Archive:Minimalaus darbo užmokesčio statistika

2013 m. sausio mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Versija anglų kalba yra naujesnė.

1 žemėlapis. Minimalus darbo užmokestis (EUR) ES, Kroatijoje, ELPA ir šalyse kandidatėse 2013 m. sausio mėn.

1 grafikas. Minimalus darbo užmokestis (EUR) ES valstybėse narėse, Kroatijoje, Turkijoje ir JAV 2013 m. sausio mėn.
Šaltinis – Eurostatas (earn_mw_cur)

2 grafikas. Minimalus darbo užmokestis (PGS, taikant 2011 m. PGP) ES valstybėse narėse, Kroatijoje, Turkijoje ir JAV 2013 m. sausio mėn.
Šaltinis – Eurostatas (earn_mw_cur)

3 grafikas. Minimalus darbo užmokestis, išreikštas kaip vidutinio mėnesio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių (NACE 2 red., B–S sekcijos ) vidutinės vertės dalis, ES valstybėse narėse, Kroatijoje, Turkijoje ir JAV 2011 m.
Šaltinis – Eurostatas (earn_mw_avgr2)

Šiame straipsnyje aptariami dideli minimalaus darbo užmokesčio – nustatyto nacionalinės teisės aktais arba tiesiogiai nacionaliniais sektorių susitarimais – skirtumai Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse ir euro zonoje, be to, šie aspektai lyginami su padėtimi Kroatijoje, Turkijoje ir Jungtinėse Valstijose. Eurostato skelbiami minimalaus darbo užmokesčio statistiniai duomenys siejami su minimaliu mėnesio darbo užmokesčiu šalyse. Šis minimalus darbo užmokestis paprastai taikomas visiems šalies samdomiesiems darbuotojams arba bent jau didžiajai jų daugumai. Minimalus darbo užmokestis nurodomas bendrąja suma, t. y. prieš atskaitant pajamų mokestį ir socialinės apsaugos įmokas. Šios įmokos šalyse būna įvairios. Minimalus darbo užmokestis yra įtvirtintas teisės aktais, dažnai po konsultacijų su socialiniais partneriais, arba tiesiogiai nacionaliniais sektorių susitarimais. Eurostatas du kartus per metus skelbia šalių minimalaus darbo užmokesčio statistinius duomenis. Jie atitinka padėtį kiekvienų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. Taigi, jei tarp šių dviejų datų įvyksta pokyčių, jie atsispindi tik kitą kartą skelbiant duomenis. Taip pat galima susipažinti su ESMS metaduomenų rinkmena (anglų kalba).

Svarbiausi statistiniai rezultatai

2013 m. sausio mėn. duomenimis 20-yje iš 27 ES valstybių narių (Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje ir Jungtinėje Karalystėje) bei Kroatijoje ir Turkijoje minimalus darbo užmokestis buvo nustatytas nacionaliniais teisės aktais arba nacionaliniais sektorių susitarimais. Minimalus darbo užmokestis labai skirtingas – nuo 157 EUR Rumunijoje iki 1 874 EUR Liuksemburge. Pakoregavus pagal kainų skirtumus šie valstybių narių neatitikimai sumažėja (EUR) nuo 1/12 iki 1/6, skaičiuojant pagal perkamosios galios standartus (PGS). Didžiausias skirtumas taip pat buvo tarp Rumunijos (274 PGS) ir Liuksemburgo (1 524 PGS per mėn.).

Teisės aktais įtvirtinto minimalaus darbo užmokesčio skirtumai

2013 m. sausio duomenimis teisės aktais įtvirtintas minimalus mėnesio darbo užmokestis svyravo nuo 157 iki 1 874 EUR (neatskaičius mokesčių) 1 grafike pateiktas minimalus mėnesio darbo užmokestis eurais valstybėse narėse, Kroatijoje, Turkijoje ir Jungtinėse Valstijose (2013 m. sausio mėn.). Valstybėse narėse minimalus darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo nuo 157 EUR (Rumunijoje) iki 1 874 EUR (Liuksemburge). Pagal minimalaus darbo užmokesčio dydį 2013 m. sausio 1 d. 20 nagrinėjamųjų valstybių narių ir Kroatiją, Turkiją bei Jungtines Valstijas galima suskirstyti į tris grupes. Į pirmąją grupę patenka vienuolika šalių, kuriose minimalus darbo užmokestis mažiausias (nuo 100 iki 500 EUR per mėnesį) – tai Rumunija, Bulgarija, Latvija, Lietuva, Čekija, Estija, Slovakija, Vengrija, Kroatija, Lenkija ir Turkija. Antrajai grupei priskiriamos penkios ES valstybės narės (Portugalija, Graikija, Malta, Ispanija ir Slovėnija) ir Jungtinės Valstijos – šiose šalyse minimalus darbo užmokestis yra vidutinis: nuo didesnio nei 500 EUR iki šiek tiek mažesnio nei 1 000 EUR per mėnesį. Trečiąją grupę sudaro šešios ES valstybės narės (Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Airija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas), kuriose minimalus darbo užmokestis didesnis nei 1 200 EUR per mėnesį. Tačiau reikėtų pažymėti, kad ne euro zonos valstybių (8 valstybių narių, Kroatijos ir Turkijos bei Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų) eurais išreikšto minimalaus darbo užmokesčio dydžiams ir išsidėstymui taip pat turi įtakos minimalaus darbo užmokesčio išraiška nacionaline valiuta ir valiutų keitimo kursai.

Perkamosios galios standartais išreikštas minimalus darbo užmokestis

Perkamosios galios standartais išreikštas skirtumas yra kur kas mažesnis 2 grafike minimalus darbo užmokestis lyginamas atsižvelgiant į kainų skirtumus šalyse – namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms taikomi perkamosios galios paritetai (PGS). Valstybėse narėse minimalus darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, išreikštas PGS, buvo nuo 274 (Rumunijoje) iki 1 524 (Liuksemburge). Kaip ir buvo galima tikėtis, pakoregavus pagal kainų lygį skirtumai tarp šalių sumažėja: minimalus darbo užmokestis eurais (1 grafikas) 2013 m. sausio mėn. duomenimis buvo nuo 157 EUR iki 1 874 EUR (maždaug 1/12), o minimalus darbo užmokestis PGS (2 grafikas) – nuo 274 iki 1 524 (maždaug 1/6). 1 grupės šalyse, kuriose minimalus darbo užmokestis eurais yra santykinai mažesnis, kainos taip pat mažesnės, todėl PGS išreikštas minimalus darbo užmokestis yra didesnis. Kita vertus, 3 grupės šalyse, kuriose minimalus darbo užmokestis eurais yra didesnis, kainos taip pat didesnės, todėl PGS išreikštas jų minimalus darbo užmokestis santykinai mažesnis. Be to, vertinant PGS išreikštą minimalų darbo užmokestį iš dalies sumažėja skirtumai tarp visų trijų grupių. Palyginus šalių išsidėstymą pagal minimalų darbo užmokestį eurais ir PGS, labiausiai išsiskiria Estija, Lietuva, Lenkija ir Portugalija, nes jos sąraše pasislenka per dvi pozicijas. Kelios kitos šalys taip pat pasislinko, tačiau tik per 1 vietą (Belgija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Vengrija, Malta, Nyderlandai ir Kroatija). Išreiškus minimalų darbo užmokestį PGS beveik visos šalys lieka toje pačioje kategorijoje kaip ir išreiškus jį eurais, išskyrus Vengriją, Lenkiją, Kroatiją ir Turkiją, kurios iš 1 grupės (mažas darbo užmokestis) patenka į 2 grupę (vidutinis darbo užmokestis), ir Jungtines Valstijas, iš 2 grupės (vidutinis darbo užmokestis) pakylančias į 3 grupę (didelis darbo užmokestis).

Minimalaus darbo užmokesčio ir vidutinio mėnesio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių santykis

2011 m. pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose minimalus darbo užmokestis sudarė 30–50 proc. vidutinio mėnesio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių (išskyrus darbuotojus samdančių namų ūkių veiklą ir ekstrateritorines organizacijas ir įstaigas) Vertinant minimalų darbo užmokestį pagal santykį su vidutiniu mėnesio darbo užmokesčiu neatskaičius mokesčių pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose (išskyrus darbuotojus samdančių namų ūkių veiklą ir ekstrateritorines organizacijas ir įstaigas), NACE 2 red. B–S sekcijos, 3 grafikas), didžiausios vertės nustatytos Graikijoje (50,2 proc.), Turkijoje (2010 m.) (50,0 proc.) ir Slovėnijoje (49,0 proc.), šiek tiek mažesnės – Prancūzijoje (2010 m.) ir Maltoje (abiem atvejais 47,4 proc.) ir Liuksemburge (46,7 proc.). Šis santykis mažesnis Jungtinėse Valstijose, Čekijoje, Estijoje ir Ispanijoje – šiose šalyse minimalus darbo užmokestis sudaro mažiau nei 35 proc. vidutinio mėnesio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Teisės aktais įtvirtintas minimalus mėnesio darbo užmokestis

Bazinis minimalus šalies darbo užmokestis nustatomas kaip valandos, savaitės ar mėnesio darbo užmokestis ir taikomas remiantis teisės aktais (valdžios sektoriumi), dažnai po konsultacijų su socialiniais partneriais, arba tiesiogiai nacionaliniais sektorių susitarimais. Šis minimalus darbo užmokestis paprastai taikomas visiems šalies samdomiesiems darbuotojams arba bent didžiajai jų daugumai. Teikiant duomenis nurodoma darbo užmokesčio suma neatskaičius mokesčių.

Eurostato skelbiama minimalaus darbo užmokesčio statistika siejama su minimaliu mėnesio darbo užmokesčiu šalyse ir skelbiama kiekvienų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. Šalyse, taikančiose ne mėnesio, o, pvz., valandos ar savaitės minimalų darbo užmokestį, šie dydžiai perskaičiuojami į mėnesio, taikant šalių pateiktus perskaičiavimo koeficientus:

Airija: (valandos užmokesčio dydis x 39 val. x 52 sav.) / 12 mėn.;
Prancūzija: 1999 m. sausio mėn.–2005 m. sausio mėn. duomenys: (valandos užmokesčio dydis x 39 val. x 52 sav.) / 12 mėn.; duomenys nuo 2005 m. liepos mėn.: (valandos užmokesčio dydis x 35 val. x 52 sav.) / 12 mėn.;
Malta: (savaitės užmokesčio dydis x 52 sav. )/ 12 mėn.;
Jungtinė Karalystė: (valandos užmokesčio dydis x vidutinės bazinės apmokamos valandos per savaitę visą darbo dieną dirbantiems visų sektorių samdomiesiems darbuotojams x 52,18 sav.) / 12 mėn.;
Jungtinės Valstijos: (valandos užmokesčio dydis x 40 val. x 52 sav.) / 12 mėn.

Be to, jei minimalus darbo užmokestis mokamas daugiau nei už 12 mėnesių per metus (pvz., Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje jis mokamas už 14 mėnesių), duomenys koreguojami taip, kad į šiuos mokėjimus būtų atsižvelgta. Šalių minimalaus darbo užmokesčio duomenys teikiami Eurostatui nacionaline valiuta. Ne euro zonos šalys perskaičiuoja nacionalinėmis valiutomis išreikštą minimalų darbo užmokestį į eurus, taikydamos vidutinį ankstesnio mėnesio pabaigos valiutų keitimo kursą (pvz., 2013 m. sausio 1 d. minimaliam darbo užmokesčiui nustatyti taikytas 2012 m. gruodžio mėn. pabaigos kursas). Norint panaikinti šalių kainų skirtumų poveikį, taikomi specialūs perskaičiavimo koeficientai, vadinami pirkimo galios paritetais (PGP). Minimalus mėnesio darbo užmokestis nacionaline valiuta (euro zonos šalims – eurais) pagal namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų PGP perskaičiuojamas į sąlyginį bendrą vienetą, vadinamą perkamosios galios standartu (PGS). Tais atvejais, jei, pvz., 2013 m. PGP dar nenustatyti, taikomi ankstesnių metų PGP, o gavus 2013 m. duomenis eilutės atnaujinamos.

Šalys, kurių duomenys nerenkami

Vokietijoje, Kipre ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje teisės aktais įtvirtintas minimalus darbo užmokestis taikomas ne visiems samdomiesiems darbuotojams arba jų didžiajai daugumai , o konkrečioms grupėms, pvz., tam tikriems sektoriams ar profesijoms. Šių šalių duomenys nerenkami. Be to, neįtraukiamos šalys, kuriose nėra teisės aktuose įtvirtinto minimalaus darbo užmokesčio: Danija, Italija, Austrija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Šveicarija. Šiose šalyse darbo užmokestis nustatomas po socialinių partnerių derybų, bendrovių lygmeniu arba atskirose sutartyse. Paprastai plačiai paplitę sektoriaus lygmens susitarimai, kurie taikomi erga omnes ir todėl jais nustatomas de facto minimalus darbo užmokestis.

Minimalus mėnesio darbo užmokestis, išreikštas kaip vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dalis

Šiam rodikliui apskaičiuoti naudojami mėnesio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių duomenys turėtų aprėpti išmokėtą atlygį grynaisiais pinigais neatskaičius mokesčių ir socialinės apsaugos įmokų, mokėtinų samdomojo darbuotojo darbdaviui tarpininkaujant, ir jie turėtų apsiriboti kiekvienu mokėjimo laikotarpiu išmokėtu užmokesčiu neatskaičius mokesčių. Nestandartiniai mokėjimai, pvz., 13 ar 14 mėnesių darbo užmokestis, atostogų išmokos ir pan. neįtraukiami. Ši apibrėžtis nustatyta vadovaujantis darbo užmokesčio struktūros tyrimu (DPST). Duomenys turėtų aprėpti visų dydžių kategorijų NACE 2 red. B–S sekcijų (pramonės, statybos ir paslaugų sektoriai, išskyrus darbuotojus samdančių namų ūkių veiklą ir ekstrateritorines organizacijas ir įstaigas) įmones ir visą darbo dieną dirbančius samdomuosius darbuotojus. Ataskaitinis laikotarpis – vidutiniai metų duomenys (jei nėra, konkretus mėnuo).

Aplinkybės

Eurostato skelbiama minimalaus darbo užmokesčio statistika siejama su minimaliu mėnesio darbo užmokesčiu atskirose šalyse. Šis minimalus darbo užmokestis paprastai taikomas visiems šalies samdomiesiems darbuotojams arba bent didžiajai jų daugumai. Minimalus darbo užmokestis nurodomas bendrąja suma, t. y. prieš atskaitant pajamų mokestį ir socialinės apsaugos įmokas. Šios įmokos šalyse būna įvairios. Minimalus darbo užmokestis yra įtvirtintas teisės aktais, dažnai po konsultacijų su socialiniais partneriais, arba tiesiogiai nacionaliniais sektorių susitarimais.