Žuvininkystė

Ungurys

Ungurys

Ungurys

Unguriai visuomet buvo vertinami įvairių Europos šalių virtuvėse – nuo Baltosios iki Juodosios jūrų. Nuo seno jie buvo auginami ekstensyviuoju būdu, t. y. sugauti laikomi tvenkiniuose. Europos ungurių auginimo centras ilgą laiką buvo sūriosios Italijos lagūnos (angl. „valliculture“). Tačiau ši žuvų rūšis nyksta, todėl yra įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sudarytą Raudonąją rūšių, kurioms kyla didelis išnykimo pavojus, knygą, o 2007 m. parengtas Europos ungurių išteklių atkūrimo planas. Kadangi unguriai nelaisvėje nesidaugina, akvakultūra šiuo metu grindžiama nesubrendusių ungurių gaudymu ir tolesniu intensyviu auginimu naudojant recirkuliacinę sistemą. Ungurininkystė daugiausia plėtojama Nyderlanduose, Danijoje ir Italijoje.

Europinis upinis ungurys © ScandFish


Lotyniškas pavadinimas: Anguilla anguilla
Gamyba (ES-27): 8164 t (2007 m.), 97 % pasaulinės gamybos
Vertė (ES-27): 73 mln. eurų (2007 m.)
Pagrindinės šalys augintojos Europos Sąjungoje: Nyderlandai, Danija, Italija
Pagrindinės šalys augintojos pasaulyje: Nyderlandai, Danija, Italija ir Kinija bei Japonija

Dauginimasis

Unguriai nelaisvėje nesidaugina. Upėse, ežeruose ir tvenkiniuose gyvena tik jaunikliai. Lytiškai subrendę unguriai, t. y. 6–12 m. patinai ir 9–18 m. patelės, per Atlanto vandenyną grįžta į vienintelę savo gimimo vietą – Sargaso jūrą ties Florida (JAV), kur jie neršia ir iš kur nebesugrįžta.

Ungurių lervos Sargaso jūroje lieka 1–2 metus, paskui per 200–300 dienų Golfo srovė jas nuneša iki Europos pakrančių. Jauni unguriukai maždaug žiemos pradžioje pasiekia pietinius Europos krantus, o prasidedant kitai vasarai – ir šiaurines Europos pakrantes. Tuomet jie tampa stikliniais unguriais – nedideliais 6–12 cm permatomais unguriukais. Jie gyvena upių žiotyse, minta planktonu, o paskui po truputį išplinta upėse, ežeruose bei tvenkiniuose ir tampa geltonaisiais unguriais.

Auginimas

Jauni stikliniai unguriukai sugaunami Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės upių žiotyse. Ši žvejyba reguliuojama 2007 m. Europos išteklių atkūrimo planu, kuriuo reikalaujama, kad didelė sugautų stiklinių unguriukų dalis (nuo 2013 m. 60 %) būtų atidėta laukinės ekosistemos išteklių atkūrimo programoms.

Perduoti į žuvininkystės ūkius stikliniai unguriukai kelias savaites laikomi karantino sąlygomis ir, jei nustatomos kokios nors ligos, nuo jų gydomi. Jie šeriami natūraliais produktais (pavyzdžiui, žuvų kiaušinėliais) ir po truputį pratinami prie masės, gautos iš žuvų miltų ir žuvų taukų. Kai unguriukai užauga iki 5 g, jie perkeliami į jauniklių auginimo baseinus, kuriuose šeriami žuvų miltų ir augalinių ekstraktų granulėmis.

Penėjimas

Kai unguriukai užauga iki 50 g, jie perkeliami į ekstensyviojo auginimo tvenkinius arba į didelius intensyviojo auginimo baseinus su įrengta recirkuliacijos sistema. Abiem atvejais jie šeriami sausomis žuvų miltų ir augalinių miltų granulėmis.

Atskirų ungurių augimo tempai labai skiriasi, todėl juos reikia reguliariai rūšiuoti – perkelti panašaus dydžio ungurius į tuos pačius baseinus. Unguriai visiškai užauga ir gali būti parduodami arba grąžinami į ekosistemą po dvejų trejų metų. Taigi žuvininkystės ūkiai atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį atkurdami upių išteklius stebint mokslininkams.

Vartojimas

Unguriai yra vertinami visų Europos šalių virtuvėse ir ruošiami pagal daugybę skirtingų receptų. Papjauti unguriai patenka į perdirbimo cechą, dažniausiai įsikūrusį žuvivaisos ūkyje. Jame unguriai išdarinėjami, supjaustomi ir parduodami švieži arba paruošti (rūkyti, marinuoti, kepti, pjaustyti dalimis, filė, konservuoti arba šaldyti).