Statistics Explained

Užimtumo statistika

Revision as of 10:46, 25 June 2020 by Verdodo (talk | contribs)


2019 m. gegužės mėn. duomenys.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2020 m. rugsėjo mėn.

Versija anglų kalba yra naujesnė.

Pagrindiniai akcentai

2018 m. 20–64 m. asmenų ES užimtumo lygis buvo didžiausias – 73,1 %.

2018 m. visose ES valstybėse narėse vyrų užimtumo lygis vis dar buvo didesnis nei moterų, nepaisant nuoseklaus šio skirtumo mažėjimo.

2018 m. ES 30,8 % 20–64 m. dirbančių moterų dirbo ne visą darbo dieną, palyginti su 8,0 % vyrų.


1 interaktyvusis grafikas. Užimtumas (iš viso, moterų, vyrų, jaunimo, vyresnio amžiaus asmenų) 2002–2018 m.
(20–64 m. gyventojų proc. dalis)
Šaltinis – Eurostatas


Šiame straipsnyje supažindinama su naujausia Europos Sąjungos (ES) užimtumo statistika ir apžvalga, pagrįsta įvairiais socialiniais ir ekonominiais aspektais. Apskritai iš užimtumo statistinių duomenų matyti, kad esama didelių skirtumų lyties, amžiaus ir įgyto išsilavinimo atžvilgiu, be to, smarkiai skiriasi ir atskirų ES valstybių narių darbo rinkos.

Po to, kai 1997 m. į Amsterdamo sutartį buvo įtrauktas atskiras užimtumui skirtas skyrius, ši statistika tapo svarbi daugeliui ES politikos sričių. Užimtumo lygis – kitaip tariant, dirbančių darbingo amžiaus gyventojų dalis – svarbus analitinis socialinis rodiklis, naudojamas darbo rinkų raidai nagrinėti.

Pažymėtina, kad interaktyviųjų grafikų tekste ir straipsnyje nurodyti skaičiai ir normos gali kai kuriais atvejais skirtis dėl to, kad pradiniai duomenys nuolat tikslinami: interaktyviuosiuose grafikuose naudojami naujausi duomenys (pagrįsti Eurostato duomenų baze Užimtumas ir nedarbas (darbo jėgos tyrimas) (employ)), o straipsnio tekste naudojami 2019 m. gegužės mėn. duomenys.

Visas straipsnis

Užimtumo lygis pagal lytį, amžių ir įgytą išsilavinimą

2018 m. ES 28 20–64 m. amžiaus grupės asmenų užimtumo lygis – kaip paaiškėjo atlikus ES darbo jėgos tyrimą (ES DJT) – siekė 73,1 proc. ir tai yra didžiausias kada nors užregistruotas ES metinis vidurkis. Vis dėlto, nepaisant šio vidurkio, tarp šalių esama didelių skirtumų (žr. 1 žemėlapį ir 1 interaktyvųjį grafiką). Vienintelė ES valstybė narė, kurios lygis siekė bent 80 proc., yra Švedija (82,6 proc.). Toks aukštas lygis taip pat pasiektas kai kuriose ELPA šalyse: Islandijoje (86,5 proc.) ir Šveicarijoje (82,5 proc.).

2010 m. Europos Vadovų Taryba priėmė strategiją „Europa 2020“. Joje akcentuojamas ES ekonomikos stiprinimas ir pasirengimas kito dešimtmečio uždaviniams. Vienas iš pagrindinių šios strategijos ES lygmens tikslų – iki 2020 m. pasiekti, kad 20–64 m. amžiaus grupės asmenų užimtumo lygis būtų bent 75 proc. 2018 m. keturiolikos valstybių narių rodiklis pasiekė ne mažiau kaip 75 proc.: trijų Šiaurės valstybių narių (Švedijos, Danijos ir Suomijos), trijų Baltijos jūros regiono valstybių narių (Estijos, Lietuvos ir Latvijos) ir Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Portugalijos, Slovėnijos ir Maltos (žr. 1 žemėlapį). Trijų ELPA šalių (Islandijos, Šveicarijos ir Norvegijos) užimtumo lygis taip pat buvo aukštas – daugiau kaip 75 proc.

Kita vertus mažiausius rodiklius turinčiose šalyse užimtumo lygis buvo gerokai mažesnis už ES tikslą, t. y. nesiekė 70 proc. Rumunijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Italijoje. Paskutinė pagal šį rodiklį buvo Graikija (59,5 proc.).

1 žemėlapis. Užimtumo lygis, 20–64 m. amžiaus grupė, 2018 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_ergan)

Interaktyvusis linijinis grafikas (žr. 1 interaktyvųjį grafiką) rodo, kaip keitėsi užimtumo lygis pagal šalis nuo 2002 m. Spustelėjus interaktyviojo grafiko apačioje esančias piktogramas galima stebėti konkretaus užimtumo lygio suskirstymo raidą: einant iš kairės į dešinę galima pakeisti bendrą gyventojų skaičių atitinkamai į moterų, vyrų, jaunimo ir vyresnio amžiaus gyventojų rodiklius.

2002–2018 m. bendrasis 20–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis ES 28 padidėjo 6,4 proc. punktų: nuo 66,8 proc. iki 73,2 proc. Vis dėlto pastaraisiais metais darbo rinkos padėtis įvairiose šalyse buvo labai įvairi. 2002–2018 m. užimtumo lygis augo visose šalyse, išskyrus Graikija (−3,0 proc. punktų) ir Kiprą (−1,0 proc. punktų). Augimas buvo didesnis nei ES vidurkis (6,4 proc. punktų) visose šalyse, į ES įstojusiose nuo 2004 m. (išskyrus Kiprą), ir Vokietijoje. Ryškiausiai užimtumo lygis augo Bulgarijoje (16,6 proc. punktų: nuo 55,8 proc. 2002 m. iki 72,4 proc. 2018 m.) ir Maltoje (17,3 proc. punktų: nuo 57,7 proc. iki 75,0 proc.).

2018 m. visose ES valstybėse narėse vyrų užimtumo lygis buvo aukštesnis nei moterų. Tai būdinga visam 2002–2018 m. laikotarpiui, išskyrus du atvejus: Latvijos rodiklius 2010 m. ir Lietuvos rodiklius 2009 ir 2010 m. Tačiau vyrų ir moterų užimtumo lygio raida 2002–2018 m. buvo kitokia. Spustelėjus antrą ir trečią 1 interaktyviojo grafiko piktogramą pateikiama atitinkamai vyrų ir moterų užimtumo lygio raida nuo 2002 m.

1 interaktyvusis grafikas. Užimtumas (iš viso, moterų, vyrų, jaunimo, vyresnio amžiaus asmenų) 2002–2018 m.
(20–64 m. gyventojų proc. dalis)
Šaltinis – " Eurostatas


Nuo 2002 m. moterų užimtumo lygis augo visoje Europoje (9,2 proc. punktų ES lygmeniu). 2002–2018 m. labiausiai išaugo moterų užimtumo lygis Maltoje (+29,0 proc. punktų), Bulgarijoje (+16,0 proc. punktų) ir Vokietijoje (+14,0 proc. punktų). 2018 m. aukščiausias moterų užimtumo lygis nustatytas Švedijoje (80,4 proc.), taip pat Islandijoje (83,2 proc.), o žemiausias – Graikijoje (49,1 proc.) ir Italijoje (53,1 proc.).

Tuo tarpu vyrų užimtumo lygis 2002–2018 m. ES lygmeniu didėjo mažiau (+3,5 proc. punktų) nei moterų. Jis netgi sumažėjo 11 ES valstybių narių: ryškiausiai Graikijoje (−8,3 proc. punktų: nuo 78,4 proc. 2002 m. iki 70,1 proc. 2018 m.) ir Kipre (−6,5 proc. punktų: nuo 85,8 proc. iki 79,3 proc.).

Atitinkamai moterų ir vyrų užimtumo lygio skirtumas ES lygmeniu sumažėjo nuo 17,3 proc. punktų 2002 m. iki 11,6 proc. punktų 2018 m. Ši tendencija buvo būdinga visoms ES valstybėms narėms, išskyrus Bulgariją, Estiją, Vengriją, Švediją, Lenkiją, Slovakiją ir Rumuniją. Sumažėjimas buvo ypač ryškus Maltoje (lyčių užimtumo lygio skirtumas pasikeitė −24,3 proc. punktų), nes išaugo moterų užimtumo lygis. Panaši padėtis buvo Ispanijoje (−17,4 proc. punktų) ir Liuksemburge (−17,3 proc. punktų) – šiose šalyse toks rezultatas pasiektas dėl bendro vyrų užimtumo lygio sumažėjimo ir moterų užimtumo lygio padidėjimo poveikio.

Kalbant apie 1 interaktyviojo grafiko ketvirtą ir penktą piktogramas, matyti, kad 15–24 m. amžiaus grupės (jaunimo) užimtumo lygis 2002–2018 m. ES lygmeniu sumažėjo, o 55–64 m. amžiaus grupės (vyresniojo amžiaus gyventojų) užimtumo lygis tuo pačiu laikotarpiu didėjo. Jaunimo užimtumo lygis ypač pastebimai mažėjo Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Kita vertus 55–64 m. amžiaus grupės gyventojų užimtumo lygis ypač smarkiai augo Vokietijoje, Bulgarijoje ir Slovakijoje.

Užimtumo lygis taip pat labai skiriasi priklausomai nuo įgyto išsilavinimo (žr. 2 interaktyvųjį grafiką). Užimtumo lygio analizė pagal įgytą išsilavinimą grindžiama 25–64 m. amžiaus grupės duomenimis, nes jaunesni asmenys dar gali mokytis, pirmiausia – tretinio mokslo įstaigose, ir tai gali turėti didelės įtakos užimtumo lygiui.

2 interaktyvusis grafikas. Užimtumo lygis pagal išsilavinimą 2002–2018 m.
(25–64 m. amžiaus gyventojų, turinčių žemesnio / vidutinio / aukšto lygio išsilavinimą, proc. dalis)
Šaltinis – Eurostatas


2018 m. ES tretinį išsilavinimą įgijusių (baigusių sutrumpintas aukštojo mokslo programas, bakalauro, magistro arba daktaro ar lygiaverčio lygio studijas) (ISCED 5–8 lygmenys) 25–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 85,8 proc. Šis rodiklis kur kas didesnis nei tik pradinį arba pagrindinį išsilavinimą (ISCED 0–2 lygmenys) įgijusių asmenų užimtumo (56,8 proc.). Tarp minėtųjų grupių rodiklių patenka vidurinio ugdymo arba profesinio mokymo turint vidurinį išsilavinimą programas (ISCED 3–4 lygmenys) baigusių ES 28 gyventojų užimtumo lygis – 76,4 proc. Šie skaičiai gali suponuoti, kad įgijus aukštesnio lygio išsilavinimą padidėja tikimybė gauti darbą.

Jau ir taip turėdami mažiau galimybių rasti darbą (šiose išsilavinimo grupėse) asmenys, kurių aukščiausias išsilavinimo lygis yra pagrindinis ugdymas (ISCED 0–2 lygmenys), smarkiausiai nukentėjo ir nuo krizės: ES lygmeniu 2007–2013 m. užimtumo lygis šioje grupėje sumažėjo 5,0 proc., punktų. Atitinkamas rodiklis vidutinio (ISCED 3–4 lygmenys) ir aukšto (ISCED 5–8 lygmenys) lygio išsilavinimo grupėse buvo po 1,7 proc. punktų.

Iš 2 interaktyviojo grafiko matyti, kad norint rasti darbą svarbu turėti bent vidutinio lygio išsilavinimą. Pavyzdžiui, Slovakijoje 2018 m. žemesnio lygio išsilavinimą turinčių asmenų užimtumo lygis buvo 37,9 proc., tai kur kas mažiau nei vidutinio lygio išsilavinimą turinčių asmenų (76,9 proc.) ir aukšto lygio išsilavinimą turinčių asmenų (82,6 proc.). Ši tendencija taip pat būdinga Kroatijai (37,5 proc. palyginti su 68,5 proc.), Čekijai (52,2 proc. palyginti su 83,5 proc.), Bulgarijai (47,0 proc. palyginti su 78,5 proc.) ir Lenkijai (43,1 proc. palyginti su 70,4 proc.).

Aukšto lygio išsilavinimą įgiję asmenys dažnai turi daugiau nei vieną darbą

Iš 1 grafiko matyti, kad daugiau nei vieną darbą turinčių asmenų nedaug ir kad aukšto lygio (ISCED 5–8 lygmenys) išsilavinimą įgiję asmenys daugiau nei vieną darbą turi dažniau nei vidutinio (ISCED 3–4 lygmenys) arba žemesnio (ISCED 0–2 lygmenys) lygio išsilavinimą turintys asmenys. 2018 m. ES 28 5,0 proc. tretinį išsilavinimą įgijusių asmenų turėjo daugiau nei vieną darbą. Vidutinio ar žemesnio lygio išsilavinimą turinčių asmenų grupėse ši dalis buvo atitinkamai 2,8 proc. ir 3,8 proc.

Didžiausia tretinį išsilavinimą įgijusių asmenų, turinčių daugiau nei vieną darbą, dalis buvo Nyderlanduose (10,1 proc.), Estijoje (9,8 proc.), Švedijoje (8,8 proc.) ir Danijoje (8,3 proc.). Skirtumas tarp žemesniojo ir aukšto lygio išsilavinimą įgijusių asmenų, turinčių daugiau nei vieną darbą, buvo ypač ryškus Latvijoje (6,9 proc. punktų), Estijoje (6,7 proc. punktų), Portugalijoje (5,6 proc. punktų) ir Nyderlanduose (4,9 proc. punktų). Tačiau tokia padėtis nebuvo būdinga visoms šalims: kai kuriose daugiau nei vieną darbą turinčių asmenų dalis buvo šiek tiek didesnė žemesniojo lygio išsilavinimo grupėje nei aukšto, pvz., didžiausias skirtumas nustatytas Prancūzijoje (−1,8 proc. punktų).

1 grafikas. Ne vieną darbą turintys darbuotojai pagal įgytą išsilavinimą, 20–64 m. amžiaus grupė, 2018 m.
(procentinė visų darbuotojų dalis)
Šaltiniai – Eurostatas (lfsa_egaed) ir (lfsa_e2ged)

Dominuoja specialistai, žemesniojo lygmens samdomieji darbuotojai, paslaugų ir pardavimo sektorių darbuotojai

Kalbant apie profesines grupes, 2018 m. ES 28 (žr. 2a grafiką) specialistai sudarė didžiausią grupę – 20,0 proc. darbuotojų. Šiek tiek mažiau buvo paslaugų ir pardavimo sektorių darbuotojų (16,4 proc.) ir techninių bei susijusių sričių specialistų (16,3 proc.). O dvi mažiausios grupės buvo kvalifikuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorių darbininkai (3,0 proc.) ir ginkluotųjų pajėgų profesijų atstovai (0,6 proc.).

Vis dėlto, vertinant vien profesiją darbuotojų ekonominės, socialinės ir kultūrinės charakteristikos atskleidžiamos nepakankamai plačiai. Todėl pradėtas taikyti platesnis klasifikatorius ESeG (Europos socialinės ir ekonominės grupės), kuriame profesija derinama su užimtumo statusu. Skirstant pagal šį klasifikatorių 2018 m. ES 28 (žr. 2b grafiką) didžiausia grupė taip pat buvo specialistai (20,0 proc.), tačiau antroje vietoje atsidūrė žemesniojo lygmens samdomieji darbuotojai (18,2 proc.), o trečioje – kvalifikuoti pramonės sektoriaus darbuotojai (16,2 proc. visos darbo jėgos).

2a grafikas. Dirbantys asmenys pagal veiklos sritį (ISCO), 20–64 m. amžiaus grupė, ES 28, 2018 m.
(procentinė visų darbuotojų dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_egais)


2b grafikas. Dirbantys asmenys pagal Europos socialines ir ekonomines grupes, 20–64 m. amžiaus grupė, ES 28, 2018 m.
(procentinė visų darbuotojų dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_esega)

Vis dažniau dirbama ne visą darbo dieną ir laikinai

20–64 m. amžiaus ES 28 gyventojų, nurodančių, kad jų pagrindinis darbas yra darbas ne visą darbo dieną, dalis lėtai, bet nuolat didėjo nuo 14,9 proc. 2002 m. iki 19,0 proc. 2015 m., o 2018 m. šiek tiek sumažėjo iki 18,5 proc. (žr. 3 interaktyviojo grafiko 1 piktogramą). 2018 m. daugiausia tokių darbuotojų buvo Nyderlanduose (46,8 proc.), šiek tiek mažiau – Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir Danijoje. Šiose šalyse ne visą darbo dieną dirbo daugiau kaip penktadalis (21 proc.) visų darbuotojų. Kita vertus, palyginti retai ne visą darbo dieną buvo dirbama Bulgarijoje (1,8 proc. darbuotojų), Vengrijoje, Slovakijoje, Kroatijoje ir Lenkijoje (nuo 4,2 proc. iki 6,2 proc.). Nuo 2002 m. darbo ne visą darbo dieną rodikliai išaugo visose ES valstybėse narėse, išskyrus Rumuniją (−3,1 proc. punktų), Lenkiją (−2,7 proc. punktų), Lietuvą (−2,6 proc. punktų), Latviją (−1,7 proc. punktų), Kroatiją (−1,6 proc. punktų), Bulgariją (−0,9 proc. punktų) ir Portugaliją (−0,6 proc. punktų).

Iš 3 interaktyviojo grafiko antros ir trečios piktogramų matyti nemažas skirtumas tarp vyrų ir moterų darbo ne visą darbo dieną rodiklių. 2018 m. ES 28 ne visą darbo dieną dirbo šiek tiek mažiau nei trečdalis visų 20–64 m. amžiaus moterų (30,8 proc.), o vyrų – daug mažiau (8,0 proc.). 2018 m. Nyderlanduose apie trys ketvirtadalius (73,8 proc.) visų dirbančių moterų ir mažiau nei ketvirtis visų dirbančių vyrų (23,0 proc.) dirbo ne visą darbo dieną – šie rodikliai didžiausi tarp visų ES valstybių narių. Didžiausias procentinis moterų darbo ne visą darbo dieną rodiklio padidėjimas 2002–2018 m. laikotarpiu nustatytas Italijoje (15,6 proc. punktų: nuo 16,8 proc. iki 32,4 proc.), o vyrų – Šveicarijoje (7,9 proc. punktų: nuo 9,1 proc. iki 17,0 proc.). Ryškiausiai šios grupės moterų mažėjo Islandijoje (−11,8 proc. punktų: nuo 42,3 proc. iki 30,5 proc.), vyrų – Lietuvoje (−3.2 proc. punktų: 8,3 proc. iki 5,1 proc.).

3 interaktyvusis grafikas. Darbas ne visą darbo dieną (iš viso, moterų, vyrų) ir laikinas darbas (iš viso, moterų, vyrų) 2002–2018 m.
(visų samdomųjų darbuotojų/moterų/vyrų (20–64 m. gyventojų) proc. dalys)
Šaltinis – Eurostatas


2002–2018 m. ES 28 šiek tiek sumažėjo dalis asmenų, dirbančių pagal nuolatines darbo sutartis. O laikinų samdomųjų darbuotojų dalis padidėjo nuo 11,2 proc. 2002 m. iki 13,2 proc. 2018 m. (žr. 3 priemonės 4 piktogramą). Laikinųjų darbuotojų skaičius atskirose ES valstybėse narėse įvairus: 2018 m. didžiausia dalis buvo Ispanijoje (26,4 proc.), Lenkijoje (23,9 proc.) ir Portugalijoje (21,5 proc.). O mažiausius procentinius rodiklius nurodė Rumunija (1,1 proc.), Lietuva (1,4 proc.) ir Latvija (2,6 proc.).

Palyginus vyrų ir moterų laikiną darbą (žr. 3 interaktyviojo grafiko 5 ir 6 piktogramas) matyti, kad lyčių skirtumas šiuo atžvilgiu 2018 m. ES lygmeniu nebuvo toks didelis: 12,6 proc. vyrų ir 13,8 proc. moterų.

4 interaktyviajame grafike pateikiama 20–64 m. amžiaus darbuotojų, dirbančių pagal terminuotąsias darbo sutartis, dalis, pagrįsta Europos socialinių ir ekonominių grupių (ESeG0) klasifikatoriumi. Daugumoje šalių vadovai rečiausiai dirba pagal terminuotąsias darbo sutartis, o žemesniojo lygmens samdomiesiems darbuotojams tai įprastesnė praktika. Vis dėlto skirtingose šalyse esama didelių skirtumų: pagal tokias sutartis dirbantys Lenkijos žemesniojo lygmens samdomieji darbuotojai sudaro 39,2 proc., o Rumunijoje – tik 2,6 proc. Labai skirtingos tendencijos ES valstybėse narėse naudoti terminuotąsias darbo sutartis galbūt bent iš dalies priklauso nuo nacionalinės praktikos, darbo jėgos pasiūlos ir paklausos, darbdavio prognozės dėl galimo augimo ar mažėjimo ir to, ar darbdaviams paprasta įdarbinti ir atleisti darbuotoją.

4 interaktyvusis grafikas. Samdomieji darbuotojai, dirbantys pagal terminuotąsias darbo sutartis, suskirstyti pagal Europos socialines ir ekonomines grupes (2018 m.)
(20–64 m. amžiaus samdomųjų darbuotojų proc.)
Šaltinis – Eurostatas


Per laikinojo įdarbinimo įmones samdomi darbuotojai

Procentiškai laikinojo įdarbinimo įmonėms dirba maža dalis visų dirbančiųjų. 2018 m. ES lygmeniu 20–64 m. amžiaus grupėje šis rodiklis buvo 2,2 proc. (vyrų) ir 1,5 proc. (moterų). 3 grafike matyti, kad dažniausiai šia įdarbinimo forma naudojamasi Slovėnijoje (4,2 proc. vyrų ir 6,0 proc. moterų) ir Ispanijoje (atitinkamai 4,1 proc. ir 3,6 proc.), o Vengrijoje, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje tokie atvejai itin reti (atitinkamai po 0,3 proc.; 0,2 proc. vyrų ir 0,3 proc. moterų; 0,6 proc. vyrų ir 0,5 proc. moterų).

Didžiausias vyrų ir moterų rodiklių skirtumas buvo Prancūzijoje (2,0 proc. punktų), Nyderlanduose ir Austrijoje (abejose po 1,6 proc. punktų). Daugumoje ES valstybių narių šis skirtumas nesiekė 1 proc. punkto. Septyniose ES valstybėse narėse (Graikijoje, Kroatijoje, Danijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Airijoje ir Slovėnijoje) darbas per laikinojo įdarbinimo įmones buvo labiau būdingas moterims nei vyrams. Vengrijoje šie rodikliai yra vienodi.

3 grafikas. Per laikinojo įdarbinimo įmones samdomi darbuotojai pagal lytį (2018 m.)
(procentinė 20–64 m. amžiaus grupės darbuotojų dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_qoe_4a6r2)

Mažų garantijų darbas

2018 m. ES 28 2,1 proc. 20–64 m. amžiaus grupės vyrų ir moterų dirbo mažų garantijų darbą (darbo sutartis – vos iki 3 mėnesių). Santykinai daugiausiai tokių darbuotojų buvo Kroatijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Slovėnijoje, taip pat šalyse kandidatėse: Serbijoje, Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje (4 grafikas). Visose šalyse vyrų ir moterų rodikliai skyrėsi mažiau nei 1 proc. punkto, išskyrus Suomiją (1,1 proc. punktų), Serbiją (1,3 proc. punktų) ir Turkiją (2,0 proc. punktų). Pusėje ES valstybių narių moterims mažų garantijų darbas buvo būdingas šiek tiek daugiau nei vyrams.

4 grafikas. Mažų garantijų darbas pagal lytį (2018 m.)
(procentinė 20–64 m. amžiaus grupės darbuotojų dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_qoe_4ax1r2)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Duomenų šaltiniai

Aprėptis

Ekonomiškai aktyvūs gyventojai (darbo jėga) – tai dirbantys ir nedirbantys asmenys. Pagal ES DJT darbo jėgai priskiriami asmenys nuo 15 m., ataskaitinę savaitę vykdę tam tikrą darbo veiklą, net jei ji truko tik vieną valandą per tą savaitę, ir už ją gavę užmokestį, pelno ar atlygį iš šeimos narių. Darbo jėgai taip pat priskiriami laikinai, pvz., dėl ligos, atostogų, darbo ginčų ar mokymo, nedirbantys asmenys.

Užimtumą galima vertinti pagal asmenų ar darbo vietų skaičių visos darbo dienos ekvivalentais arba dirbtas valandas. Visiems šiame straipsnyje pateiktiems įverčiams naudoti asmenų skaičiaus duomenys; pateikta užimtumo lygio informacija taip pat pagrįsta asmenų skaičiaus įverčiais. Užimtumo statistika dažnai teikiama kaip užimtumo lygis, kad būtų galima neatsižvelgti į kintantį šalių gyventojų skaičių ir lengviau lyginti įvairių dydžių šalių duomenis. Paprastai skelbiamas darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis. Dažniausiai darbingas amžius yra 15–64 m., tačiau kai kuriose valstybėse, pvz., Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Islandijoje, taikoma 16–64 m. amžiaus grupė. Kitos tarptautinės statistikos organizacijos 15–64 m. amžiaus grupę taip pat laiko standartine (nors kai kurie politikos formuotojai vis daugiau svarbos teikia 20–64 m. amžiaus grupei, nes vis daugiau ES gyventojų tęsia studijas tretinio mokslo įstaigose).

Pagrindinės sąvokos

Kai kurios svarbiausios užimtumo charakteristikos pagal ES DJT:

  • samdomaisiais darbuotojais vadinami viešajam ar privačiajam darbdaviui dirbantys asmenys, gaunantys įvairios formos darbo pajamas, pvz., darbo užmokestį, mokėjimus pagal darbo rezultatą arba natūra; taip pat įtraukiami nešauktiniai ginkluotųjų pajėgų nariai;
  • savarankiškai dirbantys asmenys turi savo verslą, ūkį ar verčiasi privačia profesine praktika. Laikoma, kad savarankiškai dirbantis asmuo ataskaitinę savaitę dirbo, jei jis atitinka vieną iš šių kriterijų: dirba siekdamas pelno; skiria laiko verslo veikimui užtikrinti arba steigia verslo vienetą;
  • ar asmuo dirba visą darbo dieną, ar ne, paprastai įrašoma pagal tiesioginį respondento atsakymą. Pagrindinės išimtys – Nyderlandai ir Islandija, kur taikomas 35 valandų ribinis dydis, Švedija, kur taikomas ribinis dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, ir Norvegija, kur asmenų, dirbančių 32–36 valandas, klausiama, ar jie dirba visą darbo dieną, ar dalį;
  • ne vieną darbą turinčių darbuotojų rodikliai aprėpia tik asmenis, kurie tuo pat metu turi daugiau nei po vieną darbą; į šiuos rodiklius neįtraukiami ataskaitinę savaitę darbą pakeitusių asmenų duomenys;
  • laikoma, kad samdomasis darbuotojas yra laikinas, jei jis ir darbdavys sutaria, kad darbas baigsis esant objektyvioms sąlygoms, pvz., tam tikrą dieną, pabaigus užduotį ar grįžus į nuolatiniam darbuotojui. Tokiems darbuotojams priskiriami: sezoniniai darbuotojai; agentūros ar darbo biržos įdarbinti asmenys, perleisti trečiajai šaliai, kad atliktų konkrečią užduotį (išskyrus tuos atvejus, kai pasirašoma neterminuota darbo sutartis); specialias mokymo sutartis sudarę asmenys.

Išsilavinimo lygis – tai įgyto išsilavinimo lygis, t. y. aukščiausios sėkmingai pabaigtos studijos. Žemesniojo lygio išsilavinimas siejamas su ISCED 0–2 lygmenimis (žemesnis nei pradinis, pradinis ir pagrindinis), vidutinio – su ISCED 3 ir 4 lygmenimis (vidurinio ugdymo ir profesinio mokymo turint vidurinį išsilavinimą programos), o aukštojo – su ISCED 5–8 lygmenimis (tretinis išsilavinimas).

Europos socialinės ir ekonominės grupės (ESeG) – tai išvestinis klasifikatorius, pagal kurį, aprėpiant visą Europos Sąjungą, galima grupuoti asmenis pagal panašias ekonomines, socialines ir kultūrines charakteristikas, remiantis tik pagrindiniais socialiniais kintamaisiais, siekiant užtikrinti, kad duomenis būtų patogu naudoti visuose socialiniuose tyrimuose, o rezultatai būtų palyginami. Svarbiausi pagrindiniai socialiniai kintamieji – „Darbo statusas pagal TDO“, „Užimtumo statusas“, „Profesija“ (pagal ISCO-08) ir „Asmens deklaruojamas užimtumo statusas“. Su klasifikatoriumi ir aiškinamosiomis pastabomis galima išsamiai susipažinti ESeG skirtame Eurostato klasifikatorių serverio RAMON tinklalapyje.

Duomenų rinkiniai

Dauguma šiame straipsnyje apžvelgiamų rodiklių paimti iš duomenų rinkinių, sudarančių pagrindinius darbo jėgos tyrimo rodiklius (duomenų rinkiniai, prasidedantys raidėmis „lfsi“). Šie pagrindiniai rodikliai skiriasi nuo duomenų rinkinių, kuriuose pateikiami išsamūs metinių ir ketvirčio tyrimų rezultatai (duomenų rinkiniai, prasidedantys raidėmis „lfsa“ ir „lfsq“) ir kuriuose išsamūs tyrimų rezultatai grindžiami vien darbo jėgos tyrimo mikroduomenimis, o pagrindiniai rodikliai yra apdoroti papildomai. Dažniausias papildomas koregavimas yra patikslinimai pagrindinėse eilučių pertraukose ir trūkstamų verčių įverčiai. Kai kuriais metais dėl šio koregavimo tarp šių dviejų duomenų rinkinių susidaro didelių skirtumų.

Pagrindinių darbo rinkos tyrimo rodiklių duomenų rinkiniai yra išsamiausias ir patikimiausias atliekant darbo jėgos tyrimą gautų užimtumo ir nedarbo duomenų rinkinys. Vis dėlto, kadangi pagal juos negalima analizuoti visų susijusių kintamųjų, kai kada taip pat būtina remtis išsamiais tyrimo rezultatais.

Aplinkybės

Užimtumo statistiką galima naudoti įvairiems tyrimams, įskaitant makroekonominius (kai darbas vertinamas kaip gamybos veiksnys), našumo ar konkurencingumo. Be to, ją galima naudoti įvairiems su asmens užimtumo padėtimi susijusiems socialiniams ir elgsenos aspektams tyrinėti, pvz., nagrinėjant mažumų socialinę integraciją arba vertinant užimtumą kaip namų ūkių pajamų šaltinį.

Užimtumo rodiklis yra ir struktūrinis, ir trumpojo laikotarpio rodiklis. Naudojant jį kaip struktūrinį rodiklį, pagal darbo jėgos pasiūlą ir paklausą arba užimtumo kokybę galima aiškintis darbo rinkų ir ekonomikos sistemų struktūrą. Kaip trumpojo laikotarpio rodiklis jis atspindi verslo ciklą, tačiau šiuo atžvilgiu jo aprėptis ribota, nes užimtumo rodiklis dažnai laikomas praeities tendencijos rodikliu.

Užimtumo statistika svarbi daugeliui ES politikos sričių. 1997 m. lapkričio mėn. Liuksemburge vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime dėl užimtumo buvo patvirtinta Europos užimtumo strategija (EUS). Ji patikslinta 2005 m., siekiant glaudžiau suderinti su atnaujintais Lisabonos tikslais, o 2008 m. liepos mėn. atnaujintos 2008–2010 m. užimtumo politikos gairės. 2010 m. kovo mėn. Europos Komisija pateikė pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ pasiūlymą, ir 2010 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba oficialiai jį patvirtino. Europos Vadovų Taryba pritarė penkiems pagrindiniams tikslams, kurių pirmas – iki 2020 m. pakelti 20–64 m. moterų ir vyrų užimtumo lygį iki 75 proc. ES valstybės narės gali nustatyti savo nacionalinius tikslus, atsižvelgdamos į minėtus pagrindinius tikslus, ir parengti nacionalines reformų programas, kuriose nurodomi veiksmai, kurių jos ketina imtis strategijai įgyvendinti. Strategiją ar bent jos dalį būtų galima įgyvendinti populiarinant lanksčias darbo sąlygas, pvz., darbą ne visą darbo laiką ar iš namų, nes manoma, kad jomis skatinama dirbti. Kitos iniciatyvos, galinčios paskatinti daugiau žmonių dalyvauti darbo rinkoje, – labiau prieinamos vaikų priežiūros paslaugos, daugiau mokymosi visą gyvenimą galimybių ar paprastesnis profesinis judumas. Kalbant apie šiuos klausimus labai svarbi darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra, nes svarbu, kad taikant atitinkamą politiką būtų sprendžiami ir darbo rinkų lankstumo, ir darbo organizavimo bei santykių klausimai, atsižvelgiant į profesinio ir privataus gyvenimo derinimą, darbo vietos garantijas ir socialinę apsaugą. Remiantis strategija „Europa 2020“, EUS raginama imtis priemonių, padėsiančių iki 2020 m. pasiekti šiuos tris pagrindinius tikslus:

  • kad darbą turėtų 75 proc. 20–64 m. asmenų;
  • kad nebaigiančių mokyklos moksleivių dalis nebūtų didesnė nei 10 proc., o bent 40 proc. 30–34 m. amžiaus asmenų turėtų tretinį išsilavinimą;
  • bent 20 mln. sumažinti skurde gyvenančių ir socialiai atskirtų žmonių arba žmonių, kuriems tai gresia, skaičių.

Lėtas atsigavimas po finansų ir ekonomikos krizės ir vis daugiau duomenų apie nedarbo didėjimą paskatino Europos Komisiją 2012 m. balandžio 18 d. pateikti užimtumo srities dokumentų rinkinį, kuriame pateikta pasiūlymų, kaip didinti užimtumą. Šiuose pasiūlymuose, be kitų sričių, daug dėmesio skiriama darbo vietų kūrimo paklausai ir siūloma būdų, kaip ES valstybės narės galėtų skatinti įdarbinti daugiau žmonių, pvz., mažindamos darbo jėgos mokesčius arba labiau remdamos steigiančiuosius įmones. Be to, pasiūlymuose siekiama nustatyti ekonomikos sritis, kuriose galima sukurti naujų darbo vietų, pvz., ekologiškos ekonomikos, sveikatos paslaugų bei informacinių ir ryšių technologijų sektoriai.

2012 m. gruodžio mėn., reaguodama į aukštą ir augantį jaunimo nedarbo lygį keliose ES valstybėse narėse, Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl dokumentų rinkinio „Jaunimo užimtumo didinimas“ (COM(2012) 727 final). Šis priemonių rinkinys – platesnio užimtumo dokumentų rinkinio veiksmų, skirtų jaunimui, tąsa. Jame pateikta įvairių pasiūlymų, pvz.:

  • visi jaunuoliai iki 25 m. turėtų per keturis mėnesius nuo tada, kai pabaigia formaliojo švietimo programą ar netenka darbo, gauti kokybišką darbo pasiūlymą, galimybę tęsti mokslus, atlikti gamybinę praktiką ar stažuotę (vadinamoji jaunimo garantija);
  • pradėti konsultacijas su Europos socialiniais partneriais dėl stažuočių kokybės sistemos, kad jaunimas saugiomis sąlygomis galėtų įgyti kokybiškos darbo patirties;
  • sukurti Europos pameistrystės aljansą, siekiant, kad jaunimas turėtų daugiau kokybiškesnių pameistrystės galimybių ir būtų mažinamos jaunimo judumo kliūtys.

Pastangos mažinti jaunimo nedarbą tęsėsi ir 2013 m., Europos Komisijai pateikus „Jaunimo užimtumo iniciatyvą“ (COM(2013) 144 final), kuria siekiama sustiprinti ir paspartinti dokumentų dėl jaunimo užimtumo didinimo rinkinyje numatytas priemones. Minėtoje iniciatyvoje numatyta visų pirma remti nesimokančius ar nedirbančius jaunuolius regionuose, kuriuose jaunimo nedarbo lygis viršija 25 proc. Vėliau priimtas dar vienas Komunikatas „Susitelkime dėl Europos jaunimo. Raginimas spręsti jaunimo nedarbo problemą“ (COM(2013) 447 final), kuriuo siekiama paspartinti „jaunimo garantijos“ įgyvendinimą ir padėti ES valstybėms narėms ir įmonėms įdarbinti daugiau jaunimo.

Vienas iš pagrindinių 2014 m. kadenciją pradėjusios Komisijos narių kolegijos prioritetų – dėmesys naujų darbo vietų kūrimui, ekonomikos augimui ir investicijoms, siekiant mažinti reglamentavimą, išmaniau išnaudoti turimus finansinius išteklius ir viešąsias lėšas. 2015 m. vasario mėn. Europos Komisija paskelbė konkrečioms šalims skirtas ataskaitas, kuriose nagrinėjama ES valstybių narių ekonominė politika ir teikiama informacijos apie jų artimiausių metų prioritetus, nustatytus siekiant skatinti ekonomiką augti ir kurti naujas darbo vietas. Taip pat vasario mėn. Europos Komisija pasiūlė skirti 1 mlrd. EUR jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšų 2015 metams, kad ES valstybės narės galėtų gauti iki 30 kartų daugiau išankstinio finansavimo jaunimo užimtumo lygiui skatinti ir taip padėtų iki 650 000 jaunuolių gauti darbą.

2016 m. birželio mėn. Europos Komisija priėmė Europos įgūdžių darbotvarkę (COM(2016) 381/2) „Drauge dirbant didinti žmogiškąjį kapitalą, įsidarbinimo galimybes ir konkurencingumą“. Ja siekiama užtikrinti, kad žmonės įgytų įgūdžių, kurių jiems reikia dabar ir reikės ateityje, siekiant didinti įsidarbinimo galimybes, konkurencingumą ir augimą ES.

Neseniai (2017 m. lapkričio 17 d.) Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija kartu pasirašė dokumentą dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Siekiant užtikrinti, kad piliečiai turėtų naujų ir veiksmingesnių teisių, daugiausia dėmesio šioje srityje skiriama užimtumo ir socialinei politikai. Ramsčio struktūrą sudaro 3 pagrindinės kategorijos: 1) lygios galimybės ir galimybė įsidarbinti; 2) tinkamos darbo sąlygos ir 3) socialinė apsauga ir įtrauktis. Visų pirma, lankstesnė darbo tvarka šiandien teikia naujų darbo galimybių (visų pirma jaunimui), tačiau tuo pačiu metu gali didinti nesaugumą ir nelygybę. „Vienas iš svarbiausių šios Komisijos kadencijos prioritetų – kurti teisingesnę Europą ir stiprinti jos socialinį aspektą. Europos socialinių teisių ramstį papildo socialinių rodiklių suvestinė, kurioje ramsčio įgyvendinimas bus matomas registruojant ES šalių tendencijas ir rezultatus 12-oje sričių. Šios suvestinės duomenimis bus naudojamasi vykdant ekonominės politikos koordinavimą – Europos semestrą. Be to, suvestinė padės įvertinti pažangą visoje ES siekiant vadinamojo socialinio AAA reitingo.

Tiesioginė prieiga prie

Kiti straipsniai
Lentelės
Duomenų bazė
Specialus skyrius
Leidiniai
Metodika
Vizualizacijos





LFS main indicators (t_lfsi)
Population, activity and inactivity - LFS adjusted series (t_lfsi_act)
Employment - LFS adjusted series (t_lfsi_emp)
Unemployment - LFS adjusted series (t_une)
LFS series - Detailed annual survey results (t_lfsa)
LFS series - Specific topics (t_lfst)
LFS main indicators (lfsi)
Employment and activity - LFS adjusted series (lfsi_emp)
Unemployment - LFS adjusted series (une)
Labour market transitions - LFS longitudinal data (lfsi_long)
LFS series - Detailed quarterly survey results (from 1998 onwards) (lfsq)
LFS series - Detailed annual survey results (lfsa)
LFS series - Specific topics (lfst)
LFS ad-hoc modules (lfso)

Leidiniai

ESMS metaduomenų rinkmenos ir ES DJT metodika


Retrieved from "https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Archive:Employment_statistics/lt&oldid=488117"