Archive:Regionų demografinė statistika

2014 m. kovo mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2015 m. birželio mėn.

Šis straipsnis yra dalis statistinių straipsnių rinkinio, pagrįsto Eurostato leidžiamu „Regioninės statistikos metraščiu“. Jame aptariamos ES regioninės demografinės tendencijos. Regioninės demografinės padėties statistika – viena iš kelių sričių, kurios renkama ir skelbiama detali visų ES valstybių narių NUTS 3 lygio informacija. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, iš esmės turėta 2012 m. pabaigos ir ankstesnių laikotarpių natūralios kaitos (gimimo ir mirčių skaičiaus) rodiklių ir tam tikrų kitų demografinių rodiklių, nors kai kurios šalys naudojo dar ankstesnius ataskaitinius laikotarpius (daugiausia Airija, Rumunija ir Jungtinė Karalystė, daugiau informacijos žr. išnašose po kiekvienu žemėlapiu ar grafiku).

Artimiausiais dešimtmečiais Europos Sąjungos (ES) demografiniai pokyčiai bus labai svarbūs, nes pagal didžiąją daugumą modelių, susijusių su būsimomis gyventojų skaičiaus tendencijomis, prognozuojama, kad ES gyventojai ir toliau senės dėl nuosekliai mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės. Nepaisant to, kad migracija yra svarbi Europos šalių demografinei dinamikai, praktiškai aišku, kad vien jos nepakaks daugeliui ES vietovių būdingai visuomenės senėjimo tendencijai atsverti. Su visuomenės senėjimu susiję socialiniai ir ekonominiai padariniai greičiausiai turės labai didelį poveikį Europai – tiek šalyse, tiek regionuose. Pavyzdžiui, dėl mažo gimstamumo sumažės moksleivių ir studentų, bus mažiau darbingo amžiaus asmenų, remiančių likusią gyventojų dalį, o vyresnio amžiaus gyventojų (daliai kurių reikės papildomos infrastruktūros, sveikatos priežiūros paslaugų ir pritaikytų būstų) skaičius augs. Šie struktūriniai demografiniai pokyčiai galėtų paveikti vyriausybių pajėgumą rinkti mokesčius, balansuoti finansus ar teikti tinkamas pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugas.

Svarbiausi statistiniai rezultatai

2013 m. pradžioje ES-28 gyveno 505,7 mln. gyventojų. Tai 100 mln. daugiau, palyginti su suminiais ES-28 valstybių narių gyventojų skaičiaus rodikliais 1960 m. Nuo 2012 m. pradžios iki 2013 m. pradžios ES-28 gyventojų skaičius padidėjo 1,1 mln. (arba 0,2 proc.).

Gyventojų tankis

1 žemėlapis. Gyventojų tankis pagal NUTS 3 lygio regionus 2012 m. (1)
(gyventojų skaičius 1 km2). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_d3dens), (demo_pjan) ir (cpc_agmain)

Apskaičiuota, kad 2012 m. ES-28 gyventojų tankis buvo 116,3 gyv. viename kvadratiniame kilometre (km²). 1 žemėlapyje matyti ES NUTS 3 lygio regionų įvairovė: nuo tankiausiai apgyvendintų vietovių, pvz., sostinių (Paryžiaus – 21 516 gyv. / 1 km2 2012 m. ar Londono – 10 374 ir 9 311 2010 m. Inner London - West ir Inner London - East), iki atokių retai apgyvendintų vietovių, pvz., šiaurinėje Skandinavijos dalyje (Švedijos Norrbottens län regiono bendras plotas yra didžiausias iš visų NUTS 3 lygio regionų, būtent 105 205 km2, o gyventojų tankis – antras pagal mažumą, vos 2,6 / 1 km2). Palyginimui galima paminėti, kad Norrbottens län regiono bendras plotas beveik 1 000 kartų didesnis nei Paryžiaus (105,4 km²).

Dešimties ES regionų gyventojų tankis viršija 5 000 vienam kvadratiniam kilometrui.

Be Paryžiaus ir dviejų Londono regionų, tankiausiai (daugiau nei 5 000 / 1 km²) apgyvendinti ES-28 regionai buvo šie: Paryžiaus priemiesčių regionai (Hauts-de Seine, Seine-Saint-Denis ir Val-de-Marne); Rumunijos sostinė Bukareštas (2011 m. duomenys); Arrondissement de Bruxelles-Capitale/Arrondissement van Brussel-Hoofdstad (Belgijos sostinės regionas); Ispanijos autonominis miestas Melilla ir Jungtinės Karalystės pietų pakrantės regionas Portsmouth (2010 m. duomenys).

Paprastai ES valstybių narių sostinės regionuose gyventojų tankis yra didžiausias.

2012 m. didžiausias gyventojų tankis atskirose ES valstybėse narėse dažniausiai nustatytas sostinių regionuose. Iš kelių regionų sudarytose valstybėse narėse buvo penkios šios taisyklės išimtys: München, Kreisfreie Stadt gyventojų tankis viršijo Berlyno; Melilla ir Ceuta rodikliai viršijo Madrido rodiklius; Napoli, Monza e della Brianza, Milano ir Trieste gyventojų tankio rodikliai taip pat buvo didesni nei Romos, Agglomeratie 's-Gravenhage rodiklis buvo didesnis nei Groot-Amsterdam, o Grande Porto buvo tankiau apgyvendintas nei Grande Lisboa.

Iš ELPA šalių didžiausias gyventojų tankis nustatytas Šveicarijos Basel-Stadt regione: 5 049,7 gyv. / 1 km², t. y. kur kas daugiau nei sostinės Berno rodiklis (169,3). Tarp šalių kandidačių didžiausias gyventojų tankis buvo Stambule: 2 644,2 / 1 km², taip pat kur kas daugiau nei Turkijos sostinėje Ankaroje (201,0).

Palyginti su šiaurės Suomijos Lappi regionu, viename Paryžiaus kvadratiniame kilometre gyvena beveik 11 000 kartų daugiau žmonių

Rečiausiai apgyvendinti ES regionai dažniausiai yra atokiose teritorijose. 2012 m. mažiausias regioninis gyventojų tankis tarp ES NUTS 3 lygio regionų buvo Lappi (šiauriausias Suomijos regionas) – 2,0 / 1 km². Taigi, palyginti su Lappi regionu, viename Paryžiaus kvadratiniame kilometre gyveno beveik 11 000 kartų daugiau žmonių. Tik 13-os kitų NUTS 3 lygio regionų gyventojų tankis buvo mažesnis nei 10,0 / 1 km²: keturi iš jų – Švedijos centrinėje ir šiaurės dalyse (Norrbottens län; Jämtlands län; Västerbottens län ir Dalarnas län); trys Škotijos šiaurės vakarų dalyje (Lochaber, Skye and Lochalsh, Arran ir Cumbrae, Argyll and Bute; Caithness, Sutherland ir Ross and Cromarty; Eilean Siar (Vakarų salos) – 2010 m. duomenys); dar du – Suomijoje (Kainuu ir Pohjois-Karjala); du – centrinėje Ispanijos dalyje (Soria ir Teruel) ir po vieną regioną Prancūzijoje (užjūrio regionas Guyane) bei Kroatijoje (Ličko-senjska županija – gana kalnuota kaimo vietovė į šiaurę nuo Zadaro).

Dėmesio centre – regionai:

Lappi (FI1D7), Suomija

Inario ežeras, šiaurės Suomija
2012 m. ES-28 rečiausiai apgyvendintas regionas buvo šiauriausias Suomijos regionas Lappi, kurio gyventojų tankis – tik 2,0 / 1 km².
Šį rodiklį galima palyginti su visos Suomijos vidurkiu (17,8 / 1 km²), kuris yra mažiausias iš visų ES valstybių narių, arba su ES-28 vidurkiu – 116,3 / 1 km².
© Fotografija: Karlis Strazdins

2012 m. septynių Norvegijos 3 lygio regionų gyventojų tankis nesiekė 10,0 / 1 km². Tačiau mažiausias gyventojų tankis ELPA regionuose buvo Landsbyggð (Islandijos kaimo vietovė greta Greater Reykjavík regiono), kur 2011 m. vidutiniškai gyveno 1,2 gyv. / 1 km², taigi šis regionas yra rečiausiai apgyvendintas iš visų, pateiktų 1 žemėlapyje. Šalyse kandidatėse 3 lygio regionų, kuriuose būtų mažiau nei 10,0 gyv. / 1 km², nebuvo.

Gyventojų amžius ir senėjimas

2013 m. sausio 1 d. visoje ES-28 vaikai ir paaugliai (0–14 m.) sudarė 15,6 proc. visų gyventojų, beveik du trečdalius (66,2 proc.) sudarė darbingo amžiaus asmenys (15–64 m.), o likę ap. 18,2 proc. buvo vyresnio amžiaus asmenys (65 m. ir vyresni).

Atskirų valstybių narių demografinė struktūra dažnai nėra vienalytė ir tai gali turėti įtakos regionų konkurencingumui ir sanglaudai. Kai kuriais atvejais šie skirtumai gana aiškūs, pvz., Vokietijoje (rytų ir vakarų regionai dažnai labai skiriasi), Prancūzijoje (šiaurės rytai ir pietvakariai), Italijoje (šiaurė ir pietūs) ir Turkija (rytai ir vakarai). Šiuos skirtumus galima paaiškinti įvairiais veiksniais, pvz., klimatu ar landšaftu, istorinėmis, politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis.

Paprastai miestų regionų gyventojai jaunesni…

1 grafike pateikta informacijos apie 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose 2013 m. pradžioje vaikų ir jaunimo (iki 15 m.) dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, yra didžiausia ir 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose didžiausia dalis vyresnio amžiaus asmenų (65 m. ir vyresnių). Minėti NUTS 3 lygio regionai, kuriuose daugiausia vaikų ir jaunimo, paprastai buvo valstybėse narėse, kuriuose didžiausias gimstamumas (žr. 5 žemėlapį ir 4 grafiką), kuris lėmė, kad šių gyventojų dalis gana didelė, palyginti su visu gyventojų skaičiumi. Ši tendencija ypač ryški keliuose Airijos ir Prancūzijos regionuose, pvz., užjūrio regionuose Guyane ir Réunion ir Paryžiaus priemiesčių regionuose. Vietovėse, kuriose daugiausia miestų, paprastai gyvena daugiau jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų, ką galima paaiškinti didesnių užimtumo galimybių trauka tiek vidaus migrantams (iš kitų tos pačios šalies regionų), tiek tarptautiniams migrantams (iš kitų valstybių narių ar kitų šalių).

1 grafikas. Gyventojai pagal plačias amžiaus grupes ir NUTS 3 lygio regionus (2013 m. sausio 1 d.) (1)
(visų gyventojų skaičiaus proc.). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3) ir (demo_pjangroup)

… vyresnio amžiaus asmenų santykinė dalis padidėjo daugumoje ES regionų.

Daugumoje ES regionų vyresnio amžiaus gyventojų santykinė dalis palaipsniui didėjo. Šio pokyčio priežastys – nuolat ir žymiai ilgėjanti tikėtina gyvenimo trukmė gimstant ir didėjantis „kūdikių bumo“ po Antrojo pasaulinio karo atstovų, pasiekiančių pensinį amžių, skaičius. Regionai, kuriuose vyresnio amžiaus gyventojų daugiausia, dažnai yra kaimo, gana atokūs ir retai apgyvendinti regionai. Mažą jų darbingo amžiaus gyventojų dalį galima bent iš dalies paaiškinti užimtumo ir švietimo galimybių trūkumu, verčiančiu jaunesnius gyventojus išvykti ieškoti darbo ar tęsti mokslus.

Vyresnio amžiaus gyventojų dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, ypač didelė kaimo ir atokiuose Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Portugalijos regionuose, tai pat keliuose rytų Vokietijos regionuose. 2013 m. sausio 1 d. vyresnio amžiaus gyventojai sudarė beveik trečdalį (32,4 proc.) žemyninės Portugalijos centrinės dalies Pinhal Interior Sul regiono gyventojų skaičiaus – tai didžiausias santykinis rodiklis ES. Graikijos centrinės dalies Evrytania regionas – vienintelis kitas NUTS 3 lygio regionas ES, kuriame vyresnio amžiaus gyventojai sudarė daugiau nei 30 proc. viso gyventojų skaičiaus. Šis regionas – vienas iš keturių Graikijos regionų, patekusių į ES regionų, kuriuose šis rodiklis didžiausias (virš 28 proc.) dešimtuką.

Išlaikomų vyresnio amžiaus gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis – vis labiau pastarųjų nenaudai

Struktūrinius ES-28 demografinius pokyčius taip pat galima nagrinėti pagal išlaikomų ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodiklius, gautus palyginus išlaikomų gyventojų (jaunimo ir (arba) vyresnio amžiaus) skaičių su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, nepriklausomai nuo to, ar jie iš tiesų dirba, ar ne. Pagal šiuos santykio rodiklius galima sužinoti, kokia našta, pvz., susijusi su vaikų lavinimu, išlaidomis sveikatos priežiūrai ar pensijų atidėjiniais, gali tekti darbingo amžiaus gyventojams. Į didėjančio išlaikomų ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodiklius gali būti naudinga atsižvelgti vyriausybėms, rengiančioms viešųjų išlaidų planus ir tvarkančioms valstybės finansus.

Pagal išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus asmenų santykį vertinamas ryšys tarp vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus ir darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. 2013 m. sausio 1 d. jis buvo 27,5 proc. (visa ES-28). Didžiausi NUTS 3 lygio regionų išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai buvo nustatyti dviejuose regionuose, kuriuose didžiausia santykinė vyresnio amžiaus gyventojų dalis: Graikijos regione Evrytania (57,2 proc.) ir Portugalijos regione Pinhal Interior Sul (56,4 proc.). Šie du regionai – vieninteliai, kuriose šis rodiklis viršijo 50 proc. (kitaip tariant, juose vieną gyventoją nuo 65 m. „išlaikė“ mažiau nei du darbingo amžiaus gyventojai).

Išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai ypač dideli kaimo ir atokiuose regionuose

Pažvelgus atidžiau, 2 žemėlapyje matyti 274 NUTS 3 lygio regionai, kuriuose išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus gyventojų santykis buvo ne mažesnis kaip 35,0 proc. (šie regionai pažymėti tamsiausiai). Daugelyje jų gimstamumo rodikliai – vieni mažiausių ES. Paprastai šie regionai buvo kaimo, atokiose ir kalnuotose vietovėse (ypač šiaurės vakarų Ispanijoje, žemyninėje Portugalijos dalyje ir centrinėje–pietų Prancūzijoje). Jiems dažnai būdingas mažėjantis gyventojų skaičius, iš dalies todėl, kad jaunimas „verčiamas“ išvykti ieškoti darbo, todėl vyresnio amžiaus gyventojų santykinė dalis didėja. Kituose regionuose, kurių gana dideli išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodikliai, šio reiškinio priežastys buvo kitokios – vyresnio amžiaus gyventojų skaičius didėjo todėl, kad šie regionai dėl klimato ar atitinkamų paslaugų pasiūlos patrauklūs pensininkams. Pavyzdžius, visi trys Jungtinės Karalystės regionai, kurių išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodikliai šalyje didžiausi, – tai populiarios pensininkų gyvenamosios vietovės Anglijos pietų pakrantėje (Dorset CC, the Isle of Wight ir Torbay), o Vokietijoje vienas iš didžiausių rodiklių nustatytas kurortiniame mieste Baden-Baden, Stadtkreis.

2 žemėlapis. Išlaikomų vyresnio amžiaus gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis pagal NUTS 3 lygio regionus 2013 m. sausio 1 d. (1)
(proc.). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3) ir (demo_pjanind)

Gyventojų skaičiaus pokytis

Nuo 1960 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. bendrasis ES-28 valstybių narių gyventojų skaičius kiekvienais metais didėjo ir iš viso padidėjo 98,9 mln., t. y. metinis augimo tempas buvo 0,4 proc. Nuo seno ES gyventojų skaičiaus augimas daugiausia buvo susijęs ne su migracija, o su natūralios gyventojų kaitos (iš viso gimimo atvejų skaičiaus atimamas visas mirties atvejų skaičius) tendencijomis. Išnagrinėjus informaciją atidžiau matyti, kad suminis ES-28 valstybių narių gyventojų skaičiaus augimo rodiklis aukščiausią lygį pasiekė 1964 m., kai buvo užregistruota 3,6 mln. daugiau gimimų nei mirčių. Gimstamumas palaipsniui mažėjo, otikėtina gyvenimo trukmė didėjo, todėl lėtėjo natūralus gyventojų skaičiaus augimas. Iki 2003 m. ES-28 valstybių narių natūralus gyventojų skaičiaus augimas beveik susibalansavo: gimimo atvejų skaičius viršijo mirties atvejų skaičių mažiau nei 100 000. Po to keliose valstybėse narėse gimstamumas ir natūralus gyventojų skaičiaus augimas šiek tiek padidėjo, tačiau daugeliu atvejų prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei padėtis vėl pasikeitė.

Nuo 1985 m. imigrantų į ES-28 valstybes nares daugiau nei emigrantų iš jų.

Bendrasis gyventojų skaičiaus pokytis priklauso nuo dviejų komponentų: natūralaus gyventojų pokyčio ir grynosiosmigracijos, įskaitant statistinį koregavimą (toliau – grynoji migracija) santykio. Šių dviejų komponentų derinys gali sustiprinti gyventojų skaičiaus augimą (teigiama grynoji migracija ir natūralus augimas) arba gyventojų skaičiaus mažėjimą (neigiama grynoji migracija ir natūralus mažėjimas), arba jie gali vienas kitą tam tikru mastu kompensuoti, jei jų rodikliai kinta priešingomis kryptimis. XX a. septintajame dešimtmetyje migracijos tendencijos buvo gana subalansuotos ir iki aštuntojo dešimtmečio pradžios iš ES-28 valstybių narių į kitas šalis visame pasaulyje išvyko 707 028 asmenys. Tai didžiausias grynosios emigracijos rodiklis per visą 1961–2012 m. laikotarpį. Ši padėtis pasikartojo 1982–1984 m. (nuosmukio laikotarpiu), o vėliau į ES-28 valstybes nares nuosekliai daugiau imigruodavo, nei iš jų emigruodavo. Vienas iš didžiausių gyventojų skaičiaus augimo dėl migracijos rodiklis buvo pasiektas dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje, kai 2003 m. ES-28 valstybių narių grynosios migracijos rodiklis sudarė 1,8 mln. asmenų. Vėliau pokyčio tempas šiek tiek sulėtėjo. 2012 m. dėl grynosios migracijos ES-28 gyventojų skaičius padidėjo beveik 900 000.

Didžiausias gyventojų skaičiaus augimo rodiklis 2008–2011 m. buvo Rumunijos Ilfov regione.

3 žemėlapyje pateikiama apytikslė bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio (kitaip tariant, pokyčio, kuris priklausė nuo bendro natūralios kaitos ir grynosios migracijos nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. poveikio) norma 2008–2012 m. Per šį laikotarpį ES-28 gyventojų skaičius kasmet didėjo vidutiniškai 2,6 vienam tūkstančiui gyventojų. Tarp 3 žemėlapyje parodytų 1 277 NUTS 3 lygio regionų gyventojų skaičius padidėjo beveik tiek pat regionų (699), kiek ir sumažėjo (572). Šešių regionų gyventojų skaičius nekito, o 38 regionų duomenų negauta.

3 žemėlapis. Vidutinė apytikslė gyventojų skaičiaus pokyčio norma pagal NUTS 3 lygio regionus 2008–2012 m. (1)
(1 000 gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Tamsiausiai žemėlapyje pažymėti 157 NUTS 3 lygio regionai, kuriuose 2008–2012 m. gyventojų skaičius kasmet didėjo vidutiniškai bent 8,0 vienam tūkstančiui gyventojų. Iš jų 18-oje šis rodiklis viršijo 15,0 / 1 000 gyv., o didžiausias buvo Rumunijos sostinės Bukarešto apylinkių regione Ilfov (33,4 / 1 000 gyv. 2008–2011 m.). Keturi iš šių 18 regionų, kurių rodikliai buvo didžiausi, – tai sostinių regionai: Arr. de Bruxelles-Capitale / Arr. van Brussel-Hoofdstad (Belgija), Byen København (Danija), Stockholms län (Švedija) ir Luxembourg (šiai analizei – vieno regiono šalis). Likę 13 regionų – šeši Anglijos miestų regionai (2008–2010 m. duomenys); trys Ispanijos regionai; du Lenkijos miestų regionai ir po vieną Vokietijos ir Prancūzijos regioną.

Gyventojų nuosekliai mažėjo Kroatijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Graikijos regionuose.

ES buvo 117 NUTS 3 lygio regionų, kurių gyventojų skaičius 2008–2012 m. vidutiniškai mažėjo daugiau nei 8,0 / 1 000 gyv. (jie 3 žemėlapyje pažymėti šviesiausiai). Reikėtų pažymėti, kad tais atvejais, kai turėta trumpesnių laiko eilučių, pateikiama tik tų regionų informacija, kurių duomenų turėta bent už tris ataskaitinius laikotarpius. Šie 117 regionų daugiausia buvo Baltijos jūros regiono valstybėse narėse Lietuvoje ir Latvijoje; pietryčių Europoje: Kroatijoje, Vengrijoje, Rumunijoje (2008–2011 m.), Bulgarijoje ir Graikijoje; septyniuose žemyniniuose Portugalijos ir Ispanijos regionuose ir daugelyje rytinių Vokietijos regionų. Labiausiai (20,8 / 1 000 gyv. per metus) mažėjo Lietuvos Šiaulių apskrities gyventojų skaičius, o Utenos apskritis (dar vienas Lietuvos regionas) buvo vienintelis kitas regionas, kurio gyventojų skaičius mažėjo bent 20,0 / 1 000 gyv. per metus.

Absoliučiosiomis vertėmis 2008–2012 m. gyventojų skaičius labiausiai augo šiuose regionuose: Madrid, Stockholms län, Barcelona, Berlin, Arr. de Bruxelles-Capitale / Arr. van Brussel-Hoofdstad ir Sevilla. Tik šiuose regionuose gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000 asmenų (priklausomai nuo turimų duomenų; šiai analizei neturėta Rumunijos ir Jungtinės Karalystės duomenų ir kai kurių Vokietijos regionų duomenų). Didžiausias gyventojų skaičiaus sumažėjimas absoliučiąja verte nustatytas Graikijos sostinės regione Attiki (daugiau nei 100 000 nuo 2008 m. iki 2013 m. pradžios). Dviejuose ES-28 NUTS 3 lygio regionuose gyventojų mažėjo apie 50 000 – tai Lietuvos Kauno apskritis ir Latvijos sostinės regionas Rīga.

Tarp ELPA ir šalių kandidačių regionų didžiausi gyventojų skaičiaus pokyčių skirtumai – Turkijoje

2008–2012 m. gyventojų skaičius daugiau augo ELPA ir šalių kandidačių regionuose, kaip parodyta 3 žemėlapyje: teigiamos tendencijos nustatytos 117 regionų, o neigiamos – tik 22 regionuose. Kalbant apie ELPA šalis, gyventojų skaičius augo visuose Norvegijos ir Šveicarijos regionuose bei Lichtenšteine (šiai analizei – vienas regionas) ir Islandijos sostinės regione Höfudborgarsvædi (2008–2011 m.). Sparčiausias (santykinis) augimas buvo Oslo (Norvegijos sostinės regionas) ir Freiburg (vakarų Šveicarija) regionuose. Gyventojų mažėjo tik viename ELPA regione – Landsbyggð (sudarančiame didžiąją dalį Islandijos teritorijos, be Greater Reykjavík regiono; 2008–2011 m. duomenys).

Šalyse kandidatėse padėtis buvo labiau nevienalytė: gyventojų mažėjo Serbijoje (turima tik šalies lygmens duomenų), pusėje iš aštuonių buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos regionų (2008–2011 m.) ir 16-oje centrinės ir šiaurės rytų Turkijos dalies regionų, o kitose šios šalies dalyse gyventojų skaičius labai augo. Būtent Turkijoje gyventojų skaičiaus pokyčių skirtumai tarp 3 lygio regionų buvo didžiausi: apytikslė bendro gyventojų skaičiaus augimo norma varijavo nuo -16,5 / 1 000 gyv. Yozgat (centrinė šalies dalis) iki 31,4 / 1 000 gyv. Tekirdag regione (šiaurės vakarai). Šiuos didelius Turkijos regionų rodiklių skirtumus galima paaiškinti vidaus migracijos tendencijomis (gyventojai dažniausiai migruoja iš rytinių regionų į vakarinius).

Vieni iš didžiausių gyventojų skaičiaus augimo rodiklių – sostinių regionuose.

Kaip parodyta 2 grafike, iš esmės ES valstybių narių regionuose apytikslės gyventojų skaičiaus pokyčio normos gana stipriai skyrėsi (reikėtų pažymėti, kad šis rodiklis pagrįstas NUTS 2 lygio regionų duomenimis). Ypač didelius skirtumus tarp Ispanijos ir Prancūzijos regionų iš dalies galima paaiškinti tuo, kad jų regionų pasiskirstymo aukščiausias pozicijas užima atokios teritorijos Ciudad Autónoma de Melilla (Ispanija) ir Guyane (Prancūzija). Vertinant kiekvieną ES valstybę narę, didžiausia gyventojų skaičiaus pokyčio norma dažnai buvo nustatoma sostinių regionuose, o jei ne, paprastai šių regionų rodikliai buvo bent tarp didžiausių. 2008–2012 m. gyventojų skaičiaus pokyčio tendencijos buvo neigiamos daugumoje Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos ir Rumunijos (pastarosios duomenys – 2008–2011 m. ) regionų, o Bulgarijoje ir Kroatijoje gyventojų mažėjo visuose regionuose (Kroatiją sudaro tik du NUTS 2 lygio regionai).

2 grafikas. Vidutinė apytikslė gyventojų skaičiaus pokyčio norma pagal NUTS 2 lygio regionus 2008–2012 m. (1)
(1 000 gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Grynoji migracija ypač ryški pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, Beniliukso šalyse ir didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje.

4 žemėlapyje pateikiamos apytikslės grynosios migracijos normos / 1 000 gyv. 2008–2012 m. Šiuo laikotarpiu ES-28 šis rodiklis vidutiniškai buvo 1,8/ 1 000 gyv. Reikėtų pažymėti, kad tais atvejais, kai turėta trumpesnių laiko eilučių, pateikiama tik tų regionų informacija, kurių duomenų turėta bent už tris ataskaitinius laikotarpius. 3 ir 4 žemėlapiai labai panašūs, nes migracijos tendencijos glaudžiai susijusios su bendruoju gyventojų skaičiaus pokyčiu, ypač kai natūralios gyventojų kaitos normos daugelyje regionų beveik susibalansavusios. Didesnio atvykstančių migrantų skaičiaus tendencija (grynaisiais dydžiais; iš kitų tos pačios valstybės narės, kitų ES regionų arba ne ES šalių) ypač ryški pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, Beniliukso šalyse ir didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje, tačiau palyginti dideli rodikliai taip pat buvo kai kuriuose miestų regionuose.

4 žemėlapis. Vidutinė apytikslė grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) norma pagal NUTS 3 lygio regionus 2008–2012 m. (1)
(1 000 gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Dėl grynosios migracijos ES paprastai labiausiai augo miestų regionų (išskyrus Prancūziją) gyventojų skaičius.

2008–2012 m. ES-28 buvo 784 NUTS 3 lygio regionai, kuriuose grynoji migracija buvo teigiama (t. y. imigrantų daugiau nei emigrantų). Tarp šių regionų didžiausias imigrantų srautas buvo dviejuose regionuose, kuriuose labiausiai augo bendras gyventojų skaičius, t. y. Ilfov (teritorija aplink Rumunijos sostinę) ir Ispanijos Balearų salos Eivissa ir Formentera. Šiuose regionuose vidutinės apytikslės grynosios migracijos normos buvo atitinkamai 32,7 ir 22,6 / 1 000 gyventojų. Trečias pagal šį rodiklį – Liuksemburgas (šiai analizei šalis yra vienas regionas), kur gyventojų skaičius išaugo 16,9 / 1 000 gyventojų. Dar tik dviejų kitų regionų apytikslė grynosios migracijos norma buvo didesnė nei 15,0 / 1 000 gyventojų – tai žemyninės Graikijos regionas Fokida ir Anglijos šiaurės regionas York. 2008–2012 m. dar 100 ES NUTS 3 lygio regionų grynasis gyventojų skaičiaus pokytis dėl migracijos buvo teigiamas, vidutiniškai bent 8,0 / 1 000 gyventojų (4 žemėlapyje jie pažymėti tamsiausiai). Šie regionai paprastai buvo miestų, įskaitant sostinės regionus Belgijoje (Arr. de Bruxelles-Capitale/Arr. van Brussel-Hoofdstad), Danijoje (Byen København), Italijoje (Roma), Vengrijoje (Budapest) ir Švedijoje (Stockholms län), įvairius miestus Vokietijoje (pvz., Leipzig, Frankfurt am Main, München, Dresden ir Wolfsburg), Italijoje (pvz., Parma, Bologna, Firenze, Pisa ir Perugia) ir Jungtinėje Karalystėje (pvz., Portsmouth, Edinburgh, Luton, Nottingham, Sheffield, Tyneside, Bristol ir Greater Manchester South; visi duomenys yra 2008–2010 m.). Tačiau Prancūzijoje vyravo priešinga tendencija: šios šalies didžiausių apytikslių grynosios migracijos normų regionai paprastai buvo kaimo vietovėse ir dažniau šalies pietinėje dalyje (pvz., Tarn-et-Garonne, Dordogne, Landes, Hérault, Gers, Gard ir Hautes-Alpes).

Lietuvos regionams būdinga grynoji emigracija.

2008–2012 m. ES-28 buvo 481 NUTS 3 lygio regionas, kur grynoji migracija buvo neigiama (t. y. emigrantų daugiau nei imigrantų). Šie regionai buvo didelėje rytų Europos dalyje (ypač Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje), taip pat Latvijoje, Lietuvoje, rytų Vokietijoje, šiaurės Rytų Prancūzijoje, tam tikrose Ispanijos dalyse ir pietų bei vakarų Airijos regionuose. Iš 14 NUTS 3 lygio regionų, kurių neigiamos apytikslės grynosios migracijos normos buvo didžiausios (daugiau nei -10,0 / 1 000 gyventojų), buvo 9 iš 10 Lietuvos regionų (išimtis – sostinės regionas Vilniaus apskritis). Vieninteliai kiti regionai, kurių grynieji emigracijos srautai (santykinai pagal gyventojų skaičių) buvo dviženkliai, – tai trys Vokietijos regionai (Suhl, Kreisfreie Stadt, Mecklenburg-Strelitz ir Demmin; pastarųjų dviejų duomenys – 2008–2010 m.) ir Airijos sostinės regionas Dublin (2008–2011 m.). Reikėtų pažymėti, kad kai kuriuos iš šių rodiklių tam tikru mastu galėjo paveikti trumpesnės kai kurių regionų laiko eilutės, pvz., emigrantų iš Dublino skaičius greičiausiai didėjo finansų ir ekonomikos krizės piko metu, kai ekonomika buvo ypač prastos būklės.

3 grafike parodyti ES NUTS 3 lygio regionai, kurių apytikslės gyventojų skaičiaus kaitos normos buvo didžiausios ir mažiausios; kiekvienoje diagramoje violetinė ir tamsiai žalia punktyrinės linijos žymi regionus, kurių vidutinis augimas 2008–2012 m. buvo didžiausias ir mažiausias, o vientisos šios spalvos linijos žymi regionus, kurių šie rodikliai buvo didžiausi ir mažiausi vėliausiu laikotarpiu (paprastai tai 2012 m.). Iš diagramų matyti, kad regionų skirtumai gana dideli, palyginti su praktiškai nekintančiu ES-28 vidurkiu. 3 grafike tikriausiai labiausiai krenta į akis tai, kad, palyginti su besikeičiančiomis apytikslės grynosios migracijos normos tendencijomis, natūralios kaitos rodikliai yra gana pastovūs. Tai patvirtina, kad migracijos tendencijos yra pagrindinis gyventojų skaičiaus pokyčių veiksnys ir jo varomoji jėga tais laikotarpiais, kai natūrali kaita beveik lygi nuliui. Tai ypač aišku pažvelgus į tuos du NUTS 3 lygio regionus, kurių gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklis didžiausias ir mažiausias (Ilfov ir Šiaulių apskritis).

3 grafikas. Gyventojų skaičiaus pokytis pagal NUTS 3 lygio regionus 2008–2012 m. (1)
(1 000 gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Apibendrinant, ES-28 bendrasis gyventojų skaičius toliau po truputį augo, tačiau regionų (tiek toje pačioje valstybėje narėje, tiek visoje ES) demografinės tendencijos labai įvairios. Kai kurių regionų gyventojų skaičius augo dėl natūralaus augimo ir grynosios migracijos poveikio. Ši tendencija paprastai buvo būdinga daugeliui šiaurės ir vakarų Europos (miestų) regionų. O daugelyje Vokietijos, Italijos ir Austrijos regionų gyventojų skaičių daugiausiai palaikė tik migracija, nes natūrali gyventojų kaita juose paprastai buvo neigiama. Gyventojų skaičius taip pat mažėjo daugumoje Bulgarijos, Graikijos, Ispanijos, Kroatijos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos ir Baltijos jūros regiono valstybių narių regionuose, tačiau šią tendenciją dažnai pabrėžė grynoji emigracija, ypač sustiprėjusi kai kuriuose regionuose prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei.

Gimstamumas

Europos Sąjungoje moterys gimdo mažiau vaikų, todėl natūralus gyventojų skaičiaus augimas ne tik lėtėja, bet ir ryškėja priešinga tendencija. Šiame skirsnyje pateikiama informacijos apie apytiksles gimstamumo normas (gimimo atvejų skaičiaus ir vidutinio gyventojų skaičiaus santykis, išreikštas vienam tūkstančiui gyventojų) ir (gimstamumo rodiklius (vidutinis gimusių vaikų skaičius vienai moteriai). 2012 m. ES-28 apytikslė gimstamumo norma buvo 10,4 gimimo atv. / 1 000 gyv. ES valstybėse narėse šis rodiklis buvo didžiausias Airijoje (15,7 / 1 000 gyv.), taip pat dideli buvo Jungtinės Karalystės (12,8) ir Prancūzijos (12,6) rodikliai. Kita vertus, didžiojoje dalyje rytų Europos (Bulgarijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje), pietų Europoje (Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje ir Portugalijoje), taip pat Vokietijoje, Latvijoje ir Austrijoje apytikslė gimstamumo norma buvo ne didesnė kaip 10,0 / 1 000 gyv.

Lyginant 2009 ir 2012 m. matyti, kad apytikslė gimstamumo norma mažėjo visose ES valstybėse narėse. Galima daryti prielaidą, kad finansų ir ekonomikos krizė turėjo įtakos sprendimui turėti vaikų. Iš ES valstybių narių tik Vokietijoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje 2009–2012 m. apytikslė gimstamumo norma didėjo (tačiau Vokietijos ir Austrijos ankstesni rodikliai buvo labai maži), o Liuksemburge, Maltoje ir Slovėnijoje nekito. Demografijos ir šeimos politikos specialistai neturi vienos nuomonės, kodėl, kaip rodo tendencijos, vengiama turėti vaikų, tačiau remiantis naujausiomis Eurostato prognozėmis per artimiausius dešimtmečius gyventojų skaičius tikriausiai ir toliau mažės, be kita ko, Vokietijoje, Ispanijoje ir Baltijos jūros regiono valstybėse narėse.

Vieni iš ES didžiausių apytikslės gimstamumo normos rodiklių nustatyti Belgijos, Airijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės sostinių regionuose.

5 žemėlapyje pateiktos apytikslės gimstamumo normos 2012 m. NUTS 2 lygio regionuose. Išskyrus atokius užjūrio regionus Guyane bei Réunion (abu Prancūzijos) ir Ciudad Autónoma de Melilla (Ispanija), didžiausios ES apytikslės gimstamumo normos nustatytos sostinių regionuose: Inner and Outer London (Jungtinė Karalystė), Southern and Eastern (Airija), Région de Bruxelles-Capitale / Brussels Hoofdstedelijk Gewest (Belgija) ir Île de France (Prancūzija). 2012 m. kiekviename iš šių regionų, taip pat Airijos regione (Border, Midland and Western), Northern Ireland (Jungtinė Karalystė) ir dar trijuose Jungtinės Karalystės iš esmės miestų regionuose (West Midlands, Greater Manchester ir West Yorkshire) apytikslės gimstamumo normos buvo bent 14,0 gimimo atv./ 1 000 gyv. (5 žemėlapyje jie tamsiausi); reikėtų pažymėti, kad Jungtinės Karalystės duomenys yra už 2010 m., o Airijos – už 2011 m.

5 žemėlapis. Apytikslė gimstamumo norma pagal NUTS 2 lygio regionus 2012 m. (1)
(gyvų gimusių kūdikių skaičius vienam tūkstančiui gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Minėtame žemėlapyje šviesiausiai pažymėti regionai, kuriuose 2012 m. apytikslės gimstamumo normos buvo mažiausios (mažiau nei 8,0 / 1 000 gyv.). Didžioji jų dalis Vokietijoje (19 regionų), o likusi – Italijoje ir Portugalijoje (po keturis regionus), Ispanijoje (trys regionai), Graikijoje (du regionai) ir Austrijos rytų regionas Burgenland. Mažiausia apytikslė gimstamumo norma buvo vakarų Vokietijos regione Saarland (6,8 / 1 000 gyv).

Po finansų ir ekonomikos krizės gimstamumas mažėjo.

Visų mažiausias bendrasis gimstamumo rodiklis ES-28 buvo 2002 m. – 1,45 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai. Vėliau jis šiek tiek padidėjo iki 1,61 2008 m., bet prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei vėl mažėjo iki 1,58 2012 m. Laikoma, kad išsivysčiusiose pasaulio dalyse 2,1 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai bendrasis gimstamumo rodiklis yra mažiausias būtinas, kitaip tariant, išlaikant šį lygį gyventojų skaičius išliktų stabilus, jei nebūtų emigracijos ir imigracijos.

2012 m. didžiausias gimstamumas ES valstybėse narėse buvo Airijoje ir Prancūzijoje (po 2,01 gyvą gimusį kūdikį vienai moteriai), toliau sąraše – Jungtinė Karalystė (1,92) ir Švedija (1,91). Dažnai gimstamumas buvo didesnis valstybėse narėse, kuriose šeimos kaip instituto reikšmė gana nedidelė (mažai gyventojų tuokiasi, daug kūdikių gimsta ne santuokoje), poros nėra labai stabilios (gan didelis ištuokų skaičius), o moterys aktyviai dalyvauja darbo rinkoje. 13-oje valstybių narių gimstamumas nesiekė 1,50 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai, o mažiausias (1,28) nustatytas Portugalijoje – vienoje iš finansų ir ekonomikos krizės labiausiai paveiktų šalių.

Regionų gimstamumo rodiklių skirtumai gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pvz., socialinės ir ekonominės visuomenės struktūros (pvz., išsilavinimo, profesinio statuso, pajamų ar amžiaus), gyvenamosios vietos (pvz., prieinamos infrastruktūros, vaiko priežiūros paslaugų ar būsto rinkos) arba kultūrinių veiksnių (pvz., tikėjimo ir papročių, požiūrio į netekėjusias motinas ar kontracepciją). Gimstamumo rodiklių pasiskirstymas pateiktas 4 grafike. Padėtis atrodo labai tolygi, nes 2012 m. daugumoje tos pačios valstybės narės regionų rodikliai retai skyrėsi nuo šalies vidurkio. Būta ir išimčių, pvz., atokieji regionai Ciudad Autónoma de Melilla (Ispanija) ir Guyane, Réunion ir Guadeloupe (Prancūzijos užjūrio regionai). Tai vieninteliai NUTS 2 lygio regionai, kurių gimstamumo rodikliai 2012 m. viršijo mažiausią būtiną. Naujausi Jungtinės Karalystės duomenys yra 2010 m. ir tais duomenimis šioje šalyje buvo penki regionai, kurių gimstamumo rodikliai prilygo ar viršijo mažiausią būtiną, būtent Outer London, Dorset and Somerset, West Midlands, Lincolnshire ir Kent.

4 grafikas. Bendrasis gimstamumas pagal NUTS 2 lygio regionus 2012 m. (1)
(gyvų gimusių kūdikių skaičius vienai moteriai). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_frate2)

Iš 37 ES NUTS 2 regionų, kurių bendrasis gimstamumo rodiklis buvo ne mažesnis kaip 2,00 (2012 m., jei nenurodyta kitaip), didelė dalis buvo Jungtinės Karalystės (19, 2010 m. duomenys) arba Prancūzijos (13 regionų), o likę – abu Airijos regionai (2011 m. duomenys) ir po vieną Ispanijos (Ciudad Autónoma de Melilla), Suomijos (Pohjois- ja Itä-Suomi) ir Švedijos (Småland med öarna) regioną. ELPA šalyse gimstamumas taip pat viršijo šį rodiklį Islandijoje (2,04) ir Norvegijos Agder og Rogaland regione (2,02).

Šalyse kandidatėse 2012 m. didžiausi gimstamumo rodikliai buvo Turkijos rytų dalies regionuose: Şanliurfa, Diyarbakır (3,80); Mardin, Batman, Sirnak, Şiirt (3,61); Van, Muş, Bitlis, Hakkari (3,44); Ağri, Kars, Iğdir, Ardahan (3,36) ir Gaziantep, Adiyaman, Kilis (3,01). Dar keturių Turkijos regionų gimstamumo rodikliai viršijo mažiausią būtiną. Turkijos rytų regionų ir vakarų regionų gimstamumo rodikliai labai skiriasi – nuo minėtų gana didelių iki 1,6–1,9 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai.

Mažiausias gimstamumas ES buvo Ispanijos šiaurės vakarų regione Principado de Asturias.

Mažiausi gimstamumo rodikliai daugiausia buvo būdingi pietų ir rytų Europai. 2012 m. keturių ES NUTS 2 lygio regionų gimstamumas nesiekė 1,10: trys iš jų Ispanijoje (du – šalies šiaurės vakarinėje dalyje: Principado de Asturias, vidutiniškai 1,06 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai, mažiausias ES rodiklis) ir Galicia (1,09)) ir salų regionas Canarias (1,07). Ketvirtoje vietoje – Portugalijos regionas Região Autónoma da Madeira (1,08).

Suaugusiųjų ir kūdikių mirtingumo rodikliai

2012 m. ES-28 iš viso mirė 5,01 mln. gyventojų, tai yra 2,9 proc. daugiau nei 2011 m. 2012 m. visos ES-28 apytikslė mirtingumo norma buvo 9,9 mirties atv. vienam tūkstančiui gyventojų: nuo 15,0 Bulgarijoje, 14,3 Latvijoje ir 13,7 Lietuvoje iki mažiau nei 8,0 Liuksemburge, Kipre ir Airijoje.

6 žemėlapyje parodytas regioninis apytikslių mirtingumo rodiklių pasiskirstymas. Paprastai mirties atvejų skaičius atitinka demografinę struktūrą (vyresnio amžiaus gyventojų mirties tikimybė didesnė) ir tikimybę susirgti tam tikra liga; daugiau informacijos apie mirties priežastis pateikta straipsnyje apie regionų sveikatos srities statistiką. 2012 m. didžiausi ES mirtingumo rodikliai (žemėlapyje pažymėti tamsiausiai) buvo penkiuose iš šešių Bulgarijos regionų (išskyrus Yugozapaden), Latvijoje (šiai analizei – vienas regionas) ir dviejuose Vengrijos regionuose (Észak-Magyarország ir Dél-Alföld). Didžiausias apytikslis mirtingumo rodiklis (19,9 / 1 000 gyv.) buvo antrame pagal skurdo lygį ES regione (pagal BVP vienam gyventojui) – Severozapaden (Bulgarija).

6 žemėlapis. Apytikslė mirtingumo norma pagal NUTS 2 lygio regionus 2012 m. (1)
(mirties atvejų skaičius vienam tūkstančiui gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

Kita vertus, daugelyje regionų, kurių apytiksliai mirtingumo rodikliai mažiausi, gana didelė dalis gyventojų yra jaunesnio amžiaus. Dveji mažiausi rodikliai nustatyti Prancūzijos užjūrio regionuose Guyane (3,2 mirties atv. / 1 000 gyv.) ir Réunion (5,0), o dar du kiti Prancūzijos užjūrio regionai (Martinique ir Guadeloupe) ir keturi atokūs Ispanijos regionai (Illes Balears, Canarias, Ciudad Autónoma de Ceuta ir Ciudad Autónoma de Melilla) taip pat pateko tarp 27 NUTS 2 lygio regionų, kurių apytiksliai mirtingumo rodikliai nesiekė 8,0 / 1 000 gyv. Daugelis likusių regionų buvo sostinių regionai, pvz., Helsinki-Uusimaa, Stockholm, Inner and Outer London, Comunidad de Madrid, Southern and Eastern (Airija) ir Île de France, Į šią grupę taip pat pateko Liuksemburgas ir Kipras (šiai analizei šios dvi valstybės narės sudaro po vieną regioną).

Daugelyje regionų, kurių gyvenimo lygis gana žemas, kūdikių mirtingumas buvo gana didelis.

Pastaraisiais dešimtmečiais ES kūdikių mirtingumas (vaikų iki vienų metų mirties atvejų skaičius, palyginti su gyvų gimusių kūdikių skaičiumi) mažėjo, be kita ko, dėl geresnės (prieinamesnės) sveikatos priežiūros, aktyvesnio skiepijimo, retesnių netinkamos vaikų mitybos atvejų ir apskritai aukštesnio gyvenimo lygio (geresnės sanitarinės sąlygos, švaraus vandens prieinamumas ar galimybės šildyti būstą). Nors Europoje kūdikių mirtingumas vienas mažiausių pasaulyje, įprasta, kad statistikos sistemoje ši informacija vis tiek renkama, nes šis rodiklis dažnai naudojamas bendrai tautos sveikatai įvertinti. 2012 m. ES-28 kūdikių mirtingumas buvo 3,8 mirties atv. (vaikų iki vienų metų) vienam tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių.

Didžiausias ES valstybėse narėse kūdikių mirtingumas buvo Rumunijoje (9,0 mirties atv. / 1 000 gyvų gimusių kūdikių) ir Bulgarijoje (7,8), o Latvija (6,3), Slovakija (5,8) ir Malta (5,3) buvo vienintelės kitos valstybės narės, kuriose 2012 m. kūdikių mirtingumas viršijo 5,0. Kitame sąrašo gale pagal šį rodiklį buvo Slovėnija (1,6 mirties atv. / 1 000 gyvų gimusių kūdikių), Suomija (2,4) ir Liuksemburgas (2,5).

2012 m. keturiuose ES NUTS 2 lygio regionuose kūdikių mirtingumas buvo dviženklis (žr. 5 grafiką): Prancūzijos užjūrio regione Guadeloupe, dviejuose Bulgarijos regionuose (Severozapaden ir Yugoiztochen) ir Rumunijos regione Sud-Est (jo rodiklis buvo didžiausias – 11,6 mirties atv. / 1 000 gyvų gimusių kūdikių). Abu minėti Bulgarijos regionai ir Rumunijos Sud-Est regionas buvo tarp 10 NUTS 2 lygio regionų, kurių BVP vienam gyventojui 2011 m. buvo mažiausias.

5 grafikas. Kūdikių mirtingumas pagal NUTS 2 lygio regionus 2012 m. (1)
(1 000 gyvų gimusių kūdikių). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_minfind) ir (demo_minfind)

Trejus iš ketverių pastarųjų metų Alandų Salose nemirė nė vienas kūdikis.

Alandų Salų regione (į pietvakarius nuo Suomijos pakrantės) kūdikių mirtingumas 2012 m. – trečius metus paeiliui – buvo lygus nuliui. 2012 m. 13-os ES-28 NUTS 2 lygio regionų kūdikių mirtingumo rodikliai nesiekė 2,0 mirties atv. / 1 000 gyvų gimusių kūdikių. Šie regionai buvo aštuoniose skirtingose šalyse: keturi Graikijoje, du Italijoje, abu Slovėnijos regionai ir po vieną Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Suomijos regioną.

Didžiausi kūdikių mirtingumo skirtumai buvo įvairiuose Prancūzijos regionuose, kurių keturi, užimantys viršutines sąrašo pozicijas, buvo užjūrio regionai Guadeloupe, Martinique, Guyane ir Réunion. Be to, 5 grafike parodyta, kad skirtumai (tos pačios šalies regionų) taip pat buvo gana dideli valstybėse narėse, kurių kūdikių mirtingumo rodikliai buvo vieni didžiausių – Rumunijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Visose šiose šalyse mažiausias (kur kas mažesnis už atitinkamą šalies vidurkį) kūdikių mirtingumas buvo sostinės regione.

O valstybių narių, kurių kūdikių mirtingumas gana mažas, sostinių regionų rodikliai paprastai buvo beveik lygūs šalių vidurkiams. Pagrindinės išimtys buvo Viena (vienintelis Austrijos regionas, kurio kūdikių mirtingumo rodiklis viršijo šalies vidurkį) ir Praha (Čekijos regionų mažiausias rodiklis), o Berlyno ir Stokholmo regionų rodikliai taip pat buvo gana maži, palyginti su atitinkamais vidurkiais.

Tikėtina gyvenimo trukmė

7 žemėlapis. Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant pagal NUTS 2 lygio regionus 2012 m. (1)
(metais). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_mlifexp) ir (demo_mlexpec)

ES per pastaruosius 50 metų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant vidutiniškai pailgėjo apie 10 metų, daugiausia dėl to, kad pagerėjo socialinės, ekonominės ir aplinkos sąlygos, vystėsi medicina ir sveikatos priežiūra. 7 žemėlapyje parodyti tikėtinos gyvenimo trukmės 2012 m. NUTS 2 lygio regionuose duomenys. Svarbu pažymėti, kad žemėlapyje pateikiama bendroji informacija apie visus gyventojus, tačiau vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė vis dar labai skiriasi, nepaisant įrodymų, kad šis skirtumas po truputį mažėja daugumoje ES valstybių narių.

2012 m. gimęs Europos gyventojas gali tikėtis gyventi vidutiniškai 80,3 m.

Remiantis 7 žemėlapio duomenimis, 2012 m. ES-28 vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo 80,3 m.: moterų – 83,1 m., o vyrų – 5,6 m. mažiau. Įdomu pažymėti, kad apskritai lyčių tikėtina gyvenimo trukmė gana skiriasi, o tikėtino sveikų gyvenimo metų skaičiaus skirtumas yra kur kas mažesnis: 2012 m. ES-28 gimusi moteris gali tikėtis sveikai (kitaip tariant, be funkcijų apribojimų ar negalios) gyventi 61,9 m., o vyrai – tik 0,6 m. mažiau, t. y. 61,3 m.

2012 m. 16-oje NUTS 2 lygio regionų tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant buvo 83,0 m. ar daugiau. Visi šie regionai yra trijose ES valstybėse narėse: septyni Ispanijoje, penki Prancūzijoje ir keturi Italijoje. Dauguma jų driekiasi nuo Ispanijos sostinės regiono link šiaurinės pakrantės, per pietų Prancūziją (įskaitant Korsiką) ir šiaurės rytų Italiją, išskyrus, be kita ko, Prancūzijos sostinės regioną ir užjūrio regioną Martinique. Kalbant apie NUTS 2 lygio regionus, 2012 m. ilgiausia tikėtina gyvenimo trukmė (84,2 m.) buvo Ispanijos sostinės regione Comunidad de Madrid.

Sąrašo pabaigoje – 47 NUTS 2 lygio regionai, daugiausia rytų Europos: Bulgarijos, Čekijos, Kroatijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos. Dar tik keliuose kituose ES-28 regionuose tikėtina gyvenime trukmė nesiekė 78,0 m. (jie 7 žemėlapyje pažymėti šviesiausiai): trijose Baltijos jūros regiono valstybėse (kiekviena šiuo atveju yra vienas regionas), dviejuose Portugalijos regionuose regiões autónomas da Madeira ir dos Açores ir South Western Scotland (Jungtinė Karalystė). Kalbant apie trumpiausią tikėtiną gyvenimo trukmę NUTS 2 lygio regionuose, 2012 m. ji buvo Bulgarijos Severozapaden regione (72,9 m.). Taigi skirtumas tarp tikėtinos gyvenimo trukmės Severozapaden regione ir Comunidad de Madrid regione buvo 11,3 m.

Dėmesio centre – regionai:

Comunidad de Madrid (ES30), Ispanija

Puerta de Europa, Madridas
Kalbant apie NUTS 2 lygio regionus, 2012 m. ilgiausia tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (84,2 m.) buvo Ispanijos sostinės regione Comunidad de Madrid.
2012 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (gimstant) ES-28 buvo 80,3 m. Visi Ispanijos NUTS 2 lygio regionai šį rodiklį viršijo, o šios šalies vidurkis buvo 82,5 m. – didžiausias iš visų ES valstybių narių.
© Fotografija: Luis Garcia

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Eurostatas renka daug įvairių demografinių duomenų: pvz., šalių ir regionų gyventojų skaičiaus, įvairių demografinių įvykių, turinčių įtakos gyventojų skaičiui, struktūrai ir konkrečioms ypatybėms. Šią statistiką galima naudoti labai įvairiems planavimo, stebėjimo ir vertinimo veiksmams įvairiose svarbiose socialinės ir ekonominės politikos srityse, pvz.:

nagrinėti gyventojų senėjimą ir po poveikį tvarumui ir gerovei;
vertinti demografinių pokyčių poveikį ekonomikai;
apskaičiuoti koeficientus ir rodiklius vienam gyventojui, pvz., regionų BVP vienam gyventojui, kad būtų galima skirti struktūrinių fondų lėšas ekonomiškai mažiau palankiose sąlygose esantiems regionams;
plėtoti ir stebėti imigracijos ir prieglobsčio sistemas.

Surašymo rezultatai ir tikėtinas demografinių duomenų tikslinimas

Šiame straipsnyje pateikti 2014 m. kovo mėn. turimi demografiniai duomenys. Daugumos šalių duomenys yra už 2011 m. ir juose atsižvelgiama į naujausio gyventojų surašymo (2011 m.) rezultatus. Kai kurios šalys, laikydamosi Eurostato rekomendacijų, iki 2014 m. pabaigos patikslins demografinių duomenų laiko eilutes nuo ankstesnio jų gyventojų surašymo iki 2011 m. Palyginus metų prieš surašymą ir metų po surašymo demografinius duomenis (žr. eilučių pertraukas internetinėje duomenų bazėje), skirtumus galbūt iš dalies paaiškins demografinės struktūros pokyčiai ir nepakankamai tikslūs demografiniai duomenys prieš surašymą, turėti rengiant šį straipsnį.

Rodiklių apibrėžtys

Išlaikomų vyresnio amžiaus ir darbingo amžiaus asmenų skaičiaus santykis – vyresnio amžiaus asmenų (nuo to amžiaus, kai paprastai asmuo nebėra ekonomiškai aktyvus, pvz., šiame straipsnyje – nuo 65 m.) ir darbingo amžiaus (paprastai 15–64 m.) asmenų skaičiaus santykis. Nagrinėjant šiuos santykius svarbu turėti omenyje, kad tarp darbingo amžiaus gyventojų dažnai yra nemažai pasirinkusių nedirbti (pvz., studentai arba auginantys vaikus ar besirūpinantys kitais šeimos nariais) ir daug darbo nerandančių ir todėl iš darbo rinkos pasitraukusių asmenų, ypač nuosmukio ar sąstingio metu. Be to, vis daugiau vyresnio amžiaus gyventojų dirba ir pasiekę tradicinį pensinį amžių, o kai kurie pensijai sukaupia reikiamų finansinių išteklių ir tam tikru atžvilgiu gali būti vertinami kaip savarankiški, o ne išlaikomi darbingo amžiaus gyventojų.

Gyventojų skaičiaus pokytis – gyventojų skaičiaus laikotarpio pabaigoje ir pradžioje (pvz., vienų kalendorinių metų) skirtumas. Teigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų daugėjo, o neigiamas – kad mažėjo. Gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklį sudaro dvi dedamosios:

natūrali kaita (skirtumas tarp gyvų gimusių kūdikių skaičiaus ir mirties atvejų skaičiaus). Teigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu prieaugiu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta daugiau nei registruojama mirties atvejų. Atitinkamai, neigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu mažėjimu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta mažiau nei registruojama mirties atvejų;
grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) – tai bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio ir natūralios kaitos skirtumas. Todėl grynosios migracijos statistinius duomenis veikia visi dviejų šios lygties dedamųjų statistiniai netikslumai, ypač gyventojų skaičiaus pokytis. Grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) be imigracijos ir emigracijos skirtumo dar gali aprėpti kitus gyventojų skaičiaus pokyčius tarp sausio 1 d. duomenų per dvejus metus iš eilės, kurių negalima priskirti gimimo, mirties, imigracijos ar emigracijos veiksniams.

Apytikslės normos apskaičiuojamos bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio, natūralios gyventojų skaičiaus kaitos ir grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) atžvilgiu. Pokyčio per metus lygis lyginamas su vidutiniu nagrinėjamos vietovės gyventojų skaičiumi tais metais ir gautas santykis išreiškiamas vienam tūkstančiui gyventojų.

Apytikslės natūralios kaitos (gimimo ir mirties atvejų) normos yra demografinių įvykių skaičiaus ir regiono vidutinio gyventojų skaičiaus tais pačiais metais santykis, taip pat išreikštas vienam tūkstančiui gyventojų.

Bendrasis gimstamumas – vidutinis vaikų, kuriuos moteris galėtų pagimdyti per savo gyvenimą, jei būdama vaisingo amžiaus atitiktų konkretaus amžiaus gimstamumo normą konkrečiais metais, skaičius.

Kūdikių mirtingumas – vaikų iki vienų metų mirties atvejų skaičiaus ir gyvų gimusių kūdikių skaičiaus ataskaitiniais metais santykis, išreikštas 1 000 gyvų gimusių kūdikių.

Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra vidutinis metų, kuriuos naujagimis tikėtinai išgyvens dabartinėmis mirtingumo sąlygomis, skaičius.

Aplinkybės

Dėl įsitvirtinusios mažo gimstamumo tendencijos artimiausią dešimtmetį į darbo rinką įsilies kur kas mažiau jaunimo. Nepaisant pastangų didinti užimtumą, bendrasis darbingo amžiaus asmenų skaičius ES gali pradėti mažėti ir potencialus darbo jėgos trūkumas gali paveikti ekonomikos augimą. Vis daugiau „kūdikių bumo“ kartos atstovų pasieks pensinį amžių, todėl regioninės politikos formuotojai greičiausiai turės spręsti problemas, kylančias dėl socialinių pokyčių, pvz., šeimų sudėties, visų pirma didėjančio pavieniui gyvenančių vyresnio amžiaus asmenų skaičiaus.

Didžiausi demografiniai sunkumai kils, be kita ko, atokiuose, kaimo ir postindustriniuose regionuose, kur gyventojų skaičius, tikėtina, mažės. Be skirtumo tarp rytų–vakarų ir šiaurės–pietų, demografinių pokyčių teritorinius aspektus veikia ir kiti veiksniai, visų pirma:

miesto ir kaimo skirtumai: daugumoje miestų regionų gyventojų skaičius toliau auga, o kaimo vietovėse – mažėja;
sostinių regionų poveikis: sostinėms ir kai kuriems aplinkiniams regionams (pvz., esantiems greta didesnių sostinių, kaip antai Paryžius ar Londonas) būdingas traukos efektas, siejamas su didesnėmis užimtumo galimybėmis.

Senėjanti Europa. Demografinės prognozės iki 2050 m.

Per artimiausius 35 metus Europos visuomenė, tikėtina, labai senės. Pagrindiniame Eurostato demografinių prognozių scenarijuje (EUROPOP2013) pateikiama daugiau informacijos apie galimą raidą. Remiantis prognozėmis, demografinė kaita dėl senėjančių gyventojų bus tokia, kad ES-28 65 m. ir vyresnių gyventojų dalis, kuri 2013 m. pradžioje buvo 18,2 proc., iki 2050 m. pasieks 28,1 proc., o darbingo amžiaus gyventojų sumažės nuo 66,2 proc. iki 56,9 proc. Taigi darbingo amžiaus gyventojų sumažės beveik 40 mln. Nagrinėjamuoju laikotarpiu 65 m. ir vyresnių gyventojų sparčiai daugės tiek absoliučiaisiais dydžiais, tiek santykinai ir iki 2050 m. šiai grupei priklausys beveik 150 mln. Remiantis prognozėmis, labai senų (čia – vyresnių nei 80 m.) gyventojų grupė augs dar sparčiau ir iki 2050 m. jų skaičius padvigubės ir pasieks 57,3 mln. Prognozuojama, kad dėl šių skirtingų amžiaus grupių tendencijų išlaikomų vyresnio amžiaus gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų (65 m. ir vyresnių, palyginti su 15–64 m.) santykis padidės nuo 27,5 proc. 2013 m. pradžioje iki beveik 50 proc. 2050 m. Tai reiškia, kad per mažiau nei 40 metų šis santykis ES pasikeis nuo beveik keturių darbingo amžiaus gyventojų vienam 65 m. ir vyresnio amžiaus gyventojui iki dviejų.

Šaltinis – Eurostatas (duomenų kodas interneto duomenų bazėje: proj_13npms)

Atsižvelgiant į šiuos žymius struktūrinius demografinius pokyčius ES, nenuostabu, kad politikos formuotojams šios tendencijos kelia susirūpinimą. Ekonomikos augimo strategijoje „Europa 2020“ daugiausia dėmesio skiriama penkiems užimtumo, inovacijų, švietimo, skurdo mažinimo, klimato ir energetikos sričių tikslams. Šių tikslų siekiama septyniomis pavyzdinėmis iniciatyvomis, kurių dauguma bent kažkiek susijusios su demografinėmis problemomis. Strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimas priklauso nuo sanglaudos politikos priemonių, įskaitant kovos su demografiniais pokyčiais ir visuomenės senėjimu priemones, finansavimo. Daugiau informacijos apie ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ poveikį ES regionams rasite įvadiniame straipsnyje.

Be inovacijų sąjungos (žr. toliau), strategijos „Europa 2020“ pavyzdine iniciatyva dėl skaitmeninės darbotvarkės (anglų k.) skatinamas skaitmeninis raštingumas ir prieinamumas vyresnio amžiaus visuomenės nariams, o pavyzdine iniciatyva dėl naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkės remiamas ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje mokantis visą gyvenimą ir skatinama senėti sveikai ir neprarandant aktyvumo. Pavyzdinė iniciatyva „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas“ skirta socialinės apsaugos ir pensijų sistemų tinkamumo ir tvarumo klausimams ir poreikiui užtikrinti tinkamą vyresnio amžiaus gyventojų pajamų paramą ir galimybes naudotis sveikatos priežiūros sistemomis.

Europos inovacijų partnerystė vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje

Inovacijų partnerystės yra dalis inovacijų sąjungos (anglų k.) pavyzdinės iniciatyvos (kuri savo ruožtu yra dalis ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“). Šios partnerystės yra proga sutelkti ES nacionalinio ir regioninio lygmenų viešuosius ir privačiuosius subjektus ir kartu spręsti klimato kaitos, energetikos ir apsirūpinimo maistu saugumo, sveikatos ir senėjančios visuomenės problemas. Be to, šios problemos taip pat gali virsti galimybėmis naujoms įmonėms ir tokiomis partnerystėmis siekiama suteikti ES lyderystės teikiamų privalumų šiose rinkose.

2011 m. sukurta partnerystė vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje, kuria siekiama iki 2020 m. dvejais metais pailginti visų Europos gyventojų vidutinę sveiko gyvenimo trukmę. Taip šia inovacijų partnerystė siekiama:

sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms gyventi sveikai, aktyviai ir savarankiškai;
pagerinti socialinių ir sveikatos priežiūros sistemų tvarumą ir veiksmingumą;
paskatinti ir pagerinti inovatyvių prekių ir paslaugų, susijusių su ES ir pasaulio masto senėjimo problema, rinkų konkurencingumą ir taip sukurti naujų galimybių įmonėms.

Daugiau informacijos: Europos inovacijų partnerystė vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje (anglų k.)

Gyventojų skaičiaus pokyčio ir demografinės struktūros statistika vis labiau naudojama formuojant politiką ir sudarant sąlygas stebėti demografines tendencijas politiniu, ekonominiu, socialiniu ar kultūriniu požiūriu. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl demografinių pokyčių ir jų padarinių būsimai ES sanglaudos politikai (2013/C 153 E/02), kurioje pabrėžiama, kad demografinius pokyčius regionuose reikėtų statistiškai įvertinti ir šių pokyčių aspektą, kaip horizontalųjį tikslą, įtraukti į būsimą sanglaudos politiką. Rezoliucijoje taip pat nurodyta, kad nepaisant to, jog demografiniai pokyčiai, be abejo, sukels nemažų problemų, jie taip pat gali suteikti galimybių naujoms rinkoms, infrastruktūros plėtrai ir vyresniosios kartos asmenų poreikiams pritaikytiems produktams.