Archive:Regionų demografinė statistika

2013 m. vasario mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė.

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) regionų demografinė struktūra ir tendencijos. Dauguma duomenų susiję su padėtimi 2011 m. 2011 m. ES-27 buvo apie 503,0 mln. gyventojų, t. y. 1,2 mln. (0,2 proc.) daugiau nei 2010 m. ES-27 gyventojų skaičius augo nuolat nuo tada, kai 1961 m. pradėtos rengti šių duomenų laiko eilutės, tačiau nuo 9-tojo dešimtmečio pradžios augimas sulėtėjo. Šis sulėtėjimas glaudžiai susijęs su natūralia gyventojų skaičiaus kaita (rodiklis, gaunamas iš bendrojo gimusių kūdikių skaičiaus atėmus bendrąjį mirties atvejų skaičių), nes daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių labai sumažėjo gimstamumas, o tikėtina gyvenimo trukmė nuolat ilgėja. Kai kuriose vietovėse šį reiškinį kompensavo grynoji migracija, todėl ES-27 bendrasis gyventojų skaičius toliau auga.

1 žemėlapis. Gyventojų tankis pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (1)
(gyventojų skaičius 1 km2). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_d3dens), (demo_pjan) ir (cpc_agmain)

2 žemėlapis. Gyventojų skaičiaus pokytis pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (1)
(tūkstančiui gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

3 žemėlapis. Natūrali gyventojų kaita pagal NUTS 3 lygio regionus 2011 m. (1)
(tūkstančiui gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

4 žemėlapis. Grynoji migracija
(įskaitant statistinį koregavimą) pagal NUTS 3 lygio regionus 2010 m. (1)
(tūkstančiui gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_gind3) ir (demo_gind)

5 žemėlapis. Bendrasis gimstamumas pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(gyvų gimusių kūdikių skaičius vienai moteriai). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_frate2) ir (demo_frate)

1 grafikas. Kūdikių mirtingumas pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1)
(tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_minfind) ir (demo_minfind)

6 žemėlapis. Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (vyr.) pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1) (metais).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_mlifexp) ir (demo_mlexpec)

7 žemėlapis. Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (mot.) pagal NUTS 2 lygio regionus 2011 m. (1) (metais).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_mlifexp) ir (demo_mlexpec)

2 grafikas. Gyventojai pagal plačias amžiaus grupes ir NUTS 3 lygio regionus (2012 m. sausio 1 d.) (1)
(visų gyventojų skaičiaus proc.). Šaltinis – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3)

8 žemėlapis. Išlaikomo jaunimo ir darbingo amžiaus gyventojų santykis pagal NUTS 3 lygio regionus 2012 m. sausio 1 d. (1) (proc.). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3) ir (demo_pjanind)

9 žemėlapis. Išlaikomų vyresnio amžiaus gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis pagal NUTS 3 lygio regionus 2012 m. sausio 1 d. (1)
(proc.). Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_pjanaggr3) ir (demo_pjanind)

Artimiausiais dešimtmečiais ES vykstantys demografiniai pokyčiai turės didelės įtakos demografiniams modeliams, nes dėl nuosekliai mažo gimstamumo ir ilgėjančios tikėtinos gyvenimo trukmės gyventojai senės. Ši tendencija vis ryškesnė ES regionuose ir ateityje tikriausiai turės didelės įtakos labai įvairioms politikos sritims, mokyklinio amžiaus gyventojams, sveikatos priežiūrai, darbo jėgos struktūrai, socialinei apsaugai, socialinio draudimo klausimams, valstybės finansams ir pan.

Svarbiausi statistiniai rezultatai

Gyventojų skaičius ir tankis

2009 m. ES-27 valstybių narių gyventojų skaičius viršijo 500 mln., o 2012 m. pradžioje pasiekė 503,7 mln. Apskaičiuota, kad 2011 m. ES-27 gyventojų tankis buvo 117 gyventojų viename kvadratiniame kilometre (117 / 1 km²).

1 žem. matyti, kad NUTS 3 lygio regionai, kuriems priskiriamos sostinės, ir jų kaimyniniai regionai iš esmės yra tankiausiai apgyvendinti Europoje. Tankiausiai apgyvendintas yra Paris regionas (Prancūzija) (2011 m. 21 464 /1 km²), t. y. vidutiniškai daugiau nei 2 kartus daugiau nei antroje ir trečioje vietoje pagal tankį esančiuose regionuose: Inner London - West regione (2010 m. 10 374 / 1 km²) ir Inner London - East regione (2010 m. – 9 311). Dar septyniuose NUTS 3 lygio regionuose gyventojų tankis viršijo 5 000 / 1 km²: Hauts-de Seine, Seine-Saint-Denis ir Val-de-Marne (visi šalia Paris, Prancūzija); Bucuresti (Rumunijos sostinės regionas); Arrondissement de Bruxelles-Capitale/Arrondissement van Brussel-Hoofdstad (Belgijos sostinės regionas); Ciudad Autónoma de Melilla (Ispanijos užjūrio teritorija); ir Portsmouth (Jungtinė Karalystė, 2010 m. duomenys).

Paprastai ES valstybių narių sostinės regionuose gyventojų tankis yra didžiausias. Šios tendencijos neatitinka tik keturios šalys: Vokietija (tankiausiai gyvenamas regionas yra München, Kreisfreie Stadt), Ispanija (Ciudad Autónoma de Melilla), Italija (Napoli) ir Portugalija (Grande Porto).

Rečiausiai apgyvendinti NUTS 3 lygio regionai dažniausiai buvo atokiose ES vietovėse. Remiantis 11 regionų pateiktais duomenimis, 2010 ar 2011 m. jų gyventojų tankis nesiekė 10 / 1 km²: trys iš jų yra Suomijoje (Lappi, Kainuu ir Pohjois-Karjala), trys Švedijoje (Norrbottens län, Jämtlands län ir Västerbottens län), trys Jungtinės Karalystės šiaurės vakarų dalyje (Lochaber, Skye and Lochalsh, Arran and Cumbrae, Argyll and Bute; Caithness and Sutherland, Ross and Cromarty; Eilean Siar (Western Isles)), vienas šiaurės vidurio Ispanijos dalyje (Soria) ir vienas iš Prancūzijos užjūrio regionų (Guyane). Mažiausias regioninis gyventojų tankis ES-27 buvo Lappi regione (šiauriausias Suomijos regionas) – 2,0 / 1 km² 2011 m.

Iš ELPA šalių, kurių duomenys pateikti 1 žem., tankiausiai apgyvendintas buvo Basel-Stadt regionas (Šveicarija): 2011 m. jo gyventojų tankis pakilo truputį virš 5 000. Pagal šį rodiklį jis tapo vienuoliktu tankiausiai apgyvendintu regionu iš parodytųjų 1 žem. Dar dvejuose ELPA regionuose gyventojų tankis viršijo 1 000 / 1 km²: Oslo (Norvegija) ir Genève (Šveicarija). Septynių Norvegijos 3 lygio regionų gyventojų tankis 2011 m. nesiekė 10,0 / 1 km², bet rečiausiai apgyvendintas ELPA regionas buvo Landsbyggð Islandijoje (kaimo vietovė netoli Greater Reykjavík regiono), kur 2011 m. 1 km² vidutiniškai teko po vieną gyventoją. Tai mažiausias iš visų 1 žem. pateiktų rodiklių.

Tarp narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių didžiausias gyventojų tankis buvo Istanbul regione (Turkija): apie 2 518 / 1 km² (2010 m.), o Kroatijos sostinės regionas (Grad Zagreb) buvo vienintelis, kurio rodiklis viršijo 1 000 / 1 km² (2011 m.). Turkijos sostinės regiono Ankara gyventojų tankis 2010 m. buvo palyginti mažas (192 / 1 km²) ir tarp 3 lygio Turkijos regionų buvo tik aštuntoje vietoje, o buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos didžiausias gyventojų tankis buvo sostinės regione Skopski (2011 m. 334 / 1 km²). Rečiausiai apgyvendintas narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių regionas (taip pat vienintelis, kurio gyventojų tankis nesiekė 10 / 1 km²) buvo Licko-senjska županija (9,0 / 1 km²) regionas, esantis gana kalnuotoje Kroatijos kaimo vietovėje į šiaurę nuo Zadaro.

Gyventojų skaičiaus pokytis

Šį rodiklį sudaro dvi dedamosios: natūrali kaita ir grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) (toliau – grynoji migracija, daugiau informacijos „Duomenų šaltiniai ir turimi duomenys“]). 2–4 žem. pateikiamas bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklis ir dvi jo dedamosios. Dažniausiai naudojama 2011 m. NUTS 3 lygio regionų informacija (skirtumas tarp gyventojų skaičiaus 2012 m. sausio 1 d. ir 2011 m. sausio 1 d.). Kad būtų galima palyginti, šie trys rodikliai (bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio duomenys ir minėtos dedamosios) pateikiami kaip apytikslės normos vienam tūkstančiui gyventojų. Žemėlapiuose matyti skirtingos bendro gyventojų skaičiaus pokyčio tendencijos dėl teigiamos arba neigiamos natūralios kaitos (3 žem.) kartu su teigiama arba neigiama grynąja migracija (4 žem.).

Nuo 1960 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. bendrasis ES-27 gyventojų skaičius padidėjo 101,1 mln., t. y. vidutinis metinis augimo tempas buvo 4,3 vienam tūkstančiui gyventojų. Per minėtą laikotarpį augimo tendencija buvo nuosekli, nors dviejų minėtų dedamųjų raida gana stipriai skyrėsi. Natūrali kaita didžiausią (3,6 mln. daugiau gimusių nei mirusių) rodiklį pasiekė 1964 m., o po to gana nuosekliai krito ir 2003 m. beveik susilygino (gimusių kūdikių buvo 106 835 daugiau). Vėliau padėtis šiek tiek pagerėjo ir 2011 m. ES-27 gyventojų natūralios kaitos rodiklis buvo padidėjęs (407 523). O grynoji migracija 7-tąjį dešimtmetį buvo gana tolygi visoje ES-27: metiniai šio dešimtmečio rodikliai rodo, kad šešerius metus daugiau žmonių išvyko iš ES-27 nei į ją atvyko. Per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius ES-27 vidaus migracija buvo gana vangi. 1992 m. pirmą kartą nuo tada, kai 1961 m. pradėtos rengti šių duomenų laiko eilutės, grynoji migracija viršijo natūralų ES-27 gyventojų prieaugį. 2002–2007 m. ši tendencija buvo ryškesnė grynajai migracijai pasiekus ypač didelį rodiklį (2003 m. ji sudarė 95,0 proc. bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio). Tačiau 2007 m. pasiekusi gana didelį rodiklį grynoji migracija (palyginti su bendruoju gyventojų skaičiaus pokyčiu) 2008–2011 m. mažėjo. 2011 m. ES-27 gyventojų skaičius padidėjo 2,6 / 1 000 gyventojų. Apytikslė grynosios migracijos norma buvo 1,8 / 1 000 gyventojų, o apytikslė natūralaus prieaugio norma – 0,8 / 1 000 gyventojų.

Nors 2011 m. ES-27 gyventojų skaičius apskritai toliau augo, skirtingose valstybėse narėse gyventojų skaičiaus pokyčiai buvo netolygūs. Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. gyventojų skaičius didėjo 19-oje valstybių narių. Labiausiai – 474 000 – gyventojų skaičius (absoliučiaisiais dydžiais) augo Jungtinėje Karalystėje. Antroje vietoje Prancūzija (333 000), trečioje – Italija (194 000). Tik šiose valstybėse narėse gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000. Didžiausios apytikslės bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio normos nustatytos Kipre (padidėjimas 26,2 / 1 000 gyventojų) ir Liuksemburge (24,7). Toliau sąraše pagal šį rodiklį Belgija (8,5), Jungtinė Karalystė (7,6) ir Švedija (7,1).

Vertinant ES valstybių narių rodiklius absoliučiaisiais dydžiais, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. bendro gyventojų skaičiaus didžiausias sumažėjimas buvo kur kas mažesnis nei didžiausias padidėjimas. Labiausiai (beveik 58 000) sumažėjo Rumunijos gyventojų skaičius, taip pat mažėjo Baltijos jūros regiono valstybių narių, Bulgarijos, Portugalijos, Vengrijos ir Graikijos rodikliai. Didžiausia apytikslė neigiama bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio norma buvo Latvijoje (-16 / 1 000 gyventojų) ir Lietuvoje (-14,8 / 1 000 gyventojų). Šių šalių rodikliai beveik tris kartus viršijo Bulgarijos rodiklius (-5,7).

2 žemėlapyje parodytuose NUTS 3 lygio ES-27 regionuose 2011 m. gyventojų skaičius didėjo beveik tiek pat regionų (697), kiek ir sumažėjo (576). Septynių regionų gyventojų skaičius nekito, o 14 Jungtinės Karalystės regionų duomenų negauta. Sparčiausiai gyventojų daugėjo daugumoje Belgijos regionų, rytų Airijoje, vakarų ir pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, Liuksemburge ir pietų Švedijoje, taip pat keliuose Ispanijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės regionuose. ES-27 vidurkį apytikslė gyventojų skaičiaus augimo norma taip pat viršijo daugumoje Nyderlandų ir Maltos regionų. Gyventojų skaičius ypač sparčiai mažėjo vidurio ir rytų Europos regionuose, pvz., kai kuriose Bulgarijos teritorijos dalyse, rytų Vokietijoje, Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, centrinėje Austrijos dalyje, Vengrijoje ir Rumunijoje. Taip pat gyventojų mažėjo Graikijos bei Portugalijos žemyninės teritorijos dalyse, beveik visoje Ispanijoje, pietų Italijoje, rytų Suomijoje ir vakarinėje Jungtinės Karalystės pakrantėje.

Iš 30-ties NUTS 3 lygio regionų, kuriuose apytikslės bendro gyventojų skaičiaus pokyčio normos didžiausios, buvo po devynis Vokietijos ir Jungtinės Karalystės regionus. Vokietijoje nustatyti du regionai, kurių gyventojų skaičius auga sparčiausiai: Münster, Kreisfreie Stadt (41,8 / 1 000 gyventojų) ir Darmstadt, Kreisfreie Stadt (31,7 / 1 000 gyventojų). Trečioje vietoje pagal gyventojų skaičiaus augimą (santykiniais dydžiais) buvo kaimyninis Rumunijos sostinės regionas Ilfov (31,5 / 1 000 gyventojų).

Iš 30-ties NUTS 3 lygio regionų, kuriuose apytikslės bendro gyventojų skaičiaus pokyčio normos mažiausios, buvo 11 Vokietijos regionų, devyni Lietuvos regionai, po keturis Bulgarijos ir Latvijos regionus ir po vieną Graikijos ir Vengrijos regioną. Labiausiai (santykiniais dydžiais) sumažėjo Šiaulių apskrities ir Utenos apskrities gyventojų skaičius. 2011 m. bent 20,0 / 1 000 gyventojų šis rodiklis mažėjo tik dar dviejuose Lietuvos regionuose (Alytaus apskrityje ir Tauragės apskrityje) ir viename Latvijos regione (Latgale).

2011 m. ne ES šalyse, kurių duomenys pateikti, buvo ryškesnė (nei ES-27) teigiama gyventojų skaičiaus pokyčio tendencija, nustatyta 107 regionuose (o gyventojų skaičius mažėjo 53 regionuose). 2011 m. visų ELPA šalių gyventojų skaičius didėjo, labiausiai (tiek absoliučiaisiais, tiek santykiniais dydžiais) Norvegijoje ir Šveicarijoje. Sparčiausias (santykinis) augimas ELPA regionuose buvo Oslo (Norvegijos sostinės regionas) ir Freiburg (vakarų Šveicarija). 2011 m. gyventojų skaičius mažėjo tik dvejuose ELP A regionuose: Landsbyggð (Islandija) ir Uri (centrinė Šveicarija).

Narystės siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse padėtis nebuvo tokia tolygi: Kroatijoje ir Serbijoje gyventojų skaičius mažėjo, o Turkijoje sparčiai augo. Nepaisant bendro gyventojų skaičiaus augimo lygio (13,5 / 1 000 gyventojų), mažesnio tik nei Kipre ir Liuksemburge (tarp valstybių narių), Turkijos regionų rodikliai buvo labai įvairūs: 2010 m. apytikslė gyventojų skaičiaus augimo norma buvo nuo žemos -79,6 / 1 000 gyventojų Tunceli regione (rytų Turkija) iki aukštos 109,1 / 1 000 gyventojų Bilecik regione (dalis tankiai gyvenamo Marmara regiono šiaurės vakarų Turkijoje).

3 žem. parodyta natūrali gyventojų kaita (daugiausia 2011 m. duomenys). Duomenys pasiskirstę panašiai kaip 2 žemėlapyje. Beveik visuose neigiamo bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio regionuose natūrali gyventojų kaita taip pat buvo neigiama. Ryškūs skirtumai pastebėti daugelyje pietvakarių Prancūzijos ir šiaurės Italijos regionų ir didžiojoje Bavarijos (Vokietija) dalyje – juose bendras gyventojų skaičius augo nepaisant neigiamos natūralios kaitos. Panaši padėtis buvo pietų Norvegijoje.

Tik šiek tiek daugiau nei trečdalis (467) visų NUTS 3 lygio ES regionų (1 280) nurodė, kad 2011 m. jų gimimų rodiklis viršijo mirčių rodiklį. Priešinga padėtis buvo 801 regione. Dvylikoje regionų šie rodikliai buvo lygūs. Teigiamos apytikslės natūralios kaitos normos buvo visoje Airijoje, daugelyje tankiai apgyvendintų (užstatytų) Beniliukso, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės teritorijų dalių (2010 m. duomenys), beveik visoje Čekijoje ir Lenkijoje. Priešinga – ryški neigiama natūralios kaitos tendencija – buvo visuose Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos (išskyrus sostinės Vilniaus apskrities regioną) ir Vengrijos regionuose, daugelyje Rumunijos regionų, (rytų) Vokietijoje, šiaurės vakarų Ispanijoje ir žemyniniuose kaimo regionuose Portugalijoje. Natūralią gyventojų kaitą lemiantys du veiksniai (mirtis ir gimimas) išsamiau aptariami toliau šiame straipsnyje, remiantis gimstamumu ir tikėtina gyvenimo trukme.

Išsamesnė analizė rodo, kad 2011 m. visoje ES-27 buvo 11 NUTS 3 lygio regionų, kuriuose apytikslė natūralios kaitos norma viršijo 10 / 1 000 gyventojų: tai keturi Prancūzijos regionai (du iš jų yra užjūrio departamentai Guyane ir Réunion, o dar du netoli Paris regiono (Seine-Saint-Denis ir Val-d'Oise). Guyane regiono apytikslė natūralios kaitos norma buvo didžiausia iš visų ES-27 regionų (23,4 / 1 000 gyventojų). Tarp likusių didelės teigiamos natūralios kaitos regionų buvo trys Airijos regionai (Mid-East, Dublin ir Midland), trys pietryčių Jungtinės Karalystės regionai (Inner London - East, Luton ir Outer London - West and North West, 2010 m. duomenys) ir Ispanijos užjūrio teritorija Ciudad Autónoma de Melilla.

Apie 536-ių ES-27 NUTS 3 lygio regionų apytikslės natūralios gyventojų kaitos normos 2011 m. buvo beveik susibalansavusios (apytiksliai +/- 2,0 / 1 000 gyventojų). Šios tendencijos dažnai lemia, kad grynoji migracija tampa lemiamu regiono bendro gyventojų skaičiaus didėjimo ar mažėjimo veiksniu. Be to, grynoji migracija gali netiesiogiai veikti būsimą natūralų gyventojų skaičiaus augimą, nes vėliau migrantai gali susilaukti vaikų, kadangi gana daug jų būna pakankamai jauni ir tinkamo amžiaus turėti vaikų (arba dar jaunesni).

4 žemėlapyje parodyti 2011 m. NUTS 3 lygio regionų apytikslės grynosios migracijos normos. Šis žemėlapis labai primena 2-ąjį, nes migracijos tendencijos glaudžiai susijusios su bendruoju gyventojų skaičiaus pokyčiu, ypač kai natūralios gyventojų kaitos normos beveik susibalansavusios. 2011 m. ES buvo 775 NUTS 3 lygio regionai, kurių grynoji migracija buvo teigiama (t. y. imigrantų daugiau nei emigrantų). Tarp šių regionų didžiausias imigrantų srautas buvo tuose pačiuose trijuose regionuose, kuriuose labiausiai augo bendras gyventojų skaičius, t. y. Münster, Kreisfreie Stadt, Darmstadt, Kreisfreie Stadt (Vokietija) ir Ilfov (teritorija aplink Rumunijos sostinę Bukareštą). Šiuose regionuose apytikslės grynosios migracijos normos buvo atitinkamai 40,9, 31,1 ir 31,5 / 1 000 gyventojų. Kiti regionai, kurių grynoji migracija viršijo 10,0 / 1 000 gyventojų, daugiausia buvo miesto regionai, įskaitant Belgijos sostinės regionus (Arr. de Bruxelles-Capitale/Arr. van Brussel-Hoofdstad), taip pat Vokietijos (Berlin) ir Švedijos (Stockholms län) sostinės regionus ir kitus Vokietijos miestus (įskaitant Freiburg im Breisgau, Leipzig, München, Frankfurt am Main ir Dresden) bei Jungtinės Karalystės miestus (įskaitant Edinburgh, Nottingham, Sheffield, Tyneside ir Greater Manchester South). Prancūzijoje vyravo priešinga tendencija: šios šalies didžiausių apytikslių grynosios migracijos normų regionai paprastai buvo kaimo vietovėse ir šalies pietinėje dalyje (pvz., Lot, Dordogne, Gers, Corse-du-Sud ar Hautes-Pyrénées).

Neigiama grynoji migracija rodo, kad iš regiono išvyko daugiau žmonių nei į jį atvyko. 2011 m. tokia padėtis buvo 485 NUTS 3 lygio ES-27 regionuose: daugumoje Vokietijos, Graikijos, vakarų Austrijos ir rytų Europos teritorijos dalių (ypač Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje), taip pat šiaurės rytų Prancūzijoje, pietų Italijoje, žemyninėje Portugalijos dalyje, kai kuriuose Ispanijos dalyse, vakarų Airijoje ir rytų bei šiaurės Suomijoje. Iš 11 NUTS 3 lygio regionų, kurių neigiamos apytikslės grynosios migracijos normos buvo didžiausios (daugiau nei -13,0 / 1 000 gyventojų), buvo visi 10 Lietuvos regionų. Tiek daug gyventojų (grynąja verte; palyginti su atitinkamu gyventojų skaičiumi) emigravo tik iš dar vieno regiono – Ioannina (šiaurės vakarų Graikija).

Kai abiejų gyventojų skaičiaus pokyčio dedamųjų (natūralios kaitos ir grynosios migracijos) krypties tendencijos vienodos, bendrasis pokytis didesnis. Pavyzdžiui, Liuksemburge, Kipre ir Maltoje, daugumoje Nyderlandų regionų, rytų ir pietų Ispanijos, šiaurės vakarų ir pietryčių Prancūzijos, šiaurės rytų Italijos, pietų Švedijos ir pietryčių Jungtinės Karalystės regionuose, remiantis pateiktais duomenimis, tiek natūrali kaita, tiek grynoji migracija didėjo. O daugelyje NUTS 3 lygio Bulgarijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos ir Rumunijos regionų abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito neigiamai.

ES-27 NUTS 3 lygio regionų, prie kurių priskiriamos šalių sostinės, analizė rodo, kad 16 regionų abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito teigiamai – tai tikriausiai galima paaiškinti sostinių trauka. 13-oje iš šių 16-os regionų gyventojų skaičius didėjo labiau dėl grynosios migracijos, o dėl natūralios kaitos iš esmės augo Groot-Amsterdam (Nyderlandai), Osrednjeslovenska (Slovėnija) ir Inner London - West (vienas iš dviejų NUTS 3 lygio regionų, sudarančių Jungtinės Karalystės sostinę) regionų gyventojų skaičius. Neigiamą grynąją migraciją kompensavo (ir viršijo) didesnė natūrali kaita sostinių regionuose Dublin (Airija), Madrid (Ispanija), Paris (Prancūzija), Grande Lisboa (Portugalija) ir Inner London - East (antrasis NUTS 3 lygio regionas, sudarantis Jungtinės Karalystės sostinę). Attiki regione (Graikija) neigiama apytikslė grynosios migracijos norma viršijo teigiamą natūralios kaitos normą, o Sofia (stolitsa) (Bulgarija) ir Budapest (Vengrija) regionuose gana didelės teigiamos grynosios migracijos pakako mažesnei neigiamai natūraliai kaitai kompensuoti. Vienintelės ES valstybių narių sostinės, kurių abiejų gyventojų skaičiaus kaitos dedamųjų tendencijos buvo neigiamos, buvo Riga (Latvija) ir Bucuresti (Rumunija). Abiem atvejais bendroji gyventojų skaičiaus kaita labiau priklausė nuo apytikslės grynosios migracijos normos, dėl kurios sustiprėjo natūralios abiejų šių miestų gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijos.

Beveik visuose ne ES šalių sostinių regionuose, remiantis pateiktais duomenimis, gyventojų skaičius didėjo ir abi gyventojų skaičiaus pokyčio dedamosios kito teigiamai. Nustatytos tik dvi išimtys: Islandijos Höfuðborgarsvæði regionas (Greater Reykjavík), kuriame bendrasis gyventojų skaičius padidėjo dėl teigiamos natūralios kaitos, o grynoji migracija kito neigiamai, ir visa Serbija (regionų informacijos nėra), kur neigiama natūrali kaita buvo kur kas didesnė nei šiek tiek padidėjusi apytikslė grynosios migracijos norma.

Gimstamumas sumažėjo

Viena iš svarbių sulėtėjusio natūralaus ES gyventojų skaičiaus augimo priežasčių – moterys gimdo rečiau nei anksčiau. Laikoma, kad išsivysčiusiose pasaulio dalyse 2,10 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai bendrasis gimstamumo rodiklis yra mažiausias būtinas, kitaip tariant, išlaikant šį lygį gyventojų skaičius ilgainiui išliktų stabilus, jei nebūtų emigracijos ir imigracijos.

Pastaraisiais dešimtmečiais ES-27 bendrasis gimstamumo rodiklis šio lygio tikrai nesiekė. 2002 m. šis rodiklis buvo 1,46 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai ir vėliau daugelyje ES valstybių narių šiek tiek didėjo, 2011 m. bendrai ES-27 pasiekęs 1,57 vidurkį. Didžiausi gimstamumo rodikliai ES valstybėse narėse buvo Airijoje (2,05) ir Prancūzijoje (2,01). Toliau sąraše Jungtinė Karalystė (1,96) ir Švedija (1,90), tačiau nei vienoje valstybėje narėje pastaruoju ataskaitiniu laikotarpiu gimstamumo rodikliai nė nesiekė minėtojo mažiausio būtinojo rodiklio. 2011 m. 14-oje valstybių narių bendrasis gimstamumo rodiklis nesiekė 1,50 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai. Mažiausias rodiklis buvo Vengrijoje (vidutiniškai 1,23).

Panašios tendencijos vyrauja ir ELPA, narystės siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse: paprastai gimstamumo rodikliai irgi nedideli. Nė vienoje iš 5 žem. nurodytų šalių šis rodiklis pastaruoju ataskaitiniu laikotarpiu nepasiekė mažiausio būtinojo. 2011 m. vienintelė ELPA šalis, kurios bendrasis gimstamumo rodiklis viršijo 2,0 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai buvo Islandija (2,02). Iš narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių Turkijos rodiklis buvo panašus (2010 m. 2,04).

5 žem. pateikti 2011 m. regionų bendrieji gimstamumo rodikliai: sklaida gana tolygi ir tos pačios valstybės narės regionai retai kada stipriai skiriasi nuo šalies vidurkio.

Iš 268 ES-27 NUTS 2 lygio regionų, kurių duomenų turima, tik aštuonių bendrasis gimstamumo rodiklis viršijo mažiausią būtinąjį (2,10). Šie regionai žemėlapyje tamsiausi. Dar keturių regionų gimstamumo rodikliai buvo lygūs 2,10. Didžiausi gimstamumo rodikliai buvo Prancūzijos užjūrio regionuose: Guyane (vidutiniškai 3,44 gyvi gimę kūdikiai vienai moteriai), Réunion (2,36) ir Guadeloupe (2,26) bei Ispanijos užjūrio teritorijoje Ciudad Autónoma de Melilla (2,71). Trys iš keturių likusių regionų, kurių bendrasis gimstamumo rodiklis viršijo mažiausią būtinąjį, buvo Jungtinėje Karalystėje (Outer London, Dorset and Somerset ir West Midlands, visų duomenys yra už 2010 m.), o ketvirtasis – Prancūzijos šiaurėje (Nord - Pas-de-Calais) Panaši tendencija pastebėta ir kalbant apie tuos keturis regionus, kurių gimstamumo rodikliai prilygo mažiausiam būtinajam: du iš jų Jungtinėje Karalystėje (Lincolnshire ir Kent, 2010 m. duomenys), vienas Prancūzijos šiaurėje (Picardie), o ketvirtasis – Belgijos sostinės regionas (Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest, 2009 m. duomenys).

Iš 38 ES regionų, kurių bendrieji gimstamumo rodikliai siekė ar viršijo 2,0, nemaža dalis buvo Jungtinėje Karalystėje (19 regionų) arba Prancūzijoje (13 regionų), o kiti regionai buvo Ispanijos autonominiai miestai, Belgijos sostinės regionas, abu Airijos regionai ir šiaurinės Suomijos regionas (Pohjois- ja Itä-Suomi).

Mažiausi gimstamumo rodikliai daugiausia nustatyti rytų ir pietų valstybėse narėse. 51 ES NUTS 2 lygio regiono bendrieji gimstamumo rodikliai buvo ne didesni kaip 1,30, tarp jų 11 Lenkijos regionų, po septynis Vokietijos, (daugiausia šiaurės vakarų) Ispanijos ir (pietų) Italijos regionus, šeši Rumunijos regionai, penki Vengrijos regionai, po tris Graikijos ir Portugalijos regionus ir po vieną Austrijos ir Slovakijos regioną. Mažiausi gimstamumo rodikliai nustatyti trijuose Ispanijos regionuose, būtent Canarias salų regione (vidutiniškai 1,04 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai) ir dviejuose šiaurės vakarų regionuose: Principado de Asturias (1,05) ir Galicia (1,07).

Iš 5 žemėlapyje pateikiamų ELPA šalių didžiausi gimstamumo rodikliai buvo pietų Norvegijos Agder og Rogaland regione (2,04) ir Islandijoje (2,02; visa šalis laikoma vienu šio lygio regionu pagal NUTS klasifikatorių). Šveicarijos gimstamumo rodikliai nuolat mažesni nei kitų ELPA regionų, o mažiausias – pietiniame italakalbiame Ticino regione (1,43).

Narystėse siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse didžiausi bendrieji gimstamumo rodikliai (vidutiniškai daugiau nei 3,0 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai) buvo keturiuose rytiniuose Turkijos regionuose: Şanliurfa, Diyarbakır (3,77, visi Turkijos duomenys yra 2010 m.); Mardin, Batman, Sirnak, Şiirt (3,74); Van, Muş, Bitlis, Hakkari (3,63); ir Ağri, Kars, Iğdir, Ardahan (3,40). 2010 m. dar trijų Turkijos regionų gimstamumo rodikliai viršijo mažiausią būtinąjį. Tačiau Turkijos gimstamumo rodiklių tendencijai būdingas aiškus geografinis skirtumas tarp rytų ir vakarų: vakaruose šie rodikliai paprastai yra 1,5–1,8 gyvų gimusių kūdikių vienai moteriai. 2011 m. Juodkalnijos bendrasis gimstamumo rodiklis buvo 1,65, o kituose regionuose ir šalyse nesiekė 1,5: 1,46 buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, 1,43 ir 1,47 dviejuose Kroatijos regionuose, kurių 2010 m. duomenų turima, ir 1,36 Serbijoje.

Kūdikių mirtingumas mažėja

Be nusistovėjusios palaipsniui mažėjančio vidutinio kūdikių skaičiaus vienai moteriai tendencijos ES-27 taip pat matyti beveik nuolat per pastaruosius dešimtmečius mažėjantis kūdikių mirtingumas. Galima paminėti kelias priežastis: geresnė ir prieinamesnė sveikatos priežiūra (daugiau informacijos rasite straipsnyje apie regionų sveikatos srities statistiką, aktyvesnis skiepijimas, retesni netinkamos vaikų mitybos atvejai ir apskritai aukštesnis gyvenimo lygis (geresnės sanitarinės sąlygos, švaraus vandens prieinamumas ar galimybės šildyti būstą). 2011 m. ES-27 kūdikių mirtingumas buvo 3,9 mirties atvejai (vaikų iki vienų metų) vienam tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių.

Didžiausias ES valstybėse narėse kūdikių mirtingumas buvo Rumunijoje ir Bulgarijoje: šiose šalyse kartu buvo šeši NUTS 2 lygio regionai, kurių kūdikių mirtingumo rodikliai buvo dviženkliai. Didžiausias (11,3) buvo Rumunijos Sud-Est regione (žr. 1 grafiką). Kita vertus Åland salose (į pietvakarius nuo Suomijos krantų) 2011 m. kūdikių mirtingumas buvo lygus nuliui. Vis dėlto šį rodiklį reikėtų vertinti atsargiai, nes tai tik [pavienis vienų metų rodiklis (2010 m. Åland salose kūdikių mirtingumas buvo 3,5). 2011 m. 13-os ES-27 NUTS 2 lygio regionų kūdikių mirtingumo rodikliai nesiekė 2,0 mirties atvejų / 1 000 gyvų gimusių kūdikių. Šie regionai yra aštuoniose šalyse: Švedijos, Slovakijos ir Čekijos sostinių regionai, trys Ispanijos regionai (Ciudad Autónoma de Melilla, Comunidad Foral de Navarra ir Cantabria), dar du Švedijos regionai (Västsverige ir Norra Mellansverige), du Suomijos regionai (Åland ir Etelä-Suomi) ir po vieną Vokietijos (Leipzig), Austrijos (Salzburg) ir Graikijos (Kriti sala) regioną.

Vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai

ES per pastaruosius 50 metų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant vidutiniškai pailgėjo apie 10 metų, daugiausia dėl to, kad pagerėjo socialinės, ekonominės ir aplinkos sąlygos, vystėsi medicina ir sveikatos priežiūra. 6 ir 7 žem. pateikiami 2011 m. vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmėms gimstant NUTS 2 lygio regionuose duomenys. Šiuos žemėlapius lengva lyginti, nes naudotos panašios spalvos. Lyginant šiuos du žemėlapius labiausiai į akis trinta kur kas trumpesnė vyrų tikėtina gyvenimo trukmė, palyginti su moterų. Tačiau yra įrodymų, kad pastaraisiais dešimtmečiais šis skirtumas po truputį mažėja daugumoje ES valstybių narių,

Kaip matyti 6 žem., 2011 m. vyrų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo 74,0 metai arba mažiau beveik visoje rytų Europoje, įskaitant visus NUTS 2 lygio Bulgarijos, Vengrijos ir Rumunijos regionus ir tris Baltijos jūros regiono valstybes nares (kiekviena iš jų yra vienas šio lygio regionas). Be to, šis rodiklis taip pat buvo būdingas visiems Slovakijos regionams, išskyrus vieną (sostinės regioną Bratislavský kraj) ir visiems Lenkijos regionams, išskyrus du (piečiausius Podkarpackie ir Malopolskie regionus). Dar trijų kitų regionų vyrų tikėtina gyvenimo trukmė šio lygio nesiekė (šviesiausi 6 žem. regionai): dviejų Čekijos regionų (Severozápad ir Moravskoslezsko) ir Portugalijos jūrinio regiono Região Autónoma dos Açores. Palyginti trumpa tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant taip pat nustatyta narystės siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse: vyrų tikėtina gyvenimo trukmė viršijo 74,0 m. (2010 m. duomenys) tik Kroatijos pajūryje ir salose (Jadranska Hrvatska regionas), o mažiausias rodiklis 2011 m. (72,0 m.) nustatytas Serbijoje (regioninės informacijos nėra). Nė viename ELPA regione 2011 m. tikėtina vyrų gyvenimo trukmė nebuvo 74,0 m. ar mažiau.

2011 m. 28-iuose NUTS 2 lygio regionuose tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant pakilo virš 80,0 m. Šie regionai buvo septyniose ES valstybėse narėse. Tarp minėtų 28 regionų – aštuoni Italijos regionai (išsidėstę visoje Italijos teritorijoje), septyni Jungtinės Karalystės regionai (visi, išskyrus North Yorkshire, Anglijos pietuose; 2010 m. duomenys), keturi Ispanijos regionai (visi, išskyrus Comunidad Foral de Navarra, centrinėje Ispanijos dalyje, įskaitant sostinės regioną Comunidad de Madrid) ir po tris Vokietijos (visi pietvakarių Badeno-Viurtembergo žemėje) ir Prancūzijos regionus (sostinės regionas Île de France, Midi-Pyrénées ir Rhône-Alpes regionai, kuriuose yra Tulūza ir Lionas). Du iš trijų likusių regionų – Švedijos (sostinės regionas Stockholm ir vakarų Västsverige regionas) ir Graikijos vakarų pakrantės Ionia Nisia salų regionas (įskaitant Korfu). Ilgiausia tikėtina vyrų gyvenimo trukmė gimstant 2011 m. buvo Comunidad Foral de Navarra (81,1 m.) ir Comunidad de Madrid (81,0 m.) regionuose.

7 žem. pateikiami regioniniai moterų tikėtinos gyvenimo trukmės gimstant rodikliai. Kaip ir vyrų, moterų trumpiausia tikėtina gyvenimo trukmė (ne daugiau kaip 80,0 m.) buvo rytų Europoje. Ši tendencija ypač ryški Bulgarijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje, kurių visuose NUTS 2 lygio regionuose tikėtina moterų gyvenimo trukmė nesiekė 80,0 m. Šio rodiklio taip pat nesiekė Latvija ir Lietuva (abi sudaro po vieną NUTS 2 lygio regioną) ir trys iš keturių Slovakijos regionų (visi, išskyrus sostinės regioną Bratislavský kraj), Lódzkie regionas (Lenkija) ir North Eastern Scotland regionas (Jungtinė Karalystė, 2010 m. duomenys). 2011 m. moterų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant buvo mažiausia Bulgarijos Severozapaden regione (76,6) ir toliau pagal šį rodiklį sekė trys kiti Bulgarijos regionai (Severoiztochen, Yugoiztochen ir Severen tsentralen).

Didžiausias tikėtinos moterų gyvenimo trukmės gimstant rodiklis buvo regione, esančiame antrojoje vietoje pagal atitinkamą vyrų rodiklį: Comunidad de Madrid (86,7 m. 2011 m.), t. y. šiek tiek daugiau nei Île de France ir Rhône-Alpes (po 86,6 m.). 14-os ES NUTS 2 lygio regionų moterų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant viršijo 86,0 m. Visi šie regionai Prancūzijoje (septyni), Ispanijoje (penki) ir Italijoje (du), o kiti 14 sąraše pagal šį rodiklį taip pat yra tose pačiose trijose valstybėse narėse. Po jų – Albanijai kaimyninis Graikijos regionas Ipeiros (85,4 m.).

Visoje ES-27 2010 m. vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė buvo 82,9 m., o vyrų – 77,0 m. Didžiausi vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės gimstant skirtumai buvo Baltijos jūros regiono valstybėse narėse: čia 2011 m. moterys galėjo tikėtis gyventi nuo 11,2 (Lietuva) iki 10,1 (Estija) metų ilgiau nei vyrai. Mažiausias skirtumas (3,7–3,9 m.) nustatytas Nyderlanduose, Kipre ir Švedijoje. Islandijoje šis skirtumas buvo šiek tiek mažesnis (3,4 m.).

Regionų lygmeniu didžiausi vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai (bent aštuonerių metų) buvo Baltijos jūros regiono valstybėse narėse (kiekviena yra vienas NUTS 2 lygio regionas). Po jų sąraše 14 iš 16 Lenkijos NUTS 2 lygio regionų, du šiaurės rytų Vengrijos regionai (Észak-Magyarország ir Észak-Alföld) ir du Prancūzijos regionai (Guadeloupe ir Nord - Pas-de-Calais). Mažiausias skirtumas buvo šiaurės rytų Nyderlandų Drenthe regione. Šiame regione moterų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant (82,6 metai) 3,1 metais viršijo atitinkamą vyrų rodiklį. Tarp kitų regionų, kuriuose šie skirtumai mažiausi (mažiau nei ketverių metų) – 16 Jungtinės Karalystės regionų, devyni Nyderlandų regionai, trys Švedijos regionai, po du Danijos ir Graikijos regionus ir po vieną Vokietijos ir Kipro regioną (pastarasis taip pat yra tik vienas NUTS 2 lygio regionas).

Nagrinėjant ne ES valstybių narių duomenis mažiausias skirtumas buvo Islandijoje (3,4 m.). Vienintelis kitas regionas, kurio šis skirtumas mažesnis nei ketveri metai, buvo Šveicarijos Zurich regionas. Didžiausi vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai buvo dviejuose Kroatijos regionuose (Kontinentalna Hrvatska (6,6 m. skirtumas) ir Jadranska Hrvatska (5,9 m.)), kaimyniniame Crna Gora regione (Juodkalnija, 5,5 m.), Turkijoje (taip pat 5,5 m., 2009 m. duomenys) ir Serbijoje (5,3 m.). Pastarųjų dviejų duomenys yra tik šalių lygmens.

Gyventojų senėjimas

ES-27 gyventojai palaipsniui senėja. Šio pokyčio priežastys – nuolat ir žymiai ilgėjanti tikėtina gyvenimo trukmė gimstant, mažėjantis gimstamumas ir didėjantis pensinio amžiaus gyventojų skaičius, ypač dėl „kūdikių bumo“ po Antrojo pasaulinio karo. 2 grafike pateikiama informacija apie 10 ES NUTS 3 lygio regionų, kuriuose gyvena daugiausia ir mažiausia pagyvenusio amžiaus asmenų (ne mažiau kaip 65 m.), vertinant pagal santykį su tų šalių gyventojų skaičiumi 2012 m. sausio 1 d. Visoje ES-27 65 m. ar vyresnių gyventojų dalis sudarė 17,8 proc. visų gyventojų, o darbingo amžiaus asmenų (15–64 m.) bvo du trečdaliai (66,6 proc.). Atitinkamai apie 15,6 proc. visų ES-27 gyventojų amžius nesiekė 15 m.

Centriniame žemyniniame Portugalijos Pinhal Interior Sul regione pagyvenę asmenys sudarė daugiau nei trečdalį (33,9 proc.) visų gyventojų – tai didžiausia dalis visoje ES. Taigi, vienas darbingo amžiaus šio regiono gyventojas „išlaikė“ 0,6 ne jaunesnius kaip 65 m. gyventojus. Regionai, kuriuose pagyvenusių gyventojų daugiausia, dažnai yra kaimo regionai, gana atokūs ir rečiau apgyvendinti. Mažą jų darbingo amžiaus gyventojų dalį galima iš dalies paaiškinti užimtumo ir švietimo galimybių trūkumu, verčiančio jaunesnius gyventojus išvykti ieškoti darbo.

2 žem. taip pat pateikiami regionai, kuriuose pagyvenusių asmenų dalis mažiausia. Juose paprastai daug darbingo amžiaus asmenų: tai dideli ekonominiai centrai (London, Poznan ar Gdansk) arba turizmo regionai (Ispanijos Kanarų salų Lanzarote ar Fuerteventura regionai), į kuriuos dirbti atvyksta daug gana jaunų ekonominių migrantų. Šiems migrantams būdinga apykaitinės migracijos tendencija, kitaip tariant, juos pritraukia esamos užimtumo galimybės, jie dirba kelerius metus ir vėliau grįžta į kilmės regioną. Kituose regionuose pagyvenusių asmenų dalis, palyginti su bendruoju gyventojų skaičiumi, yra nedidelė dėl didelio gimstamumo, padidinančio santykinę jaunimo dalį: tokia padėtis buvo ypač ryški Prancūzijos užjūrio departamentuose Guyane ir Réunion, Airijos Mid-East regione, kiek mažesniu mastu – Flevoland regione (Nyderlandai).

Šį struktūrinį ES-27 demografinį pokytį taip pat galima iliustruoti nagrinėjant išlaikomo ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodiklius, gautus palyginus išlaikomų asmenų (jaunimo ir (arba) pagyvenusių) skaičių su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi (nepriklausomai nuo to, ar jie iš tiesų dirba, ar ne). Pagal šiuos santykio rodiklius galima sužinoti, kokia našta gali tekti darbingo amžiaus gyventojams, pvz., susijusi su vaikų lavinimu, sveikatos apsauga ar pensijų atidėjiniais. Į didėjančio išlaikomo ir darbingo amžiaus gyventojų santykio rodiklius gali būti naudinga atsižvelgti vyriausybėms, rengiančioms viešųjų išlaidų planus.

2012 m. pradžioje jaunesni nei 15 m. amžiaus asmenys sudarė 23,4 proc. ES-27 darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Vidutiniškai vienam vaikui iki 15 m. teko šiek tiek daugiau nei keturi darbingo amžiaus suaugusieji. Didžiausi išlaikomo jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai dažnai nustatomi tuose regionuose, kuriuose vieni didžiausių gimstamumo rodiklių, būtent daugiausia Airijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės regionuose. O mažiausi išlaikomo jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai dažniausiai nustatyti Vokietijos, Ispanijos, Italijos ir Lenkijos regionuose, kuriuose gimstamumo rodikliai beveik žemiausi iš tų, kurie yra buvę užfiksuoti. 8 žem. pateikti 2012 m. sausio 1 d. NUTS 3 lygio regionų išlaikomo jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai. Didžiausias ES rodiklis buvo 57,0 proc. Prancūzijos užjūrio departamente Guyane, o mažiausi (13,6 proc.) nustatyti dviejuose Vokietijos vidurio regionuose (Würzburg, Kreisfreie Stadt ir Suhl, Kreisfreie Stadt).

Pagal išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykį nagrinėjamas ryšys tarp pagyvenusių asmenų (ne jaunesnių kaip 65 m.) ir darbingo amžiaus gyventojų (15–64 m.) skaičiaus 2012 m. sausio 1 d. vyresnio amžiaus asmenys sudarė 26,8 proc. ES-27 darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. 9 žem. matyti, kad 106 ES-27 regionuose išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykis buvo ne didesnis kaip 20 proc.: tai 43 Lenkijos regionai, 16 Jungtinės Karalystės regionų, 13 Rumunijos regionų, po aštuonis Ispanijos ir Slovakijos regionus, po šešis Airijos ir Prancūzijos regionus, du Nyderlandų regionai ir po vieną Belgijos, Danijos, Kipro (sudarančio tik vieną NUTS 3 lygio regioną) ir Portugalijos regioną. Mažiausias išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodiklis buvo Prancūzijos užjūrio teritorijoje Guyane (7,2 proc.). Vienintelis ES-27 NUTS 3 lygio regionas, kuriame šis rodiklis viršijo 50 proc. (kitaip tariant, vieną gyventoją nuo 65 m. „išlaikė“ mažiau nei du darbingo amžiaus gyventojai), buvo Pinhal Interior Sul regionas. Šiame regione 2012 m. sausio 1 d. šis rodiklis buvo 60,7 proc. Tarp dešimties NUTS 3 lygio regionų, kurių išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai didžiausi ES, buvo dar penki kiti Portugalijos regionai, esantys gana kalnuotose žemyninėse teritorijose šalies viduryje arba šiaurėje (dažnai prie sienos su Ispanija). Du iš keturių likusių regionų, kurių šis rodiklis ypač didelis (46,1–49,8 proc.), yra kalnuotoje žemyninėje Graikijos dalyje (Grevena ir Evrytania), vienas – šiaurės rytų Italijos Trieste regionas ir Vokietijos Dessau-Roßlau, Kreisfreie Stadt regionas (dalis rytų Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemės).

Demografinio senėjimo tendencijos buvo mažiau ryškios daugelyje ELPA, narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių regionų. Iš 3 lygio ELPA regionų didžiausias (virš 30,0 proc.) išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodiklis buvo Šveicarijos Ticino, Basel-Stadt ir Basel-Landschaft regionuose ir Norvegijos Hedmark regione, priskiriamame kaimo vietovėms. Tik trijuose ELPA regionuose išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykis buvo lygus arba mažesnis nei 20,0 proc. – tai vakarų Norvegijos Rogaland regionas (čia sutelkta didžioji dalis Norvegijos naftos pramonės), Oslo (Norvegijos sostinės regionas) ir Höfuðborgarsvæði (Islandijos sostinės regionas).

Trijuose Kroatijos regionuose išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykio rodikliai viršijo 30,0 proc. (Licko-senjska županija, Šibensko-kninska županija ir Karlovacka županija). Iš jų didžiausias buvo rečiausiai apgyvendintame Licko-senjska županija regione (35,7 proc.). Juodkalnijoje, buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje ir (ypač) Turkijoje šie rodikliai paprastai buvo kur kas mažesni (24-ių 3 lygio regionų rodikliai nesiekė 10,0 proc.). Tarp narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių mažiausias išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykis nustatytas rytų Turkijos Hakkari regione (4,9 proc. 2011 m. sausio 1 d.).

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Eurostatas teikia daug įvairių demografinių duomenų, pvz., šalių ir regionų gyventojų skaičiaus, įvairių demografinių įvykių (gimimo, mirties, santuokos, ištuokos, imigracijos ir emigracijos), turinčių įtakos gyventojų skaičiui, struktūrai ir konkrečioms ypatybėms. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pradėjus taikyti 2010 m. NUTS klasifikatorių laikinai nebuvo rengiamos regioninės demografinės statistikos laiko eilutės.

Gyventojų tankis – tai regiono gyventojų skaičiaus (metinio vidutinio) ir to regiono paviršiaus (žemės) ploto santykis. Paviršiaus plotas yra visa regiono teritorija, išskyrus vidaus vandens telkinių plotą.

Gyventojų skaičiaus pokytis – gyventojų skaičiaus laikotarpio pabaigoje ir pradžioje (pvz., vienų kalendorinių metų) skirtumas. Teigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų daugėjo. Neigiamas gyventojų skaičiaus pokytis reiškia, kad gyventojų skaičius mažėjo. Gyventojų skaičiaus pokyčio rodiklį sudaro dvi dedamosios:

natūrali kaita (skirtumas tarp gyvų gimusių kūdikių skaičiaus ir mirties atvejų skaičiaus). Teigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu prieaugiu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta daugiau nei registruojama mirties atvejų. Atitinkamai, neigiama natūrali kaita (dar vadinama natūraliu mažėjimu) nustatoma, kai gyvų kūdikių gimsta mažiau nei registruojama mirties atvejų;
grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) – tai bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio ir natūralios kaitos skirtumas. Todėl grynosios migracijos statistinius duomenis veikia visi dviejų šios lygties dedamųjų statistiniai netikslumai, ypač gyventojų skaičiaus pokytis. Įvairiose šalyse grynoji migracija (įskaitant statistinį koregavimą) be imigracijos ir emigracijos skirtumo dar gali aprėpti kitus gyventojų skaičiaus pokyčius tarp sausio 1 d. duomenų per dvejus metus iš eilės, kurių negalima priskirti gimimo, mirties, imigracijos ar emigracijos veiksniams.

Apskaičiuojamos šios apytikslės pokyčio normos: bendrojo gyventojų skaičiaus pokyčio, natūralios gyventojų kaitos skaičiaus pokyčio; grynosios migracijos (įskaitant statistinį koregavimą). Pokyčio per metus lygis lyginamas su vidutiniu nagrinėjamos vietovės gyventojų skaičiumi tais metais ir gautas santykis išreiškiamas vienam tūkstančiui gyventojų.

Bendrasis gimstamumas – vidutinis vaikų, kuriuos moteris galėtų pagimdyti per savo gyvenimą, jei būdama vaisingo amžiaus atitiktų konkretaus amžiaus gimstamumo normą konkrečiais metais, skaičius.

Tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra vidutinis metų, kuriuos naujagimis tikėtinai išgyvens dabartinėmis mirtingumo sąlygomis, skaičius.

Išlaikomo jaunimo ir darbingo amžiaus asmenų santykis – jaunimo (to amžiaus, kai paprastai asmuo nėra ekonomiškai aktyvus, pvz., šiame leidinyje – iki 15 m.) ir darbingo amžiaus (paprastai 15–64 m.) asmenų santykis. Išlaikomo vyresnio ir darbingo amžiaus asmenų santykis – vyresnio amžiaus asmenų (nuo to amžiaus, kai paprastai asmuo nebėra ekonomiškai aktyvus, pvz., šiame leidinyje – nuo 65 m.) ir darbingo amžiaus (paprastai 15–64 m.) asmenų santykis. Nagrinėjant šiuos santykius svarbu turėti omenyje, kad tarp darbingo amžiaus asmenų dažnai yra nemažai pasirinkusių nedirbti (pvz., studentai arba auginantys vaikus ar besirūpinantys kitais šeimos nariais ir daug darbo nerandančių asmenų, ypač nuosmukio ar sąstingio metu. Be to, vis daugiau vyresnio amžiaus asmenų dirba ir pasiekę tradicinį pensinį amžių, o kai kurie pensijai sukaupia reikiamų finansinių išteklių ir tam tikru atžvilgiu gali būti vertinami kaip savarankiški.

Aplinkybės

Gyventojų skaičiaus pokyčio ir gyventojų struktūros statistika vis labiau naudojama formuojant politiką ir sudarant sąlygas stebėti demografines tendencijas politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu.

ES visuomenė senėja dėl ilgalaikio mažo gimstamumo, vis ilgėjančios gyvenimo trukmės ir todėl, kad „kūdikių bumo“ karta priartėjo prie pensinio amžiaus. Mažėja darbingo amžiaus žmonių, o pagyvenusių gyventojų skaičius auga. Su visuomenės senėjimu susiję socialiniai ir ekonominiai pokyčiai greičiausiai turės labai didelį poveikį ES tiek šalyse, tiek regionuose. Jie turi įtakos labai įvairioms politikos sritims, mokyklinio amžiaus gyventojams, sveikatos priežiūrai, darbo jėgos struktūrai, socialinei apsaugai, socialinio draudimo klausimams ir valstybės finansams.

ES regionuose ne tik apskritai demografinė padėtis nevienoda, bet demografiniai pokyčiai taip pat vyksta skirtingais etapais ir skirtingu tempu. Tai turi įtakos ne tik regionų konkurencingumui, bet ir sanglaudai. Regionų demografinę raidą veikia veiksniai, susiję ir su natūralia kaita, pvz., gimstamumas ir mirtingumas ar migracija. ES regionuose galima stebėti labai įvairias demografinės raidos tendencijos: vienuose regionuose gyventojų skaičius mažėja dėl tiek dėl natūralios kaitos, tiek dėl emigracijos, kituose – didėja dėl teigiamos natūralios kaitos ir imigracijos. Apskritai galima teigti, kad daugelyje atokių ir kaimo vietovių gyventojai sparčiai senėja, o miestuose paprastai gyvena daugiau jaunimo, ką, galbūt, galima paaiškinti didesnių užimtumo galimybių trauka tiek vidaus migrantams (iš kitų tos pačios šalies regionų), tiek tarptautiniams migrantams (iš kitų valstybių narių ar kitų šalių).