Archive:Regionų BVP

2014 m. kovo mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2015 m. birželio mėn.

Po žemėlapius galima naršyti interaktyviai, Eurostato statistikos atlase (anglų k.) (žr. „Naudojimo vadovą“ (anglų k.)).

Šis straipsnis yra dalis [Eurostat_regional_yearbook|statistinių straipsnių rinkinio]], pagrįsto Eurostato leidžiamu „Regioninės statistikos metraščiu“. Jame Europos Sąjungos (ES) ekonomikos vystymasis apžvelgiamas pagal regionų rodiklius. Iš esmės straipsnis grindžiamas bendrojo vidaus produkto (BVP) analize, nes BVP laikomas viena iš pagrindinių ekonomikos vystymosi ir augimo tyrimo priemonių. Straipsnyje taip pat pateikiama informacijos apie darbo jėgos našumą ir pajamų pasiskirstymą regionuose.

Norint nagrinėti ekonomiką regionų lygmeniu, svarbios informacijos galima gauti iš ekonominių sąskaitų. Remiantis šiais statistiniais duomenimis taip pat skirstomos lėšos pagal ES sanglaudos politiką (daugiau informacijos žr. įvadinio straipsnio dalį apie sanglaudos politiką ir derinimą su strategija „Europa 2020“). Sanglaudos politika taikoma visiems ES regionams, tačiau didžioji dalis struktūrinių fondų paramos skiriama NUTS 2 lygio regionams, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. ES-28 vidurkio (sanglaudos fondų parama skirstoma pagal sprendimą, kuriame naudojamas trejų metų laikotarpio (2007–2009 m.) vidutinis BVP vienam gyventojui).

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Iki finansų ir ekonomikos krizės pradžios ekonominiai Europos regionų skirtumai ir skurdesnių regionų atotrūkis nuo turtingesnių mažėjo (šis procesas vadinamas konvergencija). Vis dėlto finansų ir ekonomikos krizės įtaką pajuto daugelis regionų ir net jai praėjus skirtumai didėja, ypač kai kuriose itin stipriai paveiktose vietovėse.

Šiame straipsnyje pateikiami regioninių ekonominių sąskaitų statistiniai duomenys paprastai yra susiję su NUTS 2 lygiu ir laikotarpiu iki 2011 m., o BVP vienam gyventojui pateikiamas detalesniu (NUTS 3) lygiu. Šveicarijos atveju turima tik šalies duomenų, o keturių Prancūzijos užjūrio regionų statistiniai duomenys yra apytiksliai.

Regioninis BVP vienam gyventojui

BVP — tai (regiono, šalies ar kelių šalių) visos ekonominės veiklos rodiklis, plačiai taikomas ekonominės veiklos rezultatams ir ciklams (pvz., nuosmukio, atsigavimo ar bumo) analizuoti. BVP iš pradžių apskaičiuojamas nacionaline valiuta ir po to išreiškiamas perkamosios galios paritetais (PGP), kuriuos nustatant atsižvelgiama į kainų skirtumus ES valstybėse narėse, todėl galima geriau palyginti padėtį. Taikant PGP (o ne rinkos valiutos kursus) šie rodikliai paverčiami sutartine bendra „valiuta“, vadinama perkamosios galios standartu (PGS). Pagal PGS galima lyginti ES valstybių narių, kuriose naudojamos skirtingos valiutos ir skiriasi kainų lygiai, regionų perkamąją galią. Daugiau informacijos apie PGP taikymą rasite duomenų šaltinių ir turimų duomenų skyriuje.

Pagal vidutinį BVP vienam gyventojui negalima nustatyti, kaip turtas pasiskirto tarp įvairių to paties regiono gyventojų grupių arba kokios pajamos galiausiai tenka tam tikro regiono asmeniniams namų ūkiams, nes atvykstančiųjų darbuotojų srautai gali turėti įtakos regiono, kuriame tokie asmenys dirba, BVP ir regiono, kuriame jie gyvena, namų ūkių pajamoms.

Kaip vertinti turtą ir pajamas — pagal nuolatinę gyvenamąją vietą ar darbo vietą?

Ekonominę veiklą regionų lygmeniu galima palyginti pagal regionų BVP ir konkretaus regiono gyventojų skaičių. Todėl svarbu atskirti darbo vietą ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal BVP vertinama šalies arba regiono ekonominė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdo nuolatiniai ar nenuolatiniai gyventojai. Todėl regionų BVP vienam gyventojui grindžiamas skaitikliu, atitinkančiu darbo vietą (regione sukurtą BVP) ir vardikliu, kurio vertė atitinka gyvenamąją vietą (to paties regiono gyventojus).

Šis trūkumas ypač ryškus, kai į regioną atvyksta daug darbuotojų iš kitų vietovių arba, atvirkščiai, jo nuolatiniai gyventojai dirba kituose regionuose. Vietovių, į kurias dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, regioninis BVP dažnai labai didelis (palyginti su kaimyninėmis vietovėmis). Ši tendencija ypač ryški ekonominės veiklos centruose, pvz., London (Jungtinė Karalystė), Wien (Austrija), Hamburg (Vokietija), Praha (Čekija) ar Luxembourg regionuose. Dėl šios ypatybės didelis kai kurių regionų, į kuriuos dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, BVP vienam gyventojui nebūtinai reiškia, kad tų regionų nuolatiniai gyventojai atitinkamai gauna dideles pajamas.

Todėl kartais įdomiau nagrinėti rodiklius, glaudžiau susijusius su namų ūkių pajamų paskirstymu, kitaip tariant, turto pasiskirstymą tirti pagal nuolatinę gyvenamąją vietą. Kaip ir BVP vienam gyventojui duomenys, pajamų vienam gyventojui vertės yra pakoreguotos taip, kad atitiktų šalių kainų lygių skirtumus. Šie statistiniai duomenys pateikiami pagal perkamosios galios vartojimo standartą (PGVS) — dirbtinį vienetą, gautą perskaičiuojant asmeninių namų ūkių pajamas pagal perkamosios galios standartą ir galutines vartojimo išlaidas. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šie skaičiai tik iš dalies atspindi regiono gerovę, nes nėra įtraukiamos viešosios gėrybės ir paslaugos, kuriomis naudojamasi visai nemokamai arba iš dalies finansuojant vietos ar nacionalinės valdžios institucijoms.

2011 m. ES-28 BVP buvo 12 712 mlrd. EUR, t. y. vidutiniškai vienam gyventojui teko 25 100 PGS. 1 žemėlapyje pateikiami kiekvieno NUTS 2 lygio regiono BVP vienam gyventojui rodikliai, palyginti su ES-28 vidurkiu (ES-28 = 100), t. y. šį lygį viršijančių rodiklių regionai laikomi gana turtingais, o jo nesiekiančių — gana skurdžiais.

2011 m. Inner London regiono BVP vienam gyventojui buvo daugiau nei 11 kartų didesnis nei Rumunijos Nord-Est regiono.

2011 m. NUTS 2 lygio regionų BVP vienam gyventojui (pagal PGS) buvo nuo 321 proc. ES-28 vidurkio Inner London regione iki 29 proc. ES-28 vidurkio Rumunijos Nord-Est regione. Taigi Inner London regiono BVP vienam gyventojui buvo šiek tiek daugiau nei 11 kartų didesnis nei Rumunijos Nord-Est regiono rodiklis (atsižvelgus į kainų lygių skirtumus). Kaip minėta, šiuos rodiklius reikėtų vertinti atsargiai, nes BVP vienam gyventojui rodikliams gali turėti poveikio atvykstančiųjų darbuotojų srautai ir tokiuose regionuose kaip Inner London šie srautai ekonominės veiklos mastą padidina kur kas labiau nei įtraukiant tik nuolatinius gyventojus.

Iš dešimties NUTS 2 lygio regionų, kurių BVP vienam gyventojui rodikliai buvo didžiausi, septyni — sostinių regionai.

Iš dešimties ES-28 regionų, kurių BVP vienam gyventojui rodikliai buvo didžiausi, septyni — sostinių regionai: be minėtojo Inner London, tai Luxembourg (šiai analizei — vienas regionas) ir Belgijos, Slovakijos, Prancūzijos, Švedijos ir Čekijos sostinių regionai. Tikėtina, kad visų šių regionų pateikti BVP vienam gyventojui rodikliai yra didesni dėl atvykstančiųjų darbuotojų srautų, nes, pvz., juose veikia didelių įmonių pagrindinės buveinės ar finansinių paslaugų centrai. Du iš likusių trijų šio dešimtuko regionų taip pat yra iš esmės miestų vietovės — tai Vokietijos regionai Hamburg ir Oberbayern (šiam priklauso Miunchenas), o trečiasis yra palyginti nedidelis universiteto miestelis Groningen Nyderlandų šiaurės rytuose. Šiame regione yra du gana dideli jūrų uostai, taip pat yra jūrinių dujų telkinių ir ypač energijos bei cheminių medžiagų gamybos įmonių.

1 žemėlapis. Bendrasis vidaus produktas
(BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu
(PGS), pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(ES-28 vidurkio proc. dalis, ES-28=100). Šaltiniai - Eurostatas (nama_r_e2gdp) ir (nama_r_e3popgdp)

Daugelis regionų, kurių BVP vienam gyventojui palyginti didelis (jie 1 žemėlapyje pavaizduoti tamsiausiai), buvo sostinių arba jų kaimyniniai regionai. Daugelis likusių regionų, kurių BVP vienam gyventojui buvo bent 25,00 proc. didesnis už ES-28 vidurkį, žemėlapyje sudaro juostą, prasidedančią Beniliukso šalimis ir besitęsiančią per Vokietiją ir vakarų Austriją iki šiaurės Italijos, nors šioje juostoje taip pat yra keli atskiri regionai, kurių BVP vienam gyventojui rodikliai palyginti dideli, pvz., País Vasco šiaurės Ispanijoje, Suomijos Åland salų regionas, Övre Norrland Švedijos šiaurinės dalies pakraštyje ir North Eastern Scotland (Jungtinė Karalystė).

2010–2011 m. laikotarpiu Austrijos sostinės regionas iškrito iš dešimtuko.

Palyginus regionų dešimtuką pagal BVP vienam gyventojui 2010 m., vienintelis pokytis 2011 m. yra tai, kad į jį pateko Oberbayern regionas, o Austrijos sostinės regionas Wien nukrito į 11 vietą. Sąrašo pabaigoje 2010 m. buvo Bulgarijos Severozapaden regionas (mažiausias BVP vienam gyventojui rodiklis), kuris 2011 m. pakilo viena vieta, o į paskutinę vietą nukrito Rumunijos Nord-Est regionas.

Daugiausia sanglaudos fondų paramos gauna regionai, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekia 75,00 proc. ES vidurkio.

Sanglaudos fondų paramą daugiausia gauna regionai, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekia 75,00 proc. ES-28 vidurkio. 2011 m. tokių NUTS 2 lygio regionų buvo 76, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad finansavimui 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu taikytas trejų metų (2007–2009 m.) vidutinis BVP vienam gyventojui. Iš šių 76 regionų šiek tiek daugiau nei ketvirtadalio (20 regionų) vidutinis BVP vienam gyventojui 2011 m. nesiekė 50,00 proc. ES-28 vidurkio. Visi jie buvo rytų Europoje, keturiose ES valstybėse narėse: šeši Rumunijoje, po penkis Bulgarijoje ir Lenkijoje, keturi Vengrijoje.

ELPA šalyse (turima tik šalies lygmens Šveicarijos duomenų o informacijos apie Lichtenšteiną nėra) regioninis BVP vienam gyventojui nuosekliai viršijo ES-28 vidurkį: šis rodiklis buvo nuo 103 proc. ES-28 vidurkio Hedmark og Oppland regione iki 189 proc. Oslo og Akershus regione (abu šie regionai Norvegijoje). Dar dviejuose Norvegijos regionuose BVP vienam gyventojui daugiau nei 25,00 proc. viršijo ES-28 vidurkį (Agder og Rogaland ir Vestlandet), o Šveicarijos (šalies) vidutinis BVP vienam gyventojui buvo 155 proc. ES-28 vidurkio. Šalių kandidačių (Juodkalnijos ir Serbijos duomenų nėra) BVP vienam gyventojui paprastai kur kas mažesnis: 36 proc. ES-28 vidurkio buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje ir nuo vos 20 proc. Turkijos pietryčių regione Van, Muş, Bitlis, Hakkari iki 80 proc. İstanbul regione.

Dėmesio centre — regionai:

Luxembourg (LU00), Liuksemburgas

Liuksemburgo miestas, Liuksemburgas
Liuksemburgo sostinės regionas sudarytas iš vieno NUTS 2 lygio regiono. 2011 m. jo vidutinis BVP vienam gyventojui buvo vienas didžiausių — 266 proc. ES-28 vidurkio.Vis dėlto šį rodiklį reikėtų vertinti atsargiai, nes, nepaisant to, kad Liuksemburgas iš esmės laikomas viena turtingiausiu pasaulio valstybių (vienam gyventojui), didžioji dalis jo darbo jėgos yra iš kaimyninių Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos atvykstantys darbuotojai. Todėl dalis Liuksemburge sukuriamo turto „grįžta“ į šias šalis, kuriose, tikėtina, šie darbuotojai išleidžia dalį savo disponuojamųjų pajamų.
© Fotografija: Marcin Szala

Vokietijos sostinės regionas Berlin — vienintelis sostinės regionas, kurio BVP vienam gyventojui nesiekė šalies vidurkio.

1 grafike parodyta, kaip BVP vienam gyventojui rodikliai pasiskirstė 2011 m. Matyti, kad daugumoje iš kelių regionų sudarytų ES valstybių narių sostinių regionų BVP vienam gyventojui rodikliai paprastai didžiausi. Vienintelės išimtys — Vokietija, Ispanija, Italija ir Nyderlandai. Iš jų regionas Berlin buvo vienintelis sostinės regionas, kurio BVP vienam gyventojui nesiekė šalies vidurkio. Ispanijoje tik País Vasco regiono vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei Comunidad de Madrid. Italijos sostinės regionas Lazio pagal BVP vienam gyventojui buvo septintas tarp visų Italijos NUTS 2 lygio regionų. Nyderlandų dviejų regionų (Groningen ir Utrecht) vidutinio BVP vienam gyventojui rodikliai viršijo sostinės regiono Noord-Holland rodiklius.

1 grafikas. Bendrojo vidaus produkto
(BVP) vienam gyventojui, išreikšto perkamosios galios standartu
(PGS), regioniniai skirtumai, pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(ES-28 vidurkio proc. dalis, ES-28=100). Šaltinis - Eurostatas (nama_r_e2gdp)

Čekijos, Airijos, Graikijos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Slovakijos sostinių regionai — vieninteliai šių ES valstybių narių regionai, kurių BVP vienam gyventojui 2011 m. viršijo ES-28 vidurkį, o Bulgarijoje nė vieno regiono, įskaitant sostinės, vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekė ES-28 vidurkio.

Švedija — vienintelė iš kelių regionų sudaryta valstybė narė, kurios visų regionų BVP vienam gyventojui viršijo ES-28 vidurkį.

2011 m. Švedija buvo vienintelė iš kelių regionų sudaryta ES valstybė narė, kurios visų NUTS 2 lygio regionų vidutinis BVP vienam gyventojui viršijo ES-28 vidurkį. Tokia pat padėtis buvo ir Norvegijos NUTS 2 lygio regionuose. Danijoje, Airijoje (tik du NUTS 2 lygio regionai), Austrijoje ir Suomijoje buvo tik po vieną regioną, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui nebesiekė ES-28 vidurkio.

Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje daugumos regionų vidutinis BVP vienam gyventojui 2011 m. nesiekė ES-28 vidurkio, nors šių šalių nacionalinio lygmens vidurkiai padidėjo dėl palyginti didelių sostinių regionų rodiklių. Pavyzdžiui, Inner London vidutinis BVP vienam gyventojui buvo 2,2 karto didesnis nei Berkshire, Buckinghamshire and Oxfordshire (šio regiono vidutinis BVP vienam gyventojui Jungtinėje Karalystėje antras pagal dydį). Slovakijoje ir Čekijoje sostinių regionų ir antrųjų pagal BVP vienam gyventojui regionų skirtumai buvo dar didesni (santykinai): Bratislavský kraj vidutinis rodiklis buvo 2,6 karto didesnis nei Západné Slovensko, o Praha — 2,3 karto didesnis nei Jihovýchod.

Išsamesnė regioninė analizė. BVP vienam gyventojui NUTS 3 lygio regionuose

Nagrinėjant detaliau — sostinių regionų turtinė padėtis yra dar geresnė.

2 žemėlapis. Bendrasis vidaus produktas
(BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu
(PGS), pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (1)
(ES-28 vidurkio proc. dalis, ES-28=100). Šaltiniai - Eurostatas (nama_r_e3gdp) ir (nama_r_e3popgdp)

2 žemėlapyje pateikiama informacijos apie BVP vienam gyventojui 2011 m. detalesniu, NUTS 3 lygio regionų lygmeniu. Suprantama, kad bendrosios tendencijos panašios į NUTS 2 lygio regionų tendencijas, parodytas 1 žemėlapyje, tačiau yra keli NUTS 3 lygio regionai, kurių BVP vienam gyventojui rodikliai bendrųjų tendencijų (būtent aukštesnio, NUTS 2 lygio regionų, kuriems jie priklauso) neatitiko. Šie skirtumai paprastai susiję su iš kaimyninių vietovių į NUTS 3 lygio regionus, kurių labiausiai užstatytose teritorijose sutelkiama įvairios ekonominės veiklos, atvykstančių darbuotojų srautais. Pavyzdžiui, Lenkijos sostinės NUTS 2 lygio regione Mazowieckie Varšuvos (Miasto Warszawa, NUTS 3 lygis) vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) beveik du kartus viršijo ES-28 vidurkį, o daugiau nė vienam kitam šio NUTS 2 lygio regiono NUTS 3 lygio regionui tai nebuvo būdinga.

NUTS 3 lygio regionuose BVP vienam gyventojui buvo labai įvairus: nuo 612 proc. ES-28 vidurkio Inner London - West (Jungtinė Karalystė) iki 21 proc. ES-28 vidurkio Vaslui (Rumunija). Taigi, 2011 m. šio intervalo santykis buvo beveik 30:1 (šiek tiek didesnis nei 2010 m., kai Inner London - West BVP vienam gyventojui augo sparčiau).

NUTS 3 lygio regionų sąraše pagal BVP vienam gyventojui pirmavo Vokietijos regionai.

2011 m. 28 NUTS 3 lygio regionų vidutinis BVP vienam gyventojui bent du kartus viršijo ES-28 vidurkį. Pirmoje vietoje — Inner London - West (jo vidutinis BVP vienam gyventojui 3,5 karto viršijo Inner London - East regiono rodiklį), antroje — Wolfsburg, Kreisfreie Stadt (čia įsikūrusi „Volkswagen“ grupės pagrindinė buveinė), kurio vidutinis BVP vienam gyventojui buvo daugiau nei keturis kartus didesnis nei ES-28 vidurkis. Regionai, kurių BVP vienam gyventojui bent du kartus viršijo ES-28 vidurkį, daugiausia buvo Vokietijoje (21 regionas iš 28). Taip pat sąraše yra Belgijos, Prancūzijos, Liuksemburgo (šiuo analizės lygmeniu vienas regionas), Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės sostinių regionai ir Prancūzijos Hauts-de-Seine (greta Paryžiaus) bei Nyderlandų Overig Groningen regionai.

Kita vertus, 24 NUTS 3 lygio regionų BVP vienam gyventojui nesiekė 30 proc. ES-28 vidurkio. Išskyrus šiaurės Vengrijos Nógrád regioną, visi šie regionai buvo Bulgarijoje (15) arba Rumunijoje (8).

BVP vienam gyventojui rodiklių pokyčiai 2008–2011 m.

Per finansų ir ekonomikos krizę BVP vienam gyventojui ES-28 sumažėjo nuo 25 000 PGS 2008 m. iki 23 500 PGS 2009 m. 2010 m. jis iš dalies atsigavo iki 24 400 PGS ir kurį laiką viršijo aukščiausią ikikrizinį lygį. 2011 m. BVP vienam gyventojui vidutiniškai buvo 25 100 PGS. Gana sparčiai besivystantys regionai, kurių BVP vienam gyventojui, palyginti su ES-28 vidurkiu, padidėjo daugiau nei 5,0 proc. punktais, 3 žemėlapyje pažymėti tamsiausiai. Šiame žemėlapyje matyti, kaip kito BVP vienam gyventojui 2008–2011 m. (palyginti su ES-28 vidurkiu).

3 žemėlapis. Bendrojo vidaus produkto
(BVP) vienam gyventojui, išreikšto perkamosios galios standartu
(PGS), pokytis pagal NUTS 2 lygio regionus 2008–2011 m. (1)
(2011 ir 2008 m. skirtumas procentiniais punktais; palyginti su ES-28 vidurkiu). Šaltinis - Eurostatas (nama_r_e2gdp)

Tikėtina, kad šalies ekonomikos stiprybė — svarbus regionų ekonominės veiklos rezultatų veiksnys.

Įdomu pažymėti, kad, nepaisant didelių BVP vienam gyventojui rodiklių skirtumų skirtinguose tos pačios ES valstybės narės regionuose, 2008–2011 m. ekonominė veikla kito pagal palyginti vienodą tendenciją. Iš kelių regionų sudarytose ES valstybėse narėse BVP vienam gyventojui augo sparčiau nei ES-28 vidurkis visuose Belgijos, Bulgarijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Lenkijos ir Slovakijos (išskyrus vieną regioną, kurio šis rodiklis augo taip pat, kaip ES) regionuose. BVP vienam gyventojui taip pat augo (palyginti su ES-28 vidurkiu) daugumoje Prancūzijos regionų. Kita vertus, visų Airijos, Graikijos, Ispanijos, Kroatijos, Nyderlandų, Portugalijos, Slovėnijos ir Jungtinės Karalystės regionų BVP vienam gyventojui sistemingai mažėjo (palyginti su ES-28 vidurkiu). Tokia pat padėtis buvo ir visuose Italijos regionuose, išskyrus Abruzzo ir Provincia Autonoma di Bolzano/Bozen.

Sparčiausiai augo Slovakijos ir Lenkijos sostinių ir pietvakarių Vokietijos regionų ekonomika.

2008–2011 m. BVP vienam gyventojui labiausiai augo (palyginti su ES-28 vidurkiu) Slovakijos ir Lenkijos sostinių regionuose: Bratislavský kraj ir Mazowieckie rodikliai išaugo atitinkamai 18,9 ir 17,3 proc. punkto. Dar devyniuose kituose regionuose BVP vienam gyventojui augo bent 10,0 proc. punktų daugiau nei ES-28 vidurkis: aštuoniuose Vokietijos regionuose (dauguma jų — pietų regione Bayern) ir Lenkijos Dolnośląskie regione, esančiame šalies pietvakariuose (didžiausias miestas – Vroclavas).

Sąrašo pabaigoje — 69 regionai, kurių BVP vienam gyventojui 2008–2011 m. krito bent 5,0 proc. punktais (palyginti su ES-28 vidurkiu). 20-ties šių regionų rodikliai sumažėjo bent 10,0 proc. punktų. Dauguma jų buvo Graikijoje (10 regionų) ir Jungtinėje Karalystėje (8 regionai), tačiau veikla taip pat stipriai sulėtėjo ir Ispanijos Illes Balears regione bei Nyderlandų Groningen regione.

Darbo našumas

Regioninėse sąskaitose darbo našumu laikoma bendroji pridėtinė vertė (EUR) bazinėmis kainomis vienam darbuotojui. 4 žemėlapyje pateikiami 2011 m. NUTS 2 lygio regionų darbo našumo rodikliai, palyginti su ES-28 vidurkiu. Jei regione dirba daug atvykstančiųjų darbuotojų, tikėtina, kad šių darbuotojų srautai bus dideli ir bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui bus mažesnė nei to regiono BVP vienam gyventojui rodiklis — kitaip tariant, tikėtina, kad nagrinėjant darbo našumą regionų skirtumai mažės. Būtų tiksliausia, jei regiono darbo našumo rodikliuose būtų atsižvelgiama į visą dirbtų valandų skaičių (o ne tik darbuotojų skaičių), tačiau šiuo metu kelios ES valstybės narės neturi tikslaus tokio rodiklio.

4 žemėlapis. Bendroji pridėtinė vertė
(BPV) bazinėmis kainomis vienam darbuotojui pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(ES-28 vidurkio proc. dalis, ES-28=100). Šaltiniai - Eurostatas (nama_r_e3vab95r2), (nama_gdp_c) ir (nama_r_e2em95hr2)

Finansinių paslaugų centruose darbo našumo rodikliai vieni didžiausių.

2011 m. didžiausia bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui buvo Inner London regione (kuriame taip pat didžiausias BVP vienam gyventojui). Palyginti didelis darbo našumas gali būti susijęs su veiksmingu darbo jėgos panaudojimu (be kitų gamybos veiksnių) arba dėl konkrečios ekonomikos įvairios veiklos derinio (kai kurios veiklos našumas yra didesnis). Pavyzdžiui, finansinių paslaugų sektorius ypač svarbos Londono ekonomikai ir šiai veiklai būdingas ypač didelis darbo našumas. Tiek Luxembourg (šiai analizei — vienas regionas), tiek Southern and Eastern Ireland (jam priklauso Dublinas) regionai, kurių specializacija yra finansinės paslaugos, pateko į pirmąjį dešimtuką pagal darbo našumo rodiklius. Kiti šio dešimtuko regionai — keturi Nyderlandų regionai (įskaitant sostinės regioną Noord-Holland, ESkonkurencingiausią regioną Utrecht, taip pat Groningen bei Zeeland regionus) ir sostinių regionai: Prancūzijos (Île de France), Belgijos (Région de Bruxelles-Capitale / Brussels Hoofdstedelijk Gewest) ir Švedijos (Stockholm).

2004 m. ir vėliau į ES įstojusiose valstybėse narėse darbo našumas mažesnis.

Nė vieno 2004 m. ir vėliau į ES įstojusių valstybių narių regiono bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui neviršijo ES-28 vidurkio. 2011 m. šių 13-os valstybių narių NUTS 2 lygio regionų didžiausia bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui (apie 80 proc. ES-28 vidurkio) buvo Kipre (šiai analizei — vienas regionas) ir dviejuose sostinių regionuose (Bratislavský kraj ir Praha).

2011 m. 45 NUTS 2 lygio regionų bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui buvo bent du kartus mažesnė nei ES-28 vidurkis. Daugiausia jų buvo rytų ir šiaurės Europoje, išskyrus Portugalijos Centro regioną. Visų Bulgarijos ir Vengrijos regionų, trijų Baltijos jūros regiono valstybių narių (visos trys šiai analizei sudaro po vieną regioną), visų Lenkijos ir Rumunijos regionų, išskyrus sostinių regionus Mazowieckie ir Bucureşti - Ilfov, keturių Čekijos regionų ir dviejų Slovakijos regionų darbo našumas nesiekė 50 proc. ES-28 vidurkio (4 žemėlapyje jie pažymėti šviesiausiai).

Pirminės namų ūkių pajamos

Pastaraisiais metais vis daugiau diskutuojama apie gyvenimo kokybę Europoje. Daugelis mano, kad nuo finansų ir ekonomikos krizės pradžios bendrasis gyvenimo lygis krinta, ypač dėl mažėjančio darbo užmokesčio, augančio nedarbo, papildomų socialinių ir kitų mokesčių naštos, mažesnių išmokų ir sparčiai augančių kainų (pvz., su energetika susijusių produktų).

5 žemėlapyje apžvelgiama informacija apie pirmines pajamas vienam 26-ių valstybių narių NUTS 2 lygio regionų gyventojui (Kroatijos ir Maltos duomenų neturima). 2011 m. pirminės pajamos buvo nuo 32 600 PGVS Inner London regione (Jungtinė Karalystė) iki 3 200 PGVS Rumunijos Nord-Est regione (santykis 10,2:1). Taigi, didžiausios ir mažiausios verčių regionai buvo tie patys, kurių BVP vienam gyventojui irgi buvo didžiausias ir mažiausias.

5 žemėlapis. Asmeninių namų ūkių pirminės pajamos perkamosios galios vartojimo standartais
(PGVS) pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(PGVS vienam gyventojui). Šaltiniai - Eurostatas (nama_r_ehh2inc) ir (nama_inc_c)

Dideli pirminių pajamų rodikliai pietų Vokietijoje, sostinėse ir aplink jas.

13-os regionų pirminės pajamos vienam gyventojui 2011 m. buvo bent 25 000 PGVS. Dauguma jų (aštuoni) buvo Vokietijoje, įskaitant antrąjį pagal šį rodiklį regioną — Oberbayern (be jo, tik vieno kito regiono pirminės pajamos vienam gyventojui viršijo 30 000 PGVS). Septyni kiti Vokietijos regionai daugiausia buvo šalies pietuose, išskyrus Hamburg. Be Inner London, kiti keturi ne Vokietijos regionai, kurių pirminės pajamos vienam gyventojui buvo bent 25 000 PGVS, buvo du regionai, supantys Belgijos sostinę (Prov. Vlaams-Brabant ir Prov. Brabant Wallon), Prancūzijos sostinės regionas Île de France (trečiasis pagal pirmines pajamas vienam gyventojui) ir Luxembourg (šiuo analizės lygiu — vienas regionas). Kaip ir BVP vienam gyventojui atveju, vienas iš labiausiai į akis krintančių 5 žemėlapio aspektų — palyginti dideli pirminių pajamų vienam gyventojui rodikliai yra sostinių arba aplinkiniuose regionuose.

Mažiausi rodikliai — 40 NUTS 2 lygio regionų, kurių pirminių pajamų vienam gyventojui rodikliai nesiekė 10 000 PGVS (naujausi Prancūzijos užjūrio regiono Guyane duomenys yra 2009 m.). 2011 m. 9 iš 10 ES regionų, kurių pirminių pajamų vienam gyventojui rodikliai mažiausi, buvo Bulgarijoje ir Rumunijoje. 10-asis regionas — Latvija (šiai analizei laikomas vienu regionu). Kiti 30 regionų, kurių pirminių pajamų vienam gyventojui rodikliai nesiekė 10 000 PGVS, buvo dvi Baltijos jūros regiono valstybės narės (jos taip pat šiuo atveju sudaro po vieną regioną), kiti Bulgarijos ir Rumunijos regionai, keli Vengrijos ir Lenkijos regionai ir vienas Slovakijos regionas. Į šią grupę taip pat pateko po du Graikijos ir Portugalijos regionus, nes dėl finansų ir ekonomikos krizės pajamos šiose šalyse smarkiai sumažėjo.

Disponuojamosios pajamos

2 grafike pateikiama informacijos apie asmeninių namų ūkių disponuojamąsias pajamas, t. y. pajamas, kurias gyventojai gali taupyti ar išleisti (sumokėję mokesčius ir socialinės apsaugos įmokas ir gavę jiems priklausančias socialines išmokas). 2011 m. didžiausias (23 800 PGVS) disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklis buvo Liuksemburge (šiai analizei — vienas regionas). Šiek tiek mažesni buvo Oberbayern (Vokietija) ir Inner London (Jungtinė Karalystė) rodikliai. Šie trys regionai buvo vieninteliai ES, kurių disponuojamosios pajamos vienam gyventojui 2011 m. viršijo 23 000 PGVS.

2011 m. didžiausias disponuojamųjų pajamų rodiklis buvo Liuksemburge.

Liuksemburgo disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklis 5,5 karto viršijo Rumunijos Nord-Est regiono rodiklį (4 300 PGVS). Taigi, palyginti su atitinkamu pirminių pajamų santykiu, skirtumas sumažėjo beveik du kartus, nes didžiausių ir mažiausių pirminių pajamų vienam gyventojui regionų rodikliai skyrėsi santykiu 10,2:1. Iš tiesų daugumoje regionų dėl valstybės įsikišimo (perskirstymo) disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklis paprastai mažesnis nei atitinkama pirminių pajamų vienam gyventojui vertė. Tai ypač ryšku regionuose, kurių gyventojai gauna didelį darbo užmokestį (dažnai tai yra sostinės), nes mokesčiai ir socialinės apsaugos įmokos paprastai didėja didėjant pajamoms.

2 grafikas. Asmeninių namų ūkių disponuojamosios pajamos perkamosios galios vartojimo standartais
(PGVS) pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(PGVS vienam gyventojui). Šaltinis - Eurostatas (nama_r_ehh2inc)

2 grafike matyti, kad sostinių disponuojamųjų pajamų rodikliai dažnai didžiausi, nors ši tendencija nėra tokia ryški ES valstybėse narėse, kurių šis rodiklis apskritai yra didelis. Belgijos ir Vokietijos sostinių regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodikliai nesiekė šalies vidurkio, o Austrijos rodiklis buvo jam artimas. Ispanijos, Italijos, Nyderlandų ir Suomijos sostinių regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodikliai buvo didesni nei šalies vidurkis, nors bent vieno kito kiekvienos iš šių šalių regiono rodikliai buvo didesni nei sostinių.

Daugumos ES valstybių narių regionuose (išskyrus sostinių regionus) disponuojamosios pajamos pasiskirsto palyginti tolygiai.

Išskyrus sostinių regionus, visuose tos pačios ES valstybės narės regionuose disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklių pasiskirstymo intervalas paprastai buvo palyginti siauras. Tai ypač aiškiai matyti Austrijoje ir Šiaurės valstybėse narėse — jų rodikliai pasiskirstę gana tolygiai. Didžiausi tos pačios ES valstybės narės regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklių skirtumai (ir vėl — neįskaitant sostinių regionų) buvo Prancūzijoje ir Italijoje. Prancūzijos padėtį bent iš dalies galima paaiškinti palyginti mažais jos užjūrio regionų rodikliais, o Italijos — dideliais pajamų skirtumais šalies šiaurės ir pietų regionuose.

Palyginus pirmines pajamas ir disponuojamąsias pajamas matyti, kad valstybės įsikišimas dažnai turi išlyginamąjį poveikį ir turtingų bei skurdžių regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui skirtumai mažesni. Pavyzdžiui, Belgijos palyginti turtingo regiono Prov. Vlaams-Brabant gyventojų pirminės pajamos vienam gyventojui sumažėjo 7 100 PGVS, o Prov. Hainaut regiono (buvęs angliakasybos, geležies ir plieno pramonės centras) gyventojų pirminės pajamos mažėjo vidutiniškai 1 900 PGVS. Panaši padėtis buvo Italijoje (pajamos perskirstomos iš šiaurės regionų į pietų regionus), taip pat Ispanijoje (daugiausia į kaimo vietoves centrinėje ir vakarinėje šalies dalyje), Jungtinėje Karalystėje (į buvusius pramonės centrus ir atokius vakarinius regionus) ir Vokietijoje, Vengrijoje bei Lenkijoje (į rytinius šių šalių regionus).

Daugumoje NUTS 2 lygio regionų disponuojamosios pajamos vienam gyventojui buvo mažesnės nei pirminės pajamos vienam gyventojui, tačiau 51 regiono socialinės išmokos ir kiti pervedimai tiek paveikė disponuojamąsias pajamas vienam gyventojui, kad šios viršijo pirmines pajamas. Tokia padėtis susiklostė visuose 13, išskyrus vieną (Notio Aigaio), Graikijos regionuose, septyniuose Jungtinės Karalystės regionuose ir šešiuose Lenkijos regionuose, taip pat šiai kategorijai priskiriama po penkis Bulgarijos, Portugalijos ir Rumunijos regionus, keturi Vengrijos regionai, du Vokietijos regionai ir po vieną Airijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Slovakijos regioną.

Dėmesio centre — regionai:

Mazowieckie (PL12), Lenkija

Karaliaus rūmų aikštė Varšuvoje
Iš visų ES-28 NUTS 2 lygio regionų disponuojamosios pajamos vienam gyventojui 2008–2011 m. labiausiai išaugo Lenkijos sostinės regione. Kiekvieno šio regiono gyventojo disponuojamosios pajamos vidutiniškai padidėjo 2 600 PGVS.
Tarp trijų ES regionų, kurių šis rodiklis išaugo labiausiai, buvo dar vienas Lenkijos regionas (Śląskie). Apskritai, 14-os (iš 16) Lenkijos NUTS 2 lygio regionų pajamos didėjo bent 1 000 PGVS.
© Fotografija: Shalom Alechem

Disponuojamosios pajamos labiausiai augo Lenkijoje ir Vokietijoje.

6 žemėlapyje parodoma, kaip keitėsi disponuojamosios pajamos vienam gyventojui NUTS 2 lygio regionuose 2008–2011 m. Reikėtų pažymėti, kad Kroatijos, Kipro, Maltos ir Prancūzijos užjūrio regionų informacijos neturima. Ryškiausia šio žemėlapio tendencija — palyginti daug išaugę disponuojamųjų pajamų rodikliai Vokietijoje ir Lenkijoje, kurias finansų ir ekonomikos krizė paveikė mažiausiai iš visų ES valstybių narių. Didžiausias augimas NUTS 2 lygio regionuose, kurių duomenų turima, buvo Lenkijos sostinės regione Mazowieckie.

6 žemėlapis. Asmeninių namų ūkių disponuojamųjų pajamų pokytis perkamosios galios vartojimo standartais
(PGVS) pagal NUTS 2 lygio regionus 2008–2011 m. (1)
(2008–2011 m. skirtumas, PGVS vienam gyventojui). Šaltinis - Eurostatas (nama_r_ehh2inc)

Be Vokietijos ir Lenkijos regionų, tik Bulgarijos regione Yugoiztochen ir Vengrijos, Slovakijos bei Suomijos sostinių regionuose disponuojamosios pajamos 2008–2011 m. padidėjo bent 1 500 PGVS (žemėlapyje jie pažymėti tamsiausiai).

Visuose Graikijos regionuose, išskyrus vieną, disponuojamosios pajamos sumažėjo daugiau nei 1 000 PGVS.

2008–2011 m. 29-iuose ES-28 regionuose disponuojamosios pajamos sumažėjo daugiau nei 1 000 PGVS (6 žemėlapyje šie regionai pažymėti šviesiausiai). Labiausiai šie rodikliai mažėjo kai kuriose labiausiai finansų ir ekonomikos krizės paveiktose ES valstybėse narėse: beveik visuose Graikijos regionuose (išskyrus Notio Aigaio), Jungtinėje Karalystėje (aštuoniuose regionuose, įskaitant Inner ir Outer London), Ispanijoje (keturiuose regionuose) ir Airijos bei Rumunijos sostinių regionuose.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

ES regioninių sąskaitų rengimo metodika nustatyta Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemoje (ESS). 1995 m. ESS visiškai atitinka pasaulines nacionalinių sąskaitų rengimo gaires — 1993 m. nacionalinių sąskaitų sistemą (1993 m. NSS). 2008 m. tarptautiniu mastu susitarus dėl atnaujintos NSS versijos ESS taip pat patikslinta. Patikslintas variantas pateiktas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje (Nr. 549/2013). Daugiau informacijos apie perėjimą nuo 1995 m. ESS prie 2010 m. ESS pateikiama Eurostato svetainėje (anglų k.).

Rodiklių apibrėžimai

Bendrasis vidaus produktas (BVP) — pagrindinis nacionalinių sąskaitų rodiklis, apibendrinantis šalies ar regiono ekonominę padėtį. Jį galima apskaičiuoti taikant skirtingus metodus: produkcijos metodą, išlaidų metodą ir pajamų metodą. Tačiau regionų lygmeniu išlaidų metodas netinka, nes norint jį taikyti reikia įvertinti regiono eksportą ir importą, o ES valstybėse narėse tai neįmanoma.

Asmeninių namų ūkių pirminės pajamos gaunamos tiesiogiai iš rinkos sandorių. Šiai kategorijai paprastai priskiriamos apmokamo darbo ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamos ir pajamos iš palūkanų, dividendų ir rentos. Mokėtinos palūkanos ir renta įrašomos kaip neigiami straipsniai.

Disponuojamosios pajamos gaunamos iš pirminių pajamų, prie jų pridėjus visas socialines išmokas ir piniginius pervedimus (valdžios sektoriui perskirsčius) ir atėmus pajamų ir turto mokesčius bei socialines įmokas ir panašius pervedimus, t. y. šios pajamos yra gyventojų tiesiogiai turimi ištekliai.

Perkamosios galios paritetai

Regiono BVP nustatomas naudojant to regiono (šalies) valiutą. Kad BVP būtų lengviau lyginti, jį galima paversti bendra valiuta, pvz., perskaičiuoti eurais arba doleriais.

Valiutos kursai aprėpia daug veiksnių, susijusių su valiutų rinkų pasiūla ir paklausa, pvz., tarptautinę prekybą, infliacijos prognozes ir palūkanų normų diferencialus. Tačiau valiutos kursai neatspindi visų įvairių šalių kainų lygio skirtumų. Todėl BVP gali būti perskaičiuojamas taikant perskaičiavimo koeficientus, vadinamus perkamosios galios paritetais (PGP), ir paverčiamas sutartine bendra „valiuta“, vadinama perkamosios galios standartu (PGS). Taip galima lyginti skirtingų nacionalinių valiutų perkamąją galią. Net valiutos sąjungoje, kaip antai euro zonoje, bendros valiutos perkamoji galia skirtingose šalyse skiriasi, priklausomai nuo kainų lygio tose šalyse.

Apskritai, vietoje euru pagrįstų eilučių pasirinkus PGS, skirtumai paprastai išlyginami, nes regionuose, kurių BVP vienam gyventojui eurais labai didelis, paprastai taip pat gana didelės kainos (pvz., centrinėje Paryžiaus ar Londono dalyje pragyvenimo išlaidos paprastai didesnės nei ES kaimo vietovėse). Apskaičiuojant BVP vienam gyventojui ne pagal euro eilutes, o pagal PGS eilutes, regionų reitingas gali labai skirtis.

Aplinkybės

Ekonominio vystymosi vertinimas

Paprastai ekonominis vystymasis išreiškiamas BVP, o kalbant apie regionus šį rodiklį galima naudoti makroekonominei veiklai ir augimui vertinti ir skirtingiems regionams palyginti. BVP taip pat politiškai reikšmingas rodiklis, nes jis labai svarbus nustatant, kiek kiekviena ES valstybė narė turėtų prisidėti prie ES biudžeto, be to, trejų metų BVP vidurkiai naudojami sprendžiant, kuriems regionams turėtų būti suteikta ES struktūrinių fondų parama.

BVP vienam gyventojui taip pat dažnai laikomas sąlyginiu bendrojo gyvenimo lygio rodikliu. Vis dėlto politinėse diskusijose negalima remtis vien BVP, nes taip neatsižvelgiama į tokius aspektus kaip aplinkosauginis tvarumas ar socialinė įtrauktis, kurie vis dažniau įvardijami kaip svarbūs gyvenimo kokybės veiksniai.

Šiam klausimui buvo skirtos kelios tarptautinės iniciatyvos, pvz., 2009 m. rugpjūčio mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą „BVP ir kiti rodikliai: pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (COM(2009) 433 galutinis). Šiame komunikate pateikiami įvairūs BVP rodiklių tobulinimo ir papildymo veiksmai. Pažymėta, kad BVP neabejotinai reikėtų papildyti ekonomikos, socialinių ir aplinkos sričių, nuo kurių labai priklauso gyventojų gerovė, statistiniais duomenimis. Naujausios išsamios informacijos apie šiuos papildomus rodiklius pateikiama Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Progress on ‘GDP and beyond’ actions“ (anglų k.) (SWD(2013) 303 final), kuriame patvirtinama, kad visuomenei svarbūs platesnio masto BVP rodikliai, taip pat ir rengiami regionų bei vietos lygmenimis.

Ekonominė politika

Kaip pažymėta įžanginiame straipsnyje, ES regioninė politika skirta solidarumui ir sanglaudai skatinti, kad kiekvienas regionas galėtų išnaudoti visą savo potencialą, didinti konkurenciją ir užimtumą, o skurdesnių regionų gyvenimo lygis kuo greičiau priartėtų prie ES vidurkio.

Regionų skirtumai gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, įskaitant atokumą ar mažą gyventojų tankį, socialinius ir ekonominius pokyčius ar ankstesnių ekonominių sistemų palikimą. Šie skirtumai gali išryškėti, be kita ko, įvairiopu socialiniu nepritekliumi, nekokybiška sveikatos apsauga ar švietimu, dideliu nedarbu ar netinkama infrastruktūra.

ES regionine politika siekiama remti platesnio masto strategiją „Europa 2020“, kuria skatinamas tvarus augimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Iš tiesų regioninės politikos finansinėmis priemonėmis investuojama visuose ES regionuose, atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ tikslus. Ypač stengiamasi remti įvairias iniciatyvas, skirtas ekonominės veiklos rezultatams didinti/gerinti, pvz., inovacijų ir mokslinių tyrimų, tvaraus vystymosi ir palankių sąlygų imtis smulkaus verslo sudarymo iniciatyvas.

Daugiau nei trečdalis ES biudžeto skirta sanglaudos politikos priemonėms, kuriomis siekiama pašalinti ES ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus, pvz., padedant restruktūrizuoti merdinčias pramonines zonas ar įvairinti žemės ūkio vietoves. Šia veikla ES regioninės politikos priemonėmis siekiama, kad regionai taptų konkurencingesni, skatinamas ekonomikos augimas ir naujos darbo vietos. ES regioninė politika — tai investicijų politika, kuria remiamas užimtumas, konkurencingumas, ekonomikos augimas, geresnė gyvenimo kokybė ir tvarus vystymasis. Šiomis investicijomis padedama siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų ir išreiškiamas ES solidarumas su mažiau išsivysčiusiomis šalimis ir regionais, nes daugiausia paramos skiriama šalims, regionams ir ekonomikos sektoriams, kur šios paramos poveikis būtų didžiausias.

2014–2020 m. laikotarpio ES sanglaudos politikos pakraipa pakito (anglų k.), kad daugiausia dėmesio būtų skiriama ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų kūrimui. 2014–2020 m. ES iš viso į Europos regionus investuos 351 mlrd. EUR. Investicijos bus skiriamos visiems regionams, tačiau pertvarkius politiką paramos dydis varijuos pagal naują regionų skirstymą:

mažiau išsivystę regionai (BVP < 75 proc. ES-27 vidurkio);
pereinamojo laikotarpio regionai (BVP 75 proc. – 90 proc. ES-27 vidurkio) ir
labiau išsivystę regionai (BVP > 90 proc. ES-27 vidurkio).

ES regionine politika siekiama padėti regionams išnaudoti visas galimybes didinti konkurencingumą ir skurdžiausių regionų gyvenimo lygio rodiklius, kad jie kuo labiau priartėtų prie ES vidurkio (šis procesas vadinamas konvergencija). Regionine ekonomine politika siekiama skatinti investuoti į regionus: gerinamas prieinamumas ir kokybiškų paslaugų pasiūla, geriau saugoma aplinka. Taip skatinamos inovacijos ir verslumas, kuriamos naujos darbo vietos ir mažinama nelygybės apraiškų, kaip antai socialinis nepriteklius, prastas būstas, švietimas ir sveikatos apsauga, didesnis nedarbas ar netinkama infrastruktūra.