Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Duomenys išgauti 2018 m. kovo mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2019 m. kovo mėn.

Highlights

2016 m. į ES imigravo 2 mln. ne ES šalių piliečių.

2016 m. ES valstybės narės suteikė pilietybę beveik 1 mln. asmenų.

Immigrants, 2016

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos (srautų), duomenis pateikusiose šalyse gyvenančiųjų piliečių ir užsienio šalių piliečių (užsieniečių) statistika bei pilietybės įgijimo duomenys. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, su aplinka susiję, politiniai ir socialiniai veiksniai: migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti tam tikras darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti gyventojų senėjimo tendencijos daugelyje ES šalių.

Full article

Migracijos srautai: 2 mln. imigrantų iš ne ES šalių

2016 m. į ES 28 valstybes nares iš viso imigravo 4,3 mln. žmonių, o iš ES valstybių narių išvyko, remiantis pateiktais duomenimis, mažiausiai 3,0 mln. emigrantų. Vis dėlto šiais bendrais rodikliais neapibūdinami migracijos srautai į ES, kaip visumą, ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES valstybių narių tarpusavio migracijos srautai.

Iš šių 4,3 mln. imigrantų 2016 m. apie 2,0 mln. sudarė ne ES valstybių narių piliečiai, 1,3 mln. – ne imigracijos valstybės narės pilietybę turintys ES valstybių narių piliečiai. Apie 929 tūkst. asmenų migravo į kitą ES valstybę narę, kurios pilietybę jie turi (pavyzdžiui, į gimtinę grįžtantys piliečiai ar užsienyje gimę asmenys), o apie 16 tūkst. asmenų sudarė asmenys be pilietybės.

1 lentelė. Imigracija pagal pilietybę (2016 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)

Vokietija: didžiausi imigrantų ir emigrantų rodikliai

2016 m. Vokietija nurodė didžiausią imigrantų skaičių (1 029,9 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (589,0 tūkst.), Ispanija (414,7 tūkst.), Prancūzija (378,1 tūkst.) ir Italija (300,8 tūkst.). 2016 m. Vokietija taip pat nurodė didžiausią emigrantų skaičių (533,8 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (340,4 tūkst.), Ispanija (327,3 tūkst.), Prancūzija (309,8 tūkst.), Lenkija (236,4 tūkst.) ir Rumunija (207,6 tūkst.). 2016 m. iš viso 21-oje ES valstybių narių imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Bulgarijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia imigrantų 2016 m. buvo Liuksemburge (39 imigrantai 1 000 gyventojų), o antrojoje vietoje buvo Malta (38 imigrantai 1 000 gyventojų) (žr. 1 grafiką). Daugiausia emigrantų 2016 m. buvo Liuksemburge (23 emigrantai 1 000 gyventojų), Maltoje, Lietuvoje ir Kipre (visose – 18 emigrantų 1 000 gyventojų) ir Airijoje (13 emigrantų 1 000 gyventojų).

1 grafikas. Imigrantai (2016 m.)
(1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)

Didžiausia dalis nacionalinių (tos pačios šalies pilietybę turinčių) imigrantų buvo Rumunijoje, mažiausia – Liuksemburge

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2016 m. santykinai didžiausia nacionalinių imigrantų, t. y. ES valstybės narės, į kurią jie migravo, pilietybę turinčių asmenų, dalis buvo Rumunijoje (87 proc. visų imigrantų), Lietuvoje (71 proc.), Latvijoje (59 proc.), Vengrijoje (56 proc.), Kroatijoje (55 proc.) ir Slovakijoje (53 proc.). Tai buvo vienintelės ES valstybės narės, pranešusios, kad jų nacionalinė imigracija sudarė daugiau pusę visų imigrantų skaičiaus (žr. 2 grafiką). O Liuksemburge šis rodiklis 2016 m. sudarė ne daugiau kaip 6 proc. visos imigracijos rodiklio.

File:Distribution of immigrants by citizenship, 2016 (% of all immigrants).png

2 grafikas. Imigrantų pasiskirstymas pagal pilietybę (2016 m.)
(visų imigrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Informacija apie pilietybę dažnai naudojama atliekant užsienio kilmės imigrantų analizę. Tačiau asmens pilietybė per jo gyvenimą gali pasikeisti, todėl taip pat naudinga nagrinėti informaciją pagal gimimo šalį. Iš bendro imigrantų skaičiaus santykinai didžiausia šalyje, į kurią migruojama, gimusių imigrantų dalis buvo Rumunijoje (66 proc. visų imigrantų), Lenkijoje (58 proc.) ir Lietuvoje (57 proc.). O Liuksemburge ir Austrijoje gimusių ir į jas imigruojančių asmenų buvo mažai, t. y. jie sudarė mažiau kaip 6 proc. visų imigrantų 2016 m.

2 lentelė. Imigracija pagal gimimo šalį (2016 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm3ctb)

Pusė visų imigrantų – jaunesni nei 28 metų

Skirstant pagal lytį, 2016 m. į ES valstybes nares vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 55 proc. ir 45 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Slovėnija (63 proc. vyrų imigrantų), o pagal moterų imigrančių skaičių – Prancūzija (51 proc.).

3 grafikas. Imigrantai pagal lytį (2016 m.)
(visų imigrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

2016 m. imigrantai į ES valstybes nares vidutiniškai buvo kur kas jaunesni nei paskirties šalies nuolatiniai gyventojai. 2017 m. sausio 1 d. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 42,9 metai, o imigrantų į ES 28 amžiaus mediana 2016 m. buvo 27,9 metai.

4 grafikas. Imigrantų amžiaus struktūra pagal pilietybę (ES 2016 m.)
(%).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Ankstesnė gyvenamoji šalis: 2016 m. į ES atvyko 2,4 mln. imigrantų

Paskaičiuota, kad 2016 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES šalių imigravo maždaug 2,4 mln. žmonių. Be to, 1,8 mln. asmenų imigravo iš vienos ES valstybės narės į kitą.

Atlikus analizę pagal ankstesnę gyvenamąją šalį, daugiausia imigrantų iš kitos ES valstybės narės atvyko į Liuksemburgą (93 proc. visų imigrantų skaičiaus 2016 m.), Slovakiją (80 proc.) ir Rumuniją (74 proc.). Palyginti nedideli buvo Švedijos (24 proc. visų imigrantų) ir Italijos (25 proc.) rodikliai (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Imigracija pagal ankstesnę gyvenamąją šalį (2016 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm5prv)

Gyventojai migrantai: ES gyvena beveik 22 mln. ne ES piliečių

2017 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 21,6 mln. asmenų, kurie yra ES nepriklausančių šalių piliečiai. Atitinkamai jie sudarė 4,2 proc. visų ES 28 gyventojų. Be to, 2017 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 16,9 mln. asmenų, turinčių kitos ES valstybės narės pilietybę.

Kalbant apie gimimo šalį, 2017 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 36,9 mln. asmenų, gimusių už ES 28 ribų, o 20,4 mln. asmenų buvo gimę kitoje ES valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena. Tik Vengrijoje, Airijoje, Liuksemburge, Slovakijoje, ir Kipre kitose ES valstybėse narėse gimusių asmenų buvo daugiau nei gimusiųjų už ES 28 ribų.

4 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį (2017 m. sausio 1 d.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop3ctb)

Didžiausia užsienyje gimusių gyventojų dalis – Liuksemburge, mažiausia – Lenkijoje

Absoliučiaisiais dydžiais 2017 m. sausio 1 d. daugiausia ES gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (9,2 mln.), Jungtinėje Karalystėje (6,1 mln.), Italijoje (5,0 mln.), Prancūzijoje (4,6 mln.) ir Ispanijoje (4,4 mln.). Šiose penkiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 76 proc. visose ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 63 proc. visų ES 28 gyventojų.

Santykiniais dydžiais daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – jie sudarė 48 proc. visų gyventojų. Taip pat nemažai užsienio šalių piliečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Austrijoje, Estijoje, Latvijoje, Belgijoje, Airijoje ir Vokietijoje. O Lenkijoje ir Rumunijoje bei Lietuvoje užsieniečiai sudarė mažiau nei 1 proc. visų gyventojų (atitinkamai po 0,6 proc. ir 0,7 proc.).

5 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi (2017 m. sausio 1 d.)
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

Daugumoje valstybių narių gyvenantys užsieniečiai buvo ne ES piliečiai

2016 m. kitų ES valstybių narių piliečiai sudarė daugumą tose šalyse gyvenančių užsieniečių tik Belgijoje, Airijoje, Kipre, Liuksemburge, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Slovakijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad daugumoje ES valstybių narių didžioji dalis užsieniečių buvo ne ES šalių piliečiai (žr. 5 lentelę). Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai tai buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys kokios nors kitos pilietybės.

5 lentelė. Gyventojai užsieniečiai pagal pilietybės šalies grupę (2017 m. sausio 1 d.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

6 lentelėje pateikta ES valstybių narių ir ELPA valstybių (apie kurias turima duomenų) gyventojų penkių pagrindinių užsienio pilietybės šalių ir užsienio gimimo šalių apžvalga.

6 lentelė. Užsieniečių ir užsienyje gimusių gyventojų pagrindinės pilietybės ir gimimo šalys (2017 m. sausio 1 d.)
(absoliučiosiomis vertėmis ir kaip visos užsieniečių / užsienyje gimusių gyventojų procentinė dalis).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir (migr_pop3ctb)

2017 m. penkios didžiausios ES piliečių, gyvenančių kitoje ES valstybėje narėje, grupės – tai Rumunijos, Lenkijos, Italijos, Portugalijos ir Vokietijos piliečiai (žr. 6 grafiką).
<image imgid="figure6" zoom="100">

6 grafikas. ES piliečių, nuolat gyvenančių kitose ES šalyse, skaičius (2017 m. sausio 1 d.)
(mln.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

Užsienio šalių piliečiai – jaunesni nei duomenis teikiančios valstybės piliečiai

Remiantis gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES 28, užsieniečiai buvo jaunesni nei duomenis teikiančios šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su tos šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus. 2017 m. sausio 1 d. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 44 metai, o ES gyvenančių užsieniečių – 36 metai.

7 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžiaus struktūra (ES 28, 2017 m. sausio 1 d.)
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)

Pilietybės įgijimas: 2016 m. ES valstybės narės suteikė pilietybę beveik 1 mln. asmenų

2016 m. 994,8 tūkst. asmenų įgijo ES valstybės narės pilietybę ir tai yra 18 proc. daugiau nei 2015 m.

8 grafikas. Asmenų, kurie 2009–2016 m. įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius (ES 28)
(tūkst.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

2016 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Italijoje – 201,6 tūkst., arba 20 proc. viso ES 28 rodiklio. Toliau pagal šį rodiklį rikiavosi Ispanija (150,9 tūkst.), Jungtinė Karalystė (149,4 tūkst.), Prancūzija (119,2 tūkst.) ir Vokietija (112,8 tūkst.).

7 lentelė. Asmenys, kurie įgijo duomenis pateikusios šalies pilietybę (2016 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

Absoliučiaisiais dydžiais didžiausias augimas, palyginti su 2015 m., užfiksuotas Ispanijoje, nes jos pilietybė suteikta 36 600 gyventojų daugiau, toliau pagal šį rodiklį buvo Jungtinė Karalystė (31,4 tūkst.), Italija (23 600), Graikija (19 300) ir Švedija (12 300). O didžiausias sumažėjimas absoliučiaisiais dydžiais nustatytas Airijoje (palyginti su 2015 m., pilietybė buvo suteikta 3 500 žmonių) ir Lenkijoje (300).

Aukščiausias natūralizacijos lygis – Kroatijoje, Švedijoje ir Portugalijoje

Vienas iš dažnai naudojamų rodiklių yra natūralizacijos lygis – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių tų pačių metų pradžioje skaičiaus santykis. 2016 m. aukščiausias iš ES valstybių narių natūralizacijos lygis nustatytas Kroatijoje (9,7 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), Švedijoje ir Portugalijoje (atitinkamai 7,9 ir 6,5 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių).

9 grafikas. Natūralizacijos lygis (2016 m.)
(šimtui šalyje gyvenančių užsienio šalių piliečių).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)

Dažniausiai pilietybė suteikta marokiečiams, albanams ir indams

Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia naujų ES piliečių anksčiau buvo Maroko (101 300, arba 10,2 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Albanijos (67 500, arba 6,8 proc.), Indijos (41 700, arba 4,2 proc.), Pakistano (32 900, arba 3,3 proc.) ir Turkijos (32 800, arba 3,3 proc.) piliečiai. Palyginti su 2015 m., ES valstybės narės pilietybę įgyjančių Maroko piliečių skaičius padidėjo 17,7 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Ispanijos (37 proc.), Italijos (35 proc.) arba Prancūzijos (18 proc.) pilietybę, o didžioji dalis albanų – Italijos (55 proc.) arba Graikijos (42 proc.). Didelė dalis indų (59 proc.) tapo Didžiosios Britanijos piliečiais, taip pat kaip ir apie pusę visų pakistaniečių (51 proc.), o pusė (50 proc.) buvusių Turkijos piliečių įgijo Vokietijos pilietybę.

15 proc. – buvę kitos ES valstybės narės piliečiai

2016 m. ES pilietybę įgijo apie 863,3 tūkst. valstybėse narėse gyvenančių ne ES šalių piliečių, palyginti su 2015 m., šis skaičius išaugo 19 proc. Taigi, ne ES šalių piliečiai sudarė 87 proc. visų 2016 m. kurios nors ES valstybės narės pilietybę įgijusių asmenų. Naujieji ES 28 piliečiai daugiausia kilę iš Afrikos (30 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Azijos (21 proc.), Europos (ne ES 28) (20 proc.) ir Šiaurės bei Pietų Amerikos (15 proc.).

120,2 tūkst. ES valstybių narių piliečių įgijo kitos ES valstybės narės pilietybę – tai sudarė 12,1 proc. bendro skaičiaus. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios ES 28 piliečių, įgijusių kitos ES valstybės narės pilietybę, grupės buvo: rumunai, tapę Italijos (13,0 tūkst. asmenų) ar Vokietijos piliečiais (3,8 tūkst. asmenų), lenkai, tapę Vokietijos (6,7 tūkst.) arba Jungtinės Karalystės (4,4 tūkst.) piliečiais, italai, įgiję Vokietijos (3,6 tūkst.) arba Jungtinės Karalystės pilietybę (1,3 tūkst.), bulgarai, tapę Vokietijos (1,7 tūkst. asmenų) ar Jungtinės Karalystės (1,2 tūkst. asmenų) piliečiais, britai, tapę Vokietijos (2,7 tūkst.) ar Švedijos (1,0 tūkst.) piliečiais, ir portugalai, tapę Prancūzijos (2,6 tūkst.) arba Liuksemburgo (1,1 tūkst.) piliečiais.

Liuksemburge ir Vengrijoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis užsieniečių iš kitų ES valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė, buvo Portugalijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Belgijos piliečiai, o Vengrijoje – beveik vien rumunai.

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Migracija ir gyventojų migrantų statistika. Lentelės ir grafikai (anglų kalba)

Duomenų šaltiniai

Ypač sunku vertinti emigraciją – suskaičiuoti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, yra sunkiau, nei suskaičiuoti, kiek jų atvyksta į tą šalį. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2016 m. ES valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinė statistika), todėl šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama imigracijos duomenims.

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių klausimų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Duomenų rinkimo pagrindas

Nuo 2008 m. migracijos, pilietybės ir prieglobsčio duomenų rinkimas grindžiamas Reglamentu Nr. 862/2007. ES, ELPA ir šalių kandidačių grupių analizė ir padėtis ataskaitinių metų sausio 1 d. pateiktos Įgyvendinimo reglamente Nr. 351/2010. Jame apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieglobsčio ir kovos su neteisėtu atvykimu ir buvimu priemonių statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenis, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti naudojama veidrodinė statistika, atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps labiau prieinama ir palyginamesnė.

Pilietybės įgijimo duomenys paprastai gaunami iš administracinių sistemų. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps labiau prieinama ir palyginamesnė.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 862/2007 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, į skaičiavimus įtraukiami imigrantai, ES valstybės narės teritorijoje gyvenantys (arba manantys, kad gyvens) bent 12 mėnesių, taip pat emigrantai, užsienyje gyvenantys daugiau kaip 12 mėnesių. Todėl Eurostato surinkti migracijos srities duomenys apima 12 mėnesių arba ilgesnį laikotarpį, todėl migrantais laikomi asmenys, kurie migravo vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat asmenys, kurie migravo visam laikui.

Kalbant apie migracijos srautų statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2016 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Airiją, Graikiją, Austriją, Maltą, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį).

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į demografinius duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2016 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

Gyventojų skaičius 2017 01 01	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Šveicarija	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija

Pastaba. Norvegija (Neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi)

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į migracijos duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2016 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

2016 m. migracijos duomenys	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Vokietija, Estija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Norvegija	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Airija, Kroatija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija	Kipras

Pastaba. Norvegija (neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi); Airija (neįtraukiami privačiuose namų ūkiuose negyvenantys pabėgėliai).

'Pabėgėliai' – tai ne tik asmenys, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio e punkte ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, 1 straipsnyje), bet ir asmenys, kuriems suteiktas papildomos apsaugos statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio g punkte) ir asmenys, dėl kurių priimtas sprendimas, kuriuo leidžiama likti šalyje dėl humanitarinių priežasčių, kaip nustatyta nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su tarptautine apsauga.

Prieglobsčio prašytojai. Pirmą kartą teikiamas prieglobsčio prašymas yra siejamas su konkrečia šalimi ir yra neterminuotas. Todėl prieglobsčio prašytojas gali pateikti prašymą tam tikroje šalyje ir vėliau vėl pateikti prašymą kitoje šalyje, ir pastarasis prašymas bus taip pat laikomas pateiktu pirmą kartą. Tačiau jei prieglobsčio prašytojas pateikia prašymą vėl toje pačioje šalyje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo po pirmojo prašymo, jis šio statuso nebeturės.

Duomenis apie pilietybės įgijimą Eurostatas renka pagal Reglamento Nr. 862/2007 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriame nurodyta: „Valstybės narės pateikia Komisijai (Eurostatui) šią statistiką skaičiais apie (...) asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę (...), suskirstant duomenis pagal (...) prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.“

Kalbant apie pilietybės įgijimo statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2015 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Vokietiją, Airiją, Austriją, Lietuvą, Maltą, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį).

Todėl natūralizacijos lygis turėtų būti naudojamas atsargiai, nes skaitiklis apima visas pilietybės įgijimo formas, ne vien reikalavimus atitinkančių šalyje gyvenančių užsieniečių natūralizaciją, o vardiklis apima visus užsieniečius, o ne vien tuos užsieniečius, kurie atitinka natūralizacijai nustatytus reikalavimus.

Aplinkybės

ES valstybių narių piliečiai laisvai keliauja ir juda ES teritorijos viduje. ES migracijos politikoje, kiek tai susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą;
Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso;
Direktyva 2004/114/EB dėl įleidimo studijų tikslais;
Direktyva 2005/71/EB dėl mokslininkų įleidimo į ES supaprastinimo;
Direktyva 2008/115/EB dėl nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo;
Direktyva 2009/50/EB dėl aukštos kvalifikacijos migrantų priėmimo.
Direktyva 2009/52/EB dėl sankcijų darbdaviams;
Direktyva 2011/95/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų;
Direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos;
Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo;
Direktyva 2014/36/ES dėl sezoninių darbuotojų;
Direktyva 2014/66/ES dėl bendrovės viduje perkeliamų darbuotojų;
Direktyva 2014/67/ES dėl komandiruotų darbuotojų;
Direktyva 2016/801/ES dėl studentų ir tyrėjų.

Europos Komisijoje už Europos migracijos politiką atsakingas Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas. 2005 m. Europos Komisija, priimdama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje priėmė dokumentą Teisėtos migracijos politikos planą (COM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. priimtame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis).

2013 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė „2013 m. ES pilietybės ataskaitą“ (COM(2013) 269 galutinis). Ataskaitoje nurodyta, kad ES pilietybė suteikia naujų teisių ir galimybių. Su ES pilietybe labiausiai siejama teisė yra galimybė laisvai judėti ir gyventi ES viduje. Dėl modernių technologijų ir geresnių galimybių keliauti judėjimo laisvė leidžia europiečiams pažinti užsienio šalis, trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykti iš gimtosios šalies, vykti į skirtingas ES šalis dirbti, mokytis ir atlikti praktiką, keliauti verslo ar laisvalaikio tikslais arba apsipirkti užsienyje. Laisvas judėjimas didina socialines ir kultūrines sąsajas ES viduje ir gali padėti ES piliečiams užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Be to, laisvas judėjimas gali būti naudingas įmonėms ir vartotojams, įskaitant tuos, kurie nekeliauja, nes nuolat šalinamos vidaus kliūtys.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Komisija pateikė Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015) 240 final) (anglų kalba). Joje išdėstytos priemonės, kurių nedelsiant bus imtasi siekiant įveikti Viduržemio jūros regione kilusią krizę, ir veiksmai, kurių Europos Sąjunga turėtų imtis ateinančiais metais, kad visokeriopai geriau valdytų migracijos srautus.

2017 m. balandžio mėn. paskelbta Europos migracijos tinklo 2016 m. metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (anglų kalba). Joje apžvelgti svarbiausi teisiniai ir politiniai pokyčiai visoje Europoje ir dalyvaujančiose šalyse. Tai yra išsamus, visus migracijos ir prieglobsčio politikos, kurią vykdo ir vidaus reikalų generalinis direktoratas (anglų kalba) ir ES agentūros, aspektus apimantis dokumentas.

Teisiniai dokumentai: Europos migracijos darbotvarkė (anglų kalba)

Žiniasklaidai skirta medžiaga – Europos migracijos darbotvarkė (anglų kalba)