Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys išgauti 2019 m. birželio mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2020 m. spalio mėn.

Highlights

2017 m. pirminės energijos gamybos apimtis ES buvo 12 proc. mažesnė nei prieš dešimtmetį.

2017 m. pagrindinė ES žalios naftos, gamtinių dujų ir akmens anglių tiekėja buvo Rusija.

ES 28 pirminės energijos gamybos raida (pagal kuro rūšį) 2007–2017 m.

]]Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos, ypač nuo naftos ir gamtinių dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama pirminės energijos gamyba ES ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2017 m. daugiau nei pusė (55,1 proc.) ES 28 bendrosios energijos gauta iš importuotų išteklių.

Full article

2007–2017 m. mažėjo pirminės energijos gamyba

2017 m. pirminės energijos ES 28 iš viso buvo pagaminta 758 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) – žr. 1 lentelę. Šis kiekis buvo tik 0,1 proc. mažesnis nei prieš metus. Taigi bendroji neigiama pastarųjų metų tendencija tęsėsi, išskyrus 2010 m., kai energijos gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su pasauline finansų ir ekonomikos krize. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2017 m. ES 28 buvo pagaminta 12,1 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES 28 bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2017 m. iš ES valstybių narių daugiausia (17,4 proc. visos ES 28 produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Jungtinė Karalystė (15,6 proc.), trečioje – Vokietija (15,3 proc.). Pagrindiniai pokyčiai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, – 17,8, 13,5 ir 11,3 proc. punktų padidėjusios Italijos, Ispanijos iš Švedijos dalys bei atitinkamai 41,7, 32,8 ir 30,7 proc. punktų sumažėjusios Danijos, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų dalys.

Absoliučiaisiais dydžiais 17-oje iš 28 ES valstybių narių 2007–2017 m. laikotarpiu pirminės energijos gamybos mastas didėjo. Didžiausia gamybos plėtra nustatyta Italijoje (padidėjimas 5,5 TNE), po jos – Ispanijoje (4,1 mln. TNE), Švedijoje (3,7 mln. TNE), Airijoje (3,4 mln. TNE) ir Suomijoje (2,0 mln. TNE). Priešinga padėtis buvo Jungtinėje Karalystėje, kur pirminės energijos gamyba sumažėjo 57,6 mln. TNE. Apie gamybos sumažėjimą daugiau kaip 10 mln. TNE taip pat pranešė Vokietija (−20,6 mln. TNE), Nyderlandai (−18,5 mln. TNE) ir Danija (−11,3 mln. TNE).

1 lentelė. Energijos gamyba 2007 ir 2017 m.
(mln. tonų naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

2017 m. pirminės energijos gamyba ES 28 aprėpė įvairius išteklius, kurių svarbiausi (pagal dalį) buvo atsinaujinantieji energijos ištekliai (daugiau nei ketvirtadalis, arba 29,9 proc. viso ES 28 pagaminamo kiekio).

Branduolinė energija buvo antroje vietoje (27,8 proc.). Branduolinė energija buvo ypač svarbi Prancūzijai, kur ji siejama su beveik 79 proc. nacionalinės pirminės energijos gamybos. Belgijoje ši dalis siekė beveik tris ketvirtadalius, Slovakijoje – viršijo tris penktadalius (62,6 proc.). 11-oje kitų valstybių narių branduolinė energija sudarė mažiau nei pusę visos pirminės energijos gamybos. 14–oje ši energija apskritai nebuvo gaminama.

Šiek tiek mažiau nei penktadalis teko kietajam iškastiniam kurui (16,4 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo dar šiek tiek mažesnė (13,6 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos išteklius (8,8 proc.) (žr. 1 grafiką).

1 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamyba 2017 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

Palyginti su visomis kitomis energijos rūšimis, ES 28 labiausiai didėjo pirminės energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2007–2017 m. šis augimas buvo palyginti tolygus, tik 2011 m. buvo šiek tiek sumažėjęs (žr. 2 grafiką). Per šį laikotarpį gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių padidėjo 65,6 proc. Iš dalies ji pakeitė gamybą iš kitų energijos išteklių. Kitų išteklių gamyba iš esmės mažėjo, ypač gamtinių dujų (−39,4 proc.), žalios naftos (−38,9 proc.) ir kietojo iškastinio kuro (−30,5 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 12,8 proc.

2 grafikas. ES 28 pirminės energijos gamybos raida (pagal kuro rūšį) 2007–2017 m.
(2007 m. = 100, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

Visa ES ir jos valstybės narės – grynieji energijos importuotojai

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos produktų ir antrinių išvestinių produktų [pvz., gazolio ir dyzelino] importo, nors po pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2017 m. ES 28 pirminės energijos importas viršijo eksportą 948 mln. TEN. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios grynosios energijos importuotojos buvo Vokietija, Italija, Prancūzija ir Ispanija. 2007 m. tik viena iš ES valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą ir ši tendencija tęsėsi kitus ketverius metus iki 2017 m. Taigi nuo 2013 m. visos 28 ES valstybės narės yra grynosios energijos importuotojos (žr. 2 lentelę). Palyginti su gyventojų skaičiumi, 2017 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

2 lentelė. Energijos grynasis importas 2007–2017 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_bal_s) ir (demo_pjan)

ES 28 importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi. Visą 2007–2017 m. laikotarpį pagrindinė pirminių energijos produktų (akmens anglių, žalios naftos ir gamtinių dujų) tiekėja liko Rusija (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Pagrindinės ES 28 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2007–2017 m.
(proc. importo iš ne ES 28)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_ti_sff), (nrg_ti_oil) ir (nrg_ti_gas)

2017 m. ES importavo 38,9 proc. akmens anglių iš Rusijos. Pastarąjį dešimtmetį Rusija nuosekliai buvo didžiausia ES akmens anglių tiekėja. 2007–2015 m. ES 28 akmens anglių importo iš Kolumbijos dalis padidėjo beveik dvigubai: nuo 11,8 proc. iki 22,2 proc., tačiau 2017 m. sumažėjo iki 16,9 proc. Trečiojoje vietoje 2017 m. buvo Jungtinės Valstijos: iš jų į ES 28 importuota 16,9 proc. viso akmens anglių kiekio.

Rusija taip pat buvo pagrindinė į ES importuojamos žalios naftos tiekėja. 2007 m. jos dalies rodiklis buvo 33,7 proc. ir svyravo nuo 34,7 proc. (tai taip pat buvo pikas, pasiektas 2011 m.) iki 29,0 proc. (mažiausia dalis, užregistruota 2015 m.). 2017 m. rodiklis buvo 30,3 proc. Šiuo laikotarpiu iš Norvegijos į ES 28 importuotos žalios naftos dalis mažėjo palyginti lėtai nuo 15,0 proc. 2007 m. iki 11,4 proc. 2017 m. Santykinės iš Irako ir Kazachstano į ES 28 importuojamos žalios naftos dalys 2007–2017 m. sparčiai augo ir pasiekė atitinkamai 8,2 proc. ir 7,4 proc. Tokiu būdu šios šalys aplenkė Saudo Arabiją ir užėmė trečią ir ketvirtą vietas pagal žalios naftos tiekimą.

Iš Rusijos į ES importuojamų gamtinių dujų dalis 2007–2017 m. nesikeitė (38,7 proc.), tačiau buvo svyravimų: 2010 m. ši dalis buvo mažiausia (31,9 proc.), o 2013 m. – didžiausia (41,1 proc.). Per 3 lentelėje nurodytą laikotarpį Norvegija išliko antra pagal dydį į ES importuojamų gamtinių dujų tiekėja. Jos dalis lėtai mažėjo nuo 28,1 proc. 2007 m. iki 25,3 proc. 2017 m. Iš Alžyro (trečios pagal dydį tiekėjos) į ES 28 tiektų gamtinių dujų dalis 2007–2017 m. mažėjo, o iš Kataro – padidėjo daugiau kaip du kartus.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2017 m. beveik tris ketvirtadalius (74,6 proc.) gamtinių dujų ES 28 importavo iš Rusijos, Norvegijos ir Alžyro. Panaši analizė rodo, kad beveik tris ketvirtadalius (72,7 proc.) akmens anglių ES 28 importavo iš Rusijos, Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų, o žalios naftos iš pagrindinių tiekėjų importuota šiek tiek mažiau: iš Rusijos, Norvegijos ir Irako importuota žalia nafta sudarė maždaug pusę (49,9 proc.) ES 28 importo.

Daugiau nei pusė ES 28 energijos poreikių patenkinama importu

ES 28 priklausomybė nuo energijos importo padidėjo nuo šiek tiek daugiau nei 44 proc. bendrojo energijos kiekio 1990 m. iki 52,9 proc. 2007 m. ir 55,1 proc. 2017 m. (žr. 3 lentelę). Nuo 2004 m. ES 28 grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą, kitaip tariant, daugiau nei pusė ES 28 bendrojo energijos kiekio padengiama grynuoju importu, o priklausomybės rodiklis viršijo 50,0 proc.

2017 m. energetinės priklausomybės rodiklis pasiekė aukščiausią lygį (55,1 proc.). 2007–2017 m. pastebėta tam tikrų svyravimų: 2008 m. pasiektas santykinis pikas (54,6 proc.), o 2010 m. priklausomybės rodiklis buvo mažiausias (52,7 proc.). Panagrinėjus išsamiau matyti, kad didžiausi 2017 m. rodikliai buvo susiję su žalia nafta (86,7 proc.) ir gamtinėmis dujomis (74,3 proc.), o mažiausias – su kietuoju iškastiniu kuru (43,9 proc.).

3 grafikas. ES 28 energetinės priklausomybės lygis 2007–2017 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąjį energijos kiekį, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_id)

2007–2017 m. ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ES nepriklausančių šalių augo greičiau nei priklausomybė nuo žalios naftos (14,8 proc. punktų, palyginti su 4,2 proc. punktų). Minėtuoju laikotarpiu priklausomybė nuo kietojo iškastinio kuro augo lėčiau (1,9 proc. punktų).

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas ir toks liko 2017 m., kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 4 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2017 m. buvo Estijos, Danijos, Rumunijos ir Švedijos, o Malta, Kipras ir Liuksemburgas buvo (beveik) visiškai priklausomos nuo pirminės energijos importo: jų priklausomybės rodikliai viršijo 95,0 proc.

Iš 2007–2017 m. pokyčių analizės matyti, kad Danija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Nyderlandai, Lenkija ir Čekija tapo vis labiau priklausomos nuo energijos importo, kad galėtų padengti savo energijos poreikius. Šias tendencijas didžiąja dalimi galima susieti su sumažėjusia pirminės energijos gamyba (o tai susiję su senkančiomis žaliavomis). Taip pat, nors ir mažiau, didėjo Vokietijos, Maltos, Vengrijos, Kroatijos, Kipro ir Graikijos energetinė priklausomybė. Visų kitų ES valstybių narių energetinės priklausomybės rodikliai 2007–2017 m. sumažėjo. Didžiausias pokytis nustatytas Estijoje, kurioje šis rodiklis sumažėjo nuo 27,1 proc. iki 4,1 proc. Daugiau kaip 10,0 proc. punktų šis rodiklis sumažėjo Airijoje, Latvijoje ir Bulgarijoje. Tai paskatino padidėjęs energijos vartojimo efektyvumas ir (arba) perėjimas prie energijos rūšių derinio, siekiant skatinti pirminę gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių.

4 grafikas. Energetinės priklausomybės (visi produktai) lygis 2007 ir 2017 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąjį energijos kiekį, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_id)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Energijos gamyba ir importas. Lentelės ir grafikai (anglų k.)

Duomenų šaltiniai

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, priskiriama prie pirminės branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamybos. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

ES 28 daugiau nei pusę energijos importuoja iš ES nepriklausančių šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo (nors yra tam tikrų požymių, kad pastaraisiais metais priklausomybės rodiklis stabilizavosi). Didžioji energijos dalis į ES importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo. Naujos naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti ES valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (KOM(2010) 639 galutinis). Šioje strategijoje nustatyti dešimtmečio energetikos srities prioritetai ir veiksmai, kurių galima imtis įvairioms problemoms spręsti, pvz., sukurti konkurencingų kainų ir saugaus išteklių tiekimo rinką, skatinti pirmauti technologijų srityje ir veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais (pvz., siekiant toliau palaikyti gerus santykius su ES nepriklausančių šalių energijos tiekėjais ir energijos tranzito šalimis). Toliau šioje srityje imtasi veiksmų pagal Energetikos strategiją iki 2030 m. (anglų k.), kurioje nustatytas klimato ir energetikos politikos pagrindas laikotarpiui iki 2030 m., ir Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. (anglų k.), kuriam numatyta iki 2050 m. 80–95 proc. sumažinti ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

2005 m. spalio mėn. įsteigusi Energijos bendriją (anglų k.) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose. Iš jų būtų galima paminėti „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjusį veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekį (jungiantį Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES). Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ (COM(2011) 539 galutinis).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330 final), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamą energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi. 2015 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą TAtsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija (COM(2015) 80 final), kuriame tvirtinama, kad svarbus energijos (ypač dujų) tiekimo saugumo užtikrinimo aspektas yra visapusiškas susitarimų dėl energijos pirkimo iš ES nepriklausančių šalių laikymasis. Vėliau 2016 m. vasario mėn. Europos Komisija pateikė pasiūlymus dėl naujų ES dujų tiekimo saugumo taisyklių (COM(2016) 52 final) ir naujų taisyklių dėl ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių energetikos susitarimų (COM(2016) 53 final).