir pietinėse ES valstybėse narėse.

2014 m. 17-oje NUTS 3 lygio regionų gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 15,0 / 1 000 gyventojų – tai Bulgarijos (septyni), Kroatijos (trys) ir Portugalijos (du) regionai, taip pat po vieną regioną Vokietijoje, Graikijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rumunijoje. Kalbant apie NUTS 3 lygio regionus, labiausiai (24,9 / 1 000 gyventojų) sumažėjo Graikijos regiono Kentrikos Tomeas Athinon gyventojų skaičius ir, be jo, tik Bulgarijos regione Vidin gyventoju skaičius sumažėjo bent 20,0 / 1 000 gyventojų.

Žvelgiant plačiau, 2014 m. ES 268 NUTS 3 lygio regionuose gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4,0 / 1 000 gyventojų (še regionai 3 žemėlapyje pažymėti tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu). Šie regionai daugiausia buvo šiose vietovėse: Baltijos jūros regiono valstybėse narėse; pietryčių Europos lanko formos plote (Kroatija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija ir Graikijos dalis); keliuose Iberijos pusiasalio regionuose ir daugelyje rytų Vokietijos regionų. Keliose kitose šalyse taip pat buvo ne vienas regionas, kurių gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4,0 / 1 000 gyventojų, įskaitant 22 regionus didžiojoje Italijos teritorijos dalyje.

Tarp ELPA ir šalių kandidačių regionų didžiausi gyventojų skaičiaus pokyčių skirtumai – Turkijoje.

2014 m. ELPA ir šalių kandidačių (Albanijos ir Serbijos duomenys – šalies lygmens) 3 lygio regionuose gyventojų skaičius iš esmės didėjo, kaip matyti 3 žemėlapyje. Teigiamos tendencijos nustatytos 115 regionų, o neigiamos – tik 25. Gyventojų skaičius didėjo visuose ELPA šalių regionuose. Sparčiausias (santykinai) augimas nustatytas Oslo (Norvegijos sostinės regionas) ir Freiburg (vakarų Šveicarija) regionuose.

Padėtis šalyse kandidatėse buvo ne tokia vienalytė: Albanijoje ir Serbijoje (abiejų duomenys šalies lygmens), pusėje iš aštuonių buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos regionų ir 19 Turkijos regionų (didžioji dalis – centrinėje ir šiaurės vakarų dalyje) gyventojų skaičius mažėjo. Kitose Turkijos teritorijos dalyse tendencija buvo priešinga: pasiekti labai dideli gyventojų skaičiaus augimo rodikliai. Būtent Turkijoje gyventojų skaičiaus pokyčių skirtumai tarp 3 lygio regionų buvo didžiausi: apytikslis bendro gyventojų skaičiaus augimo rodiklis varijavo nuo –39,3 / 1 000 gyv. Çankiri regione (netoli Ankaros) iki 63,8 / 1 000 gyv. Bayburt regione (šiaurės rytinė šalies dalis). Šiuos didelius Turkijos regionų rodiklių skirtumus galima paaiškinti vidaus migracijos tendencijomis, nes čia dažniausiai migruojama iš rytinių regionų į vakarinius.

Nuo 1985 m. į ES 28 valstybes nares imigruojama nuosekliai daugiau, nei emigruojama iš jų.

Bendrasis gyventojų skaičiaus pokytis priklauso nuo dviejų komponentų: natūralaus gyventojų skaičiaus pokyčio ir grynosios migracijos, įskaitant statistinį koregavimą (toliau – grynoji migracija), santykio. Šių dviejų komponentų derinys gali sustiprinti gyventojų skaičiaus augimą arba gyventojų skaičiaus mažėjimą, arba jie gali vienas kitą tam tikru mastu kompensuoti, jei jų rodikliai kinta priešingomis kryptimis.

XX a. septintajame dešimtmetyje migracijos tendencijos buvo gana subalansuotos ir iki aštuntojo dešimtmečio pradžios iš ES 28 valstybių narių į kitas šalis visame pasaulyje išvyko 707 028 asmenys. Tai didžiausias grynosios emigracijos rodiklis per visą 1961–2014 m. laikotarpį. Ši padėtis pasikartojo 1982–1984 m. (nuosmukio laikotarpiu), o vėliau į ES 28 valstybes nares nuosekliai daugiau imigruodavo, nei iš jų emigruodavo. Nuo 1988 m. (išskyrus 1991 m ir 1997 m.) teigiami grynosios migracijos rodikliai kasmet viršijo pusę milijono žmonių ir 1988–2014 m. laikotarpiu per 10 iš 27 metų grynoji migracija viršijo vieną milijoną žmonių. ES 28 valstybių narų grynosios migracijos rodiklis pasiekė 1,8 mln. 2003 m. ir vėliau gyventojų skaičius dėl grynosios migracijos didėjo lėčiau (712 000 migrantų 2011 m.). 2013 m. grynoji migracija išaugo iki 1,7 mln., o 2014 m. taip pat viršijo vieną milijoną.

Grynosios imigracijos rodikliai ypač dideli daugelyje Vokietijos regionų.

4 žemėlapyje pateikti 2014 m. apytikslio grynosios migracijos rodiklio duomenys. Visoje ES 28 teritorijoje šis rodiklis vidutiniškai buvo 2,2 / 1 000 gyventojų. 3 ir 4 žemėlapiai panašūs, nes migracijos tendencijos glaudžiai susijusios su bendruoju gyventojų skaičiaus pokyčiu, ypač kai natūralios gyventojų kaitos normos daugelyje ES regionų beveik susibalansavusios.

2014 m. didesnio atvykstančių migrantų skaičiaus tendencija (grynaisiais dydžiais; iš kitų tos pačios valstybės narės regionų, kitų ES regionų arba ne ES šalių) buvo ypač ryški daugelyje Vokietijos teritorijos dalių. 12 iš 19 regionų, kurių grynosios migracijos rodikliai buvo ne mažesni kaip 15,0 / 1 000 gyventojų, buvo Vokietijoje. Turint omenyje, kad 217-oje regionų grynoji migracija buvo ne mažesnė kaip 8,0 / 1 000 gyventojų (4 žemėlapyje jie pažymėti tamsiausiu mėlynos spalvos atspalviu), iš viso Vokietijoje tokių regionų skaičius siekia 147. Kitos tarp migrantų populiarios paskirties šalys – Jungtinė Karalystė (26 regionai), Prancūzija (11 regionų), Austrija (10 regionų) ir Švedija (9 regionai).

Didžiausias imigrantų srautas nustatytas Rumunijos regione Ilfov, kuriame apytikslis grynosios migracijos rodiklis buvo 29,8 / 1 000 gyventojų. Kiti keturi regionai pagal šį rodiklį buvo Vokietijoje — Landshut, Kreisfreie Stadt; Suhl, Kreisfreie Stadt; Leipzig, Kreisfreie Stadt ir Gießen, Landkreis (atitinkamai nuo 21,8 iki 23,9 / 1 000 gyventojų). Vienintelis kitas NUTS 3 lygio regionas, kurio apytikslis grynosios migracijos rodiklis viršijo 20,0 / 1 000 gyventojų, buvo Londono regionas Tower Hamlets. Šiek tiek šio lygio nesiekė regionai Luxembourg (19,9) ir Frankfurt am Main, Kreisfreie Stadt (19,2).

Visiems keturiems Graikijos sostinės regionams 2014 m. buvo būdingos grynosios emigracijos tendencijos.

2014 m. 430-ies ES 28 NUTS 3 lygio regionų grynosios migracijos rodikliai buvo neigiami (t. y. daugiau žmonių išvyko iš regiono, nei atvyko į jį), o 117-oje iš jų apytiksliai rodikliai buvo mažesni nei –4,0 / 1 000 gyventojų. Šie regionai buvo rytų ir pietų Europoje (Slovėnijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje ir Kipre (vienas šio lygio regionas), šiaurės Europoje (Baltijos jūros regiono valstybėse narėse), Iberijos pusiasalyje, Prancūzijos regione Île de France ir kaimyniniame Champagne-Ardenne bei keliose kitose Europos vietovėse. Tarp šių regionų buvo aštuoni sostinių regionai, įskaitant visus keturis regionus, kurie sudaro Graikijos sostinę Atėnus, vieną iš Inner London regionų bei Paris, Bucureşti ir Cyprus. Didžiausias neigiamas apytikslis grynosios migracijos rodiklis nustatytas Airijos regione Border ir viename iš Graikijos sostinės regionų Kentrikos Tomeas Athinon, kuri grynosios migracijos rodiklis nukrito iki –21,1 / 1 000 gyventojų.

REGIONŲ APŽVALGA

Border (Airija)

Airijos NUTS 3 lygio regionas Border – tai regionas, kurio apytikslis grynosios migracijos rodiklis (imigracijos ir emigracijos rodiklių skirtumas) žemiausias ES. 2014 m. jis buvo –21,1 / 1 000 gyventojų.

©: Scollonp

ELPA šalių ir šalių kandidačių grynosios migracijos tendencijos 2014 m. buvo labai įvairios (Albanijos ir Serbijos duomenys – tik šalies lygmens). Tai ypač ryškiai matyti pažvelgus į padėtį Turkijoje: 22-ų 3 lygio regionų neigiami grynosios migracijos rodikliai buvo dviženkliai; žemiausias –43,3 / 1 000 gyventojų regione Çankiri (į šiaurės rytus nuo Ankaros), o 11-os 3 lygio regionų rodikliai taip pat buvo dviženkliai, bet teigiami – šiaurės rytų Turkijos regiono Bayburt rodiklis pasiekė net 54,1 / 1 000 gyventojų. Apskritai, grynosios migracijos rodikliai buvo teigiami visuose ELPA šalių 3 lygio regionuose ir didžiausias rodiklis buvo vakarų Šveicarijos regione Freiburg (14,6 / 1 000 gyventojų).

Gimstamumas

ES moterys gimdo mažiau vaikų, todėl ne tik lėtėja natūralus gyventojų skaičiaus augimas, bet ir ryškėja priešinga tendencija (mirusių gyventojų skaičius viršija gimusių kūdikiių skaičių). Daugiau apie tai, kaip demografiniai pokyčiai gali paveikti ES regionų gyventojus, galite perskaityti straipsnyje apie demografines prognozes.

Šiame skirsnyje pateikiama informacijos apie apytikslę gimstamumo normą (gimimo atvejų skaičiaus ir vidutinio gyventojų skaičiaus santykis, išreikštas 1 000 gyventojų) ir (gimstamumo rodiklius (vidutinis gimusių vaikų skaičius vienai moteriai). 2014 m. ES 28 apytikslė gimstamumo norma buvo 10,1 gimusių kūdikių / 1 000 gyventojų. Didžiausias ES valstybių narių rodiklis nustatytas Airijoje (14,6 / 1 000 gyventojų), gana dideli taip pat buvo Prancūzijos (12,4), Jungtinės Karalystės (12,0) ir Švedijos (11,9) rodikliai. Kita vertus, didžiojoje dalyje rytų Europos (Bulgarijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje), pietų Europoje (Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje ir Portugalijoje), taip pat Vokietijoje ir Austrijoje apytikslė gimstamumo norma buvo ne didesnė kaip 10,0 / 1 000 gyventojų.

Vieni iš ES didžiausių apytikslės gimstamumo normos rodiklių nustatyti Belgijos, Airijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės sostinių regionuose.

3 grafike pateikiamos NUTS 2 lygio regionų apytikslės gimstamumo normos 2014 m. Visose iš kelių regionų sudarytose ES valstybėse narėse, kurių duomenys pateikiami grafike, sostinių regionuose apytikslė gimstamumo norma viršijo šalies vidurkį. Kai kuriose valstybėse narėse, pvz., Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, regionų apytikslės gimstamumo normos labai tolygios. Kitose padėtis ne tokia tolygi, dažnai todėl, kad vos viename ar keliuose regionuose nustatomi ypač dideli rodikliai: Belgijoje sostinės regionas Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest buvo vienintelis regionas, kurio apytikslė gimstamumo norma viršijo šalies vidurkį, taip pat Ispanijos atokių regionų Ciudad Autónoma de Melilla ir Ciudad Autónoma de Ceuta bei Prancūzijos regionų Guyane ir La Réunion rodikliai buvo kur kas didesni nei kituose šių valstybių narių regionuose. Iš tiesų būtent regionuose Guyane, Ciudad Autónoma de Melilla ir La Réunion nustatyti trys didžiausi ES regionų apytikslės gimstamumo normos rodikliai. Toliau sąraše pagal šį rodiklį buvo trys sostinių regionai: Inner London - East, Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir Île de France (ne mažiau kaip 15,0 kūdikių / 1 000 gyventojų), ir Outer London - West and North West.

Mažiausi apytikslės gimstamumo normos rodikliai (mažiau nei 7,0 / 1 000 gyventojų 2014 m.) nustatyti pietinėse valstybėse narėse (po du regionus Italijoje ir Portugalijoje ir vienas Ispanijos regionas). Mažiausia norma buvo šiaurės vakarų Ispanijos regione Principado de Asturias (6,3 / 1 000 gyventojų).

ELPA šalių 2 lygio regionuose 2014 m. apytikslė gimstamumo norma paprastai sudarė 10,0–15,0 kūdikių / 1 000 gyventojų. Kitokia padėtis buvo tik pietryčių Norvegijos regione Hedmark og Oppland ir trijuose Šveicarijos regionuose (Espace Mittelland, Ostschweiz ir Ticino), kuriuose apytikslė gimstamumo norma nesiekė 10,0 / 1 000 gyventojų.

Šalių kandidačių regionuose (Albanijos ir Serbijos duomenys – šalies lygmens) šie rodikliai taip pat buvo 10,0–15,0 kūdikių / 1 000 gyventojų, išskyrus 14 2 lygio Turkijos regionų, kuriuose apytikslė gimstamumo norma buvo didesnė: pietų Turkijos regione Şanliurfa, Diyarbakir ji pasiekė net 30,8 / 1 000 gyventojų.

XXI a. pirmąjį dešimtmetį gimstamumas mažėjo.

Amžiaus pradžioje bendrasis gimstamumas ES 28 valstybėse narėse mažėjo. 2001 ir 2002 m. jis buvo 1,46 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai, po to didėjo ir 2010 m. pasiekė 1,62, tačiau 2013 m. vėl sumažėjo (1,54) ir šiek tiek padidėjo 2014 m. (1,58). Laikoma, kad išsivysčiusiose pasaulio dalyse 2,10 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai bendrasis gimstamumo rodiklis yra mažiausias būtinas, kitaip tariant, išlaikant šį lygį gyventojų skaičius ilgainiui išliktų stabilus, jei nebūtų emigracijos ir imigracijos.

2014 m. didžiausias gimstamumas ES valstybėse narėse buvo Prancūzijoje (2,01 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai), toliau sąraše – Airija (1,94), Švedija (1,88) ir Jungtinė Karalystė (1,81). Dažnai gimstamumas buvo didesnis valstybėse narėse, kuriose šeimos kaip instituto reikšmė gana nedidelė (mažai gyventojų tuokiasi, daug kūdikių gimsta ne santuokoje), poros nėra labai stabilios (palyginti didelis ištuokų skaičius), o moterys aktyviai dalyvauja darbo rinkoje. 13-oje ES valstybių narių gimstamumas buvo ne didesnis kaip 1,50 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai, o mažiausias nustatytas Portugalijoje (1,23).

Regionų gimstamumo rodiklių skirtumai gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pvz., socialinės ir ekonominės visuomenės struktūros (pvz., išsilavinimo, profesinio statuso, pajamų ar amžiaus), gyvenamosios vietos (pvz., prieinamos infrastruktūros, vaiko priežiūros paslaugų ar būsto rinkos) arba kultūrinių veiksnių (pvz., tikėjimo ir papročių, požiūrio į netekėjusias motinas ar kontracepciją). 2 lygio regionų gimstamumo rodiklių pasiskirstymas pateiktas 4 grafike. Kaip ir 3 grafike, padėtis atrodo labai tolygi, nes 2014 m. daugumoje tos pačios ES valstybės narės regionų rodikliai retai skyrėsi nuo šalies vidurkio. Tačiau vėl būta ir išimčių, pvz., atokusis Ispanijos regionas Ciudad Autónoma de Melilla ir Prancūzijos užjūrio regionai Guyane, La Réunion, Guadeloupe ir Martinique. Tai vieninteliai NUTS 2 lygio regionai, kurių bendrieji gimstamumo rodikliai 2014 m. viršijo mažiausią būtiną normą (2,10).

ELPA šalių duomenų analizė patvirtina, kad 2 lygio regionų gimstamumo rodikliai nuosekliai nesiekė mažiausios būtinos normos. Tokia pati padėtis buvo ir šalyse kandidatėse (Albanijos ir Serbijos duomenys – šalies lygmens), išskyrus Turkiją. Turkijoje nustatyti dideli vakarinių regionų (kuriuose gimstamumas palygint nedidelis) ir rytinių regionų (kurių rodikliai kur kas didesni) skirtumai: pvz., mažiausias gimstamumo rodiklis (1,59 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai) buvo Juodosios jūros pakrantės regione Zonguldak, Karabük, Bartin, o didžiausias (3,91) – regione Şanliurfa, Diyarbakir, kuriame taip pat didžiausi Turkijoje apytikslės gimstamumo normos rodikliai (žr. pirmiau.

Didžiausi gimstamumo rodikliai dažniausiai pasiekti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos regionuose.

5 žemėlapyje pateikiama išsamesnė to paties rodiklio analizė ir NUTS 3 lygio regionų gimstamumo rodikliai. 2014 m. didžiausi rodikliai nustatyti Prancūzijos užjūrio regione Guyane ir Ispanijos atokiajame regione Ciudad Autónoma de Melilla: atitinkamai 3,50 ir 2,70 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai. Toliau pagal šį rodiklį buvo regionas Seine-Saint-Denis (netoli Prancūzijos sostinės) ir kitas Prancūzijos užjūrio regionas – La Réunion. Iš viso 34 NUTS 3 lygio regionų gimstamumo rodikliai viršijo 2,10 ir daugiau ne pusė šių regionų (20) buvo Prancūzijoje, o daugiau nei ketvirtadalis (9) – Jungtinėje Karalystėje. Panaši padėtis susiklostė ir 186 NUTS 3 lygio regionuose, kurių gimstamumo rodikliai yra ne mažesni kaip 1,90 (5 žemėlapyje jie pažymėti tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu): daugiau nei trys ketvirtadaliai šių regionų buvo Prancūzijoje arba Jungtinėje Karalystėje. Į šią grupę taip pat pateko šeši iš aštuonių Airijos regionų ir 10 iš 21 Švedijos regiono.

REGIONŲ APŽVALGA

Douro (Portugalija)

Laikoma, kad išsivysčiusiose pasaulio dalyse 2,10 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai gimstamumo rodiklis yra mažiausias būtinas, kitaip tariant, išlaikant šį lygį gyventojų skaičius ilgainiui išliktų stabilus, jei nebūtų emigracijos ir imigracijos. ES regionuose gimstamumas paprastai kur kas mažesnis, pvz., Douro – vienas iš keturių NUTS 3 lygio Portugalijos regionų, kuriuose gimstamumo rodiklis 2014 m. nesiekė 1,0 gyvo gimusio kūdikio vienai moteriai.

©: Aires Almeida

Mažiausi gimstamumo rodikliai (iki 1,35) dažniausiai nustatyti Vokietijoje ir rytų bei pietų ES valstybėse narėse, visų pirma Kipre (vienas šio lygio regionas), Portugalijoje (22 iš 25 regionų), Ispanijoje (37 iš 59 regionų), Slovakijoje (penki iš aštuonių regionų) ir Lenkijoje (42 iš 72 regionų), kiek mažiau tolygiai – Graikijoje ir Italijoje.

2014 m. nė vieno ELPA šalių 3 lygio regionų gimstamumo rodikliai neviršijo 2,10, tačiau keturiuose Norvegijos regionuose, viename Šveicarijos regione ir viename Islandijos regione jie buvo didesni nei 1,90. Didžiausias – Islandijos regione Landsbyggð (2,03).

Šalyse kandidatėse (Albanijos ir Serbijos duomenys – šalies lygmens) trijų iš aštuonių buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos regionų gimstamumo rodikliai 2014 m. nesiekė 1,35. Turkijoje padėtis buvo priešinga: 29 regionų gimstamumo rodikliai viršijo 2,10, o dar 13-os buvo ne mažesni kaip 1,90. Didžiausi 2014 m. rodikliai nustatyti vakariniuose Turkijos regionuose Şanliurfa (4,52) ir Sirnak (4,22). Šie palyginti dideli rodikliai smarkiai skyrėsi nuo daugumos kitų vakarinių Turkijos regionų, kuriuose gimstamumas paprastai buvo 1,5–1,9 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai (panašesnis į ES rodiklius).

Mirtingumas

2014 m. ES 28 iš viso mirė 4,94 mln. gyventojų, tai yra 1,1 proc. mažiau nei 2013 m. 2014 m. visos ES 28 apytikslė mirtingumo norma buvo 9,7 mirties atv. / 1 000 gyventojų: nuo 15,1 Bulgarijoje, 14,3 Latvijoje ir 13,7 Lietuvoje iki mažiau nei 8,0 / 1 000 gyventojų Maltoje, Liuksemburge, Airijoje ir Kipre.

Paprastai apytikslė mirtingumo norma atitinka demografinę struktūrą (vyresnio amžiaus gyventojų mirties tikimybė didesnė) ir tikimybę susirgti tam tikra liga ar mirti nuo išorinės priežasties. Su kai kurių mirties priežasčių (kraujotakos sistemos ligų ar vėžio) regionine statistika galima susipažinti straipsnyje apie sveikatą.

Iš 5 grafike pateiktos informacijos matyti, kaip skiriasi įvairių 2 lygio regionų mirtingumo rodikliai. Šią informaciją galima palyginti su 3 grafiku, kuriame panašiai analizuojami apytikslės gimstamumo normos rodikliai. Matyti, kad apskritai šios regionų mirtingumo normos skiriasi labiau nei gimstamumo. Remiantis pateiktais duomenimis, Čekijos regionų mirtingumo rodikliai buvo tolygiausi, o Ispanijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje padėtis buvo kur kas labiau nevienoda. Turkijos regionuose mirtingumo rodikliai taip pat buvo palyginti tolygūs. Beveik visose valstybėse narėse, kurias sudaro daugiau nei vienas regionas, sostinių regionų apytikslė mirtingumo norma nesiekė šalies vidurkio. Vienintelės išimtys buvo Kroatija, Lenkija ir Slovėnija (taip pat Šveicarija).

Didžiausi apytikslės mirtingumo normos rodikliai 2014 m. buvo nustatyti keturiuose Bulgarijos regionuose: 14,5–19,8 mirties atv. / 1 000 gyventojų. Pats didžiausias rodiklis – regione Severozapaden, kuriame taip pat nustatyta trumpiausia tikėtina gyvenimo trukmė. Mažiausia apytikslė mirtingumo norma buvo Prancūzijos užjūrio regione Guyana (3,1 / 1 000 gyventojų), toks pat nedidelis buvo Turkijos regiono Mardin, Batman, Sirnak, Siirt rodiklis. Taip pat nedideli rodikliai nustatyti regionuose Inner London - East (4,3) ir Inner London - West (4,7). Apytikslės mirtingumo normos rodikliai buvo nedideli dar keliuose sostinių regionuose, pvz., Prancūzijoje, Airijoje, Ispanijoje, Liuksemburge (vienas šio lygio regionas), Švedijoje ir Suomijoje.

Kūdikių mirtingumas

Pastaraisiais metais vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ES smarkiai išaugo ne vien todėl, kad žmonės vis ilgiau gyvena, bet, tikėtina, ir dėl mažesnio kūdikių mirtingumo. 2014 m. ES 28 vienų metų nesulaukė iš viso apie 19 100 kūdikių. Tai reiškia, kad mirtingumo rodiklis buvo 3,7 / 1 000 gyvų gimusių kūdikių. Palyginimui, prieš dešimt metų šis rodiklis buvo 5,3, o prieš penkiasdešimt metų – 32,8.

6 grafike pateikiamos NUTS 2 lygio regionų kūdikių mirtingumo normos 2014 m. Slovakijos, Suomijos, Prancūzijos ir Austrijos regionuose kūdikių mirtingumo normos buvo labai netolygios. Palyginti didelius Suomijos regionų rodiklių skirtumus lėmė ypatinga salų regiono Åland padėtis, nes šiame regione nemirė nė vienas jaunesnis nei vienų metų kūdikis (taigi, rodiklis buvo 0,0). Be šio regiono, mažiausias rodiklis ES nustatytas vakariniame Austrijos regione Vorarlberg (0,7). Kitame sąrašo gale (ne mažiau kaip 10,0 mirties atvejų / 1 000 gyvų gimusių kūdikių) trys rytų Europos regionai: Sud-Est (Rumunija), Yugoiztochen (Bulgarija) ir Východné Slovensko (Slovakija). Penkių iš valstybių narių, kurias sudaro daugiau nei vienas regionas, sostinių regionų kūdikių mirtingumo rodikliai viršijo šalies vidurkius – tai Kroatija, Portugalija, Ispanija, Nyderlandai ir Austrija (tokia pati padėtis buvo ir Norvegijoje).

ELPA šalyse Islandijos, Lichtenšteino ir visuose septyniuose 2 lygio Norvegijos regionuose kūdikių mirtingumas nesiekė ES 28 vidurkio. Šveicarijoje šis rodiklis buvo vidutiniškai didesnis, tačiau regionuose Région lémanique, Espace Mittelland ir Ticino jie taip pat nesiekė ES 28 vidurkio.

Šalyse kandidatėse (Albanijos ir Serbijos duomenys – šalies lygio) kūdikių mirtingumo rodikliai buvo didesni: nuo 4,9 / 1 000 gyvų gimusių kūdikių Juodkalnijoje (vienas šio lygio regionas) iki 11,1 / 1 000 gyvų gimusių kūdikių Turkijoje. Įvairiuose Turkijos regionuose nustatyti labai įvairūs rodikliai, pvz., sostinės regione Ankara kūdikių mirtingumas buvo 7,0 / 1 000 gyvų gimusių kūdikių, o pietiniame regione Gaziantep, Adiyaman, Kilis – net 16,9 / 1 000.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Eurostatas renka įvairius regionų demografinės statistikos duomenis: pvz., gyventojų skaičiaus ir įvairių demografinių įvykių, turinčių įtakos gyventojų skaičiui, struktūrai ir specifinėms charakteristikomis. Šiuos duomenis galima naudoti labai įvairiems planavimo, stebėjimo ir vertinimo veiksmams įvairiose svarbiose socialinės ir ekonominės politikos srityse, pvz., siekiant:

nagrinėti gyventojų senėjimą ir jo poveikį tvarumui ir gerovei;
vertinti demografinių pokyčių poveikį ekonomikai;
apskaičiuoti koeficientus ir rodiklius vienam gyventojui, pvz., bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, kuriuos būtų galima naudoti skirstant struktūrinių fondų lėšas ekonomiškai mažiau palankiose sąlygose esantiems regionams;
plėtoti ir stebėti imigracijos ir prieglobsčio sistemas.

Demografinės statistikos rinkimo teisinis pagrindas nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1260/2013 dėl Europos demografinės statistikos ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 205/2014. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 862/2007 kartu su Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 351/2010 reglamentuojamas Bendrijos migracijos ir tarptautinės apsaugos statistikos rinkimas.

Daugiau informacijos: žr. Eurostato svetainės specialų demografinėms prognozėms skirtą skyrių.

Gyventojų skaičiaus pokyčio ir demografinės struktūros statistika vis labiau naudojama formuojant politiką ir sudarant sąlygas stebėti demografines tendencijas politiniu, ekonominiu, socialiniu ar kultūriniu požiūriu. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl demografinių pokyčių ir jų padarinių būsimai ES sanglaudos politikai (2013/C 153 E/02), kurioje pabrėžiama, kad demografinius pokyčius regionuose reikėtų statistiškai įvertinti ir šių pokyčių aspektą, kaip kompleksinį tikslą, įtraukti į būsimą sanglaudos politiką.

Klasifikatorius NUTS

Šiame straipsnyje pateikiami duomenys grindžiami tik 2013 m. klasifikatoriaus NUTS versija.

Rodiklių apibrėžtys

Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra vidutinis metų, kuriuos naujagimis tikėtinai išgyvens dabartinėmis mirtingumo sąlygomis, skaičius.

Gyventojų skaičiaus pokytis – gyventojų skaičiaus laikotarpio pabaigoje ir pradžioje (pvz., vienų kalendorinių metų) skirtumas. Teigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų daugėjo, o neigiamas – kad mažėjo. Gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklį sudaro dvi dedamosios:

natūrali kaita (skirtumas tarp gyvų gimusių kūdikių skaičiaus ir mirties atvejų skaičiaus). Teigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu prieaugiu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta daugiau nei registruojama mirties atvejų. Atitinkamai, neigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu mažėjimu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta mažiau nei registruojama mirties atvejų;
grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) – tai bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio ir natūralios kaitos skirtumas. Todėl grynosios migracijos statistinius duomenis veikia visi dviejų šios lygties dedamųjų statistiniai netikslumai, ypač gyventojų skaičiaus pokytis. Grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) be imigracijos ir emigracijos skirtumo dar gali aprėpti kitus gyventojų skaičiaus pokyčius tarp sausio 1 d. duomenų per dvejus metus iš eilės, kurių negalima priskirti gimimo, mirties, imigracijos ar emigracijos veiksniams.

Apytikslės normos apskaičiuojamos bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio, natūralios gyventojų skaičiaus kaitos ir grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) atžvilgiu. Pokyčio per metus lygis lyginamas su vidutiniu nagrinėjamos vietovės gyventojų skaičiumi tais metais ir gautas santykis išreiškiamas 1 000 gyventojų.

Apytikslės natūralios kaitos (gimimo ir mirties atvejų) normos yra demografinių įvykių skaičiaus ir regiono vidutinio gyventojų skaičiaus tais pačiais metais santykis, taip pat išreikštas 1 000 gyventojų.

Bendrasis gimstamumas – vidutinis vaikų, kuriuos moteris galėtų pagimdyti per savo gyvenimą, jei būdama vaisingo amžiaus atitiktų konkretaus amžiaus gimstamumo normą konkrečiais metais, skaičius.

Kūdikių mirtingumas – vaikų iki vienų metų mirties atvejų regione skaičiaus ir gyvų gimusių kūdikių skaičiaus tais pačiais metais tame regione santykis, išreikštas 1 000 gyvų gimusių kūdikių.

Aplinkybės

Artimiausiais dešimtmečiais ES demografiniai pokyčiai bus labai svarbūs, nes pagal didžiąją daugumą modelių, susijusių su būsimomis gyventojų skaičiaus tendencijomis, prognozuojama, kad ES gyventojai ir toliau senės dėl nuosekliai mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės.

Nepaisant to, kad migracija yra svarbi ES valstybių narių demografinei dinamikai, vien tik jos veikiausiai nepakaks daugeliui ES vietovių būdingai visuomenės senėjimo tendencijai atsverti.

Su visuomenės senėjimu susiję socialiniai ir ekonominiai padariniai greičiausiai turės labai didelio poveikio Europai – tiek šalyse, tiek regionuose. Pavyzdžiui, dėl mažo gimstamumo sumažės moksleivių ir studentų, bus mažiau darbingo amžiaus asmenų, remiančių likusią gyventojų dalį, o vyresnio amžiaus gyventojų (daliai kurių reikės papildomos infrastruktūros, sveikatos priežiūros paslaugų ir pritaikytų būstų) skaičius augs. Šie struktūriniai demografiniai pokyčiai gali paveikti vyriausybių pajėgumą rinkti mokesčius, balansuoti finansus ar teikti tinkamas pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugas.

Numatoma, kad didžiausi demografiniai sunkumai kils, be kita ko, atokiuose, kaimo ir postindustriniuose regionuose, kur gyventojų skaičius, tikėtina, mažės. Demografinių pokyčių teritorinį aspektą veikia visų pirma šie veiksniai:

rytų ir vakarų santykio poveikis: daugelis valstybių narių, prie ES prisijungusių 2004 m., vis dar stengiasi pasivyti kitas;
šiaurės ir pietų santykio poveikis: dažnai yra didelių skirtumų tarp Viduržemio jūros regionų ir nuosaikesnio klimato regionų ES šiaurėje ir vakaruose;
miesto ir kaimo santykio poveikis: daugumoje miestų regionų gyventojų skaičius toliau auga, o žmonių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kaimo vietovėse, – mažėja;
sostinių regionų poveikis: sostinėms ir kai kuriems aplinkiniams regionams (pvz., esantiems greta dviejų pasaulinių ES didmiesčių Paryžiaus ir Londono) būdingas traukos efektas, siejamas su didesnėmis užimtumo galimybėmis;
keletas pavyzdžių, rodančių regioninius skirtumus nacionaliniu lygmeniu, galinčių turėti poveikio regioniniam konkurencingumui ir sanglaudai, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Turkijoje (tarp regionų rytuose ir vakaruose) arba Prancūzijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (tarp regionų šiaurėje ir pietuose).

Politikos formavimas

Nenuostabu, kad susirūpinę dėl būsimos demografinės raidos politikos kūrėjai ėmėsi spręsti įvairius klausimus. Europos Komisija priėmė komunikatą pavadinimu „Europos demografijos ateitis – Iššūkį paversti galimybe“ (COM(2006) 571 final), kuriame pabrėžti penki politiniai sprendimai:

demografinio atsinaujinimo skatinimas kuriant geresnes sąlygas šeimoms ir gerinant darbo ir šeiminio gyvenimo derinimą;
užimtumo skatinimas kuriant daugiau darbo vietų ir užtikrinant ilgesnį bei kokybiškesnį aktyvų gyvenimą;
našesnė ir dinamiškesnė ES, našumo ir ekonominių rezultatų gerinimas investuojant į švietimą ir mokslinius tyrimus;
migrantų priėmimas ir integravimas ES;
tvarių viešųjų finansų užtikrinimas siekiant užtikrinti deramas pensijas, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą.

„Europa 2020“

Be to, dauguma iš strategijos „Europa 2020“ septynių pavyzdinių iniciatyvų taip pat apima demografinius uždavinius, ypač visuomenės senėjimą. Pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ suteikia galimybę suburti viešojo ir privačiojo sektoriaus įvairių teritorinių lygmenų veikėjus spręsti įvairius uždavinius, o 2011 m. pradėta vykdyti Europos inovacijų partnerystė vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje. Jos tikslas – iki 2020 m. dvejais metais pailginti vidutinę europiečių sveiko gyvenimo trukmę. Kita pavyzdine iniciatyva – skaitmenine darbotvarke – skatinamas skaitmenis raštingumas ir prieinamumas vyresnio amžiaus visuomenės nariams, o Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarke remiamas ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje mokantis visą gyvenimą ir skatinama senėti sveikai ir neprarandant aktyvumo. Galiausiai, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas skirtas socialinės apsaugos ir pensijų sistemų tinkamumo ir tvarumo klausimams ir poreikiui užtikrinti tinkamą vyresnio amžiaus gyventojų pajamų rėmimą ir galimybes naudotis sveikatos priežiūros sistemomis.

Migracija

2015 m. gegužės mėn. Europos Komisija pristatė Europos migracijos darbotvarkę, kurioje išdėstytos neatidėliotinos priemonės, kurių reikia imtis siekiant reaguoti į migrantų ir prieglobsčio prašytojų, atvykstančių per Viduržemio jūros regioną, srautą, ir pateikta įvairių ilgalaikio ES migracijos valdymo politikos galimybių. Darbotvarkėje patvirtintas poreikis spręsti humanitarinius uždavinius, tačiau siekiama padidinti grąžinamų neteisėtų migrantų skaičių, kartu toliau užtikrinant teisę prašyti prieglobsčio.

Darbotvarkėje nustatyti keturi ES migracijos politikos veiksmų lygmenys, būtent:

nauja teisėtos migracijos politika – siekiama užtikrinti ES patrauklumą migrantams, visų pirma persvarstant migrantų integracijos politikos prioritetus, valdant migraciją dialogo ir partnerystės su ne ES šalimis pagrindu ir atnaujinant mėlynosios kortelės (anglų ir kt. k.) sistemą, skirtą aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiams;
neteisėtos migracijos paskatų mažinimas stiprinant FRONTEX vaidmenį, ypač migrantų grąžinimo srityje;
sienų valdymas siekiant padėti sustiprinti ne ES šalių gebėjimus valdyti savo sienas;
tvirta bendra prieglobsčio politika – siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai ir nuosekliai diegiama bendra Europos prieglobsčio sistema.

Dėl beveik visus 2015 m. ir pirmąjį 2016 m. ketvirtį trukusios migrantų krizės 2016 m. kovo mėn. Europos Komisija paskelbė pasiūlymus dėl naujos ES skubios pagalbos priemonės. Pagal šį planą apie 700 mln. EUR (per trejus metus) pagalbos būtų skirta kovai su humanitarine krize, kad būtų galima greičiau suteikti maisto, pastogę ir sveikatos priežiūros paslaugų pabėgėliams ES.

Taip pat žr.

Population and population change statistics (anglų k.)
Population statistics introduced (anglų k.)
Population structure and ageing (anglų k.)

Papildoma Eurostato informacija

Regioninė demografinė statistika (t_reg_dem)

Gyventojai (t_demo_pop) (anglų k.) , žr.:

Apytikslė gyventojų skaičiaus pokyčio norma pagal NUTS 2 lygio regionus (tgs00099)

Gyventojų skaičius sausio 1 d. pagal NUTS 2 lygio regionus (tgs00096)

Duomenų bazė

Regioninė statistika, remiantis klasifikatoriumi NUTS (reg) (anglų k.) , žr.:

Regioninė demografinė statistika (reg_dem)

Gyventojai ir geografinė teritorija (reg_dempoar)

Gimstamumas (reg_demfer)

Mirtingumas (reg_demmor)

Gyventojų (demo_pop) (anglų k.) , žr.:

Regioniniai duomenys (demopreg)

Specialus skyrius

Gyventojai (demografinė padėtis, migracija ir prognozės) (anglų k.)
Regionai (anglų k.)

Metodai ir metaduomenys

Gyventojai (anglų k.) (ESMS metaduomenų rinkmena – demo_pop_esms)

Pagrindiniai duomenys: lentelės, grafikai ir žemėlapiai (MS Excel)

=Regionų gyventojai (anglų k.)

Kitos nuorodos

Europos Komisija. Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis. Demografinė analizė