Archive:Regionų demografinė statistika
- 2012 m. vasario mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, pagrindinės lentelės ir duomenų bazė. Versija anglų kalba yra naujesnė.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos Europos Sąjungos (ES) regionų demografinės tendencijos. Dauguma duomenų susiję su 2010 m., tačiau taip pat pateikiama informacijos apie pastarųjų metų regionų demografinės padėties raidą.
Nuo XX a. 7-tojo dešimtmečio ES-27 gyventojų skaičius auga, tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio – lėčiau. Šis lėtėjimas glaudžiai susijęs su natūralia gyventojų kaita (visi gimimo atvejai atėmus visus mirties atvejus), kuri 2010 m. daugumoje ES-27 regionų buvo neigiama. Šias neigiamas tendencijas kai kuriuose regionuose švelnino grynoji migracija, todėl bendrasis ES-27 gyventojų skaičius tebeauga.
Artimiausiais dešimtmečiais ES demografiniai pokyčiai bus labai svarbūs, nes dėl nuosekliai mažo gimstamumo ir ilgėjančios tikėtinos gyvenimo trukmės gyventojai senės (ši tendencija jau aiški keliuose regionuose).
_(inhabitants_per_km2).png)
(gyventojų skaičius 1 km2). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_d3dens)
_(per_1_000_inhabitants).png)
(1000 gyventojų). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_gind3)
_(per_1_000_inhabitants).png)
(1 000 gyventojų). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_gind3)
,_by_NUTS_3_regions,_2010_(1)_(per_1_000_inhabitants).png)
(1 000 gyventojų). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_gind3)
_(live_births_per_woman).png)
(gyvų gimusių kūdikių skaičius vienai moteriai). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_frate2)
_(years).png)
(metais). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_mlifexp)
_(years).png)
(metais). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_mlifexp)
_(%25).png)
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3)
Svarbiausi statistiniai faktai
Gyventojų skaičius ir tankis
2009 m. ES-27 valstybių narių gyventojų skaičius viršijo 500 mln., o 2010 m. pradžioje pasiekė 501,1 mln. Apskaičiuota, kad 2010 m. ES-27 gyventojų tankis buvo 117 gyventojų viename kvadratiniame kilometre (km²).
1 pav. matyti, kad NUTS 3 lygio regionai, kuriems priskiriamos sostinės, ir jiems artimiausi regionai iš esmės yra tankiausiai apgyvendinti Europos regionai. Tankiausiai apgyvendintas yra Paris regionas (Prancūzija) (2009 m. 21 258 gyventojai 1 km²), kurio 1 km² gyvena vidutiniškai daugiau nei 2 kartus daugiau žmonių nei Inner London regionuose (Jungtinė Karalystė). Antroje ir trečioje vietose buvo Inner London West (10 263 gyventojai 1 km²) ir Inner London East (9 227). 2009 m. gyventojų tankis viršijo 5 000 gyventojų 1 km² šiuose regionuose: Hauts-de Seine, Seine-Saint-Denis ir Val-de-Marne (visi jie šalia Paris regiono (Prancūzija)), Arrondissement de Bruxelles-Capitale/Arrondissement van Brussel-Hoofdstad (Belgijos sostinės regionas), Bucuresti (Rumunijos sostinės regionas, 2010 m. duomenys), Melilla (Ispanijos užjūrio teritorija, taip pat 2010 m. duomenys) ir Portsmouth (Jungtinė Karalystė).
Rečiausiai apgyvendinti NUTS 3 lygio regionai dažniausiai buvo atokiose ES vietovėse. Remiantis 13 regionų pateiktais duomenimis, 2009 ar 2010 m. jų gyventojų tankis nesiekė dešimties gyventojų 1 km². Tai keturi Švedijos regionai, trys Suomijos, trys Jungtinės Karalystės šiaurinės dalies, du centrinės Ispanijos regionai ir vienas Prancūzijos užjūrio regionas. Mažiausias regioninis gyventojų tankis ES-27 buvo Lappi (šiauriausiame Suomijos regione) – 2,0 gyventojo 1 km².
Iš ne ES šalių, kurių duomenys pateikti 1 pav., tankiausiai apgyvendintas buvo Basel-Stadt regionas (Šveicarija): 2009 m. jo gyventojų tankis pakilo truputį virš 5 000. Pagal šį rodiklį jis tapo dešimtuoju tankiausiai apgyvendintu regionu iš parodytųjų 1 pav. Dar keturių kitų regionų gyventojų tankis 1 km² viršijo 1 000: Istanbul (Turkija), Genève (Šveicarija), Oslo (Norvegija) ir Grad Zagreb (Kroatija). Sąrašo pabaigoje – Landsbyggd regionas (Islandija), kurio gyventojų tankis tesudarė 1,2 gyventojo 1 km².
Gyventojų skaičiaus pokytis
Tam tikrų ataskaitinių metų gyventojų skaičiaus pokytis – skirtumas tarp gyventojų skaičiaus kitų metų sausio 1 d. ir tų ataskaitinių metų sausio 1 d. Šį rodiklį sudaro dvi dedamosios: natūrali kaita ir grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) (toliau – grynoji migracija, daugiau informacijos „Duomenų šaltiniai ir turimi duomenys“).
2, 3 ir 4 pav. pateikiamas bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklis ir dvi jo dedamosios. Dažniausiai naudojama 2010 m. NUTS 3 lygio regionų informacija. Kad būtų galima palyginti, šie trys rodikliai (gyventojų skaičiaus pokyčio duomenys ir minėtos dedamosios) pateikiami kaip apytiksliai koeficientai 1 000 gyventojų. Paveikslėliuose matyti skirtingos gyventojų skaičiaus pokyčio tendencijos konkrečiuose regionuose: nuo didėjimo iki mažėjimo (2 pav.) dėl teigiamos arba neigiamos natūralios kaitos (3 pav.) ir teigiamos arba neigiamos grynosios migracijos (4 pav.).
1960–2010 m. bendras ES-27 valstybių narių visų regionų gyventojų skaičius padidėjo 98,5 mln., t. y. vidutinis metinis augimo tempas buvo 4,4 / 1 000 gyventojų. Per minėtą laikotarpį augimo tendencija buvo nuosekli, nors dviejų minėtų dedamųjų raida gana stipriai skyrėsi. Natūrali kaita didžiausią (3,6 mln.) rodiklį pasiekė 1964 m. (gimimo atvejų skaičius viršijo mirties atvejų skaičių), o po to gana nuosekliai krito ir 2003 m. beveik susilygino (gimimo atvejų buvo 105 812 daugiau nei mirties). Vėliau padėtis šiek tiek pagerėjo ir 2010 m. ES-27 gyventojų natūralios kaitos rodiklis buvo padidėjęs (514 025). O grynoji migracija 7-tąjį dešimtmetį buvo gana tolygi visoje ES-27: metiniai dešimtmečio rodikliai rodo, kad šešerius metus daugiau žmonių išvyko iš ES-27 nei į ją atvyko. Per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius ES-27 vidaus migracija buvo gana vangi. 1992 m. pirmą kartą grynoji migracija viršijo natūralų ES-27 gyventojų prieaugį. 2002–2008 m. ši tendencija buvo ryškesnė grynajai migracijai pasiekus ypač didelius rodiklius (2003 m. ji sudarė 95,1 proc. bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio). Vis dėlto 2009 ir 2010 m. duomenys rodo, kad grynosios migracijos (palyginti su gyventojų skaičiaus pokyčio rodikliu) reikšmė mažėja. 2010 m. ES-27 gyventojų skaičius padidėjo 2,7 / 1 000 gyventojų. Apytikslis grynosios migracijos koeficientas buvo 1,7 / 1 000 gyventojų, o apytikslis natūralaus prieaugio koeficientas – 1,0 / 1 000 gyventojų.
Nors 2010 m. ES-27 gyventojų skaičius apskritai toliau augo, skirtingose valstybėse narėse gyventojų skaičiaus pokyčiai buvo netolygūs. Bendrasis gyventojų skaičius didėjo 20-tyje valstybių narių ir pagal santykį su kiekvienos šalies gyventojų skaičiumi didžiausias apytikslis bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio koeficientas nustatytas Liuksemburge (padidėjimas buvo 19,3 / 1 000 gyventojų), Belgijoje (10,3), Švedijoje (8,0) ir Maltoje (7,8). Šių šalių rodikliai viršijo Jungtinės Karalystės (6,6) ir Prancūzijos (5,5) rodiklius. Didžiausias apytikslis neigiamas bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio koeficientas buvo Lietuvoje (-25,7 / 1 000 gyventojų), Latvijoje (-8,4) ir Bulgarijoje (-7,8).
Tarp 2 pav. parodytų NUTS 3 lygio regionų gyventojų skaičius padidėjo beveik tiek pat regionų (699), kiek ir sumažėjo (604). Sparčiausiai gyventojų daugėjo daugumoje Belgijos regionų, rytų Airijoje, šiaurės Italijoje, Liuksemburge ir tam tikruose Ispanijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės regionuose. ES-27 vidurkį apytikslis gyventojų skaičiaus augimo koeficientas taip pat viršijo daugumoje Nyderlandų, Suomijos ir Švedijos regionų, taip pat Maltoje. Gyventojų skaičius ypač sparčiai mažėjo rytų Europos regionuose, pvz., kai kuriose Bulgarijos teritorijos dalyse, rytų Vokietijoje, Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, Vengrijoje ir Rumunijoje. Taip pat gyventojų mažėjo keliuose Ispanijos, rytų Suomijos, centrinės Austrijos, vakarų Vokietijos regionuose ir Graikijos bei Portugalijos žemyninės teritorijos dalyse.
Ne ES šalyse, kurių duomenys pateikti, aiškesnė teigiama (nei ES-27) gyventojų skaičiaus pokyčio tendencija nustatyta 105 regionuose (54 regionuose gyventojų skaičius mažėjo). Turkijoje padėtis buvo nevienareikšmė, nes keliuose regionuose buvo labai dideli gyventojų skaičiaus didėjimo rodikliai, o kiti regionai pirmavo pagal mažėjimą. Vis dėlto apskritai visoje Turkijoje apytikslis bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio koeficientas labai padidėjo (iš 2 pav. esančių šalių Turkija atsilieka tik nuo Liuksemburgo). 2010 m. gyventojų skaičius augo Norvegijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine, Juodkalnijoje, Islandijoje ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, o mažėjo Kroatijoje.
3 pav. parodyta natūrali gyventojų kaita. Duomenys pasiskirstę panašiai kaip 2 pav. Beveik visuose neigiamo bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio regionuose natūrali gyventojų kaita taip pat buvo neigiama. Ryškūs skirtumai pastebėti daugelyje pietvakarių Prancūzijos, šiaurės Italijos ir pietryčių Vokietijos regionų – juose bendras gyventojų skaičius augo nepaisant neigiamos natūralios kaitos. Panaši padėtis buvo pietų Norvegijoje. Keliose Turkijos teritorijos dalyse padėtis buvo priešinga – bendrasis gyventojų skaičius mažėjo, nors natūrali kaita buvo teigiama.
Apytiksliai 773 ES regionuose (NUTS 3 lygis) 2010 m. mirties atvejų skaičius viršijo gimimo atvejų skaičių. Priešinga tendencija nustatyta 529 regionuose. West Cumbria regione (Jungtinė Karalystė) šie rodikliai buvo lygūs. Teigiami apytiksliai natūralios kaitos koeficientai buvo Airijoje, daugelyje tankiai apgyvendintų (užstatytų) Beniliukso, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės teritorijų dalių. Priešinga – ryški neigiama natūralios kaitos tendencija – buvo Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, pietryčių Vengrijoje, rytų Vokietijoje, šiaurės vakarų Ispanijoje ir žemyninėje Portugalijoje. Natūralią gyventojų kaitą lemiantys du veiksniai (mirtis ir gimimas) išsamiau aptariami toliau šiame straipsnyje, remiantis gimstamumu ir tikėtina gyvenimo trukme.
Apie 542-jų ES-27 NUTS 3 lygio regionų apytiksliai natūralios gyventojų kaitos koeficientai buvo beveik susibalansavę (apytiksliai +/- 2 / 1 000 gyventojų). Taigi grynoji migracija gali būti lemiamas regiono bendro gyventojų skaičiaus didėjimo ar mažėjimo veiksnys. Be to, grynoji migracija gali netiesiogiai veikti būsimą natūralų gyventojų skaičiaus augimą, nes vėliau migrantai gali susilaukti vaikų, kadangi gana daug jų būna pakankamai jauni ir tinkamo amžiaus turėti vaikų.
4 pav. parodyti 2010 m. NUTS 3 lygio regionų apytiksliai grynosios migracijos koeficientai. Šis paveikslėlis labai primena 2 pav., nes migracijos tendencijos glaudžiai susijusios su bendruoju gyventojų skaičiaus pokyčiu, kai natūralios gyventojų kaitos koeficientai beveik susibalansavę. 2010 m. ES buvo 769 NUTS 3 lygio regionai, kurių grynoji migracija buvo teigiama (t. y. imigrantų daugiau nei emigrantų). Iš jų daugiausia (grynąja verte) migrantų atvyko į Ilfov (aplink Bukareštą (Rumunija)) ir Fokida (centrinė Graikija) regionus, kur apytiksliai grynosios migracijos koeficientai buvo atitinkamai 38,6 ir 27,1 / 1 000 gyventojų. Kiti regionai, kurių pateikti duomenys rodo, kad jų grynosios migracijos rodikliai buvo didesni nei 10 /1 000 gyventojų, daugiausia buvo miestų regionai, pvz., Bonn, München ir Münster (Vokietija), Bologna, Parma ir Pisa (Italija), Bristol, Edinburgh ir Sheffield (Jungtinė Karalystė). Prancūzijoje vyravo priešinga tendencija: šios šalies didžiausių apytikslių grynosios migracijos koeficientų regionai paprastai buvo kaimo vietovėse ir šalies pietinėje dalyje (Aude, Corse, Landes ir Tarn-et-Garonne).
Neigiama grynoji migracija rodo, kad iš regiono išvyko daugiau žmonių nei į jį atvyko. 2010 m. tokia padėtis buvo 532 NUTS 3 lygio ES regionuose: daugumoje Vokietijos, Austrijos ir rytų Europos teritorijos dalių (ypač Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje), šiaurės rytų Prancūzijoje, pietų Italijoje, žemyninėje Portugalijos dalyje, beveik visoje Ispanijoje, vakarų Airijoje ir rytų bei šiaurės Suomijoje. Visi dešimt Lietuvos NUTS 3 lygio regionų buvo tarp 13-os regionų, kurių apytiksliai neigiami grynosios migracijos koeficientai buvo aukščiausi (visi iki -14 / 1 000). Tiek daug gyventojų (grynąja verte; palyginti su atitinkamu gyventojų skaičiumi) emigravo tik iš dar trijų regionų: Dublin (Airija), Hoyerswerda (Kreisfreie Stadt; Vokietija) ir Zuidoost-Zuid-Holland (Nyderlandai).
Kai abiejų gyventojų skaičiaus pokyčio dedamųjų (natūralios kaitos ir grynosios migracijos) krypties tendencijos vienodos, bendrasis pokytis didesnis. Pavyzdžiui, Liuksemburge ir Maltoje, daugumoje Belgijos ir Nyderlandų, rytų ir pietų Ispanijoje, šiaurės vakarų ir pietryčių Prancūzijoje ir pietryčių Jungtinėje Karalystėje regionų, remiantis pateiktais duomenimis, tiek natūrali kaita, tiek grynoji migracija didėjo. O daugelyje NUTS 3 lygio Bulgarijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos ir Rumunijos regionų abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito neigiamai.
NUTS 3 lygio regionų, prie kurių priskiriamos šalių sostinės, analizė rodo, kad ES-27 17 regionų abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito teigiamai – tai tikriausiai galima paaiškinti sostinių trauka. 14-oje iš šių 17-os regionų gyventojų skaičius didėjo labiau dėl grynosios migracijos. Dėl natūralios kaitos augo Estijos, Ispanijos, Slovėnijos ir Suomijos sostinių regionų gyventojų skaičius. Neigiamą grynąją migraciją kompensavo (ir viršijo) didesnė natūrali kaita Graikijos, Prancūzijos, Kipro, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės sostinių regionuose (pastaruoju atveju abiejuose Inner London NUTS 3 lygio regionuose). Airijoje ir Lietuvoje teigiama natūrali kaita nekompensavo gan didelės neigiamos apytikslės grynosios migracijos, o Vengrijoje didelės teigiamos grynosios migracijos pakako mažesnei neigiamai natūraliai kaitai kompensuoti. Iš visų valstybių narių tik Latvijos ir Rumunijos sostinių regionuose abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito neigiamai ir dėl to Riga ir Bucuresti regionų gyventojų skaičius dar labiau sumažėjo.
Beveik visuose ne ES šalių sostinių regionuose, remiantis pateiktais duomenimis, gyventojų skaičius didėjo ir abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito teigiamai. Vienintelė išimtis – Islandijos Hofudborgarsvadi regionas (prie kurio priskiriamas Reikjavikas). Šiame regione bendrasis gyventojų skaičius padidėjo dėl teigiamos natūralios kaitos, o grynoji migracija kito neigiamai.
Gimstamumas sumažėjo
Viena iš svarbių sulėtėjusio natūralaus ES gyventojų skaičiaus augimo priežasčių – moterys gimdo rečiau nei anksčiau. Laikoma, kad išsivysčiusiose pasaulio dalyse 2,1 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai bendrasis gimstamumo rodiklis yra mažiausias būtinas, kitaip tariant, išlaikant šį lygį gyventojų skaičius ilgainiui išliktų stabilus, jei nebūtų emigracijos ir imigracijos.
Bendrasis gimstamumo rodiklis ES-27 sumažėjo nuo apytiksliai 2,5 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje iki 1,6 2007–2009 m. Didžiausi gimstamumo rodikliai tarp ES valstybių narių buvo Airijoje (2,05) ir Prancūzijoje (2,00). Iš ELPA šalių ar šalių kandidačių 2007–2009 m. tik Islandijos gimstamumo rodiklis (2,16) buvo didesnis nei mažiausias būtinas 2,1 rodiklis. Toliau sąraše Turkija, kurios bendrasis gimstamumo rodiklis buvo 2,09 (2008 ir 2009 m. vidurkis). 2007–2009 m. 17-os ES valstybių narių bendrasis gimstamumo rodiklis nesiekė 1,5 vaiko vienai moteriai.
5 pav. pateikti regionų bendrieji gimstamumo rodikliai. Iš 269 NUTS 2 lygio regionų visoje ES-27 devynių regionų bendrasis gimstamumo rodiklis, remiantis pateiktais duomenimis, viršijo mažiausią būtinąjį 2,1 (šie regionai pažymėti tamsiausiai). Didžiausi gimstamumo rodikliai nustatyti Prancūzijos Guyane (3,59 vaikai vienai moteriai), Réunion (2,40) ir Guadeloupe (2,22) užjūrio regionuose, Ispanijos Melilla (2,30) ir Ceuta (2,14) regionuose, šiaurės Suomijos Pohjois-Suomi regione (2,29), Airijos Border, Midland ir Western regione, Jungtinės Karalystės West Midlands regione ir Prancūzijos Pays de la Loire (visų apie 2,1). Iš toliau sąraše esančių 27 regionų, kurių bendrieji gimstamumo rodikliai buvo 2,0–2,1, nemaža dalis buvo Jungtinėje Karalystėje (12 regionų) arba Prancūzijoje (10 regionų), kiti – Belgijoje, Airijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje.
Mažiausi gimstamumo rodikliai daugiausia nustatyti rytų ir pietų Europoje. 29-ių ES NUTS 2 lygio regionų bendrieji gimstamumo rodikliai buvo ne didesni kaip 1,3, tarp jų šeši Ispanijos regionai, po penkis Vengrijos ir (pietų) Italijos regionus, keturi Vokietijos regionai, po tris Portugalijos ir Rumunijos regionus ir po vieną Austrijos, Lenkijos ir Slovakijos regioną. Mažiausi gimstamumo rodikliai nustatyti šiaurės vakarų Ispanijos Principado de Asturias ir Galicia regionuose (abiejų apie 1,10 vaiko vienai moteriai).
Iš 5 pav. pavaizduotų ne ES šalių Turkijos ir Islandijos bendrieji gimstamumo rodikliai viršijo mažiausią būtiną lygį, o vieno Norvegijos regiono rodiklis buvo jam lygus. Didžiausi bendrieji gimstamumo rodikliai (daugiau kaip 3,0 gyvų kūdikių gimimų vienai moteriai) nustatyti keturiuose Turkijos regionuose: Mardin, Batman, Sirnak, Siirt (3,77); Sanliurfa, Diyarbakir (3,75); Van, Mus, Bitlis, Hakkari (3,66) ir Agri, Kars, Igdir, Ardahan (3,31).
Vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai
Per pastaruosius 50 metų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant vidutiniškai pailgėjo apie10 metų, daugiausia dėl to, kad pagerėjo socialinės, ekonominės ir aplinkos sąlygos, vystėsi medicina ir sveikatos priežiūra. 6 ir 7 pav. pateikiami vidutinės vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmėms gimstant NUTS 2 lygio regionuose duomenys. Šiuos paveikslėlius galima lengvai palyginti, nes naudotos panašios spalvos.
Remiantis 6 pav. matyti, kad tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant buvo ne ilgesnė kaip 74 metai visuose Baltijos jūros regiono valstybių narių, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos regionuose ir tik keliuose kituose ES regionuose (Čekijos Severozápad, Strední Morava ir Moravskoslezsko, ir Portugalijos Açores ir Madeira salų regionuose). Gana trumpa tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant taip pat nustatyta buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Juodkalnijoje ir Kroatijos Sredisnja i Istocna (Panonska) Hrvatska ir Sjeverozapadna Hrvatskai regionuose.
Didžiausi tikėtinos vyrų gyvenimo trukmės gimstant rodikliai (ne mažiau kaip 78 metai) nustatyti įvairiose šalyse: 11 iš 40-ies didžiausių rodiklių NUTS 2 lygio regionų buvo Jungtinėje Karalystėje, aštuoni Italijoje, po penkis Vokietijoje ir Švedijoje (iš visų aštuonių), keturi Ispanijoje, po du Graikijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ir vienas Suomijoje. Didžiausias tikėtinos vyrų gyvenimo trukmės gimstant rodiklis buvo Suomijos Åland regione – 2008–2010 m. vidutiniškai 80,8 metai.
7 pav. pateikiami regioniniai moterų tikėtinos gyvenimo trukmės gimstant rodikliai. Mažiausi buvo nustatyti (kaip ir vyrų) rytų Europoje (Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje, taip pat buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje). Patys mažiausi tikėtinos moterų gyvenimo trukmės gimstant rodikliai nustatyti Bulgarijos Severozapaden ir Yugoiztochen regionuose – 76,5 metai 2008–2010 m. Didžiausi tikėtinos moterų gyvenimo trukmės gimstant rodikliai – Ispanijos Comunidad Foral de Navarra regione (86,1 metai 2007–2009 m.) ir Šveicarijos Ticino regione (vidutiniškai 86,2 metai 2008–2010 m.). Beveik visi iš 40-ies ES NUTS 2 lygio regionų, kurių tikėtinos moterų gyvenimo trukmės gimstant rodikliai buvo didžiausi, buvo Prancūzijoje (17 regionų), Italijoje (11 regionų) arba Ispanijoje (10 regionų), išimtis – Ipeiros (Graikija) ir Vorarlberg (Austrija).
Visuose ES-27, ELPA ir šalių kandidačių regionuose moterys, tikėtina, gyvena ilgiau nei vyrai. Apskritai ES-27 2006–2008 m. vidutinė moterų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo 82,2 metai, o vyrų – 76,1 metai. Didžiausi vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės gimstant skirtumai buvo Baltijos jūros regiono valstybėse narėse: čia moterys, tikėtina, gyvena nuo 11,1 (Lietuva) iki 10,2 (Latvija) metų ilgiau nei vyrai. Gan dideli (daugiau nei aštuonerių metų) skirtumai taip pat nustatyti keliuose Lenkijos, Vengrijos, Prancūzijos, Rumunijos ir Slovakijos regionuose. Mažiausias skirtumas buvo Åland salose (Suomija). Šiame regione moterų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (83,4 metai) 2,6 metais viršijo atitinkamą vyrų rodiklį. Daug regionų, kurių šio rodiklio skirtumai nedideli (ne didesni kaip ketverių metų), buvo Nyderlanduose, Švedijoje arba Jungtinėje Karalystėje.
Tarp ne ES šalių mažiausias skirtumas buvo Islandijoje (3,9 metai), o didžiausias (7,1 metai) – dvejuose Kroatijos regionuose: Sjeverozapadna Hrvatska ir Sredisnja i Istocna (Panonska) Hrvatska.
Taip pat įdomu pasigilinti į tikėtinos gyvenimo trukmės sulaukus 65 m. rodiklius. Kaip ir tikėtinos gyvenimo trukmės gimstant atveju nebuvo nei vieno NUTS 2 lygio regiono, kuriame vyrų tikėtina gyvenimo trukmė sulaukus 65 m. būtų didesnė nei moterų. ES-27 regionuose didžiausias skirtumas pagal šį rodiklį buvo Estijoje (5,2 metai 2008–2010 m.). Kitame sąrašo gale – dešimt Graikijos regionų, kuriuose skirtumas buvo mažiausias (2,0–1,5). Tarp ne ES šalių regionų tikėtinos gyvenimo trukmės sulaukus 65 m. skirtumai buvo nuo 2,0 metų buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje iki 4,0 metų Šveicarijos Ticino regione.
Kūdikių mirtingumo duomenys rodo, kad didžiausi rodikliai (tarp NUTS 2 lygio regionų) buvo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šiose dvejose valstybėse narėse iš viso buvo septyni regionai, kurių kūdikių mirtingumas (mirties atvejų skaičius 1 000 gyvų gimusių kūdikių) buvo dviženklis.
Gyventojų senėjimas
ES-27 gyventojai palaipsniui senėja. Šio pokyčio priežastys – nuolat ir žymiai ilgėjanti tikėtina gyvenimo trukmė gimstant, mažėjantis gimstamumas ir didėjantis pensinio amžiaus gyventojų skaičius, ypač dėl „kūdikių bumo“ po Antrojo pasaulinio karo. Vienas iš būdų iliustruoti šį ES-27 gyventojų struktūros pokytį – panaudoti išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykį, pagal kurį nagrinėjamas ryšys tarp pagyvenusių asmenų (ne jaunesnių kaip 65 m.) ir darbingo amžiaus gyventojų (15–64 m.) skaičiaus. 2010 m. pradžioje ES-27 pagyvenusių (ne jaunesnių kaip 65 m.) gyventojų skaičius sudarė 25,9 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
8 pav. pateikiamas NUTS 3 lygio regionų išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis 2011 m. sausio 1 d. Iš viso nustatyti 125 ES-27 regionai, kurių išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis neviršijo 20 proc.: 45 Lenkijos regionai, 19 Jungtinės Karalystės regionų, 13 Rumunijos, 11 Ispanijos, devyni Prancūzijos, po aštuonis Airijos ir Slovakijos regionus, penki Portugalijos, du Nyderlandų regionai ir po vieną Čekijos, Danijos, Kipro, Maltos ir Suomijos regioną. Mažiausias išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodiklis nustatytas Guyane regione (6,8 proc.). Dviejų regionų išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai viršijo 50 proc. (kitaip tariant, vienam pagyvenusiam, ne jaunesniam kaip 65 m. gyventojui išlaikyti tenka mažiau nei du darbingo amžiaus gyventojai). Šie regionai – Vokietijos Hoyerswerda (Kreisfreie Stadt) ir Portugalijos Pinhal Interior Sul.
Demografinio senėjimo tendencijos buvo mažiau ryškios ELPA šalių ir šalių kandidačių regionuose. Trijuose NUTS 3 lygio regionuose (visi jie Kroatijoje) išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis viršijo 30 proc. 89 regionuose išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis buvo lygus arba didesnis nei 20 proc. Beveik visi šie regionai yra Turkijoje (76 regionai), likę – buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (septyni), Islandijoje ir Norvegijoje (po du), Lichtenšteine ir Juodkalnijoje (po vieną). Tarp ELPA šalių ir šalių kandidačių mažiausias išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis nustatytas Turkijos Van, Mus, Bitlis ir Hakkari regione (4,9 proc. 2011 m. sausio 1 d.).
Duomenų šaltiniai ir turimi duomenys
Eurostatas teikia daug įvairių demografinių duomenų, pvz., šalių ir regionų gyventojų skaičiaus, įvairių demografinių įvykių (gimimo, mirties, santuokos, ištuokos, imigracijos ir emigracijos), turinčių įtakos gyventojų skaičiui, struktūrai ir konkrečioms ypatybėms.
Gyventojų tankis – tai teritorijos gyventojų skaičiaus (metinio vidutinio) ir tos teritorijos paviršiaus (žemės) ploto santykis. Paviršiaus plotas yra visa šalies teritorija, išskyrus vidaus vandens telkinių plotą.
Gyventojų skaičiaus pokytis – gyventojų skaičiaus laikotarpio pabaigoje ir pradžioje skirtumas. Teigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų daugėjo. Neigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų skaičius mažėjo. Gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklį sudaro dvi dedamosios:
- natūrali kaita (skirtumas tarp gyvų gimusių kūdikių skaičiaus ir mirties atvejų skaičiaus). Teigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu prieaugiu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta daugiau nei registruojama mirties atvejų. Atitinkamai, neigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu mažėjimu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta mažiau nei registruojama mirties atvejų;
- grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) – tai bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio ir natūralios kaitos skirtumas. Todėl grynosios migracijos statistinius duomenis veikia visi dviejų šios lygties dedamųjų statistiniai netikslumai, ypač gyventojų skaičiaus pokytis. Įvairiose šalyse grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) be imigracijos ir emigracijos skirtumo dar gali aprėpti kitus gyventojų skaičiaus pokyčius tarp sausio 1 d. duomenų per dvejus metus iš eilės, kurių negalima priskirti gimimo, mirties, imigracijos ar emigracijos veiksniams.
Apytikslis gyventojų skaičiaus kaitos koeficientas – bendrosios gyventojų skaičiaus kaitos per metus ir vidutinio aptariamos teritorijos gyventojų skaičiaus tais pačiais metais santykis. Ši vertė išreiškiama vienam tūkstančiui gyventojų.
Apytikslis natūralios kaitos koeficientas – natūralios kaitos per tam tikrą laikotarpį ir vidutinio aptariamos teritorijos gyventojų skaičiaus tą patį laikotarpį santykis. Ši vertė taip pat išreiškiama vienam tūkstančiui gyventojų.
Apytikslis grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) koeficientas yra grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą) per metus ir vidutinio gyventojų skaičiaus tais pačiais metais santykis. Ši vertė išreiškiama vienam tūkstančiui gyventojų. Kaip minėta, apytikslis grynosios migracijos koeficientas yra lygus apytikslio gyventojų skaičiaus pokyčio koeficiento ir apytikslio natūralios kaitos koeficiento skirtumui (kitaip tariant, grynoji migracija laikoma gyventojų skaičiaus kaitos dalimi, nesusijusia su gimimo ar mirties atvejais).
Bendrasis gimstamumas – vidutinis vaikų, kuriuos moteris galėtų pagimdyti per savo gyvenimą, jei būdama vaisingo amžiaus atitiktų konkretaus amžiaus gimstamumo normą konkrečiais metais, skaičius.
Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra vidutinis metų, kuriuos naujagimis tikėtinai išgyvens dabartinėmis mirtingumo sąlygomis, skaičius.
Išlaikomo ir darbingo amžiaus asmenų santykis – pagyvenusių asmenų (nuo to amžiaus, kai paprastai asmuo nebėra ekonomiškai aktyvus, pvz., šiame leidinyje – nuo 65 m.) ir darbingo amžiaus (paprastai 15–64 m.) asmenų santykis.
Bendroji informacija
ES visuomenė senėja dėl ilgalaikio mažo gimstamumo, vis ilgėjančios gyvenimo trukmės ir todėl, kad „kūdikių bumo“ karta artėja link pensinio amžiaus. Mažėja darbingo amžiaus žmonių, o pagyvenusių gyventojų skaičius auga.
Su visuomenės senėjimu susiję socialiniai ir ekonominiai pokyčiai greičiausiai turės labai didelį poveikį ES tiek šalių, tiek regionų lygmenimis. Jie turi įtakos labai įvairioms politikos sritims, mokyklinio amžiaus gyventojams, sveikatos priežiūrai, darbo jėgos struktūrai, socialinei apsaugai, socialinio draudimo klausimams ir valstybės finansams.
Gyventojų skaičiaus pokyčio ir gyventojų struktūros statistika vis labiau naudojama formuojant politiką ir sudarant sąlygas stebėti demografines tendencijas politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūros požiūriu.
Papildoma Eurostato informacija
Leidiniai
- Eurostat regional yearbook 2011 - Chapter 1
- Regional population projections EUROPOP2008: Most EU regions face older population profile in 2030 - Statistics in Focus 1/2010
- European Regional and Urban Statistics - Reference guide 2008
Pagrindinės lentelės
- Regional demographic statistics (t_reg_dem)
- Total average population, by NUTS 2 regions (tgs00001)
- Population density, by NUTS 2 regions (tgs00024)
- Total and land area by NUTS 2 regions (tgs00002)
- Population at 1 January by NUTS 2 regions (tgs00096)
- Live births by NUTS 2 regions (tgs00097)
- Deaths by sex and NUTS 2 regions (tgs00098)
- Crude rates of population change by NUTS 2 regions (tgs00099)
- Fertility rate by NUTS 2 regions (tgs00100)
- Life expectancy at birth by sex and NUTS 2 regions (tgs00101)
Duomenų bazė
- Regional demographic statistics (reg_dem)
- Population and area (reg_dempoar)
- Population at 1st January by sex and age from 1990 onwards (demo_r_d2jan)
- Annual average population by sex (demo_r_d3avg)
- Area of the regions (demo_r_d3area)
- Population density (demo_r_d3dens)
- Population by sex and age groups on 1 January - NUTS level 3 regions (demo_r_pjanaggr3)
- Demographic balance and crude rates - NUTS level 2 and 3 regions (demo_r_gind3)
- Population and area (reg_dempoar)
- Population change (reg_dempch)
- Births and deaths (demo_r_d3natmo)
- Births by age of the mother (demo_r_d2natag)
- Deaths by sex and age (demo_r_d2morag)
- Infant mortality (demo_r_d2infmo)
- Fertility rates by age - NUTS level 2 regions (demo_r_frate2)
- Population change (reg_dempch)
Specialus skyrius
Metodika / Metaduomenys
- Population (ESMS metadata file - demo_pop_esms)
