Statistics Explained

Skurdžių pajamų statistika

Revision as of 17:02, 19 November 2018 by EXT-A-Redpath (talk | contribs)


Duomenys išgauti 2018 m. gegužės mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2019 m. spalio mėn.

Pagrindiniai akcentai

2016 m. ES skurdo rizikos lygis (po socialinių pervedimų) liko nepakitęs: 17,3 proc.

2016 m. dėl socialinių pervedimų 8,6 proc. ES gyventojų pakilo virš skurdo ribos.

2016 m. 20 proc. ES gyventojų, gaunančių didžiausias disponuojamąsias pajamas, gavo 5,2 kartų daugiau pajamų nei 20 proc. gyventojų, kurių disponuojamosios pajamos mažiausios.

[[File:Income_poverty_statistics-interactive_YB2018.xlsx]]

At-risk-of-poverty rate, 2016

  • IS: provisional.
  • TR: 2015.
  • Source: Eurostat (online data code: ilc_li01)

Šiame straipsnyje apžvelgiama nauja statistika apie skurdžias pajamas ir pajamų nelygybę Europos Sąjungoje (ES). Gyvenimo lygis įvairiose šalyse dažnai lyginamas pagal jų bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Taip pinigais išreiškiama, kiek viena šalis yra turtingesnė už kitą. Tačiau šis pagrindinis rodiklis nepakankamai gerai atskleidžia pajamų paskirstymą šalyje ir nesuteikia informacijos apie nepiniginius veiksnius, kurie gali būti labai svarbūs nustatant gyventojų gyvenimo kokybę. Viena vertus, pajamų paskirstymo skirtumai gali skatinti gyventojus gerinti savo padėtį darbu, inovacijomis ar naujais įgūdžiais. Kita vertus, tokie skirtumai dažnai siejami su nusikalstamumu, skurdu ir socialine atskirtimi.

Visas straipsnis

Skurdo rizikos lygis ir riba

2010–2013 m. skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) ES 28 kito nedaug – padidėjo nuo 16,5 proc. iki 16,7 proc. 2013–2014 m. skurdo rizikos lygis didėjo 0,5 proc. punktų, 2015 m. jis dar šiek tiek išaugo (0,1 proc. punkto) ir pasiekė 17,3 proc., koks ir liko 2016 m.

Už šio ES 28 rodiklio, apskaičiuoto pagal nacionalinių rezultatų vidurkį, kuriam pritaikytas svorinis koeficientas, slypi dideli ES valstybių narių skirtumai (žr. 1 grafiką). Aštuoniose valstybėse narėse: Rumunijoje (25,3 proc.), Bulgarijoje (22,9 proc.), Ispanijoje (22,3 proc.), Lietuvoje (21,9 proc.), Latvijoje (21,8 proc.), Estijoje (21,7 proc.), Graikijoje (21,2 proc.) ir Italijoje (20,6 proc.) mažiausiai penktadalis gyventojų priklausė skurdo rizikos grupei. Tokia pat padėtis buvo ir Serbijoje (25,5 %), Turkijoje (22,5 proc. 2015 m. duomenimis) ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (21,9 proc.). Mažiausi rodikliai buvo Čekijoje (9,7 proc.), Suomijoje (11,6 proc.) ir Danijoje (11,9 proc.). Panaši padėtis buvo Islandijoje: 8,8 proc. jos visų gyventojų dalis patyrė skurdo riziką.

1 grafikas. Skurdo rizikos lygis ir riba 2016 m.
Šaltiniai – Eurostatas (ilc_li01) ir (ilc_li02)


Skurdo rizikos riba (taip pat pateikta 1 grafike) – 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos. Norint atlikti geografinius palyginimus, ji dažnai išreiškiama perkamosios galios standartais (PGS), kad būtų atsižvelgta į pragyvenimo išlaidų skirtumus įvairiose šalyse. 2016 m. ES valstybėse narėse šis rodiklis buvo labai įvairus: nuo 2,9 tūkst. PGS Rumunijoje iki 13,5 tūkst. PGS Austrijoje, o Liuksemburge jis buvo net 16,8 tūkst. PGS. Skurdo rizikos riba taip pat buvo palyginti žema buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (2,9 tūkst. PGS), Serbijoje (3,2 tūkst. PGS) ir Turkijoje (3,4 tūkst. PGS 2015 m. duomenimis), o gana aukšta – Šveicarijoje (16,3 tūkst. PGS) ir Norvegijoje (17,2 tūkst. PGS).

Skirtingas visuomenės grupes skurdžios pajamos veikia nevienodai. 2016 m. ES 28 vyrų ir moterų skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) skyrėsi nedaug: 16,6 proc. vyrų, palyginti su 17,9 proc. moterų (žr. 2 grafiką). 2016 m. didžiausias vyrų ir moterų rodiklių skirtumas nustatytas Baltijos jūros regiono valstybėse narėse (moterų skurdo rizikos lygis buvo didesnis 2,7–4,8 proc. punktų), Slovėnijoje (2,7 proc. punktų) ir Vokietijoje (2,6 proc. punktų). Remiantis Bulgarijos, Čekijos, Kipro, Švedijos ir Belgijos pateiktais duomenimis, šiose šalyse skirtumas taip pat buvo ne mažesnis kaip 2,0 proc. punktų, tokia pat padėtis buvo ir Norvegijoje. Priešinga padėtis buvo penkiose ES valstybėse narėse (Danijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Suomijoje ir Ispanijoje), taip pat buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje ir Serbijoje, kur vyrų skurdo rizikos lygis šiek tiek viršijo moterų.

2 grafikas. Skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) 2016 m.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li02)


Didesni skurdo rizikos lygio skirtumai išryškėja gyventojus suskirsčius pagal aktyvumo statusą (žr. 1 lentelę). Ypač pažeidžiama grupė – bedarbiai. 2016 m. beveik pusė (48,6 proc.) ES 28 bedarbių patyrė skurdo riziką. Didžiausias rodiklis pasiektas Vokietijoje (70,5 proc.), o septyniose kitose ES valstybėse narėse (trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, Bulgarijoje, Čekijoje, Švedijoje ir Rumunijoje), remiantis jų pateiktais duomenimis, šiai grupei 2016 m. buvo galima priskirti bent pusę bedarbių.

1 lentelė. Skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) 2016 m. pagal dažniausią veiklos statusą
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li04)

2016 m. maždaug vienas iš septynių ES 28 pensininkų (13,8 proc.) priklausė skurdo rizikos grupei, o trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse šie rodikliai bent du kartus viršijo ES 28 vidurkį: Lietuvoje – 30,6 proc., Latvijoje – 41,9 proc., o Estijoje – 45,0 proc.

Dirbantiems gyventojams ši rizika kur kas mažesnė (2016 m. vidutiniškai 9,6 proc. visoje ES 28). 2016 m. gana didelis dirbančių gyventojų skurdo rizikos lygis nustatytas Rumunijoje (18,9 proc.), šiek tiek mažesnis – Graikijoje (14,1 proc.) ir Ispanijoje (13,1 proc.). Liuksemburge, Italijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje, remiantis jų pateiktais duomenimis, 2016 m. skurdo riziką taip pat patyrė daugiau nei vienas iš 10 dirbančių gyventojų.

Skurdo rizikos lygis nevienodas namų ūkiuose, kuriuose yra skirtingas suaugusiųjų ir išlaikomų vaikų skaičius. Namų ūkiuose be išlaikomų vaikų (žr. 3 grafiką) didžiausia skurdo rizika kyla žmonėms, kurie gyvena vieni: 2016 m. šiai grupei priklausė 25,6 proc. visų vieno asmens namų ūkių. O namų ūkių, kuriuose gyvena bent du suaugusieji, šis rodiklis buvo daugiau nei du kartus mažesnis (11,5 proc.). Iš dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., sudarytų namų ūkių skurdo rizikos rodiklis buvo šiek tiek mažesnis (11,0 proc.)

code=ilc_li03}}


Daugumoje ES valstybių narių vyravo panašios tendencijos. Visose valstybėse narėse, išskyrus Maltą, iš visų namų ūkių be išlaikomų vaikų didžiausią skurdo riziką patyrė vieno asmens namų ūkiai. Maltoje dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių rodiklis buvo didesnis, panaši padėtis buvo ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, išskyrus tai, kad, remiantis pateiktais duomenimis, čia vieno asmens namų ūkių rodikliai buvo mažiausi iš visų trijų nagrinėtųjų tipų. Dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių skurdo rizikos lygio rodikliai nedidelėje valstybių narių daugumoje (15 iš 28) buvo mažesni nei platesnės visų namų ūkių, sudarytų iš bent dviejų suaugusiųjų, kategorijos. Ypač ryškus skirtumas buvo Graikijoje – šioje šalyje skirtumas sudarė 7,5 proc. punktų. Kita vertus Maltoje dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių skurdo rizikos lygis buvo net 13,2 proc. punktų didesnis nei visų namų ūkių, sudarytų iš bent dviejų suaugusiųjų. Taip pat didelis skirtumas nustatytas Šveicarijoje (9,0).

Kalbant apie namų ūkius su išlaikomais vaikais (žr. 4 grafiką), ES 28 vieno asmens namų ūkių su išlaikomais vaikais skurdo rizika buvo didžiausia – ją patyrė daugiau nei trečdalis (34,0 proc.) šių namų ūkių. Palyginus namų ūkių, sudarytų iš dviejų suaugusiųjų ir tik vieno išlaikomo vaiko, rodiklį (13,6 proc.) ir namų ūkių su ne mažiau kaip trim išlaikomais vaikais (26,9 proc.) rodiklį, matyti, kad šių grupių skurdo rizika skiriasi kiek daugiau nei du kartus. Kalbant apie trijų rūšių namų ūkius, apibūdintus 4 grafike, visose ES valstybėse narėse (išskyrus Slovėniją), remiantis jų pateiktais duomenimis, mažiausia skurdo rizika kilo namų ūkiams, sudarytiems iš dviejų suaugusiųjų ir vieno vaiko. Slovėnijoje mažiausia skurdo rizika kilo namų ūkiams, sudarytiems iš dviejų suaugusiųjų ir ne mažiau kaip trijų išlaikomų vaikų. Remiantis daugumos valstybių narių pateiktais duomenimis, didžiausia skurdo rizika kilo vieno asmens namų ūkiams su išlaikomais vaikais, tačiau buvo ir išimčių, kai iš dvejų suaugusiųjų ir bent trijų vaikų sudarytų namų ūkių rodiklis buvo didesnis. Tokia padėtis susiklostė Rumunijoje ir Bulgarijoje, šiek tiek mažesniu mastu – Portugalijoje, Italijoje, Slovakijoje, Ispanijoje ir Graikijoje, taip pat visose trijose šalyse kandidatėse, kurių duomenų turima.

code=ilc_li03}}


Skurdą ir socialinę atskirtį galima mažinti įvairiomis socialinės apsaugos priemonėmis. Viena iš tokių priemonių – pašalpos. Socialinės apsaugos priemonių naudą galima įvertinti, pvz., palyginus skurdo rizikos rodiklius be socialinių pervedimų ir juos gavus (žr. 5 grafiką). 2016 m. socialiniais pervedimais ES 28 gyventojų skurdo rizikos lygis buvo sumažintas nuo 25,9 proc. be pervedimų iki 17,3 proc. gavus socialinius pervedimus, taigi 8,6 proc. gyventojų, kuriems skurdo rizika būtų kilusi, pakilo virš šios ribos. Palyginus skurdo rizikos ribos rodiklius be socialinių pervedimų ir juos gavus, Graikijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Slovakijoje, Portugalijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat Turkijoje (2015 m. duomenys) ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, santykinis socialinių išmokų poveikis nebuvo didelis: virš skurdo ribos pakilo ne daugiau kaip 6,0 proc. gyventojų. Kalbant apie santykinį poveikį, Suomijoje, Airijoje ir Danijoje (taip pat Islandijoje ir Norvegijoje) ne mažiau kaip pusė skurdo rizikos grupei priskiriamų gyventojų gavę socialinių pervedimų atsidūrė virš nustatytos ribos.

5 grafikas. Skurdo rizikos lygis (be socialinių pervedimų ir juos gavus) 2016 m.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li02) ir (ilc_li10)

Pajamų nelygybė

Vyriausybės, politikai ir pati visuomenė gali kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi tik jei ekonominės ar socialinės prigimties visuomenės nelygybės apraiškos tinkamai analizuojamos. Ekonominės nelygybės duomenys tampa ypač svarbūs, norint įvertinti santykinį skurdą, nes skurdo mastas ir gylis gali tiesiogiai priklausyti nuo ekonominių išteklių paskirstymo.

2016 m. pajamų paskirstymo skirtumai buvo dideli: pagal atskirų ES valstybių narių nacionalinių duomenų vidurkį, kuriam pritaikytas gyventojų skaičiaus svorinis koeficientas (žr. 6 grafiką), 20 proc. gyventojų, gaunančių didžiausias ekvivalentines disponuojamąsias pajamas, gavo 5,2 kartų daugiau pajamų nei 20 proc. gyventojų, gaunančių mažiausias ekvivalentines disponuojamąsias pajamas. Įvairiose valstybėse narėse šis santykis buvo nevienodas: nuo 3,5 Čekijoje ir 3,6 Slovėnijoje, Slovakijoje ir Suomijoje iki daugiau nei 6,0 Latvijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, ir daugiau nei 7,0 Lietuvoje ir Rumunijoje. Didžiausias skirtumas nustatytas Bulgarijoje – 7,9. Iš 6 grafike nurodytų ES nepriklausančių šalių labai maži taip pat buvo Islandijos (3,3) ir Norvegijos (3,7) rodikliai, o Turkijos (8,6 2015 m. duomenimis) ir Serbijos (9,7) naujausi rodikliai buvo didesni nei ES valstybių narių.

6 grafikas. Pajamų paskirstymo skirtumai 2016 m.
(pajamų kvintilio dalies santykis).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_di11)


Pajamų nelygybė, turinti poveikio daugeliui įvairių visuomenės grupių, svarbi ir politiškai. Viena iš ypač svarbių grupių – pagyvenę asmenys, nes ne jaunesnių kaip 65 m. ES gyventojų dalis didėja. Sprendžiant pagyvenusių asmenų skurdo problemą svarbus vaidmuo gali tekti pensijų sistemoms. Todėl įdomu palyginti pagyvenusių asmenų pajamas ir likusios gyventojų dalies pajamas.

Visoje ES 28 ne jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų mediana 2016 m. sudarė 93 proc. jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų medianos (žr. 7 grafiką). Šešiose valstybėse narėse (Liuksemburge, Graikijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Vengrijoje) pagyvenusių asmenų pajamų mediana atitiko jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų medianą arba buvo už ją aukštesnė (taip pat buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Serbijoje ir Turkijoje (2015 m. duomenys)). Austrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje (taip pat Islandijoje ir Norvegijoje) pagyvenusių asmenų pajamų mediana sudarė bent 90 proc. šio jaunesnių kaip 65 m. gyventojų rodiklio. Mažesni nei 80 proc. rodikliai nustatyti Čekijoje, Kipre, Švedijoje, Belgijoje, Danijoje, Maltoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Gali būti, kad šie palyginti nedideli skirtumai atspindi pensinių teisių padėtį.

7 grafikas. Santykinė pajamų santykio mediana 2016 m.
(ne jaunesnių kaip 65 m. gyventojų ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos ir jaunesnių nei 65 m. gyventojų ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos santykis).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_pnp2)


Skurdo gylį, padedantį kiekybiškai įvertinti skurdžių grupių skurdo mastą, galima apskaičiuoti pagal santykinę skurdo rizikos skirtumo medianą. Skurdo rizikos grupei priskiriamų asmenų pajamų mediana ES 28 2016 m. vidutiniškai buvo 25,0 proc. mažesnė nei skurdo riba (žr. 8 grafiką), kuri yra 60 proc. visų asmenų nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos. Kalbant apie ES valstybes nares, didžiausia santykinė skurdo rizikos skirtumo mediana buvo Rumunijoje (36,2 proc.), o 25,0 proc. ribą ji taip pat viršijo Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Lietuvoje, Portugalijoje ir Slovakijoje. Dar didesnis skirtumas nustatytas Serbijoje (38,1 %), o buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje ir Turkijoje šie rodikliai taip pat buvo palyginti dideli (atitinkamai 32,9 proc. ir 27,8 proc. 2015 m. duomenimis). ES mažiausias skurdo rizikos skirtumas nustatytas Suomijoje (13,9 proc.) ir Maltoje (15,9 proc.).

8 grafikas. Santykinė skurdo rizikos skirtumo mediana 2016 m.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li11)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Duomenų šaltiniai

ES statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas (ES SPGS) pradėta rengti 2003 m., remiantis neoficialiu Eurostato, šešių ES valstybių narių (Austrijos, Belgijos, Danijos, Graikijos, Airijos ir Liuksemburgo) ir Norvegijos susitarimu. ES SPGS tyrimas pradėtas taikyti su pajamomis ir gyvenimo sąlygomis susijusius rodiklius pagrindžiantiems duomenims gauti. Duomenų rinkimo teisinis pagrindas nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1177/2003.

Šie statistiniai duomenys oficialiai pradėti rinkti 2004 m. 15-oje valstybių narių, o 2005 m. įtrauktos visos tuometinės ES 25 valstybės narės, taip pat Islandija ir Norvegija. 2006 m. prie ES SPGS prisijungė Bulgarija ir Turkija, 2007 m. – Rumunija, 2008 m. – Šveicarija, o Kroatija pradėjo vykdyti tyrimą 2010 m. (Kroatijos 2009 m. duomenys pagrįsti kitu duomenų šaltiniu, būtent namų ūkių biudžeto tyrimu (NŪBT)). Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos duomenys teikiami nuo 2010 m. Serbijos – nuo 2013 m. ES SPGS aprėpia tiek skersinius, tiek išilginius aspektus.

Namų ūkių disponuojamosios pajamos nustatomos sudėjus visų namų ūkio narių iš bet kokio šaltinio gaunamas pinigines pajamas (įskaitant darbo ir investicijų pajamas bei socialines pašalpas) ir namų ūkio lygmens pajamas bei atėmus sumokėtus mokesčius bei socialines įmokas. Kad būtų tinkamai atsižvelgta į namų ūkių dydžio ir sudėties skirtumus, ši bendroji suma dalijama iš suaugusiųjų (arba jiems lygiaverčių) asmenų skaičiaus, taikant standartinę (lygiavertiškumo) skalę, vadinamą pakeistąja EBPO skale, pagal kurią pirmajam namų ūkio suaugusiam nariui priskiriamas 1,0 svorinis koeficientas, visiems kitiems ne jaunesniems kaip 14 m. namų ūkio nariams – 0,5 svorinis koeficientas ir jaunesniems kaip 14 m. – 0,3 svorinis koeficientas. Taip gaunamos ekvivalentinės disponuojamosios pajamos, kurios priskiriamos kiekvienam namų ūkio nariui. Rengiant skurdo rodiklius ekvivalentinės disponuojamosios pajamos nustatomos visas kiekvieno namų ūkio disponuojamąsias pajamas padalijant iš ekvivalentinio namų ūkio dydžio, tokiu būdu laikoma, kad visi namų ūkio nariai gauna vienodas ekvivalentines pajamas.

Pajamų ataskaitinis laikotarpis visose šalyse, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, yra nustatytas 12 mėn. laikotarpis (pvz., ankstesni kalendoriniai metai arba mokestiniai metai). Jungtinėje Karalystėje pajamų ataskaitinis laikotarpis yra einamieji tyrimo metai, o tyrimą nuolat vykdančioje Airijoje renkami per 12 mėn. iki tyrimo gautų pajamų duomenys.

Skurdo rizikos lygiu vadinama dalis gyventojų, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos nesiekia skurdo rizikos ribos (išreikštos perkamosios galios standartais (PGS)), kuri sudaro 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos. Remiantis Europos Vadovų Tarybos sprendimais, skurdo rizikos lygis nustatomas ne taikant bendrą ribą, o atsižvelgiant į kiekvienos ES valstybės narės padėtį. Skurdo rizikos lygį galima išreikšti dydžiu be socialinių pervedimų arba juos gavus, o pagal skirtumą galima hipotetiškai nustatyti nacionalinių socialinių pervedimų poveikį mažinant skurdo riziką. Senatvės ir maitintojo netekimo pensijos laikomos pajamomis be pervedimų ir socialiniams pervedimams nepriskiriamos. Šį rodiklį galima nagrinėti įvairiai, pvz., pagal amžių, lytį, aktyvumo statusą, namų ūkio tipą ar išsilavinimo lygį. Reikėtų pabrėžti, kad šiuo rodikliu nevertinamas turtas – tai santykinis mažų einamųjų pajamų (palyginti su kitais tos pačios šalies gyventojais) rodiklis, nebūtinai tiesiogiai susijęs su žemu gyvenimo lygiu. ES 28 ir euro zonos duomenys yra valstybių narių duomenų vidurkiai, kuriems pritaikyti svoriniai koeficientai pagal gyventojų skaičių.

Aplinkybės

2001 m. gruodžio mėn. Lakeno Europos Vadovų Tarybos posėdyje Europos valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino pirmąjį bendrų socialinės atskirties ir skurdo statistinių rodiklių rinkinį. Šiuos rodiklius nuolat tobulina Socialinės apsaugos komiteto (SAK) rodiklių pogrupis. Šie rodikliai labai svarbūs stebint ES valstybių narių pažangą atviruoju koordinavimo metodu mažinant skurdą ir socialinę atskirtį.

Pagal ES SPGS gaunama ES pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinių duomenų ir socialinės įtraukties rodikliams rengti reikiamų duomenų. Atsižvelgdama į strategiją „Europa 2020“, 2010 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino pagrindinį socialinės įtraukties tikslą – iki 2020 m. skurdo ar socialinės atskirties rizikos grupę reikėtų sumažinti bent 20 mln. žmonių, palyginti su 2008 m. ES SPGS naudojama stebint šio pagrindinio tikslo įgyvendinimo pažangą, vertinamą rodikliu, aprėpiančiu skurdo rizikos lygį, didelio materialinio nepritekliaus lygį ir asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, kuriems būdingas labai žemas darbo intensyvumas, dalį. Daugiau informacijos rasite straipsnyje apie gyventojus, kuriems kyla skurdo ar socialinės atskirties rizika.

Tiesioginė prieiga prie

Kiti straipsniai
Lentelės
Duomenų bazė
Specialus skyrius
Leidiniai
Metodika
Vizualizacijos




Statistiniai leidiniai

Informaciniai pranešimai

„Statistics in focus“

Pajamų paskirstymas ir skurdžios pajamos (ilc_ip)
Skurdžios pajamos (ilc_li)
Pagyvenusių asmenų skurdžios pajamos (ilc_pn)
Dirbančiųjų skurdas (ilc_iw)
Pajamų paskirstymas (ilc_di)


Retrieved from "https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Archive:Income_poverty_statistics/lt&oldid=413309"