Statistics Explained

Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Revision as of 17:02, 17 March 2017 by Rosswen (talk | contribs)
Duomenys paimti gegužės 2016. Naujausi duomenys – Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2017 m. rugpjūčio mėn.
1 lentelė. Imigracija pagal pilietybę 2014 m. (1).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm1ctz)
1 grafikas. Imigrantai 2014 m.
(1 000 gyventojų).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)
2 grafikas. Imigrantų pasiskirstymas pagal pilietybę 2014 m.
(visų imigrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)
2 lentelė. Imigracija pagal gimimo šalį 2014 m. (1).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm3ctb)
3 lentelė. Imigracija pagal ankstesnę gyvenamąją šalį 2014 m. (1).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm5prv)
3 grafikas. Imigrantai pagal lytį, padėtis 2014 m.
(visų migrantų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)
4 grafikas. Imigrantų amžiaus struktūra pagal pilietybę, padėtis ES 2014 m. (1)
(%).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm2ctz)
4 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį, padėtis 2015 m. sausio 1 d. (1).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop3ctb)
5 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį, padėtis 2015 m. sausio 1 d. (1).
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop1ctz)
5 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, padėtis 2015 m. sausio 1 d.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
6 lentelė. Užsieniečių ir užsienyje gimusių gyventojų pagrindinės pilietybės ir gimimo šalys, padėtis 2015 m. sausio 1 d. (1)
(absoliučiosiomis vertėmis ir kaip visos užsieniečių / užsienyje gimusių gyventojų procentinė dalis).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir (migr_pop3ctb)
6 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžiaus struktūra, padėtis ES 28 2015 m. sausio 1 d.(1)
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)
7 grafikas. Asmenų, kurie įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius, 2009–2014 m. ES 28 (1)
(tūkst.).
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
7 lentelė. Asmenys, kurie įgijo duomenis pateikusios šalies pilietybę, 2014 m. (1).
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
8 grafikas. Natūralizacijos lygis 2014 m. (1)
(šimtui šalyje gyvenančių užsienio šalių piliečių).
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)
8 lentelė. Gyventojai po 2011 m. surašymo ir Eurostatui perduota peržiūrėta migracijos statistika, padėtis 2016 m. gegužės mėn. viduryje.
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos, šalyje gyvenančių piliečių ir užsienio šalių piliečių (užsieniečių) statistika bei pilietybės įgijimo duomenys. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, politiniai ir socialiniai veiksniai: migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti konkrečias darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės yra aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti gyventojų senėjimo tendencijos daugelyje ES šalių.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Migracijos srautai

2014 m. į ES 28 valstybes nares iš viso imigravo 3,8 mln. žmonių, o iš ES valstybių narių išvyko bent 2,8 mln. emigrantų. Šiais bendrais rodikliais nenurodomi migracijos srautai į visą ES ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES valstybių narių tarpusavio migracijos srautai.

Iš šių 3,8 mln. imigrantų 2014 m. apie 1,6 mln. sudarė ne ES valstybių narių piliečiai, 1,3 mln. – ne imigracijos valstybės narės pilietybę turintys ES valstybių narių piliečiai. Apie 870 tūkst. asmenų migravo į kitą ES valstybę narę, kurios pilietybę jie turi (pavyzdžiui, į gimtinę grįžtantys piliečiai ar užsienyje gimę asmenys), o apie 12,4 tūkst. asmenų sudarė asmenys be pilietybės.

2014 m. Vokietija nurodė didžiausią imigrantų skaičių (884,9 tūkst.), kiek mažesnius – Jungtinė Karalystė (632,0 tūkst.), Prancūzija (339,9 tūkst.), Ispanija (305,5 tūkst.) ir Italija (277,6 tūkst.). 2014 m. Ispanija nurodė didžiausią emigrantų skaičių (400,4 tūkst.), kiek mažesnius – Vokietija (324,2 tūkst.), Jungtinė Karalystė (319,1 tūkst.), Prancūzija (294,1 tūkst.) ir Lenkija (268,3 tūkst.). 2014 m. 15-oje ES valstybių narių imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Bulgarijoje, Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Kipre, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje ir trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia imigrantų 2014 m. buvo Liuksemburge (40 imigrantų 1 000 gyventojų), antrojoje vietoje buvo Malta (21 imigrantas 1 000 gyventojų), trečioje – Airija (15 imigrantų 1 000 gyventojų) (žr. 1 grafiką). Daugiausia emigrantų 2014 m. buvo Kipre (28 emigrantai 1 000 gyventojų), Liuksemburge (20 emigrantų 1 000 gyventojų) ir Airijoje (18 emigrantų 1 000 gyventojų).

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2014 m. santykinai didžiausia nacionalinių imigrantų, t. y. ES valstybės narės, į kurią jie migravo, pilietybę turinčių asmenų, dalis buvo Rumunijoje (91 proc.), Lietuvoje (80 proc.), Estijoje (65 proc.), Lenkijoje (57 proc.), Latvijoje (57 proc.), Slovakijoje (55 proc.), Vengrijoje ir Portugalijoje (abiejose 52 proc.). Tai buvo vienintelės ES valstybės narės, pranešusios, kad jų nacionalinė imigracija sudarė daugiau pusę visų imigrantų skaičiaus (žr. 2 grafiką). Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge 2014 m. šis rodiklis buvo palyginti nedidelis, ne daugiau kaip 10,0 proc.

Informacija apie pilietybę dažnai naudojama tiriant užsienio kilmės imigrantus. Tačiau asmens pilietybė per jo gyvenimą gali pasikeisti, todėl taip pat naudinga nagrinėti informaciją pagal gimimo šalį. Iš bendro imigrantų skaičiaus santykinai didžiausia šalyje, į kurią migruojama, gimusių imigrantų dalis buvo Lietuvoje (72 proc. visų imigrantų), Rumunijoje (68 proc.) ir Lenkijoje (50 proc.). O Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge gimusių ir į jas imigruojančių asmenų buvo mažai, t. y. jie sudarė mažiau kaip 10 proc. visų imigrantų 2014 m.

2014 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES valstybių narių imigravo 1,9 mln. asmenų

2014 m. į ES 28 valstybes nares iš ne ES valstybių narių imigravo maždaug 1,9 mln. asmenų. Be to, 1,8 mln. asmenų migravo iš vienos ES valstybės narės į kitą.

Atlikus analizę pagal ankstesnę gyvenamąją šalį, 2014 m. daugiausia imigrantų iš kitos ES valstybės narės atvyko į Liuksemburgą (91 proc. visų migrantų skaičiaus 2014 m.), Slovakiją (80 proc.) ir Rumuniją (75 proc.). Palyginti nedideli buvo Bulgarijos (19 proc. visų imigrantų), Italijos ir Švedijos (abiejų 29 proc.) rodikliai (žr. 3 lentelę).

Skirstant pagal lytį, 2014 m. į ES valstybes nares vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 53 proc. ir 47 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Latvija (62 proc.), o pagal moterų imigrančių skaičių – Kipras (70 proc.).

2014 m. imigrantai į ES valstybes nares vidutiniškai buvo kur kas jaunesni nei paskirties šalies nuolatiniai gyventojai. 2015 m. sausio 1 d. ES 28 gyventojų amžiaus mediana buvo 42 metai, o imigrantų į ES 28 amžiaus mediana buvo 28 metai (2014 m.).

Gyventojai migrantai

2015 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 34,3 mln. asmenų, gimusių už ES 28 ribų. 18,5 mln. asmenų buvo gimę kitoje ES valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena. Tik Vengrijoje, Airijoje, Liuksemburge, Slovakijoje, ir Kipre kitose ES valstybėse narėse gimusių asmenų buvo daugiau nei gimusiųjų už ES 28 ribų.

2015 m. sausio 1 d. ES 28 gyveno 19,8 mln. asmenų, kurie yra ES nepriklausančių šalių piliečiai, ir 34,3 mln. asmenų, kurie yra gimę už ES ribų

2015 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 19,8 mln. asmenų, kurie yra ES nepriklausančių šalių piliečiai; jie sudarė 3,9 proc. ES 28 gyventojų. Be to, 2015 m. sausio 1 d.ES valstybėse narėse gyveno 15,3 mln. asmenų, turinčių kitos ES valstybės narės pilietybę.

Absoliučiaisiais dydžiais 2015 m. sausio 1 d. daugiausia ES gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (7,5 mln.), Jungtinėje Karalystėje (5,4 mln.), Italijoje (5,0 mln.), Ispanijoje (4,5 mln.) ir Prancūzijoje (4,4 mln.). Šiose penkiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 76 proc. visose ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 63 proc. visų ES 28 gyventojų.

Santykiniais dydžiais daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – jie sudarė 46 proc. visų gyventojų. Taip pat nemažai užsieniečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, Airijoje ir Belgijoje.

Daugumoje ES valstybių narių didžioji užsieniečių dalis yra ne ES šalių piliečiai (žr. 5 lentelę). Priešinga padėtis buvo tik Liuksemburge, Slovakijoje, Kipre, Airijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Maltoje ir Austrijoje. Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai jie yra buvusios Tarybų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys kokios nors kitos pilietybės.

Visose ES valstybėse narėse, išskyrus Estiją, Čekiją ir Latviją, asmenų, gimusių ne ES valstybėje narėje, buvo daugiau nei asmenų, turinčių ne ES valstybės narės pilietybę.

6 lentelėje pateikta ES valstybių narių ir ELPA valstybių (apie kurias turima duomenų) gyventojų penkių pagrindinių užsienio pilietybės šalių ir užsienio gimimo šalių apžvalga.

Remiantis gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES 28, užsieniečiai buvo jaunesni nei šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus. 2015 m. sausio 1 d. ES 28 piliečių amžiaus mediana buvo 43 metai, o ES gyvenančių užsieniečių – 35 metai.

Pilietybės įgijimas

2014 m. pilietybę įgijo 9 proc. mažiau asmenų

2014 m. 889,1 tūkst. asmenų įgijo ES valstybės narės pilietybę ir tai yra 9 proc. mažiau nei 2013 m. Tai pirmasis sumažėjimas po dviejų metų iš eilės, kai šis skaičius didėjo.

2014 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Ispanijoje – 205,9 tūkst., arba 23 proc. viso ES 28 rodiklio. Toliau buvo Italija (129,9 tūkst.), Jungtinė Karalystė (125,6 tūkst.), Vokietija (110,6 tūkst.) ir Prancūzija (105,6 tūkst.).

Absoliučiaisiais dydžiais didžiausias augimas, palyginti su 2013 m., nustatytas Italijoje, nes jos pilietybė suteikta 29 200 gyventojų daugiau, toliau pagal šį rodiklį buvo Prancūzija (8,3 tūkst.) ir Nyderlandai (6,8 tūkst.). Smarkiausiai (absoliučiaisiais dydžiais) suteiktos pilietybės atvejų mažėjo Jungtinėje Karalystėje (81,9 tūkst. mažiau asmenų nei 2013 m. gavo Britanijos pilietybę), Ispanijoje (19,9 tūkst.), Belgijoje (16,0 tūkst.), Graikijoje (8,6 tūkst.) ir Švedijoje (6,7 tūkst.).

Vienas iš dažnai naudojamų rodiklių yra natūralizacijos norma – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių tų pačių metų pradžioje skaičiaus santykis. 2014 m. didžiausia iš ES valstybių narių natūralizacijos norma buvo Švedijoje (6,3 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), Vengrijoje (6,2) ir Portugalijoje (5,3).

2014 m. ES pilietybę įgijo apie 784,8 tūkst. valstybėse narėse gyvenančių ne valstybių narių piliečių ir, palyginti su 2013 m., šis skaičius mažėjo 10 proc. Ne valstybių narių piliečiai sudarė 88 proc. visų 2014 m. ES valstybės pilietybę įgijusių asmenų. Naujieji ES 28 piliečiai daugiausia buvo kilę iš Afrikos (29 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Šiaurės ir Pietų Amerikos (21 proc.), Azijos (20 proc.) ir Europos (išskyrus ES 28) (18 proc.). 95,7 tūkst. ES valstybių narių piliečių įgijo kitos ES valstybės narės pilietybę – tai sudarė 11 proc. bendro skaičiaus. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios ES 28 piliečių, įgijusių kitos ES valstybės narės pilietybę, grupės buvo: rumunai, tapę Italijos (6,4 tūkst. asmenų) ar Vengrijos piliečiais (6,2 tūkst. asmenų), lenkai, tapę Vokietijos (6,0 tūkst.) arba Jungtinės Karalystės (3,2 tūkst.) piliečiais, italai, įgiję Vokietijos (3,2 tūkst.) arba Belgijos pilietybę (1,2 tūkst.), portugalai, tapę Prancūzijos (3,3 tūkst. asmenų) ar Liuksemburgo (1,2 tūkst. asmenų) piliečiais, bulgarai, tapę Vokietijos (1,8 tūkst.) ar Jungtinės Karalystės (1,3 tūkst.) piliečiais ir Vokietijos pilietybę įgiję kroatai (3,9 tūkst.).

Liuksemburge, Vengrijoje ir Maltoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis užsieniečių iš kitų ES valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė, buvo Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos piliečiai, Vengrijoje – beveik vien rumunai, o Maltoje – Didžiosios Britanijos piliečiai.

Kaip ir ankstesniais metais, 2014 m. daugiausia naujų ES valstybių narių piliečių anksčiau buvo Maroko (92,7 tūkst., arba 10,4 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Albanijos (41,0 tūkst., arba 4,6 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Turkijos (37,5 tūkst., arba 4,2 proc.), Indijos (35,3 tūkst., arba 4,0 proc.) ir Ekvadoro (34,8 tūkst., arba 3,9 proc.) piliečiai. Palyginti su 2013 m., ES valstybės narės pilietybę įgyjančių Maroko piliečių skaičius padidėjo 5,5 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Ispanijos (38 proc.), Italijos (31 proc.) arba Prancūzijos (20 proc.) pilietybę.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Ypač sunku vertinti emigraciją – suskaičiuoti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, yra sunkiau, nei suskaičiuoti, kiek jų atvyksta į tą šalį. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2014 m. ES valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinė statistika), todėl šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama imigracijos duomenims.

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių klausimų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Beveik visos šalys, tikslinusios savo demografines laiko eilutes po 2011 m. surašymų, pateikė Eurostatui patikslintus rezultatus pagal amžių, lytį ir pilietybę arba gimimo šalį. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, šių duomenų nebuvo pateikusi tik Vokietija, kuri patikslintus duomenis ketina pateikti iki 2016 m. birželio mėn. Patikslinti Vokietijos duomenys turės įtakos natūralizacijos lygio duomenims.

Duomenų rinkimo pagrindas

Nuo 2008 m. migracijos, pilietybės ir prieglobsčio duomenų rinkimas grindžiamas Reglamentu Nr. 862/2007. ES, ELPA ir šalių kandidačių grupių analizė ir padėtis ataskaitinių metų sausio 1 d. pateiktos Įgyvendinimo reglamente Nr. 351/2010. Jame apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieglobsčio ir kovos su neteisėtu atvykimu ir buvimu priemonių statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenis, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti naudojama veidrodinė statistika, atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps labiau prieinama ir palyginama.

Pilietybės įgijimo duomenys paprastai gaunami iš administracinių sistemų. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps labiau prieinama ir palyginama.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 862/2007 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, įtraukiami imigrantai, ES valstybės narės teritorijoje gyvenantys (arba manantys, kad gyvens) bent 12 mėnesių, taip pat emigrantai, užsienyje gyvenantys daugiau kaip 12 mėnesių. Todėl Eurostato surinkti migracijos srities duomenys apima 12 mėnesių arba ilgesnį laikotarpį, todėl migrantais laikomi asmenys, kurie migravo vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat asmenys, kurie migravo visam laikui.

Kalbant apie migracijos srautų statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2014 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Airiją, Graikiją, Austriją, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį).

Duomenis apie pilietybės įgijimą Eurostatas renka pagal Reglamento Nr. 862/2007 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriame nurodyta: „Valstybės narės pateikia Komisijai (Eurostatui) šią statistiką skaičiais apie (...) asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę (...), suskirstant duomenis pagal (...) prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.“

Kalbant apie pilietybės įgijimo statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2014 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES valstybės narės, išskyrus Vokietiją, Graikiją, Austriją, Lenkiją, Rumuniją, Slovėniją ir Jungtinę Karalystę, kurių duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį).

Todėl natūralizacijos norma turėtų būti naudojama atsargiai, nes skaitiklis apima visas pilietybės įgijimo formas, ne vien reikalavimus atitinkančių šalyje gyvenančių užsieniečių natūralizaciją, o vardiklis apima visus užsieniečius, o ne vien tuos užsieniečius, kurie atitinka natūralizacijai nustatytus reikalavimus.

Aplinkybės

ES valstybių narių piliečiai laisvai keliauja ir juda ES teritorijos viduje. ES migracijos politikoje, kiek tai susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

Europos Komisijoje už Europos migracijos politiką atsakingas Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas. 2005 m. Europos Komisija, priimdama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje priėmė dokumentą Teisėtos migracijos politikos planą(COM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. priimtame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis).

2013 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė „2013 m. ES pilietybės ataskaitą“ (COM(2013) 269 galutinis). Ataskaitoje nurodyta, kad ES pilietybė suteikia naujų teisių ir galimybių. Su ES pilietybe labiausiai siejama teisė yra galimybė laisvai judėti ir gyventi ES viduje. Dėl modernių technologijų ir geresnių galimybių keliauti judėjimo laisvė leidžia europiečiams pažinti užsienio šalis, trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykti iš gimtosios šalies, vykti į skirtingas ES šalis dirbti, mokytis ir atlikti praktiką, keliauti verslo ar laisvalaikio tikslais arba apsipirkti užsienyje. Laisvas judėjimas didina socialines ir kultūrines sąsajas ES viduje ir gali padėti ES piliečiams užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Be to, laisvas judėjimas gali būti naudingas įmonėms ir vartotojams, įskaitant tuos, kurie nekeliauja, nes nuolat šalinamos vidaus kliūtys.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Komisija pateikė Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015) 240 final) (anglų kalba). Joje išdėstytos priemonės, kurių nedelsiant bus imtasi siekiant įveikti Viduržemio jūros regione kilusią krizę, ir veiksmai, kurių Europos Sąjunga turėtų imtis ateinančiais metais, kad visokeriopai geriau valdytų migracijos srautus.

2015 m. birželio 10 d. paskelbta Europos migracijos tinklo 2014 m. metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (anglų kalba). Joje apžvelgti svarbiausi teisiniai ir politiniai pokyčiai visoje Europoje ir dalyvaujančiose šalyse. Tai yra išsamus, visus migracijos ir prieglobsčio politikos, kurią vykdo ir vidaus reikalų generalinis direktoratas (anglų kalba) ir ES agentūros, aspektus apimantis dokumentas.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

Migracijos ir pilietybės duomenys
Tarptautinė migracija (t_migr_int)
Imigracija (tps00176)
Emigracija (tps00177)
Pilietybės įgijimas (tps00024)

Duomenų bazė

Migracijos ir pilietybės duomenys
Imigracija (migr_immi)
Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir pilietybę (migr_imm1ctz)
Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir gimimo šalį (migr_imm3ctb)
Imigracija pagal amžių, lytį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm2ctz)
Imigracija pagal amžių, lytį ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm4ctb)
Imigracija pagal lytį, pilietybę ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm6ctz):
Imigracija pagal lytį, gimimo šalį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm7ctb)
Imigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir ankstesnę gyvenamąją šalį (migr_imm5prv)
Emigracija (migr_emi)
Emigracija pagal amžių ir lytį (migr_emi2)
Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir pilietybę (migr_emi1ctz)
Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir gimimo šalį (migr_emi4ctb)
Emigracija pagal penkerius metus apimančias amžiaus grupes, lytį ir būsimą nuolatinę gyvenamąją vietą (migr_emi3nxt)
Pilietybės įgijimas ir praradimas (migr_acqn)
Pilietybės įgijimas pagal lytį, amžiaus grupę ir ankstesnę pilietybę (migr_acq)
Pilietybę įgijusių gyventojų dalis, palyginti su pilietybės neturinčių gyventojų skaičiumi, pagal ankstesnę pilietybę ir lytį (proc.) (migr_acqs)
Pilietybės praradimas pagal lytį ir naują pilietybę (migr_lct)

Specialus skyrius

Metodai ir metaduomenys

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai (MS Excel)

Kitos nuorodos


Retrieved from "https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Archive:Migracijos_ir_gyventojų_migrantų_statistika&oldid=331228"