Statistics Explained

Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Duomenys išgauti 2015 m. gegužės mėn. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2016 m. rugsėjo mėn.
1 lentelė. Imigracija pagal pilietybę 2013 m.
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)
1 grafikas. Imigrantai 2013 m. (1)
(1 000 gyventojų)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)
2 grafikas. Imigrantų pasiskirstymas pagal pilietybę 2013 m.
(visų imigrantų proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)
2 lentelė. Imigracija pagal gimimo šalį 2013 m. (1)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm3ctb)
3 lentelė. Imigracija pagal ankstesnę gyvenamąją šalį 2013 m. (1)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm5prv)
3 grafikas. Imigrantai pagal lytį 2013 m.
(visų migrantų proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)
4 grafikas. Imigrantų amžiaus struktūra pagal pilietybę ES 28 2013 m. (¹)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)
4 lentelė. Gyventojai užsieniečiai pagal pilietybės šalies grupę 2014 m. sausio 1 d. (1)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
5 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį 2014 m. sausio 1 d. (1)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop3ctb)
5 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi 2014 m. sausio 1 d.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
6 lentelė. Užsieniečių ir užsienyje gimusių gyventojų pagrindinės pilietybės ir gimimo šalys 2014 m. sausio 1 d. (1)
(absoliučiosiomis vertėmis ir kaip visos užsieniečių / užsienyje gimusių gyventojų procentinė dalis)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir (migr_pop3ctb)
6 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžiaus struktūra ES 28 2014 m. sausio 1 d.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)
7 grafikas. Asmenų, kurie 2009–2013 m. įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius ES 28
(tūkst.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
7 lentelė. Asmenys, kurie 2013 m. įgijo duomenis pateikusios šalies pilietybę (1)
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
8 grafikas. Natūralizacijos lygis 2013 m. (1)
(šimtui šalyje gyvenančių užsienio šalių piliečių)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)
8 lentelė. Gyventojai po 2011 m. surašymo ir Eurostatui perduota peržiūrėta migracijos statistika (padėtis 2015 m. gegužės mėn.)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos, šalyje gyvenančių piliečių, užsienio šalių piliečių (užsieniečių) ir pilietybės įgijimo statistika. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, politiniai ir socialiniai migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti konkrečias darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės yra aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti vyraujančios daugelio ES šalių gyventojų senėjimo tendencijos.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Migracijos srautai

2013 m. į ES 28 valstybes nares iš viso imigravo 3,4 mln. žmonių, o iš ES valstybių narių išvyko bent 2,8 mln. emigrantų. Šiais bendrais rodikliais nenurodomi migracijos srautai į visą ES ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES valstybių narių tarpusavio migracijos srautai.

Iš šių 3,4 mln. imigrantų 2013 m. apie 1,4 mln. sudarė ne ES valstybių narių piliečiai, 1,2 mln. – ne imigracijos valstybės narės pilietybę turintys ES valstybės narės piliečiai. Apie 830 000 asmenų migravo į kitą ES valstybę narę, kurios pilietybę jie turi (pavyzdžiui, į gimtinę grįžtantys piliečiai ar užsienyje gimę asmenys), o apie 6,1 tūkst. asmenų sudarė asmenys be pilietybės.

2013 m. Vokietija nurodė didžiausią imigrantų skaičių (692,7 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (526,0 tūkst.), Prancūzija (332,6 tūkst.), Italija (307,5 tūkst.) ir Ispanija (280,8 tūkst.). 2013 m. Ispanija nurodė didžiausią emigrantų skaičių (532,3 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (316,9 tūkst.), Prancūzija (300,8 tūkst.), Lenkija (276,4 tūkst.) ir Vokietija (259,3 tūkst.). 2013 m. 16-oje ES valstybių narių imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Bulgarijoje, Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Kipre, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia imigrantų 2013 m. buvo Liuksemburge (39 imigrantai 1 000 gyventojų), antrojoje vietoje buvo Malta (20 imigrantų 1 000 gyventojų), trečioje – Kipras (15 imigrantų 1 000 gyventojų) (žr. 1 grafiką). Daugiausia emigrantų 2013 m. buvo Kipre (29 emigrantai 1 000 gyventojų) ir Liuksemburge (20 emigrantų 1 000 gyventojų).

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2013 m. santykinai didžiausia nacionalinių imigrantų, t. y. valstybės narės, į kurią jie migravo, pilietybę turinčių asmenų, dalis buvo Rumunijoje (90 proc.), Lietuvoje (86 proc.), Portugalijoje (69 proc.), Estijoje, Lenkijoje (abiejose 60 proc.), Latvijoje (58 proc.) ir Slovakijoje (52 proc.). Tai buvo vienintelės ES valstybės narės, pranešusios, kad nacionalinė imigracija sudarė daugiau kaip 50 proc. (žr. 2 grafiką). O Italijoje, Austrijoje ir Liuksemburge nacionalinė imigracija 2013 m. buvo menka ir grįžtantys tų šalių piliečiai sudarė mažiau kaip 10 proc. visų imigrantų.

Informacija apie pilietybę dažnai naudojama tiriant užsienio kilmės imigrantus. Tačiau asmens pilietybė per jo gyvenimą gali pasikeisti, todėl taip pat naudinga teikti informaciją pagal gimimo šalį. Iš bendro imigrantų skaičiaus santykinai didžiausia šalyje, į kurią migruojama, gimusių imigrantų dalis buvo Rumunijoje (78 proc.), Lietuvoje (77 proc.), Portugalijoje (56 proc.), Latvijoje (52 proc.) ir Lenkijoje (51 proc.). O Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje ir Vokietijoje gimusių ir į jas imigruojančių asmenų buvo mažai, t. y. jie sudarė mažiau kaip 10 proc. visų imigrantų 2013 m.

2013 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES valstybių narių imigravo 1,7 mln. asmenų

2013 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES valstybių narių imigravo maždaug 1,7 mln. asmenų. Be to, 1,7 mln. asmenų migravo iš vienos ES valstybės narės į kitą.

Atlikus analizę pagal ankstesnę gyvenamąją šalį, 2013 m. daugiausia imigrantų iš kitos ES valstybės narės atvyko į Liuksemburgą (91 proc.), Rumuniją (81 proc.) ir Slovakiją (79 proc.). Padėtis priešinga Bulgarijoje (22 proc.) ir Kroatijoje (25 proc.) (žr. 3 lentelę).

Skirstant pagal lytį, 2013 m. į ES valstybes nares vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 53 proc. ir 47 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Slovėnija (61 proc. vyrų imigrantų), o pagal moterų imigrančių skaičių – Kipras (52 proc.).

2013 m. imigrantai į ES valstybes nares vidutiniškai buvo kur kas jaunesni nei paskirties šalies nuolatiniai gyventojai. 2014 m. sausio 1 d. ES 28 gyventojų amžiaus mediana buvo 42 metai, o imigrantų į ES 28 amžiaus mediana buvo 28 metai (2013 m.).

Gyventojai migrantai

2014 n. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 33,5 mln. asmenų, gimusių už ES 28 ribų. 17,9 mln. asmenų buvo gimę kitoje ES valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena. Tik Airijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Liuksemburge ir Kipre kitose ES valstybėse narėse gimusių asmenų buvo daugiau nei gimusiųjų už ES 28 ribų.

2014 m. sausio 1 d. ES 28 gyveno 19,6 mln. asmenų, kurie yra ES nepriklausančių šalių piliečiai, ir 33,5 mln. asmenų, kurie yra gimę už ES ribų

2014 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 19,6 mln. asmenų, kurie yra ES nepriklausančių šalių piliečiai; jie sudarė 3,9 proc. ES 28 gyventojų. Be to, 2014 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 14,3 mln. asmenų, turinčių kitos ES valstybės narės pilietybę.

Absoliučiaisiais dydžiais 2014 m. sausio 1 d. daugiausia ES gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (7,0 mln.), Jungtinėje Karalystėje (5,0 mln.), Italijoje (4,9 mln.), Ispanijoje (4,7 mln.) ir Prancūzijoje (4,2 mln.). Šiose penkiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 76 proc. visose ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 63 proc. visų ES gyventojų.

Santykiniais dydžiais daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – jie sudarė 45 proc. visų gyventojų. Taip pat nemažai užsieniečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, Airijoje, Belgijoje ir Ispanijoje.

Daugumoje ES valstybių narių didžioji užsieniečių dalis yra ne ES šalių piliečiai (žr. 4 lentelę). Padėtis priešinga tik Liuksemburge, Slovakijoje, Kipre, Airijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje. Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai jie yra buvusios Tarybų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys kokios nors kitos pilietybės.

Visose ES valstybėse narėse, išskyrus Estiją, Čekiją ir Latviją, asmenų, gimusių ne ES valstybėje narėje, buvo daugiau nei asmenų, turinčių ne ES valstybės narės pilietybę.

6 lentelėje pateikta ES 28 valstybių narių ir ELPA valstybių, apie kurias turima išsamių duomenų, gyventojų penkių pagrindinių užsienio pilietybės šalių ir užsienio gimimo šalių apžvalga.

Remiantis gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES 28, užsieniečiai buvo jaunesni nei šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus. 2013 m. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 43 metai, o ES gyvenančių užsieniečių – 35 metai.

Pilietybės įgijimas

2013 m. pilietybę įgijo 20 proc. daugiau asmenų

2013 m. 984,8 tūkst. asmenų įgijo ES valstybės narės pilietybę ir tai yra 20 proc. daugiau nei 2012 m. 2013 m. ES valstybės narės pilietybę įgijo daugiau asmenų nei bet kuriais kitais metais nuo 2002 m. iki 2012 m.

2013 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Ispanijoje – 225,8 tūkst., arba 23 proc. viso ES 28 rodiklio. Toliau buvo Jungtinė Karalystė (207,5 tūkst.), Vokietija (115,1 tūkst.), Italija (100,7 tūkst.) ir Prancūzija (97,3 tūkst.).

Absoliučiaisiais dydžiais didžiausias augimas, palyginti su 2012 m., užfiksuotas Ispanijoje, nes 2013 m. jos pilietybė suteikta 131 700 gyventojų daugiau (iš dalies todėl, kad pakeistas informacijos šaltinis ir ataskaitinis laikotarpis), toliau – Italija (35,3 tūkst.), Jungtinė Karalystė (13,6 tūkst.) ir Graikija (9,2 tūkst.). O didžiausias sumažėjimas absoliučiaisiais dydžiais nustatytas Vengrijoje (2013 m. pilietybė buvo suteikta 9,2 tūkst. žmonių mažiau nei 2012 m.) ir Nyderlanduose (5,0 tūkst. mažiau).

Vienas iš dažnai naudojamų rodiklių yra natūralizacijos norma – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių metų pradžioje skaičiaus santykis. 2013 m. didžiausia iš ES valstybių narių natūralizacijos norma buvo Švedijoje (7,6 šimtui šalyje gyvenančių užsieniečių), Vengrijoje (6,5) ir Portugalijoje (5,9).

2013 m. ES pilietybę įgijo apie 871,3 tūkst. valstybėse narėse gyvenančių ne valstybių narių piliečių, palyginti su 2012 m., šis skaičius išaugo 21 proc. Ne valstybių narių piliečiai sudarė 89 proc. visų 2013 m. ES valstybės pilietybę įgijusių asmenų. Naujieji ES 28 piliečiai daugiausia kilę iš Afrikos (26 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Azijos (23 proc.), Šiaurės ir Pietų Amerikos (22 proc.) ir Europos už ES 28 ribų (17 proc.). 98 500 ES valstybių narių piliečių įgijo kitos ES valstybės narės pilietybę – tai sudarė 10 proc. bendro skaičiaus. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios ES 28 piliečių, įgijusių kitos ES valstybės narės pilietybę, grupės buvo rumunai, tapę Vengrijos (7,0 tūkst. asmenų) ar Italijos piliečiais (4,4 tūkst. asmenų), lenkai, tapę Jungtinės Karalystės (6,0 tūkst.) arba Vokietijos (5,5 tūkst.) piliečiais, italai, įgiję Vokietijos (2,8 tūkst.) arba Belgijos pilietybę (1,9 tūkst.), graikai, tapę Prancūzijos piliečiais (3,9 tūkst.), ir Jungtinės Karalystės pilietybę įgiję portugalai (1,9 tūkst.).

Liuksemburge ir Vengrijoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis užsieniečių iš kitų ES valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė, buvo Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos piliečiai, o Vengrijoje – beveik vien rumunai.

Kaip ir ankstesniais metais, 2013 m. daugiausia naujų ES valstybių narių piliečių anksčiau buvo Maroko (86,5 tūkst., arba 8,8 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Indijos (48,3 tūkst., arba 4,9 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Turkijos (46,5 tūkst., arba 4,7 proc.), Kolumbijos (42,0 tūkst., arba 4,3 proc.), Albanijos (41,7 tūkst., arba 4,2 proc.) ir Ekvadoro (40,4 tūkst., arba 4,1 proc.) piliečiai. Palyginti su 2012 m., ES valstybės narės pilietybę įgyjančių Maroko piliečių skaičius padidėjo 46 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Ispanijos (35 proc.), Italijos (29 proc.) arba Prancūzijos (19 proc.) pilietybę.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Ypač sunku vertinti emigraciją – suskaičiuoti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, yra sunkiau, nei suskaičiuoti, kiek jų atvyksta į tą šalį. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2013 m. ES valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinė statistika). Todėl šiame straipsnyje daugiausia kalbama apie imigracijos duomenis.

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių duomenų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Šalys, peržiūrėjusios savo statistiką po 2011 m. surašymo, peržiūrėtus duomenis pagal amžių, lytį ir pilietybę arba gimimo šalį už visą laikotarpį tarp surašymų arba trumpesnį laikotarpį Eurostatui turėjo pateikti iki 2013 m. pabaigos. Kelios šalys pranešė Eurostatui, kad joms bus sunku laikytis 2013 m. gruodžio 31 d. termino, iki kurio reikėjo pateikti duomenis, gautus po 2011 m. surašymo. Šiuo metu tokių sunkumų turi tik Vokietija, kuri peržiūrėtus duomenis ketina pateikti iki 2015 m. vidurio.

Šie peržiūrėti duomenys turės įtakos natūralizacijos normai.

Duomenų rinkimo pagrindas

Nuo 2008 m. migracijos, pilietybės ir prieglobsčio duomenų rinkimas grindžiamas Reglamentu Nr. 862/2007. ES, ELPA ir šalių kandidačių grupių analizė ir padėtis ataskaitinių metų sausio 1 d. pateiktos Įgyvendinimo reglamente Nr. 351/2010. Jame apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieglobsčio ir kovos su neteisėtu atvykimu ir buvimu priemonių statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenis, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti naudojama veidrodinė statistika, atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai.

Pilietybės įgijimo duomenys paprastai gaunami iš administracinių sistemų. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps prieinamesnė ir palyginamesnė.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 862/2007 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, įtraukiami imigrantai, ES valstybės narės teritorijoje gyvenantys (arba manantys, kad gyvens) bent 12 mėnesių, taip pat emigrantai, užsienyje gyvenantys daugiau kaip 12 mėnesių. Todėl Eurostato surinkti migracijos srities duomenys apima 12 mėnesių arba ilgesnį laikotarpį, todėl migrantais laikomi asmenys, kurie migravo vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat asmenys, kurie migravo visam laikui.

Duomenis apie pilietybės įgijimą Eurostatas renka pagal Reglamento Nr. 862/2007 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriame nurodyta: „Valstybės narės pateikia Komisijai (Eurostatui) šią statistiką skaičiais apie (...) asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę (...), suskirstant duomenis pagal (...) prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.“

Todėl natūralizacijos norma turėtų būti naudojama atsargiai, nes skaitiklis apima visas pilietybės įgijimo formas, ne vien reikalavimus atitinkančių šalyje gyvenančių užsieniečių natūralizaciją, o vardiklis apima visus užsieniečius, o ne susijusius gyventojus, kitaip tariant, tuos užsieniečius, kurie atitinka natūralizacijai nustatytus reikalavimus.

Svarbiausios pastabos dėl duomenų prieinamumo

ES 27 duomenys apima 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. pilietybės įgijimo duomenis ir 2009 m. Rumunijos duomenis.

Aplinkybės

ES valstybių narių piliečiai laisvai keliauja ir juda ES teritorijos viduje. ES migracijos politikoje, kiek tai susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

Europos Komisijoje už Europos migracijos politiką atsakingas Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas. 2005 m. Europos Komisija, priimdama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje priėmė dokumentą (COM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. priimtame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis).

2013 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė „2013 m. ES pilietybės ataskaitą“ (COM(2013) 269 galutinis). Ataskaitoje nurodyta, kad ES pilietybė suteikia naujų teisių ir galimybių. Su ES pilietybe labiausiai siejama teisė yra galimybė laisvai judėti ir gyventi ES viduje. Dėl modernių technologijų ir geresnių galimybių keliauti judėjimo laisvė leidžia europiečiams pažinti užsienio šalis, trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykti iš gimtosios šalies, vykti į skirtingas ES šalis dirbti, mokytis ir atlikti praktiką, keliauti verslo ar laisvalaikio tikslais arba apsipirkti užsienyje. Laisvas judėjimas didina socialines ir kultūrines sąsajas ES viduje ir gali padėti ES piliečiams užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Be to, laisvas judėjimas gali būti naudingas įmonėms ir vartotojams, įskaitant tuos, kurie nekeliauja, nes nuolat šalinamos vidaus kliūtys.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Komisija pateikė Europos migracijos darbotvarkę (anglų k.). Joje išdėstytos priemonės, kurių nedelsiant bus imtasi siekiant įveikti Viduržemio jūros regione kilusią krizę, ir veiksmai, kurių Europos Sąjunga turėtų imtis ateinančiais metais, kad visokeriopai geriau valdytų migracijos srautus.

2015 m. birželio 10 d. paskelbta Europos migracijos tinklo 2014 m. metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (anglų k.). Joje apžvelgti svarbiausi teisiniai ir politiniai pokyčiai visoje Europoje ir dalyvaujančiose šalyse. Tai yra išsamus, visus migracijos ir prieglobsčio politikos, kurią vykdo Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas ir ES agentūros, aspektus apimantis dokumentas.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

Migracijos ir pilietybės duomenys
Tarptautinė migracija (t_migr_int)
Imigracija (tps00176)
{{Template:Publication|code=tps00177|title=Emigracija (tps00177)}::}
{{Template:Publication|code=tps00024|title=Pilietybės įgijimas (tps00024)}::}

Duomenų bazė

Migracijos ir pilietybės duomenys
Imigracija (migr_immi)
{{Template:Publication|code=migr_imm1ctz|title=Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir pilietybę (migr_imm1ctz)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm3ctb|title=Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir gimimo šalį (migr_imm3ctb)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm2ctz|title=Imigracija pagal amžių, lytį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm2ctz)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm4ctb|title=Imigracija pagal amžių, lytį ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm4ctb)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm6ctz|title=Imigracija pagal lytį, pilietybę ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm6ctz)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm7ctb|title=Imigracija pagal lytį, gimimo šalį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm7ctb)}::}
{{Template:Publication|code=migr_imm5prv|title=Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir ankstesnę gyvenamąją šalį (migr_imm5prv)}::}
Emigracija (migr_emi)
{{Template:Publication|code=migr_emi2|title=Emigracija pagal amžių ir lytį (migr_emi2)}::}
{{Template:Publication|code=migr_emi1ctz|title=Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir pilietybę (migr_emi1ctz)}::}
{{Template:Publication|code=migr_emi4ctb|title=Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir gimimo šalį (migr_emi4ctb)}::}
{{Template:Publication|code=migr_emi3nxt|title=Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir būsimą nuolatinę gyvenamąją vietą (migr_emi3nxt)}::}
Pilietybės įgijimas ir praradimas (migr_acqn)
Pilietybės įgijimas pagal lytį, amžiaus grupę ir ankstesnę pilietybę (migr_acq)::
Pilietybės praradimas pagal lytį ir naują pilietybę (migr_lct)::

Specialus skyrius

Metodai ir metaduomenys

Lentelių ir grafikų pirminiai duomenys (MS Excel)

Kitos nuorodos


Retrieved from "https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Archive:Migracijos_ir_gyventojų_migrantų_statistika&oldid=264294"