Statistics Explained

Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Revision as of 14:13, 22 October 2014 by Peterle (talk | contribs)
2012 m. gruodžio mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Versija anglų kalba yra naujesnė.
1 lentelė. Imigracija pagal pagrindines pilietybės šalies grupes 2010 m. (1). Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)
1 grafikas. Imigrantai 2010 m. (1)
(1 000 gyventojų). Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)
2 grafikas. Imigrantų dalis ES-27 pagal pilietybės šalies grupę 2010 m.
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)
3 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių dalis, palyginti su bendru imigrantų skaičiumi 2010 m. (1)
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)
2 lentelė. Bendras gyventojų skaičius ir rezidentų skaičius pagal pilietybės šalies grupę 2011 m. Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
4 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi 2011 m. (1)
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
5 grafikas. Ne ES šalių piliečiai, nuolat gyvenantys ES-27, pagal kilmės žemyną, 2011 m. (1)
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
6 grafikas. Ne ES šalių piliečiai, pagal žmogaus socialinės raidos indeksą
(ŽSRI) 2011 m. (1)
(proc.). Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir 2011 m. Jungtinių Tautų žmogaus raidos ataskaita
7 grafikas. Pagrindinės užsieniečių kilmės šalys ES-27 2011 m. (1)
(mln.). Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)
8 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžius ES 2011 m. (1)
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)
9 grafikas. Asmenų, kurie 2000–20109 m. įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius
(1 000). Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
3 lentelė. Asmenų, kurie 2000–2010 m. įgijo duomenis pateikusios šalies pilietybę, skaičius
(1 000). Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)
10 grafikas. Natūralizacijos lygis. Asmenų, kurie įgijo ES valstybės narės pilietybę, skaičius 2010 m. (1)
(šimtui užsieniečių). Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq) ir (migr_pop1ctz)

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos, šalyje gyvenančių piliečių, užsienio šalių piliečių (užsieniečių) ir pilietybės įgijimo statistika. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, politiniai ir socialiniai migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti konkrečias darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės yra aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti vyraujančios daugelio ES šalių gyventojų senėjimo tendencijos.

Svarbiausi statistiniai rezultatai

Migracijos srautai

2010 m. apie 3,1 mln. žmonių imigravo į vieną iš ES valstybių narių (žr. 1 lentelę), o išvyko, remiantis turimais duomenimis, ne mažiau kaip 2,0 mln. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, 2010 m. imigracija šiek tiek padidėjo, palyginti su 2009 m. Reikėtų pabrėžti, kad šiais rodikliais nenurodomi migracijos srautai į visą ES ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES valstybių narių tarpusavio migracijos srautai.

2010 m. Jungtinė Karalystė nurodė didžiausią imigrantų skaičių (591 500), kiek mažesnius – Ispanija (465 200), Italija (458 900) ir Vokietija (404 100). Kartu šios keturios šalys pritraukė 61,9  proc. visų imigrantų į ES valstybes nares.

2010 m. didžiausią emigrantų skaičių nurodė Ispanija (403 000), antroje ir trečioje vietose – Jungtinė Karalystė (339 400) ir Vokietija (252 500). Daugelyje ES valstybių narių 2010 m. imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Airijoje, Graikijoje, Čekijoje, Slovėnijoje ir trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi (žr. 1 grafiką), daugiausia imigrantų 2010 m. buvo Liuksemburge (33 imigrantas 1 000 gyventojų), antrojoje vietoje pagal šį rodiklį buvo Kipras (24) ir Malta (20). ELPA šalyse imigracijos rodikliai taip pat buvo dideli. Remiantis visų keturių šalių pateiktais duomenimis, jų rodikliai bent dvigubai viršijo ES-27 vidurkį (6,2 imigranto 1 000 gyventojų). Didžiausias santykis pasiektas Šveicarijoje (21 imigrantas 1 000 gyventojų).

Iš ES valstybių narių 2010 m. daugiausia emigruota iš Lietuvos (26 emigrantai 1 000 gyventojų) ir Liuksemburgo (18 emigrantų 1 000 gyventojų).

Reikėtų pažymėti, kad į pateiktus rodiklius įtraukiami visi migracijos srautai, kitaip tariant, į gimtinę grįžtantys buvę emigrantai, pirmą kartą imigruojantys užsienyje gimę asmenys ir užsieniečiai (paskirties šalies pilietybės neturintys asmenys) iš kitų valstybių narių ir kitų, ne ES šalių. 2010 m. iš visų imigrantų į ES-27 valstybes nares 21 proc. buvo šalies pilietybę turintys asmenys (žr. 2 grafiką), 31 proc. – kitos ES valstybės narės piliečiai ir beveik pusė (48 proc.) – trečiųjų šalių piliečiai (ne ES šalių piliečiai).

Šiuos ne ES šalių piliečius galima skirstyti pagal jų pilietybės šalies išsivystymo lygį, pagrįstą Jungtinių Tautų (JT) pagal JT vystymosi programą (anglų kalba) nustatomą [[Glossary:Human development index (HDI)|žmogaus socialinės raidos indeksą (ŽSRI)]. Remiantis šia analize didžiausia imigrantų į ES dalis (28 proc.) atvyko iš vidutinio ŽSRI šalių, o iš aukšto ŽSRI šalių atvyko 14 proc. visų imigrantų. O iš žemo ŽSRI šalių 2010 m. į ES atvyko gana nedaug visų imigrantų (4 proc.), kaip ir iš šalių kandidačių (2 proc.) ar ELPA šalių (1 proc.).

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2010 m. santykinai didžiausia dalis šalies pilietybę turinčių asmenų imigravo į Lietuvą (80 proc.), Portugaliją (72 proc.), Estiją (57 proc.) ir Graikiją (54 proc.). Tik šių ES valstybių narių, remiantis pateiktais duomenimis, didžiąją dalį imigrantų sudarė grįžtantys piliečiai. O Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje, Slovakijoje, Vengrijoje (2009 m. duomenys) ir Kipre tendencijos buvo priešingos – 2010 m. mažiau nei 10 proc. visų imigrantų buvo grįžtantys tų šalių piliečiai.

Skirstant pagal lytį, 2010 m. į visą ES vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 52 proc. ir 48 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Slovakija ir Slovėnija (64 proc. vyrų imigrantų), o pagal moterų imigrančių skaičių – Kipras (57 proc.).

Užsieniečiai

2011 m. sausio 1 d. ES valstybių narių teritorijoje iš viso gyveno 33,3 mln. užsieniečių (gyvenamosios šalies piliečiais nesančių asmenų), t. y. 6,6 proc. visų ES-27 gyventojų (žr. 2 lentelę). Daugiau nei trečdalis (iš viso 12,8 mln.) iš visų ES-27 gyvenančių užsieniečių 2011 m. sausio 1 d. buvo kitos ES valstybės narės piliečiai.

Absoliučiaisiais dydžiais daugiausia ES gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (7,2 mln. 2011 m. sausio 1 d.), Ispanijoje (5,6 mln.), Italijoje (4,6 mln.), Jungtinėje Karalystėje (4,5 mln.) ir Prancūzijoje (3,8 mln.). Šiose penkiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 77,3 proc. viso ES-27 gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 62,9 proc. visų ES gyventojų. Santykiniais dydžiais daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – 2011 m. pradžioje jie sudarė 43,1 proc. visų gyventojų. Didžioji dauguma (86,3 proc.) Liuksemburge gyvenančių užsieniečių buvo kitų ES valstybių narių piliečiai. 2011 m. sausio 1 d. duomenimis taip pat nemažai užsieniečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Latvijoje, Estijoje, Ispanijoje, Austrijoje ir Belgijoje.

Daugumoje ES valstybių narių didžioji užsieniečių dalis yra ne ES šalių piliečiai (trečiųjų šalių piliečiai). 2011 m. pradžioje kitų ES valstybių narių piliečiai sudarė daugumą Liuksemburge, Airijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Kipre ir Vengrijoje gyvenančių užsieniečių. Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai jie yra buvusios Tarybų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys Latvijos ar Estijos pilietybės arba kokios nors kitos pilietybės.

Žvelgiant į pasiskirstymą pagal ES gyvenančių ne ES šalių piliečių kilmės žemyną matyti, kad didžiausia dalis asmenų (37,2 proc.) buvo ne ES-27 Europos šalių piliečiai (žr. 5 grafiką). Iš viso 2011 m. pradžioje ES nuolat gyveno 7,6 mln. Europos (ne ES-27) šalių piliečių, iš jų daugiau nei pusė buvo Turkijos, Albanijos arba Ukrainos piliečiai. Antra pagal dydį grupė – Afrika (24,9 proc.), po jos – Azija (21,3 proc.), Amerika (15,8 proc.) ir Okeanija (0,8 proc.). Daugiau nei pusė ES gyvenančių Afrikos šalių piliečių buvo iš šiaurės Afrikos, dažniausiai iš Maroko ar Alžyro. Daug ES gyvenančių Azijos piliečių buvo iš pietų ar rytų Azijos, visų pirma Indijos arba Kinijos. Ekvadoro, Jungtinių Valstijų ir Brazilijos piliečiai sudarė didžiausią ES gyvenančių užsieniečių iš Amerikos dalį.

Iš 2011 m. ES-27 gyvenančių užsieniečių iš ne ES šalių apie 44,8 proc. pilietybės šalys buvo aukšto ŽSRI (daugiau nei pusė jų buvo iš Turkijos, Albanijos ir Rusijos), šiek tiek daugiau (47,6 proc.) atvyko iš vidutinio ŽSRI šalių (penktadalis – Maroko piliečiai, toliau pagal dydį – Kinijos ir Ukrainos piliečių grupės), o likę 7,6 proc. ES gyvenančių užsieniečių buvo iš žemo ŽSRI šalių (iš jų 30 proc. – Nigerijos ar Irako piliečiai).

ES gyvenančių užsieniečių iš ne ES šalių pilietybės statusas gali būti labai skirtingas. Jam poveikio turi įvairūs veiksniai, pvz., darbo jėgos migracija, istorinės kilmės ir paskirties šalių sąsajos bei nusistovėję tinklai paskirties šalyse. 2011 m. ES gyvenantys užsieniečiai daugiausia buvo rumunai (gyvenantys kitoje ES valstybėje narėje) ir Turkijos piliečiai (žr. 7 grafiką). Iš abiejų šių šalių kitur gyveno po 2,3 mln. piliečių, t. y. kiekviena jų 2011 m. sudarė 7,0 proc. visų ES gyvenančių užsieniečių. Trečia pagal dydį grupė – marokiečiai (1,9 mln. arba 5,7 proc. visų užsieniečių). Iš visų ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių 2001–2011 m. labiausiai didėjo rumunų skaičius – beveik aštuonis kartus nuo 0,3 mln. 2001 m. iki 2,3 mln. 2011 m. Minėtu laikotarpiu Lenkijos ir Kinijos piliečių taip pat labai padaugėjo ir 2011 m. šių šalių piliečių grupės pateko į didžiausių ES valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių grupių dešimtuką.

Remiantis nuolatinių gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES-27, užsieniečiai buvo jaunesni nei šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus (20–46 m.) (žr. 8 grafiką). 2011 m. visų ES-27 gyventojų amžiaus mediana buvo 41,2 m., o ES gyvenančių užsieniečių – 34,7 m.

Pilietybės įgijimas

2010 m. 810 500 asmenų buvo įgiję ES valstybės narės pilietybę ir tai yra 4,4 proc. daugiau nei 2009 (žr. 9 grafiką). Šie skaičiai yra didžiausi nuo tada, kai 1998 m. pradėtos rengti šių duomenų laiko eilutės, ir pirmą kartą viršijo 0,8 mln.

2010 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Jungtinėje Karalystėje (194 800 arba 24,0  proc. viso ES-27 rodiklio). Toliau sąraše buvo Prancūzija (143 300), Ispanija (123 700) ir Vokietija (104 600). 2010 m. daugiau nė vienoje valstybėje narėje pilietybė nebuvo suteikta daugiau nei 100 000 asmenų.

Absoliučiaisiais dydžiais padidėjimas buvo ryškiausias Ispanijoje (2010 m. 44 000 daugiau asmenų gavo Ispanijos pilietybę nei 2009 m.), toliau pagal šį rodiklį Vokietija (8 500), Prancūzija (7 400) ir Italija (6 600). Apskritai 2009–2010 m. Ispanijos pilietybę įgijusių asmenų skaičius išaugo 55,4 proc. Toliau pagal šį santykinį rodiklį buvo Airija (2010 m. 40,9 proc. asmenų daugiau įgijo pilietybę) ir Suomija (27,0 proc.).

Vienas iš rodiklių, pagal kurį dažnai vertinamas nacionalinės pilietybės politikos poveikis, yra natūralizacijos norma, kitaip tariant – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių metų pradžioje skaičiaus santykis (žr. 10 grafiką). 2010 m. ES-27 didžiausia natūralizacijos norma buvo Lenkijoje (6,4 suteiktos pilietybės atvejų 100 užsieniečių), toliau – Švedija (5,3) ir Malta (5,2). Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose šie rodikliai buvo 4–5 suteiktos pilietybės atvejai 100 užsieniečių

2010 m. apie 90 proc. ES valstybės narės pilietybę įgijusių asmenų prieš tai buvo ne ES šalies piliečiai. Ši tendencija vyravo beveik visose valstybėse narėse. Tik Liuksemburge ir Vengrijoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis (beveik pusė užsieniečių iš kitų ES valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė) buvo Portugalijos piliečiai, o Vengrijoje – beveik vien rumunai.

Kaip ir ankstesniais metais, 2010 m. daugiausia naujų ES valstybių narių piliečių anksčiau buvo Maroko (67 000 arba 8,3  proc. visų suteiktos pilietybės atvejų) ir Turkijos piliečiai (49 900 arba 6,2 proc.). Palyginti su 2009 m., ES valstybės narės pilietybės įgyjančių Maroko piliečių skaičius padidėjo 12,2 proc., o Turkijos sumažėjo 3,7 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Prancūzijos (41,3 proc.), Italijos (17,0 proc.) arba Ispanijos (16,0 proc.) pilietybę, o daugiausia turkų tapo Vokietijos (52,5 proc.) arba Prancūzijos (16,9 proc.) piliečiais.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių klausimų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Nuo 2008 m. duomenų rinkimo nuostatos pateiktos Reglamente 862/2007. Jame apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieblobsčio ir priemonių kovai su neteisėtu atvykimu ir buvimu statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenis, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai. Pilietybės įgijimo duomenys paprastai gaunami iš administracinių sistemų. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos ir pilietybės statistika taps labiau prieinama ir palyginama.

Anksčiau migracijos srautų, užsieniečių gyventojų ir pilietybės įgijimo statistiniai duomenys buvo teikiami Eurostatui savanoriškai, teikiant Eurostato kartu su keliomis tarptautinėmis organizacijomis, pvz., Jungtinių tautų statistikos skyriumi (UNSD) (anglų kalba), Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija (JT EEK) ir Tarptautine darbo organizacija (TDO), renkamus migracijos duomenis. Dėl neseniai pasikeitusių migracijos ir pilietybės statistikai rengti taikomų metodų, apibrėžčių ir duomenų šaltinių gali būti sudėtinga palyginti kai kurių ES valstybių narių skirtingų laikotarpių eilutes.

Ypač sunku vertinti emigraciją – suskaičiuoti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, yra sunkiau, nei suskaičiuoti, kiek jų atvyksta į tą šalį. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2008 m. ES valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinė statistika). Todėl šiame straipsnyje daugiausia kalbama apie imigracijos duomenis.

Aplinkybės

ES migracijos politikoje vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

  • Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą;
  • Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso;
  • Direktyva 2004/114/EB trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų;
  • Direktyva 2005/71/EB dėl konkrečios įleidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos;
  • Direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse;
  • Direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą.

Europos Komisijoje už imigracijos politiką (anglų kalba) yra atsakingas Vidaus reikalų generalinis direktoratas (anglų kalba). 2005 m. Europos Komisija, patvirtindama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (KOM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje buvo patvirtintas Teisėtos migracijos politikos planas (KOM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. patvirtintame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis). Šiame plane numatytos kelios prioritetinės sritys ir priemonės:

  • teisingumo, laisvės ir saugumo politikai bei priemonėms vertinti;
  • teisės ir saugumo specialistams bei teismų ir teisėsaugos valdžios institucijų darbuotojams mokyti;
  • informacinei veiklai vykdyti;
  • dialogui su pilietine visuomene palaikyti;
  • naujoms finansinėms programoms rengti.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

Tarptautinė migracija ir prieglobstis (t_migr)
Pilietybės įgijimas
Imigracija (tps00176)
Emigracija (tps00177)
Gyventojai pagal pilietybę. Užsieniečiai (tps00157)
Gyventojai pagal gimimo šalį. Gimę užsienyje (tps00178)

Duomenų bazė

Demografija (pop)
Tarptautinė migracija ir prieglobstis (migr)
Tarptautinės migracijos srautai (migr_flow)
Imigracija (migr_immi)
Imigracija pagal lytį, amžiaus grupę ir pilietybę (migr_imm1ctz)
Imigracija pagal lytį, amžių ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm2ctz)
Imigracija pagal lytį, amžių ir gimimo šalį (migr_imm3ctb)
Imigracija pagal lytį, amžių ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm4ctb)
Imigracija pagal lytį, amžių ir ankstesnę nuolatinę gyvenamąją šalį (migr_imm5prv)
Imigracija pagal lytį, amžių ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_imm6ctz)
Imigracija pagal lytį, gimimo šalį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_imm7ctb)
Emigration (migr_emi)
Emigraciją pagal lytį ir amžių (migr_emi2)
Emigracija pagal lytį, amžiaus grupę ir pilietybę (migr_emi1ctz)
Emigracija pagal lytį, amžiaus grupę ir gimimo šalį (migr_emi4ctb)
Emigracija pagal lytį, amžiaus grupę ir kitą įprastą gyvenamąją šalį (migr_emi3nxt)
Gyventojai pagal pilietybę ir gimimo šalį (migr_stock)
Gyventojai pagal lytį, amžiaus grupę ir pilietybę (migr_pop1ctz)
Gyventojai pagal lytį, amžių ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_pop2ctz)
Gyventojai pagal lytį, amžių ir gimimo šalį (migr_pop3ctb)
Gyventojai pagal lytį, amžių ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_pop4ctb)
Gyventojai pagal lytį, pilietybę ir plačiai suprantamą gimimo šalį (migr_pop5ctz)
Gyventojai pagal lytį, gimimo šalį ir plačiai suprantamą pilietybę (migr_pop6ctb)
Pilietybės įgijimas ir praradimas (migr_acqn)
Pilietybės įgijimas pagal lytį, amžiaus grupę ir ankstesnę pilietybę (migr_acq)
Pilietybės praradimas pagal lytį ir naują pilietybę (migr_lct)

Specialus skyrius

Metodika / Metaduomenys

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai(MS Excel)

Kitos nuorodos

Retrieved from "https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Archive:Migracijos_ir_gyventojų_migrantų_statistika&oldid=201633"