Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Duomenys išgauti 2019 m. kovo mėn. Straipsnį planuojama atnaujinti 2020 m. birželio mėn.

Highlights

2017 m. į ES iš ne ES šalių atvyko 2,4 mln. imigrantų.

2018 m. sausio 1 d. ES gyveno 22,3 mln. (4,4 proc. iš 512,4 mln.) ne ES piliečių.

2017 m. ES valstybės narės suteikė pilietybę 825 mln. asmenų.

Imigrantai (2017 m.)

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos (srautų), duomenis pateikusiose šalyse gyvenančiųjų piliečių ir užsienio šalių piliečių (užsieniečių) statistika bei pilietybės įgijimo duomenys. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, su aplinka susiję, politiniai ir socialiniai veiksniai: migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti tam tikras darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti gyventojų senėjimo tendencijos daugelyje ES šalių.

Full article

Migracijos srautai: 2017 m. į ES iš ne ES valstybių narių imigravo 2,4 mln. žmonių.

2017 m. į ES 28 valstybes nares iš viso imigravo 4,4 mln. žmonių, o iš ES valstybių narių išvyko, remiantis pateiktais duomenimis, mažiausiai 3,1 mln. emigrantų. Vis dėlto šiais bendrais rodikliais neapibūdinami migracijos srautai į ES, kaip visumą, ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES valstybių narių tarpusavio migracijos srautai.

Iš šių 4,4 mln. imigrantų 2017 m. apie 2,0 mln. sudarė ne ES valstybių narių piliečiai, 1,3 mln. – ne imigracijos valstybės narės pilietybę turintys ES valstybių narių piliečiai. Apie 1,0 mln. asmenų migravo į kitą ES valstybę narę, kurios pilietybę jie turi (pavyzdžiui, į gimtinę grįžtantys piliečiai ar užsienyje gimę asmenys), o apie 11 tūkst. asmenų sudarė asmenys be pilietybės.

1 lentelė. Imigracija pagal pilietybę (2017 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)

Vokietija: didžiausi imigrantų ir emigrantų rodikliai

2017 m. Vokietija nurodė didžiausią imigrantų skaičių (917,1 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (644,2 tūkst.), Ispanija (532,1 tūkst.), Prancūzija (370,0 tūkst.) ir Italija (343,4 tūkst.). 2017 m. Vokietija taip pat nurodė didžiausią emigrantų skaičių (560,7 tūkst.), kiek mažesnius pateikė Ispanija (368,9 tūkst.), Jungtinė Karalystė (359,7 tūkst.), Prancūzija ((312,6 tūkst.), Rumunija (242,2 tūkst.) ir Lenkija (218,5 tūkst.). 2017 m. iš viso 22 ES valstybių narių imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Bulgarijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Rumunijoje daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

1 grafikas. Imigrantai (2017 m.)
(1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia imigrantų 2017 m. buvo Maltoje (46 imigrantai 1 000 gyventojų), o antrojoje vietoje buvo Liuksemburgas (41 imigrantai 1 000 gyventojų) (žr. 1 grafiką). Pagal emigrantų skaičių 2017 m. pirmavo Liuksemburgas (23 emigrantai 1 000 gyventojų), Kipras (18 emigrantų 1 000 gyventojų), Lietuva (17 emigrantų 1 000 gyventojų) ir Malta (15 emigrantų 1 000 gyventojų).

2 grafikas. Imigrantų pasiskirstymas pagal pilietybę (2017 m.)
(visų imigrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Didžiausia dalis nacionalinių (tos pačios šalies pilietybę turinčių) imigrantų buvo Rumunijoje, mažiausia – Liuksemburge

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2017 m. santykinai didžiausia nacionalinių imigrantų, t. y. ES valstybės narės, į kurią jie migravo, pilietybę turinčių asmenų, dalis buvo Rumunijoje (82 proc. visų imigrantų), Lenkijoje (63 proc.), Slovakijoje (60 proc.), Portugalijoje (55 proc.), Bulgarijoje (51 proc.) ir Kroatijoje (51 proc.). Tai buvo vienintelės ES valstybės narės, pranešusios, kad jų nacionalinė imigracija sudarė daugiau pusę visų imigrantų skaičiaus (žr. 2 grafiką). O Liuksemburge šis rodiklis 2017 m. sudarė ne daugiau kaip 5 proc. visos imigracijos rodiklio.

2 lentelė. Imigracija pagal gimimo šalį (2017 m.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm3ctb)

Informacija apie pilietybę dažnai naudojama atliekant užsienio kilmės imigrantų analizę. Tačiau asmens pilietybė per jo gyvenimą gali pasikeisti, todėl taip pat naudinga nagrinėti informaciją pagal gimimo šalį. Iš bendro imigrantų skaičiaus santykinai didžiausia šalyje, į kurią migruojama, gimusių imigrantų dalis buvo Rumunijoje (54 proc. visų imigrantų), Bulgarijoje (49 proc.) ir Estijoje (44 proc.). O Liuksemburge gimusių ir į jas imigruojančių asmenų buvo mažai, t. y. jie sudarė mažiau kaip 5 proc. visų imigrantų 2017 m.

3 lentelė. Imigracija pagal ankstesnę gyvenamąją šalį (2017 m.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm5prv)

Ankstesnė gyvenamoji šalis: 2017 m. į ES atvyko 2,4 mln. imigrantų

Paskaičiuota, kad 2017 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES šalių imigravo maždaug 2,4 mln. žmonių. Be to, 1,9 mln. žmonių migravo iš vienos ES valstybės narės į kitą.

Atlikus analizę pagal ankstesnę gyvenamąją šalį, daugiausia imigrantų iš kitos ES valstybės narės atvyko į Liuksemburgą (94 proc. visų imigrantų skaičiaus 2017 m.), Slovakiją (79 proc.) ir Rumuniją (69 proc.). Palyginti nedideli buvo Italijos (22 proc. visų imigrantų) ir Slovėnijos, Švedijos ir Ispanijos (po 28 proc.) rodikliai (žr. 3 lentelę).

3 grafikas. Imigrantai pagal lytį (2017 m.)
(visų imigrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Skirstant pagal lytį, 2017 m. į ES valstybes nares vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 54 proc. ir 46 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Lietuva (70 proc. vyrų imigrantų), o pagal moterų imigrančių skaičių – Airija (53 proc.).

4 grafikas. Imigrantų amžiaus struktūra pagal pilietybę (ES, 2017 m.)
(proc.).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm2ctz)

Pusė visų imigrantų – jaunesni nei 28 metų

2017 m. imigrantai į ES valstybes nares vidutiniškai buvo kur kas jaunesni nei paskirties šalies nuolatiniai gyventojai. 2018 m. sausio 1 d. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 43,1 metai, o imigrantų į ES 28 amžiaus mediana 2017 m. buvo 28,3 metai.

4 lentelė. Gyventojai užsieniečiai pagal pilietybės šalies grupę (2018 m. sausio 1 d.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop1ctz)

Gyventojai migrantai: 2018 m. sausio 1 d. ES gyveno 22,3 mln. ne ES piliečių

2018 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 22,3 mln. asmenų, kurių pilietybės šalis nėra ES. Atitinkamai jie sudarė 4,4 proc. visų ES 28 gyventojų. Be to, 2018 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 17,6 mln. asmenų, turinčių kitos ES valstybės narės pilietybę.

Absoliučiaisiais dydžiais 2018 m. sausio 1 d. daugiausia ES gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (9,7 mln.), Jungtinėje Karalystėje (6,3 mln.), Italijoje (5,1 mln.), Prancūzijoje (4,7 mln.) ir Ispanijoje (4,6 mln.). Šiose penkiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 76 proc. visose ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 63 proc. visų ES 28 gyventojų.

Daugumoje valstybių narių gyvenantys užsieniečiai buvo ne ES piliečiai

2018 m. sausio 1 d. kitų ES valstybių narių piliečiai sudarė daugumą tose šalyse gyvenančių užsieniečių Belgijoje, Airijoje, Kipre, Liuksemburge, Maltoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad daugumoje ES valstybių narių didžioji dalis užsieniečių buvo ne ES šalių piliečiai (žr. 5 lentelę). Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai tai buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys kokios nors kitos pilietybės.

5 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi (2018 m. sausio 1 d.)
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

Didžiausia užsienyje gimusių gyventojų dalis – Liuksemburge, mažiausia – Rumunijoje

Santykiniais dydžiais daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – jie sudarė 48 proc. visų gyventojų. Taip pat nemažai užsienio šalių piliečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Austrijoje, Estijoje, Maltoje, Latvijoje, Belgijoje, Airijoje ir Vokietijoje. O Lenkijoje ir Rumunijoje (atitinkamai po 0,6 proc.) bei Lietuvoje (0,9 proc.) užsieniečiai sudarė mažiau nei 1 proc. visų gyventojų.

5 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį (2018 m. sausio 1 d.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop3ctb)

Kalbant apie gimimo šalį, 2018 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 38,2 mln. asmenų, gimusių už ES 28 ribų, o 21,8 mln. asmenų buvo gimę kitoje ES valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena. Tik Airijoje, Kipre, Liuksemburge, Vengrijoje, Maltoje ir Slovakijoje kitose ES valstybėse narėse gimusių asmenų buvo daugiau nei gimusiųjų už ES 28 ribų.

6 lentelė. Užsieniečių ir užsienyje gimusių gyventojų pagrindinės pilietybės ir gimimo šalys (2018 m. sausio 1 d.)
(absoliučiosiomis vertėmis ir kaip visos užsieniečių / užsienyje gimusių gyventojų procentinė dalis).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir (migr_pop3ctb)

6 lentelėje pateikta ES valstybių narių ir ELPA valstybių (apie kurias turima duomenų) gyventojų penkių pagrindinių užsienio pilietybės šalių ir užsienio gimimo šalių apžvalga.

6 grafikas. ES piliečių, nuolat gyvenančių kitose ES šalyse, skaičius (2018 m. sausio 1 d.)
(mln.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

2018 m. penkios didžiausios ES piliečių, gyvenančių kitoje ES valstybėje narėje, grupės – tai Rumunijos, Lenkijos, Italijos, Portugalijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai (žr. 6 grafiką).

7 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžiaus struktūra (ES 28, 2018 m. sausio 1 d.)
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)

Užsienio šalių piliečiai – jaunesni nei duomenis teikiančios valstybės piliečiai

Remiantis gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES 28, užsieniečiai buvo jaunesni nei duomenis teikiančios šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su tos šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus. 2018 m. sausio 1 d. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 44 metai, o ES gyvenančių užsieniečių – 36 metai.

8 grafikas. Asmenų, kurie 2009–2017 m. įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius (ES 28) (tūkst.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

Pilietybės įgijimas: 2017 m. ES valstybės narės suteikė pilietybę 825 mln. asmenų.

2017 m. pilietybę įgijo 17 proc. mažiau asmenų.

2017 m. 825,4 tūkst. asmenų įgijo ES valstybės narės pilietybę ir tai yra 17 proc. mažiau nei 2016 m. 2017 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Italijoje – 146,6 tūkst., arba 18 proc. viso ES 28 rodiklio. Toliau pagal šį skaičių buvo Jungtinė Karalystė (123,1 tūkst.), Vokietija (115,4 tūkst.), Prancūzija (114,3 tūkst.) ir Švedija (68,9 tūkst.).

Absoliučiaisiais dydžiais didžiausias augimas, palyginti su 2016 m., nustatytas Švedijoje: jos pilietybė suteikta 7 600 gyventojų daugiau. Toliau pagal šį rodiklį buvo Belgija (5 500.). O didžiausias sumažėjimas absoliučiaisiais dydžiais nustatytas Ispanijoje (palyginti su 2016 m., pilietybė buvo suteikta 84 400 žmonių mažiau), Italijoje (55 000) ir Jungtinėje Karalystėje (26 300).

7 lentelė. Pilietybės įgijimas pagal ankstesnės pilietybės šalies grupes, ES 28 ir ELPA, 2017 m.
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

2017 m. ES pilietybę įgijo apie 673,0 tūkst. valstybėse narėse gyvenančių ne ES šalių piliečių. Palyginti su 2016 m., šis skaičius sumažėjo 22 proc. Taigi, ne ES šalių piliečiai sudarė 82 proc. visų 2017 m. kurios nors ES valstybės narės pilietybę įgijusių asmenų. Naujieji ES 28 piliečiai daugiausia kilę iš Afrikos (27 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Europos (ne ES 28) (21 proc.), Azijos (21 proc.) ir Šiaurės bei Pietų Amerikos (11 proc.). 137,8 tūkst. ES valstybių narių piliečių įgijo kitos ES valstybės narės pilietybę – tai sudarė 17 proc. bendro skaičiaus. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios ES 28 piliečių, įgijusių kitos ES valstybės narės pilietybę, grupės buvo rumunai, tapę Italijos (8,0 tūkst. asmenų) ar Vokietijos piliečiais (4,3 tūkst. asmenų), lenkai, tapę Jungtinės Karalystės (7,1 tūkst.) arba Vokietijos (6,3 tūkst.) piliečiais, britai, įgiję Vokietijos (6,9 tūkst.) arba Prancūzijos pilietybę (1,7 tūkst.), ir italai, tapę Vokietijos (4,2 tūkst.) ar Jungtinės Karalystės (3,5 tūkst.) piliečiais.

Liuksemburge ir Vengrijoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis užsieniečių iš kitų ES valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė, buvo Portugalijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Belgijos piliečiai, o Vengrijoje – beveik vien rumunai.

Kaip ir ankstesniais metais, 2017 m. daugiausia naujų ES valstybių narių piliečių anksčiau buvo Maroko (67,9 tūkst., arba 8,2 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Albanijos (58,9 tūkst., arba 7,1 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Indijos (31,6 tūkst., arba 3,8 proc.), Turkijos (29,9 tūkst., arba 3,6 proc.) ir Pakistano (23,1 tūkst., arba 2,8 proc.) piliečiai. Palyginti su 2016 m., ES valstybės narės pilietybę įgyjančių Maroko piliečių skaičius sumažėjo 33 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Italijos (33 proc.), Ispanijos (25 proc.) arba Prancūzijos (25 proc.) pilietybę, o didžioji dalis albanų – Graikijos (51 proc.) arba Italijos (46 proc.). Didžiausia dalis indų (52 proc.) tapo Didžiosios Britanijos piliečiais, taip pat kaip ir beveik pusė (45 proc.) buvusių Pakistano piliečių, o apie pusę (50 proc.) visų turkų įgijo Vokietijos pilietybę.

9 grafikas. Natūralizacijos lygis (pilietybės įgijimas / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), 2017 m.
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq)ir (migr_pop1ctz)

Aukščiausias natūralizacijos lygis nustatytas Švedijoje ir Rumunijoje

Vienas iš dažnai naudojamų rodiklių yra natūralizacijos lygis – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių tų pačių metų pradžioje skaičiaus santykis. 2017 m. aukščiausias ES valstybėse narėse natūralizacijos lygis buvo Švedijoje (8,2 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), Rumunijoje ir Suomijoje (atitinkamai 5,9 ir 5,0 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių).

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Migracija ir gyventojų migrantų statistika. Lentelės ir grafikai (anglų k.)

Duomenų šaltiniai

Ypač sudėtinga apskaičiuoti emigracijos srautus. Sunkiau atsekti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, nei kiek į ją atvyksta, nes migrantui dažai svarbiau palaikyti ryšius migracijos klausimais su priimančiosios šalies valdžios institucijomis, nei su tos šalies, iš kurios jis išvyksta, valdžios institucijomis. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2017 m. ES valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinę statistiką), todėl šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama imigracijos duomenims.

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių klausimų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Teisės aktai

Nuo 2008 m. migracijos ir tarptautinės apsaugos duomenys renkami remiantis Reglamentu 862/2007, o ES, ELPA ir šalių kandidačių grupių analizė ir demografinė struktūra ataskaitinių metų sausio 1 d. nurodytos Įgyvendinimo reglamente 351/2010. Jame apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieglobsčio ir kovos su neteisėtu atvykimu ir buvimu priemonių statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenų šaltinius, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti naudojama veidrodinė statistika, atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos statistika taps labiau prieinama ir palyginamesnė.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 862/2007 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, į skaičiavimus įtraukiami imigrantai, ES valstybės narės teritorijoje gyvenantys (arba manantys, kad gyvens) bent 12 mėnesių, taip pat emigrantai, užsienyje gyvenantys daugiau kaip 12 mėnesių. Todėl Eurostato surinkti migracijos srities duomenys apima 12 mėnesių arba ilgesnį laikotarpį, todėl migrantais laikomi asmenys, kurie migravo vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat asmenys, kurie migravo visam laikui. Duomenis apie pilietybės įgijimą Eurostatas renka pagal Reglamento Nr. 862/2007 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriame nurodyta: „Valstybės narės pateikia Komisijai (Eurostatui) šią statistiką skaičiais apie [...] asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę [...], suskirstant duomenis pagal [...] prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.“

Apibrėžtys

Amžius. Kalbant apie migracijos srautų statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2017 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Airiją, Graikiją, Austriją, Maltą, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį). Kalbant apie pilietybės įgijimo statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2017 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Vokietiją, Graikiją, Airiją, Austriją, Lietuvą, Maltą, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį).

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į demografinius duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2017 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

Gyventojų skaičius 2018 01 01	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Šveicarija	Bulgarija, Čekija, Danija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija

Pastaba. Norvegija (Neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi)

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į migracijos duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2017 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

2017 m. migracijos duomenys	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Vokietija, Estija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Norvegija	Bulgarija, Čekija, Danija, Airija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija

Pastaba. Norvegija (neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi); Airija (neįtraukiami privačiuose namų ūkiuose negyvenantys pabėgėliai).

Pabėgėliai. Pabėgėliai – tai ne tik asmenys, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio e punkte ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, 1 straipsnyje), bet ir asmenys, kuriems suteiktas papildomos apsaugos statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio g punkte) ir asmenys, dėl kurių priimtas sprendimas, kuriuo leidžiama likti šalyje dėl humanitarinių priežasčių, kaip nustatyta nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su tarptautine apsauga.

Prieglobsčio prašytojai. Pirmą kartą teikiamas prieglobsčio prašymas yra siejamas su konkrečia šalimi ir yra neterminuotas. Todėl prieglobsčio prašytojas gali pateikti prašymą tam tikroje šalyje ir vėliau vėl pateikti prašymą kitoje šalyje, ir pastarasis prašymas bus taip pat laikomas pateiktu pirmą kartą. Tačiau jei prieglobsčio prašytojas pateikia prašymą vėl toje pačioje šalyje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo po pirmojo prašymo, jis šio statuso nebeturės.

Natūralizacijos lygis. Terminas „natūralizacijos lygis“ turėtų būti naudojamas atsargiai, nes skaitiklis apima visas pilietybės įgijimo formas, ne vien reikalavimus atitinkančių šalyje gyvenančių užsieniečių natūralizaciją, o vardiklis apima visus užsieniečius, o ne vien tuos užsieniečius, kurie atitinka natūralizacijai nustatytus reikalavimus.

Aplinkybės

ES valstybių narių piliečiai laisvai keliauja ir juda ES teritorijos viduje. ES migracijos politikoje, kiek tai susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Europos Komisijoje už Europos migracijos politiką atsakingas Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas. 2005 m. Europos Komisija, priimdama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje priėmė dokumentą Teisėtos migracijos politikos planą (COM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. priimtame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis).

2013 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė „2013 m. ES pilietybės ataskaitą“ (COM(2013) 269 final). Ataskaitoje nurodyta, kad ES pilietybė suteikia naujų teisių ir galimybių. Su ES pilietybe labiausiai siejama teisė yra galimybė laisvai judėti ir gyventi ES viduje. Dėl modernių technologijų ir geresnių galimybių keliauti judėjimo laisvė leidžia europiečiams pažinti užsienio šalis, trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykti iš gimtosios šalies, vykti į skirtingas ES šalis dirbti, mokytis ir atlikti praktiką, keliauti verslo ar laisvalaikio tikslais arba apsipirkti užsienyje. Laisvas judėjimas didina socialines ir kultūrines sąsajas ES viduje ir gali padėti ES piliečiams užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Be to, laisvas judėjimas gali būti naudingas įmonėms ir vartotojams, įskaitant tuos, kurie nekeliauja, nes nuolat šalinamos vidaus kliūtys.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Komisija pateikė Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015) 240 final) (anglų k.). Joje išdėstytos priemonės, kurių nedelsiant bus imtasi siekiant įveikti Viduržemio jūros regione kilusią krizę, ir veiksmai, kurių Europos Sąjunga turėtų imtis ateinančiais metais, kad visokeriopai geriau valdytų migracijos srautus.

2017 m. balandžio mėn. paskelbta Europos migracijos tinklo 2016 m. metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (anglų k.). Joje apžvelgti svarbiausi teisiniai ir politiniai pokyčiai visoje Europoje ir dalyvaujančiose šalyse. Tai yra išsamus, visus migracijos ir prieglobsčio politikos, kurią vykdo ir vidaus reikalų generalinis direktoratas (anglų k.) ir ES agentūros, aspektus apimantis dokumentas.

2017 m. lapkričio 15 d. atnaujintoje Europos migracijos darbotvarkėje (anglų k.) daugiausia dėmesio skirta pabėgėlių krizei, bendrai vizų politikai ir Šengeno erdvei. Taip pat įtraukti perkėlimo į Europos Sąjungą ir perkėlimo Europos Sąjungoje klausimai, finansinė parama Graikijai ir Italijai bei pabėgėliams skirta infrastruktūra. Vieni iš tikslų – suteikti pabėgėliams galimybę pasiekti Europą teisėtai ir saugiai, užtikrinti, kad atsakomybė už perkėlimą Europos Sąjungoje būtų sąžiningai paskirstyta valstybėms narėms, o migrantai būtų integruojami vietos ir regionų lygmenimis.

2018 m. liepos 24 d. Europos Komisija paskelbė kelias faktų suvestines, kuriose pabrėžiama bendradarbiavimo ir veiksmingumo svarba (anglų k.). Remiantis pastangomis, kurių bus imamasi drauge su valstybėmis narėmis, ES teritorijoje bus plėtojami kontroliuojami centrai. Regioninės išlaipinimo platformos bus vystomos glaudžiai bendradarbiaujant su atitinkamomis trečiosiomis šalimis.

2018 m. gruodžio 4 d. Komisija paskelbė pažangos ataskaitą (anglų k.), skirtą Europos migracijos darbotvarkės įgyvendinimui. Ataskaitoje nagrinėjama padaryta pažanga ir trūkumai. Akcentuojant tai, kaip dėl klimato kaitos, demografinės padėties ir ekonominių veiksnių sukuriamos naujos žmonių migravimo prielaidos, šioje ataskaitoje patvirtinama, kad migracijos spaudimą Europai lėmė struktūrinės priežastys, todėl ypač svarbu šiuos klausimus spręsti veiksmingai ir vieningai.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnis dėl ES pilietybės;
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnis dėl ES piliečių;
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 79 straipsnis dėl tikrinimo pasienyje, prieglobsčio ir imigracijos (trečiųjų šalių piliečiams);
Direktyva 2003/09/EB dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų;
=Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą;
Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso;
Direktyva 2003/110/EB dėl pagalbos tranzito, susijusio su išsiuntimu oro transportu, atvejais;
Direktyva 2004/38/EB ėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje;
Direktyva 2004/81/EB dėl prekybos žmonėmis aukų;
Direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis;
Direktyva 2004/83/EB dėl būtiniausių standartų;
Direktyva 2004/114/EB dėl įleidimo studijų tikslais;
Direktyva 2005/71/EB dėl mokslininkų įleidimo į ES supaprastinimo;
Direktyva 2008/115/EB dėl nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo;
Direktyva 2009/50/EB dėl aukštos kvalifikacijos migrantų priėmimo.
Direktyva 2009/52/EB dėl sankcijų darbdaviams;
Direktyva 2011/95/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų;
Direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių;
Direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos;
Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo;
Direktyva 2014/36/ES dėl sezoninių darbuotojų;
Direktyva 2014/54/ES dėl laisvo darbuotojų judėjimo teisių;
Direktyva 2014/66/ES dėl bendrovės viduje perkeliamų darbuotojų;
Direktyva 2014/67/ES dėl komandiruotų darbuotojų;
Direktyva 2016/801/ES dėl studentų ir tyrėjų.

Teisiniai dokumentai: Europos migracijos darbotvarkė (anglų k.)

Žiniasklaidai skirta medžiaga – Europos migracijos darbotvarkė (anglų k.)