Archive:Regionų demografinė statistika

Duomenys išgauti 2015 m. kovo mėn. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2016 m. lapkritisio mėn.

Po žemėlapius galima naršyti interaktyviai statistikos atlase (anglų k.) (žr. „Naudojimo vadovą“ (anglų k.)).

1 žemėlapis. Užsienio piliečiai pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (¹)
(gyventojų proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

1 grafikas. Užsienio piliečių pagal NUTS 3 lygio regionus analizė 2011 m.(¹)
(gyventojų proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

2 žemėlapis. Asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta per metus iki surašymo pasikeitė, pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m.
(gyventojų proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

2 grafikas. Asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta per metus iki surašymo pasikeitė, analizė pagal jų ankstesnę gyvenamąją vietą pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (¹)
(asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta per metus iki surašymo pasikeitė, proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

3 grafikas. Vieno asmens namų ūkių skaičiaus regioniniai skirtumai pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (¹)
(visų namų ūkių proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

3 žemėlapis. Našliai (-ės) arba išsituokę (ar registruotą partnerystę nutraukę) ir iš naujo nesusituokę ar neįregistravę naujos partnerystės asmenys pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (¹)
(gyventojų proc. dalis).
Šlatinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

4 žemėlapis. Vienišų motinų ar tėvų šeimos pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (¹)
(visų šeimos branduolių, turinčių bent vieną registruotą jaunesnį nei 25 m. vaiką, proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

5 žemėlapis. Susituokusios poros pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m.
(visų šeimos branduolių proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

4 grafikas. Porų analizė pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (¹)
(visų porų proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

5 grafikas. Porų, su kuriomis gyvena bent vienas jaunesnis nei 25 m. vaikas, skaičiaus regioniniai skirtumai pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (¹)
(visų šeimos branduolių proc. dalis).
Šaltinis – https://ec.europa.eu/CensusHub2 (anglų k.)

Šis straipsnis – tai dalis statistinių straipsnių rinkinio, pagrįsto Eurostato leidžiamu „Regioninės statistikos metraščiu“ (anglų k.). Jame aprašytos regioninės demografinės tendencijos Europos Sąjungoje (ES). Šio straipsnio turinys, pagrįstas 2011 m. atlikto (angl. k.) gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, o ne regionine demografine statistika (kuri paprastai buvo informacijos šaltinis rengiant Eurostato regioninės statistikos metraštį).

Surašymas yra labai išsamus duomenų šaltinis ir apima kai kurių kintamųjų duomenis savivaldybių lygmeniu. Šio straipsnio reikmėms buvo parengti suvestiniai duomenys, kad juos būtų galima pateikti NUTS 2 arba 3 regionų lygiu, siekiant pateikti nuoseklią informaciją ES masto žemėlapių forma.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Šiame straipsnyje, pagrįstame 2011 m. atlikto gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, apžvelgiami įvairūs demografiniai klausimai ir daugiausia dėmesio skiriama asmenų judėjimui į ES ir ES viduje, vieno asmens namų ūkiams ir skirtingų tipų šeimos vienetų struktūroms.

Aplinkybės. ES demografinė raida

Demografiniai pokyčiai yra vienas pagrindinių europiečių gyvenimą formuojančių veiksnių. 2014 m. ES 28 gyveno 507 mln. nuolatinių gyventojų. Tai sudarė vos daugiau nei 7 proc. viso pasaulio gyventojų, palyginti su beveik dvigubai didesne dalimi prieš maždaug penkis dešimtmečius.

ES gyventojų struktūra ir profilis labai pasikeitė iš dalies dėl mažo gimstamumo, pasikeitusių šeimos struktūros modelių, noro turėti didesnį asmeninį nepriklausomumą, vyrų ir moterų vaidmens pokyčių, didesnio masto migracijos, didesnio geografinio judumo ir ilgesnės tikėtinos gyvenimo trukmės.

Šie demografiniai pokyčiai pakeitė šeimų pobūdį ir dėl jų sumažėjo vidutinis namų ūkių dydis, atsirado naujos gyvenimo kartu formos (bendras gyvenimas neįregistravus santuokos arba registruotos partnerystės) ir rekordiškai išaugo po vieną gyvenančių asmenų skaičius. Todėl šiandieninis gyvenimas labai skiriasi nuo gyvenimo, tarkim, prieš 50 metų, ir tikėtina, kad per ateinančius dešimtmečius esminiai pokyčiai tęsis, pavyzdžiui, dėl to, kad ES visuomenė palaipsniui senėja.

Iš tiesų, prognozuojama, kad ES 28 gyventojų skaičiaus augimo tempas toliau lėtės, ir numatoma, kad per 30–40 metų bendras ES 28 nuolatinių gyventojų skaičius nustos kisti ir pradės mažėti.

Užsienio piliečiai

Per pastaruosius dešimtmečius padidėjus judumui išaugo migrantų skaičius (migracija tarp regionų, migracija ES viduje ir migracija iš trečiųjų šalių į ES). Kai kurie migrantai juda siekdami pagerinti savo gyvenimo lygį (pavyzdžiui, siekdami geresnių užimtumo galimybių), o kiti gali būti priversti palikti namus, pavyzdžiui, siekdami pabėgti nuo konfliktų ir (arba) priespaudos.

Pilietybės apibrėžimas

Gyventojų ir būstų surašymo reikmėms pilietybė apibrėžiama kaip „ypatingas asmens ir jo valstybės teisinis ryšys, kuris atsiranda gimus ar dėl natūralizacijos, nesvarbu, ar tai įvyksta dėl pareiškimo, pasirinkimo, santuokos, ar pasinaudojus kitomis nacionalinėje teisėje numatytomis priemonėmis“. Dvi ar daugiau pilietybių turintis asmuo priskiriamas tik vienai pilietybės šaliai, kuri nustatoma tokia pirmumo tvarka:

duomenis teikianti šalis arba
jei asmuo neturi duomenis teikiančios šalies pilietybės, – kita ES valstybė narė, arba
jei asmuo neturi kitos ES valstybės narės pilietybės, – ne ES šalis.

Daugiau informacijos Komisijos reglamente
(EB) Nr. 1201/2009

Imigracija – vienas prieštaringiausių klausimų ES: kai kurie regionai sukūrė gyvybingas ir mišrias bendruomenes, o kai kuriems kyla didelių su migrantų integracija susijusių sunkumų. Atkreipkite dėmesį, kad nors yra tam tikrų regioninių migrantų integracijos aspektų, šis klausimas paprastai sprendžiamas nacionaliniu lygmeniu.

Grynoji migracija (apskaičiuota iš imigrantų skaičiaus atėmus emigrantų skaičių) daugiausia lėmė ES gyventojų skaičiaus pokyčius nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio. Migracija iš trečiųjų šalių paprastai yra ribojama (pvz., kvotomis) arba priklauso nuo tam tikrų sąlygų (pvz., darbo sutarties turėjimo, tam tikro įgūdžių ar kvalifikacijos lygio arba priėmimo į mokymo įstaigą). Tarptautiniai migrantai gali pagerinti ekonominės veiklos rezultatus, dirbdami kaip nekvalifikuota darbo jėga arba kvalifikuota darbo jėga srityse, kuriose trūksta kvalifikuotų darbuotojų, pavyzdžiui, sveikatos sektoriuje. Į kai kurias ES valstybes nares atvyksta daugiau ne ekonominių tarptautinių migrantų, daugiausia dėl šeimos susijungimo, mokymosi arba humanitarinių priežasčių.

Kalbant apie užsieniečius svarbu atskirti asmenis, gimusius užsienio šalyje, ir asmenis, kurie yra užsienio piliečiai. Toliau pateikta informacija yra pagrįsta 2011 m. nuolat ES gyvenusių užsienio piliečių skaičiumi. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pateikti statistiniai duomenys rodo nuolat ES gyvenančių užsienio piliečių skaičių, o ne migrantų skaičių ar kiekvienų metų migrantų srautus, ir kad užsienio piliečiai nebūtinai yra migrantai (nes kai kuriose ES valstybėse narėse didelė dalis užsienio piliečių yra gimę tose šalyse).

ES valstybėse narėse gyveno beveik 32 mln. užsienio piliečių.

2011 m. ES valstybėse narėse buvo beveik 32 mln. užsienio piliečių, kurie sudarė 6,3 proc. visų 28 ES valstybių narių gyventojų (1 žemėlapis). Maždaug 60 proc. ES valstybėse narėse gyvenusių užsienio piliečių sudarė kitų šalių (t. y. ne ES šalių) piliečiai, o likusioji dalis – kitų ES valstybių narių piliečiai.

REGIONŲ APŽVALGA

Rīga, Latvija

Kai kuriuose Baltijos jūros regiono valstybių narių regionuose užregistruotas gana didelis ne ES šalių piliečių skaičius: ypač Estijos regione Kirde-Eesti ir Latvijos sostinės regione Rīga. 2011 m. vos daugiau nei ketvirtadalis (25,6 proc.) Rīga gyventojų sudarė ne ES šalių piliečiai.

©: Alexander Tolstykh / Shutterstock.com

Daugiausia užsienio piliečių užregistruota Vokietijoje (6,1 mln.), Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje (abiejose po šiek tiek daugiau nei 5 mln. užsienio piliečių), Italijoje (4 mln.) ir Prancūzijoje (3,8 mln.). Iš visų kitų ES valstybių narių tik Belgijoje gyveno daugiau nei milijonas užsienio piliečių (1,2 mln.).

Santykiniais dydžiais daugiausia užsienio piliečių, lyginant su visu gyventojų skaičiumi, užregistruota šiose ES valstybėse narėse: Liuksemburge (42,7 proc.), Kipre (20,2 proc.), Latvijoje (16,5 proc.), Estijoje (14,8 proc.), Airijoje (11,8 proc.), Ispanijoje (11,2 proc.), Austrijoje (11,1 proc.) ir Belgijoje (10,5 proc.). Nė vienoje iš likusių valstybių narių neužregistruotas dviženklis rodiklis. Priešingai, mažiausia užsienio piliečių dalis – mažiau nei 1 proc. – buvo Bulgarijoje, Kroatijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje.

Beveik pusė šiaurės rytų Estijos gyventojų buvo užsienio piliečiai, dauguma iš ne ES šalių.

1 žemėlapyje parodyta užsienio piliečių dalis, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, NUTS 3 lygio regionuose. Užsienio piliečių dalis buvo paprastai didesnė ES vakarų šalyse, palyginti su rytų šalimis.

Atskirose ES valstybėse narėse dažnai buvo regionų, kuriuose užsienio piliečiai sudarė didesnę gyventojų dalį. Iš tiesų tokia padėtis buvo Estijos šiaurės rytų regione Kirde-Eesti, kur užsienio piliečiai sudarė beveik pusę (46,0 proc.) visų nuolatinių gyventojų. Užsienio piliečių dalis Estijos regione Kirde-Eesti buvo tris kartus didesnė, palyginti su nacionaliniu vidurkiu, ir beveik visi (99,2 proc.) tų piliečių turėjo ne ES šalies pilietybę, daugiausia Rusijos (1 grafikas).

Didžioji dauguma Liuksemburge gyvenusių užsieniečių buvo ES valstybių narių piliečiai.

Liuksemburgas (šiuo analizės lygmeniu – vienas regionas) užėmė antrą vietą pagal užsienio gyventojų dalį, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi (42,7 proc.). Tačiau jų kilmė buvo visiškai kita, nes 87,6 proc. visų Didžiojoje Hercogystėje gyvenusių užsieniečių buvo kitų ES valstybių narių piliečiai.

Keturiuose ES regionuose užsienio piliečių dalis sudarė 30–40 proc., palyginti su bendru gyventojų skaičiumi: Prancūzijos užjūrio regione Guyane (kur beveik visi užsienio piliečiai buvo iš ne ES šalių), regionuose West and South of Northern Ireland (kur beveik visi užsienio piliečiai buvo iš kitų ES valstybių narių), Belgijos sostinės regione Arrondissement De Bruxelles-Capitale / Arrondissement Van Brussel-Hoofdstad (kur dauguma užsienio piliečių buvo iš kitų ES valstybių narių) ir regione Fuerteventura (vienoje iš Kanarų salų, kur nedidelė užsienio piliečių dauguma buvo iš ne ES šalių). Trys tokie regionai buvo Šveicarijoje – Genève, Basel-Stadt ir Vaud (pačioje šalies šiaurėje esantis kantonas, kurio sostinė Lozana), kiekvienas iš jų turi sieną su ES ir dauguma juose gyvenusių užsienio piliečių buvo iš ES valstybių narių.

Užsienio piliečiai sudarė gana didelę gyventojų dalį kai kuriuose didžiausiuose Europos miestuose.

Už Belgijos sostinės regiono ribų (žr. pirmiau) buvo septyni NUTS 3 lygio regionai, 1 žemėlapyje pažymėti tamsiausia spalva, kuriuose buvo daugiau nei milijonas nuolatinių gyventojų ir kuriuose 20–30 proc. visų gyventojų buvo užsienio piliečiai. Trys tokie regionai buvo Londone arba aplink jį (Inner London - West; Inner London - East; Outer London - West and North West), vienas – Paryžiaus priemiestyje (Seine-Saint-Denis), vienas – Austrijos sostinės regionas Wien, taip pat po vieną tokį regioną buvo Vokietijoje (München) ir Ispanijoje (Alicante). Alikantėje ir visuose trijuose Londono regionuose nedidelė užsienio piliečių dauguma buvo iš kitų ES valstybių narių. Priešingai, šiek tiek daugiau nei keturi iš penkių (81,4 proc.) Seine-Saint-Denis gyvenančių užsieniečių buvo iš ne ES šalių. Dauguma Vienoje (Wein) (64,6 proc.) ir Miunchene (München) (59,8 proc.) gyvenusių užsienio piliečių taip pat buvo ne ES šalių piliečiai.

Asmenys, per metus iki surašymo pakeitę nuolatinę gyvenamąją vietą

Darbas – tai tik viena iš kelių priežasčių, dėl kurių žmonės gali nuspręsti pakeisti gyvenamąją vietą. Jie gali norėti persikelti, kad būtų arčiau šeimos ar draugų, pakeisti gyvenimo būdą (pvz., persikelti iš miesto į kaimą ar atvirkščiai) arba pasikeitus šeiminei padėčiai (pvz., dėl šeimos pagausėjimo, ištuokos ar senatvės) gali atsirasti poreikis pakeisti vietą ar gyvenamojo būsto dydį ar tipą.

Nuolatinės gyvenamosios vietos pokyčiai

Per gyventojų ir būstų surašymą respondentų klausiama apie jų santykį su dabartine nuolatine gyvenamąja vieta ir prieš vienus metus iki surašymo turėta nuolatine gyvenamąja vieta. Taip galima surinkti informacijos apie gyventojų judėjimą pagal įvairius kriterijus:

asmenis, per metus iki surašymo nepakeitusius nuolatinės gyvenamosios vietos (per 12 mėn. iki surašymo);
asmenis, per metus iki surašymo pakeitusius nuolatinę gyvenamąją vietą (per 12 mėn. iki surašymo);
- asmenis, pakeitusius gyvenamąją vietą toje pačioje ES valstybėje narėje;
  - asmenis, pakeitusius gyvenamąją vietą tame pačiame NUTS 3 lygio regione;
  - asmenis, persikėlusius iš kito NUTS 3 lygio regiono;
- asmenis, atvykusius iš už duomenis teikiančios šalies ribų (neskiriama, ar asmenys atvyko iš kitos ES valstybės narės ar iš ne ES šalies).

Daugiau informacijos Komisijos reglamente (EB)
Nr. 1201/2009

Iki finansų ir ekonomikos krizės darbo jėgos judumas ES palaipsniui didėjo, jį daugiausia skatino pajamų ir darbo užmokesčio skirtumai (visų pirma tarp pietinių ir šiaurinių ES valstybių narių ir ne taip seniai tarp rytinių ir vakarinių ES valstybių narių). Dėl krizės darbuotojų judumas iš pradžių sumažėjo (nes sumažėjo užimtumo galimybių), o paskutinius pora metų jį labiausiai skatino didėjantys nedarbo skirtumai (daugiausia tarp euro zonos narių).

Tikėtina, kad darbuotojų judumui poveikio turi būsto rinkos: didelis nuosavo būsto lygis ir didelės sandorių sąnaudos „pririša“ žmones ir dėl to jiems yra gana brangu pakeisti gyvenamąją vietą, o regionai, kur daugiau žmonių nuomojasi būstą ir (arba) kur sandorių sąnaudos mažesnės, greičiausiai turi mažiau pastovią būsto rinką.

Gyvenamosios vietos pokyčių tendencijas, regis, labiausiai lemia šalių tarpusavio skirtumai.

Maždaug 6,4 proc. ES 28 gyventojų pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą per dvylika mėn. iki 2011 m. surašymo (2 žemėlapis). Įdomu atkreipti dėmesį žemėlapyje į tai, kad skirtumai daugiausia egzistuoja tarp ES valstybių narių, o ne atskirų regionų. Iš to galima daryti išvadą, kad nacionalinės darbo ir būsto rinkos atlieka labai svarbų vaidmenį lemiant, kaip dažnai žmonės keičia gyvenamąją vietą.

Ypač didelė gyventojų, pakeitusių nuolatinę gyvenamąją vietą per metus iki surašymo, dalis buvo Slovakijoje ir nemažai Jungtinės Karalystės miestų. Ji taip pat buvo gana didelė beveik visoje Belgijoje, Danijoje ir Prancūzijoje, Nyderlandų, Portugalijos, Suomijos ir Švedijos dalyse ir likusioje Jungtinėse Karalystės teritorijoje (išskyrus Šiaurės Airiją). Tokie pat buvo ir Islandijos bei Norvegijos rodikliai.

Adresą pakeitusių žmonių paprastai daugiausia užregistruota sostinių regionuose.

2011 m. bent 16 proc. visų gyventojų kiekviename Slovakijos NUTS 3 lygio regione pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą (2 žemėlapyje pažymėta tamsiausia spalva). Dinamiškiausi pokyčiai užregistruoti sostinės regione Bratislavský kraj (30,7 proc. gyventojų pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą). Kiti NUTS 3 lygio regionai su panašiais rodikliais daugiausia buvo Jungtinėje Karalystėje: didžiausia dalis užregistruota sostinėje, kur 21,5 proc. Inner London - West gyventojų per metus iki 2011 m. surašymo pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą.

Jauni asmenys dažnai gyvena miestuose ar aplink juos, kur yra daugiau galimybių įgyti išsilavinimą ir įsidarbinti. Remiantis tuo galima paaiškinti, kodėl kai kuriuose miestuose daugiau gyventojų pakeičia gyvenamosios vietos adresą. Iš tiesų, likusiuose Jungtinės Karalystės regionuose didelė gyvenamąją vietą pakeitusių asmenų dalis užregistruota miestuose, būtent: Nottingham, Brighton ir Hove, Southampton, Edinburgh, Bristol, Inner London - East, Portsmouth, York, Cardiff (ir the Vale of Glamorgan), Liverpool, Bournemouth ir Poole.

Be Slovakijos ir Jungtinės Karalystės, buvo tik trys regionai, kuriuose bent 16 proc. gyventojų pakeitė gyvenamąją vietą per 12 mėn. iki paskutinio surašymo. Tai visi sostinių regionai: Belgijos sostinės Arrondissement de Bruxelles-Capitale / Arrondissement van Brussel-Hoofdstad, Danijos sostinės Byen København ir Norvegijos sostinės Oslo.

Dauguma nuolatinę gyvenamąją vietą ES pakeitusių žmonių persikėlė tame pačiame regione.

Išsamesnė analizė pateikta 2 grafike, kuriame parodyti 10 pirmųjų regionų pagal gyventojų, persikeliančių į tam tikrą regioną iš to paties regiono arba kitos šalies (kitos ES valstybės narės arba ne ES šalies), dalį. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šie duomenys neparodo absoliutaus iš tikrųjų persikėlusių asmenų skaičiaus.

Vidutiniškai maždaug 56,6 proc. ES 28 gyventojų, pakeitusių nuolatinę gyvenamąją vietą per dvylika mėn. iki 2011 m. surašymo, persikėlė tame pačiame NUTS 3 lygio regione. Vos daugiau nei trečdalis (34,3 proc.) gyvenamąją vietą pakeitusių asmenų persikėlė iš kito tos pačios valstybės narės regiono, o mažiau nei 1 iš 10 (9,1 proc.) – iš kitos šalies.

Ši tendencija buvo itin ryški įvairiuose Portugalijos regionuose.

Keliuose Portugalijos regionuose užregistruota, kad labai didelė gyvenamąją vietą pakeitusių žmonių dalis persikėlė tame pačiame NUTS 3 lygio regione. Pavyzdžiui, tą padarė 9 iš 10 (89,9 proc.) gyvenamąją vietą pakeitusių žmonių autonominiame salų regione Açores, o regione Grande Porto tokių žmonių dalis buvo tik šiek tiek mažesnė (87,0 proc.). Be šio atokaus užjūrio salų regiono ir Porto didmiesčio regiono, kai kuriose iš esmės kaimo vietovėse Portugalijoje – Alto Alentejo ir Alentejo Central – taip pat užregistruota didelė gyventojų, persikėlusių tame pačiame regione, dalis.

Tame pačiame regione persikėlusių žmonių dalis taip pat buvo pakankamai didelė dviejuose Suomijos regionuose (sostinės regione Helsinki-Uusimaa ir Pohjois-Pohjanmaa) ir šiaurės rytų Vengrijos regione Borsod-Abaúj-Zemplén.

O iš kitos šalies atvykę nauji gyventojai paprastai sudarė mažumą tarp gyvenamąją vietą pakeitusių žmonių.

Priešingai, 2 grafiko apatinėje dalyje parodyti regionai, kuriuose buvo daugiausia iš kitos šalies atvykusių naujų gyventojų. Ši dalis nesiekė 50 proc. nė viename NUTS 3 lygio regione, apie kuriuos turima duomenų.

Šiems regionams būdinga tai, kad jie yra ES paribyje. Penki didžiausią rodiklį turintys regionai buvo Bulgarijoje, įskaitant kaimo regioną Sofia (stolitsa) aplink Bulgarijos sostinę, kur vos daugiau nei trečdalis (34,9 proc.) naujų gyventojų atvyko iš kitos šalies, ir įskaitant du šiaurės regionus (Vidin ir Ruse), esančius netoli sienos su Rumunija. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad gyventojų, pakeitusių gyvenamąją vietą Bulgarijoje, apskritai buvo gana mažai – maždaug 2 proc. visų gyventojų. Iš kitos šalies kilusių naujų gyventojų dalis taip pat buvo gana didelė šiuose regionuose: dviejuose Ispanijos regionuose – autonominiame mieste Melilla, kuriame užregistruota didžiausia iš kitos šalies atvykusių naujų gyventojų dalis (48,3 proc.) ir Fuerteventura; dviejuose Latvijos regionuose – sostinėje Rīga ir Latgale, esančiame prie Rusijos sienos; ir šiaurės Graikijos regione Drama, esančiame prie sienos su Bulgarija.

Vieno asmens namų ūkiai

Labai pasikeitė europiečių namų ūkių sudėtis ir gyvenimo formos. Vienas iš didžiausių pokyčių – išaugęs po vieną gyvenančių asmenų skaičius. Šią tendenciją iš dalies lėmė asmeninis pasirinkimas (žmonių noras būtų nepriklausomiems), taip pat išaugęs ištuokų ir separacijų skaičius ir ilgėjanti vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė (ypač moterų), dėl to vyresnio amžiaus žmonės gali tapti našliais ir paskutiniuosius metus gyventi vieni.

Namų ūkio statuso apibrėžimas

Gyventojų ir būstų surašyme namų ūkio statusas grindžiamas namų ūkio tvarkymo sąvoka, pagal kurią kiekvienas asmeninis namų ūkis yra:

vieno asmens namų ūkis, tai yra asmuo, gyvenantis vienas atskirame būste arba nuomojamame (-uose) būsto kambaryje (-iuose), nesusijęs su kitais būste gyvenančiais asmenimis taip, kad sudarytų asmenų grupės namų ūkio, kaip toliau apibrėžta, dalį, arba
asmenų grupės namų ūkis, tai yra dviejų ar daugiau asmenų grupė, kurie kartu gyvena būste arba jo dalyje ir kartu rūpinasi maistu ir galbūt kitomis gyvenimui būtinomis priemonėmis (grupės nariai gali didesniu ar mažesniu mastu bendrai naudotis pajamomis).

Nešeiminį namų ūkį gali sudaryti vieno asmens namų ūkis (vienas gyvenantis asmuo) arba kelių asmenų namų ūkis, kuriame nėra šeimos branduolio (pvz., namą besidalijančių jaunų darbininkų grupė arba studentų grupė).

Daugiau informacijos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1201/2009

Beveik trečdalis visų namų ūkių ES buvo vieno asmens namų ūkiai.

2011 m. po vieną gyvenantys asmenys sudarė beveik trečdalį (31,4 proc.) visų namų ūkių ES 28. 3 grafike parodyti vieno asmens namų ūkių NUTS 2 lygio regionuose regioniniai skirtumai.

Paprastai daugiau gyventojų gyveno vieni sostinių regionuose.

2011 m. visų, išskyrus vieną, daugiaregionių ES valstybių narių sostinių regionuose užregistruota už nacionalinį vidurkį didesnė vieno asmens namų ūkių dalis. Tai ypač ryšku Berlyne (Berlin) ir Région de Bruxelles-Capitale / Brussels Hoofdstedelijk Gewest, kur beveik pusę visų namų ūkių sudarė vieno asmens namų ūkiai. Didelė vieno asmens namų ūkių dalis taip pat užregistruota Wien, Noord-Holland (kuris apima Amsterdamą), Helsinki-Uusimaa ir Hovedstaden (kuris apima Kopenhagą) – šiuose regionuose jie sudarė 40–45 proc. visų namų ūkių. Kartais vieno asmens namų ūkių dalis sostinės regione ir likusiuose tos pačios valstybės narės regionuose taip skyrėsi, kad sostinė buvo vienintelis regionas, kuriame vieno asmens namų ūkių dalis viršijo nacionalinį vidurkį. Toks atvejis buvo Danijoje, Austrijoje ir Slovakijoje, taip pat Norvegijoje. Airijos sostinės regionas Southern and Eastern buvo netipiškas, nes jis buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame vieno asmens namų ūkių dalis buvo mažesnė už nacionalinį vidurkį.

Našliai (-ės) arba išsituokę asmenys

Viena iš po vieną gyvenančių asmenų grupių yra našliai (-ės) arba išsituokę asmenys, nesudarę naujos santuokos arba registruotos partnerystės. 2011 m. tokį statusą turėjo maždaug 12,9 proc. ES 28 gyventojų (3 žemėlapis). Išsamiau išanalizavus matyti, kad 7,0 proc. ES 28 gyventojų buvo našliai (-ės) (ir nesudarę naujos santuokos ar registruotos partnerystės), o 5,9 proc. gyventojų buvo išsituokę (ir nesudarę naujos santuokos ar registruotos partnerystės).

Didelis našlių ir išsituokusių asmenų skaičius Baltijos jūros regiono valstybėse narėse ir Vengrijoje.

Iš 3 žemėlapio matyti, kad našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitokios formos partnerystės, skaičius sudarė gana didelę gyventojų dalį vidurio ir pietų Prancūzijoje ir Portugalijoje, regionų juostoje, einančioje nuo rytų Vokietijos per Čekiją, Slovakiją ir Vengriją ir Rumunijos bei Bulgarijos dalis, taip pat daugumoje Suomijos regionų ir keliuose (dažnai rečiau apgyvendintuose) Švedijos ir Jungtinės Karalystės regionuose. Tačiau didžiausia našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitokios formos partnerystės, dalis užregistruota Baltijos jūros regiono valstybėse narėse ir Vengrijoje, kur vienas iš penkių gyventojų turėjo tokį statusą.

Išsamesni duomenys rodo, kad NUTS 3 lygio regionuose didžiausia našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitokios formos partnerystės, dalis buvo šiaurės rytų Estijos regione Kirde-Eesti. Tai buvo vienintelis regionas, kuriame tokį statusą turėjo vienas iš keturių žmonių. Didžioji dauguma kitų 26 ES regionų, kur bent 20 proc. gyventojų sudarė našliai (-ės) arba išsituokę asmenys, nesudarę naujos santuokos ar kitos formos partnerystės, buvo arba Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, arba Vengrijoje, nors šiai regionų grupei taip pat priklausė Bulgarijos regionas Vidin, Čekijos regionas Karlovarský kraj ir Vokietijos regionas Pirmasens, Kreisfreie Stadt.

Maltoje, Airijoje ir pietų Italijoje ištuokų skaičius labai mažas.

Priešingai, daugelyje regionų ES pietuose, taip pat Airijoje ir Lenkijoje našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitos formos partnerystės, gyventojų skaičius paprastais buvo mažas. Šie gana maži rodikliai iš dalies atspindi tradicinę religinę praktiką, socialinį spaudimą, ankstesnius teisinius apribojimus ir šeimos vaidmenį, taip pat poveikį, kurį šie veiksniai gali turėti ištuokų skaičiui. Pavyzdžiui, 0,5 proc. Maltos gyventojų buvo išsituokę (ir iš naujo nesusituokę), o Airijoje, Italijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Kipre, Rumunijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje ši dalis buvo mažesnė nei 5 proc.

Mažiausia našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitos formos partnerystės, dalis užregistruota Airijoje ir Maltoje, taip pat kai kuriose pietų Italijos dalyse ir Prancūzijos užjūrio regionuose. IŠ NUTS 3 lygio regionų mažiausiai našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitos formos partnerystės, užregistruota regione Guyane (2,9 proc.), o trijuose Airijos regionuose (įskaitant sostinę Dubliną) ir abiejuose Maltos regionuose ši žmonių grupė sudarė 5–6 proc. gyventojų. Italijoje mažiausi rodikliai (mažiau nei 8 proc.) užregistruoti Bari, Barletta-Andria-Trani ir Foggia Apulijoje, Caserta ir Napoli Kampanijoje ir Crotone Kalabrijoje.

Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad nors sostinių regionuose Groot Amsterdam, Byen København ir Arrondissement de Bruxelles-Capitale / Arrondissement van Brussel-Hoofdstad daug gyventojų gyveno po vieną (daugiau nei 40 proc.), nė vienoje iš šių sostinių neužregistruotas labai didelis našlių arba išsituokusių asmenų, nesudariusių naujos santuokos ar kitokios formos partnerystės, skaičius. Iš to galima daryti prielaidą, kad Belgijos, Danijos ir Nyderlandų sostinėse po vieną gyvena gana didelis jaunų žmonių skaičius, ir tai galbūt rodo išsilavinimo ir užimtumo galimybes šiuose miestuose.

Šeimos

Šiame skirsnyje pateikiama informacija apie skirtingų šeimos vieneto tipų struktūrą. Šeima tebėra dažniausias šeimos vienetas, nors ištuokų skaičius ES sparčiai išaugo, taip pat padidėjo vidutinis tuokimosi amžius, nes vis daugiau jaunų žmonių pradeda gyventi vieni arba su kitais žmonėmis, o ne palieka tėvų namus tada, kai yra pasirengę tuoktis. Nors šeima tebėra bendra institutas, mažiau žmonių gyvena tradicinėje, siaurąja prasme suprantamoje šeimoje (kurią sudaro vyras, žmona ir vaikai), o vis daugiau šeimų sudaro registruotos partnerystės, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos ir vienišų motinų ar tėvų šeimos.

Vienišų motinų ar tėvų šeimos

2011 m. buvo 15,5 mln. vienišų motinų ar tėvų šeimų, kuriose gyveno bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas. Tai sudarė 11,0 proc. visų šeimų ES 28. Daugelyje ES sostinių ir kitose pagrindinėse aglomeracijose užregistruotas gana didelis vienišų motinų ar tėvų šeimų skaičius.

REGIONŲ APŽVALGA

Pinhal Interior Sul, Portugalija

Maždaug 11,0 proc. visų šeimų vienetų, turinčių jaunesnių nei 25 metų vaikų, tebegyvenančių namuose, buvo vienišų motinų ar tėvų šeimos. Mažiausia vienišų tėvų dalis užregistruota žemyniniame vidurio Portugalijos regione Pinhal Interior Sul, kur vienišų tėvų šeimos sudarė 4,2 proc. visų šeimų su vaikais.

©: Egitaniense / Wikimedia Commons

Viena iš keturių vienišų motinų ar tėvų šeimų Rumunijoje buvo vienišų tėvų šeima

Estijoje mažiau nei vieną iš dešimties (8,8 proc.) vienišų motinų ar tėvų šeimų, kuriose gyvena bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas, sudarė vienišų tėvų šeimos. Tai mažiausias rodiklis tarp visų ES valstybių narių. Gana nedaug vienišų motinų ar tėvų šeimų (mažiau nei 12 proc.) Kipre, Airijoje ir Lenkijoje sudarė vienišų tėvų šeimos.

Priešingai, Rumunijoje kas ketvirta (25,3 proc.) vienišų motinų ar tėvų šeima, kurioje gyvena bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas, buvo vienišų tėvų šeima. Tai didžiausias rodiklis ES. Vienišų motinų ar tėvų šeimų dalis taip pat buvo gana didelė Bulgarijoje, Ispanijoje, Suomijoje ir Švedijoje.

Vienišų motinų ar tėvų šeimos sudarė daugiau nei vieną iš penkių šeimų Latvijoje.

2011 m. didžiausia vienišų motinų ar tėvų dalis užregistruota Baltijos jūros regiono valstybėse narėse – 16,1 proc. visų šeimų Estijoje ir 16,8 proc. visų šeimų Lietuvoje sudarė vienišų motinų ar tėvų šeimos. Latvijoje ši dalis buvo 21,9 proc. Po šių valstybių didžiausia vienišų motinų ar tėvų šeimų dalis užregistruota Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur kiek mažiau nei 15 proc. visų šeimų buvo vienišų motinų ar tėvų šeimos.

Priešingai, vienišų motinų ar tėvų šeimos, kuriose gyvena bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas, sudarė mažiau nei 7 proc. visų šeimų Kipre ir Graikijoje ir gana nedidelę dalį visų šeimų (mažiau nei 10 proc.) trijose pietinėse ES valstybės narėse – Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje. Vienišų motinų ar tėvų šeimų dalis taip pat buvo mažesnė nei 10 proc. rytinėse ES valstybėse narėse Bulgarijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje, taip pat kaimyninėse Vokietijoje ir Nyderlanduose.

Vieni didžiausių vienišų motinų ar tėvų šeimų rodiklių užregistruoti pagrindinėse aglomeracijose arba aplink jas.

Kiekviename NUTS 3 lygio regione užregistruota gana didelių vienišų motinų ar tėvų šeimų rodiklio skirtumų ES valstybėse narėse. 2011 m. didžiausias vienišų motinų ar tėvų šeimų, kuriose yra bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas, rodiklis užregistruotas visuose Latvijos regionuose, keturiuose Prancūzijos užjūrio regionuose, taip pat kai kuriuose kaimo regionuose Jungtinėje Karalystėje (didžiausi rodikliai užregistruoti Belfast, Inner London - East, Liverpool, Glasgow City, Nottingham ir Birmingham). Vienišų motinų ar tėvų šeimų dalis taip pat siekė bent 18 proc. (4 žemėlapyje pažymėta tamsiausia spalva) Lietuvos sostinės Vilniaus apskrityje ir keturiuose Belgijos regionuose: sostinės regione Arrondissement de Bruxelles-Capitale / Arrondissement van Brussel-Hoofdstad ir trijuose Valonijos regionuose – Mons, Charleroi ir Liège.

O mažiausi rodikliai paprastai užregistruoti kaimo ar retai apgyvendintuose regionuose.

Kitaip nei pirmiau minėtų šalių regionuose, visuose Graikijos regionuose vienišų motinų ar tėvų šeimos sudarė gana mažą visų šeimų dalį. Didžiausia dalis (8,1 proc.) užregistruota sostinės regione Attiki. Iš tiesų, dauguma ES regionų, kuriuose vienišų motinų ar tėvų šeimos sudarė mažiau nei 6 proc. visų šeimų, buvo Graikijoje (4 žemėlapyje pažymėta šviesiausia spalva). Tai pačiai grupei priklauso du pietų Bulgarijos regionai (Kardzhali ir Smolyan), vienas Vokietijos regionas (Eichstätt Bavarijoje), du Italijos regionai (Arigento Sicilijoje ir Barletta-Andria-Trani Apulijoje), vienas rytų Nyderlandų regionas (Achterhoek) ir keturi gana atokūs ir retai apgyvendinti šiaurės ir vidurio Portugalijos regionai (Alto Trás-os-Montes, Pinhal Interior Sul, Serra da Estrela ir Beira Interior Norte).

Šeimos apibrėžimas

Šeimos branduolys gyventojų ir būstų surašymo tikslais apibrėžiamas kaip du ar daugiau asmenų, priklausančių tam pačiam namų ūkiui ir susijusių kaip vyras ir žmona, kaip partnerystę įregistravę asmenys, kaip bendrai gyvenantys santuokos neįregistravę asmenys ar kaip tėvai ir vaikas.

Todėl šiame straipsnyje šeima apibrėžiama kaip:

vaikų neturinčios poros;
vieną ar daugiau vaikų turinčios poros ir
vieną ar daugiau vaikų turinti vieniša motina ar tėvas.

Tokia šeimos sąvoka apima tik tiesioginius (pirmosios eilės) tėvų ir vaikų ryšius.

Vaikas apibrėžiamas kaip sūnus ar dukra, posūnis ar podukra arba įsūnis ar įdukra (nesvarbu, kokio amžiaus), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra bent vieno iš tėvų namų ūkyje ir kuris tame pačiame namų ūkyje negyvena su partneriu ar savo vaikais. Gyventojų surašymo tikslais vaiko, kuris turi dvi gyvenamąsias vietas (pvz., jei jo tėvai išsituokę), nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje jis praleidžia daugiausia laiko. Vaiku nelaikomas sūnus ar dukra, gyvenantis kartu su sutuoktiniu, su registruotu partneriu, su partneriu, su kuriuo bendrai gyvena neįregistravus santuokos, arba su vienu ar daugiau savo vaikų.

Daugiau informacijos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1201/2009

Susituokusios poros

Nors santuokų skaičius ES sumažėjo, santuoka tebėra plačiai paplitusi institucija. 2011 m. maždaug 71,2 proc. visų šeimų ES 28 buvo sudarytos iš susituokusių porų. Kitaip tariant, registruotos partnerystės, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos ir vienišų motinų ar tėvų šeimos sudarė tik vos daugiau nei ketvirtadalį (28,8 proc.) visų šeimos branduolių.

Santuoka tebėra įprasta institucija daugumoje Viduržemio jūros regionų.

5 žemėlapyje parodytas santuokos dažnumas NUTS 3 lygio regionuose. Daugiausia susituokusių porų tarp visų šeimų paprastai užregistruota tuose regionuose, kuriuose vienišų motinų ar tėvų šeimos buvo gana retos. Žemėlapyje tamsiausia spalva pažymėti tie regionai, kuriuose bent keturias iš penkių šeimų sudarė susituokę asmenys (su vaikais ar be vaikų). Šie regionai – tai nemažai Viduržemio jūros regionų, įskaitant Kiprą, visus Graikijos regionus (išskyrus sostinę Attiki), daugumą Kroatijos pajūrio ir pietų Italijos regionų, Maltos sala Gozo ir Comino ir Jaén pietų Ispanijoje. Susituokusios poros sudarė bent 80 proc. visų šeimų keliuose žemyniniuose šiaurės ir vidurio Portugalijos regionuose, keliuose Vokietijos iš dalies kaimo regionuose, daugumoje Bulgarijos ir Rumunijos regionų ir pietų Lenkijos regione Rybnicki.

Priešingai, penkiuose ES 28 regionuose mažiau nei pusę visų šeimų buvo sudarytos iš susituokusių porų. Trys iš šių regionų buvo Prancūzijos užjūrio teritorijos. Pietų Amerikoje prie Atlanto vandenyno pakrantės esančiame regione Guyane užregistruotas mažiausias rodiklis – 27,8 proc. Kiti du regionuose, kur susituokusios poros sudarė mažiau nei pusę visų šeimų, buvo Jungtinėje Karalystėje: Inner London - East (46,8 proc.) ir Glasgow City (49,4 proc.). Santuoka, palyginti su kitų tipų šeimos struktūromis, taip pat buvo gana reta Baltijos jūros regiono valstybėse narėse ir šiaurinėje Švedijos dalyje. Tokia padėtis (šiek tiek mažesniu mastu) taip pat buvo didžiojoje Suomijos dalyje, pietų Švedijoje, keliuose Danijos regionuose, Nyderlanduose ir (pietų) Belgijoje, didžiojoje Prancūzijos ir Jungtinėse Karalystės dalyje, taip pat regionų grupėse Slovėnijoje, pietų Austrijoje ir Vengrijoje.

Porų apibrėžimas

Gyventojų ir būstų surašymo tikslais poros sąvoka apima:

susituokusias poras;
partnerystę įregistravusias poras;
bendrai gyvenančias santuokos neįregistravusias poras.

Pagal šią apibrėžtį pora – tai du asmenys (bet kurios lyties), nusprendę gyventi kartu kaip sutuoktiniai, registruoti partneriai ar bendrai gyvenantys santuokos neįregistravę partneriai (pastarasis atvejis – tai situacija, kai du asmenys priklauso tam pačiam namų ūkiui ir juos sieja ryšiai, panašūs į santuokinius, tačiau jie nėra susituokę ar įregistravę partnerystės).

Daug ES valstybių narių yra priėmę teisės aktus dėl teisinio partnerystės, civilinių sąjungų ir tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pateikti 2011 m. duomenys ir nuo to laiko kai kuriose ES valstybėse narėse galėjo įvykti teisinių pokyčių, dėl kurių poroms atsirado daugiau teisinių galimybių sudaryti registruotą partnerystę.

Daugiau informacijos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1201/2009

4 grafike pateikta siauresnė analizė, remiantis tuo, kad tie asmenys gyvena kaip poros. Tai siauresnė sąvoka už šeimą (nes neįtraukiamos vienišos motinos ar tėvai). Grafike parodyti regionai, kuriuose trijų tipų poros – susituokusios, įregistravusios partnerystę ir bendrai gyvenančios neįregistravusios santuokos – sudarė didžiausią visų porų dalį. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šie duomenys neparodo santykinės porų svarbos tarp visų gyventojų.

Gana didelė dalis porų Šiaurės Europos ir Baltijos jūros regiono valstybėse narėse gyveno bendrai neįregistravusios santuokos.

Apskritai didžiausia dalis porų, gyvenančių bendrai neįregistravusios santuokos, buvo Baltijos jūros regiono ir Šiaurės Europos valstybėse narėse. 2011 m. daugiau nei trečdalis visų porų kai kuriuose Estijos ir Švedijos regionuose, taip pat Danijos sostinėje Byen København gyveno bendrai neįregistravusios santuokos. Tokia pati padėtis buvo Ispanijos salos regione Fuerteventura ir Prancūzijos užjūrio teritorijoje Guyane, kuri buvo vienintelis NUTS 3 lygio regionas, kuriame didžioji dalis porų (maždaug 55,4 proc.) gyveno bendrai neįregistravusios santuokos.

Didžiausia registruotų partnerysčių dalis užregistruota Belgijos regionuose, iš kurių visi Valonijoje. Belgijoje registruotą partnerystę (cohabitation légale / wettelijke samenwoning) gali sudaryti tos pačios lyties asmenys, skirtingų lyčių asmenys, taip pat kartu gyvenantys, bet seksualinių santykių neturintys asmenys (pavyzdžiui, giminaičiai). Trijuose Ardėnų regionuose – Marche-en-Famenne, Neufchâteau ir Dinant – užregistruota didžiausia registruotų partnerysčių dalis (šiek tiek daugiau nei 8 proc.).

Santykinė santuokos kaip institucijos svarba iš dalies parodo alternatyvias galimybes poroms sudaryti kitokių formų partnerystes, taip pat kultūrinius skirtumus. Didžioji dauguma porų daugumoje Graikijos ir Lenkijos regionų gyveno susituokusios, o trijuose pietryčių Lenkijos regionuose (Krośnieński, Nowosądecki ir Tarnowski) susituokusių porų skaičius viršija 99 proc.

Poros su vaikais

5 grafike pateikta informacija apie susituokusias ir partnerystę įregistravusias poras, su kuriomis gyvena bent vienas jaunesnis nei 25 metų vaikas. Dviejose grafiko dalyse parodyti regioniniai šių gyventojų pogrupių skirtumai pagal tai, kokią visų šeimų dalį jos sudaro.

Šeima ir toliau buvo pagrindinis šeimos vieneto tipas siekiant auginti vaikus

2011 m. susituokusios poros, turinčios bent vieną vaiką, sudarė 33,2 proc. visų šeimų ES 28. Tai – penkis kartus daugiau už bendrai gyvenančias santuokos neįregistravusias poras, turinčias bent vieną vaiką (5,6 proc. visų šeimų).

Nors ne santuokoje gimusių vaikų dalis išaugo, santuoka tebėra dažniausia šeimos vieneto forma siekiant auginti vaikus. 2011 m. susituokusios poros, su kuriomis gyvena bent vienas vaikas, sudarė daugiau nei 40 proc. visų šeimų Lenkijoje, Liuksemburge, Kroatijoje, Airijoje, Maltoje ir Kipre (kur užregistruota didžiausia dalis – 45,5 proc.). Priešingai, bendrai gyvenančios santuokos neįregistravusios poros, su kuriomis gyveno bent vienas vaikas, sudarė daugiau nei 10 proc. visų šeimų Prancūzijoje, Švedijoje ir Estijoje, taip pat Islandijoje ir Norvegijoje. Estijoje susituokusių porų, turinčių bent vieną vaiką, skaičius 1,7 karto viršijo bendrai gyvenančių santuokos neįregistravusių porų, turinčių bent vieną vaiką, skaičių. Šis rodiklis taip pat buvo mažas Švedijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Danijoje. Priešingai, Graikijoje susituokusių porų, turinčių bent vieną vaiką, skaičius buvo daugiau nei 100 kartų didesnis už bendrai gyvenančių santuokos neįregistravusių porų, turinčių bent vieną vaiką, skaičių. Kipre ir Maltoje šis santykis buvo šiek tiek didesnis už 30.

Iš 5 grafiko akivaizdu, kad sostinių regionuose vaikų auginimo tendencijos buvo įvairios. Tų ES valstybių narių, kuriose santuokos institucija tebebuvo gana svarbi (pvz., Italijoje ir Portugalijoje), sostinių regionuose susituokusių porų, turinčių bent vieną vaiką, dalis buvo panaši į nacionalinį vidurkį arba jo neviršijo. Priešingai, tų ES valstybių narių, kuriose santuokos institucija yra palyginti mažiau įprasta (pvz., Prancūzijoje ar Švedijoje), sostinių regionuose susituokusių porų, turinčių bent vieną vaiką, dalis viršijo nacionalinį vidurkį.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Gyventojų ir būstų surašymai ES valstybėse narėse paprastai atliekami kartą per dešimtmetį. Čia pateikta informacija yra pagrįsta 2011 m. ES surašymo duomenų rinkimui valstybių narių parengtais duomenimis. Informacija nelyginta su ankstesnio surašymo duomenimis.

Apskritai, gyventojų ir būstų surašymo tikslas – suskaičiuoti visus gyventojus ir būstus tam tikroje teritorijoje. Jis taip pat naudojamas surinkti informacijai apie pagrindines asmenų, šeimų, namų ūkių ir būstų, kuriuose jie gyvena, charakteristikas, kitaip tariant – įvairiai geografinei, demografinei, socialinei ir ekonominei informacijai surinkti. Paprastai surašymas būdavo atliekamas „nuo durų iki durų“, suskaičiuojant kiekviename būste gyvenančius asmenis. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daugelis ES valstybių narių perėjo nuo vieno duomenų surinkimo prie surašymo statistikos, pagrįstos administraciniais duomenų šaltiniais ir atrankiniais tyrimais.

Surašymas suteikia galimybę susidaryti išsamų ir tikslų gyventojų ir būstų vaizdą. Tai didelis projektas, kuris suteikia unikalių duomenų, labai naudingų formuojant politiką, nes surenkami palyginami mažų teritorijų (savivaldybių) duomenys, kuriuos galima suvesti ir gauti regioninius, nacionalinius ir tarptautinius suvestinius rodiklius. Iš tiesų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai yra unikalūs, nes jie pateikia išsamią informaciją net atskirų savivaldybių lygmeniu ir kartu suteikia galimybę sudaryti įvairių kintamųjų kryžmines lenteles.

Didžioji dauguma pateiktos informacijos yra pagrįsta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, kuri reiškia vietą, kurioje asmuo paprastai yra kasdien poilsio metu, nepaisant laikinojo išvykimo poilsiauti, atostogauti, į svečius, verslo reikalais, gydytis arba keliaujant religijos tikslais į šventąsias vietas. Žmonės laikomi nuolat gyvenantys regione, jeigu jie jame nepertraukiamai gyveno bent 12 mėnesių iki gyventojų ir būstų surašymo ataskaitinio laikotarpio arba jeigu jie atvyko per 12 mėnesių laikotarpį iki surašymo ir nurodė ketinantys tame regione būti bent metus.

Pastaba. Šiame straipsnyje pateikti bendri ES 28 suvestiniai rodikliai buvo parengti remiantis bendrais nacionaliniais gyventojų ir būstų surašymo duomenimis. Taigi, jie nėra susiję su konkrečia ataskaitine data, bet yra pagrįsti ataskaitiniu laikotarpiu, kiekvienos ES valstybės narės nustatytu surašymo tikslais.

Surašymo duomenų bazė – internetinė svetainė, kurioje yra beveik milijardas duomenų punktų.

Kad būtų atliktas gyventojų ir būstų surašymas ir būtų sudarytos sąlygos kuo plačiau naudotis jo statistiniais duomenimis, kaip pagrindiniu Europos socialinės statistikos šaltiniu, Eurostatas ir nacionalinės statistikos institucijos turėjo nuodugniai planuoti ir glaudžiai bendradarbiauti. Atsižvelgdamas į tai Eurostatas sukūrė surašymo duomenų bazę – internetinę priemonę, kurioje pateikiami 32 Europos valstybėse atliktų surašymų duomenys.

Surašymo duomenų bazėje žmonės gali gauti informacijos apie savo gyvenamąją vietą regioniniu, nacionaliniu arba konkretaus miesto ar savivaldybės lygmeniu.

Surašymo duomenų bazė suteikia bendrą prieigą prie gyventojų ir būstų surašymo duomenų, saugomų kiekvienoje ES valstybėje narėje ir ELPA šalyje. Sąveika leidžia naudotojams nustatyti, kokius konkrečius duomenis jie nori paimti ir nurodyti savo kryžmines lenteles, kurias nori gauti iš išsamių kiekvienos nacionalinės statistikos institucijos saugomų duomenų rinkinių. Internetine duomenų baze gali nemokamai naudotis bet kas. Tai lengva naudoti ir lanksti priemonė, suteikianti prieigą prie beveik vieno milijardo duomenų punktų iš 125 000 skirtingų savivaldybių.

Eurostatas išleis leidinį, paremtą išsamiai atrinktais gyventojų ir būstų surašymo duomenimis. Leidinys turėtų būti paskelbtas 2015 m. antroje pusėje.

Surašymo duomenų bazės svetainė http://ec.europa.eu/CensusHub2

Teisinis pagrindas

Remiantis Jungtinių Tautų, Eurostato ir visų nacionalinių statistikos institucijų parengtomis tarptautinėmis gairėmis ir rekomendacijomis (anglų k.), 2011 m. surašymo reikmėms Europos teisės aktuose buvo nustatyti išsamūs suderinti duomenys, kuriuos turi surinkti kiekviena ES valstybė narė.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 763/2008 dėl gyventojų ir būstų surašymų nurodytos rinktinos informacijos temos, duomenų perdavimo tvarka ir kokybės vertinimas, atliekamas surašymo tikslais. Tačiau juo labiau siekta suderinti rezultatus, o ne įvedamus duomenis, todėl kiekviena ES valstybė narė galėjo pati nuspręsti, kaip atlikti surašymą, ir pagal savo aplinkybes nustatyti jai tinkamiausius duomenų šaltinius, metodus ir technologijas. Tačiau siekiant gauti palyginamus duomenis reikėjo laikytis tam tikrų sąlygų, kurios buvo išsamiai nustatytos įgyvendinimo reglamentuose. Europos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1201/2009 pateiktos būtinų surašymo temų apibrėžtys ir techninės specifikacijos (kintamieji) ir suskirstymas (pavyzdžiui, vietos, lyties, šeiminės padėties ir profesijos klasifikacija), Europos Komisijos reglamente (ES) Nr. 519/2010 aprašoma duomenų išvestis, naudotina duomenims perduoti Europos Komisijai, siekiant laikytis nustatytos statistinių duomenų programos reikalavimų (lentelės), o Europos Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1151/2010 reglamentuojamas kokybės ataskaitų, kuriose sistemiškai aprašomi naudoti duomenų šaltiniai ir gautų surašymo rezultatų kokybė, perdavimas. Daugiau informacijos apie surašymo teisinį pagrindą pateikta http://ec.europa.eu/eurostat/web/population-and-housing-census/legislation (anglų k.).

Regioninė demografinė statistika

Eurostatas renka labai įvairią regioninę demografinę statistiką, nors ji ir nepateikta šiame Eurostato regioninės statistikos metraštyje, pvz., gyventojų skaičiaus ir įvairių demografinių įvykių, turinčių įtakos gyventojų skaičiui, struktūrai ir specifinėms charakteristikomis. Šiuos duomenis galima naudoti labai įvairiems planavimo, stebėjimo ir vertinimo veiksmams įvairiose svarbiose socialinės ir ekonominės politikos srityse, pvz., siekiant:

nagrinėti gyventojų senėjimą ir jo poveikį tvarumui ir gerovei;
vertinti demografinių pokyčių poveikį ekonomikai;
apskaičiuoti koeficientus ir rodiklius vienam gyventojui, pvz., bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, kuriuos būtų galima naudoti skirstant struktūrinių fondų lėšas ekonomiškai mažiau palankiose sąlygose esantiems regionams;
plėtoti ir stebėti imigracijos ir prieglobsčio sistemas.

Demografinės statistikos rinkimo teisinis pagrindas nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1260/2013 dėl Europos demografinės statistikos ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 205/2014. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 862/2007 kartu su Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 351/2010 reglamentuojamas Bendrijos migracijos ir tarptautinės apsaugos statistikos rinkimas. Daugiau informacijos pateikta specialiame Eurostato svetainės (anglų k.) puslapyje.

Gyventojų skaičiaus pokyčio ir demografinės struktūros statistika vis labiau naudojama formuojant politiką ir sudarant sąlygas stebėti demografines tendencijas politiniu, ekonominiu, socialiniu ar kultūriniu požiūriu. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl demografinių pokyčių ir jų padarinių būsimai ES sanglaudos politikai (2013/C 153 E/02), kurioje pabrėžiama, kad demografinius pokyčius regionuose reikėtų statistiškai įvertinti ir šių pokyčių aspektą, kaip kompleksinį tikslą, įtraukti į būsimą sanglaudos politiką.

Aplinkybės

Artimiausiais dešimtmečiais demografiniai pokyčiai bus labai svarbūs, nes pagal didžiąją daugumą modelių, susijusių su būsimomis gyventojų skaičiaus tendencijomis, prognozuojama, kad ES gyventojai ir toliau senės dėl nuosekliai mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės.

Nepaisant to, kad migracija yra svarbi ES valstybių narių demografinei dinamikai, vien tik jos veikiausiai nepakaks daugeliui ES vietovių būdingai visuomenės senėjimo tendencijai atsverti.

Su visuomenės senėjimu susiję socialiniai ir ekonominiai padariniai greičiausiai turės labai didelio poveikio Europai – tiek šalyse, tiek regionuose. Pavyzdžiui, dėl mažo gimstamumo sumažės moksleivių ir studentų, bus mažiau darbingo amžiaus asmenų, remiančių likusią gyventojų dalį, o vyresnio amžiaus gyventojų (daliai kurių reikės papildomos infrastruktūros, sveikatos priežiūros paslaugų ir pritaikytų būstų) skaičius augs. Šie struktūriniai demografiniai pokyčiai gali paveikti vyriausybių pajėgumą rinkti mokesčius, balansuoti finansus ar teikti tinkamas pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugas.

Numatoma, kad didžiausi demografiniai sunkumai kils, be kita ko, atokiuose, kaimo ir postindustriniuose regionuose, kur gyventojų skaičius, tikėtina, mažės. Demografinių pokyčių teritorinį aspektą veikia visų pirma šie veiksniai:

rytų ir vakarų poveikis: daugelis valstybių narių, prie ES prisijungusių 2004 m., vis dar stengiasi pasivyti kitas;
šiaurės ir pietų poveikis: dažnai yra didelių skirtumų tarp Viduržemio jūros regionų ir nuosaikesnio klimato regionų ES šiaurėje ir vakaruose;
miesto ir kaimo poveikis: daugumoje miestų regionų gyventojų skaičius toliau auga, o žmonių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kaimo vietovėse, – mažėja;
sostinių regionų poveikis: sostinėms ir kai kuriems aplinkiniams regionams (pvz., esantiems greta dviejų pasaulinių ES didmiesčių Paryžiaus ir Londono) būdingas traukos efektas, siejamas su didesnėmis užimtumo galimybėmis;
keletas pavyzdžių, rodančių regioninius skirtumus nacionaliniu lygmeniu, galinčių turėti poveikio regioniniam konkurencingumui ir sanglaudai, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Turkijoje (tarp regionų rytuose ir vakaruose) arba Prancūzijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (tarp regionų šiaurėje ir pietuose).

Politikos formavimas

Nenuostabu, kad susirūpinę dėl būsimos demografinės raidos politikos kūrėjai ėmėsi spręsti įvairius klausimus. Europos Komisija priėmė komunikatą (COM(2006) 571) pavadinimu„Europos demografijos ateitis – Iššūkį paversti galimybe“, kuriame pabrėžti penki politiniai sprendimai:

demografinio atsinaujinimo skatinimas kuriant geresnes sąlygas šeimoms ir gerinant darbo ir šeiminio gyvenimo derinimą;
užimtumo skatinimas kuriant daugiau darbo vietų ir užtikrinant ilgesnį bei kokybiškesnį aktyvų gyvenimą;
našesnė ir dinamiškesnė ES, našumo ir ekonominių rezultatų gerinimas investuojant į švietimą ir mokslinius tyrimus;
migrantų priėmimas ir integravimas ES;
tvarių viešųjų finansų užtikrinimas siekiant užtikrinti deramas pensijas, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą.

„Europa 2020“

Be to, dauguma iš strategijos „Europa 2020“ septynių pavyzdinių iniciatyvų taip pat apima demografinius uždavinius, ypač visuomenės senėjimą. Pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ (anglų k.) suteikia galimybę suburti viešojo ir privačiojo sektoriaus įvairių teritorinių lygmenų veikėjus spręsti įvairius uždavinius, o 2011 m. pradėta vykdyti Europos inovacijų partnerystė vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje (anglų k.). Jos tikslas – iki 2020 m. dvejais metais pailginti vidutinę europiečių sveiko gyvenimo trukmę. Kita pavyzdine iniciatyva – skaitmenine darbotvarke (anglų k.) – skatinamas skaitmenis raštingumas ir prieinamumas vyresnio amžiaus visuomenės nariams, o Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarke remiamas ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje mokantis visą gyvenimą ir skatinama senėti sveikai ir neprarandant aktyvumo. Galiausiai, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas skirtas socialinės apsaugos ir pensijų sistemų tinkamumo ir tvarumo klausimams ir poreikiui užtikrinti tinkamą vyresnio amžiaus gyventojų pajamų rėmimą ir galimybes naudotis sveikatos priežiūros sistemomis.

Migracija

2015 m. gegužės mėn. Europos Komisija pristatė Europos migracijos darbotvarkę (anglų k.), kurioje išdėstytos neatidėliotinos priemonės, kurių reikia imtis siekiant reaguoti į migrantų ir prieglobsčio prašytojų, atvykstančių per Viduržemio jūros regioną, srautą, ir pateikta įvairių ilgalaikio ES migracijos valdymo politikos galimybių. Darbotvarkėje patvirtintas poreikis spręsti humanitarinius uždavinius, tačiau siekiama padidinti grąžinamų neteisėtų migrantų skaičių, kartu toliau užtikrinant teisę prašyti prieglobsčio.

Darbotvarkėje nustatyti keturi ES migracijos politikos veiksmų lygmenys, būtent:

nauja teisėtos migracijos politika – siekiama užtikrinti ES patrauklumą migrantams, visų pirma persvarstant migrantų integracijos politikos prioritetus, valdant migraciją dialogo ir partnerystės su ne ES šalimis pagrindu ir atnaujinant mėlynosios kortelės (anglų k.) sistemą, skirtą aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiams;
neteisėtos migracijos paskatų mažinimas stiprinant FRONTEX (anglų k.) vaidmenį, ypač migrantų grąžinimo srityje;
sienų valdymas siekiant padėti sustiprinti ne ES šalių gebėjimus valdyti savo sienas;
tvirta bendra prieglobsčio politika – siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai ir nuosekliai įgyvendinama bendra Europos prieglobsčio sistema (anglų k.).