Ūkių struktūros statistika

2015 m. gruodžio mėn. duomenys. Naujausi duomenys – Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Versija anglų kalba yra naujesnė.
1 grafikas. Pagrindiniai rodikliai. ES 28 bendrojo rodiklio dalis 2013 m.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ef_kvaareg)
2 grafikas. Vidutinės žemės ūkio naudmenos vienam ūkiui 2010 ir 2013 m. (1)
(ha).
Šaltinis – Eurostatas (ef_kvaareg)
1 lentelė. Produkcija, darbo jėga ir gyvuliai 2007–2013 m.
Šaltinis – Eurostatas (ef_kvaareg)
3 grafikas. Ūkių darbo jėgos struktūra: nuolatinių darbuotojų dalis ir pasiskirstymas pagal darbo intensyvumą 2013 m.
(proc.).
Šaltiniai – Eurostatas (ef_lflegaa) ir (ef_lfwtime)
4 grafikas. Žemės ūkio valdoms priklausanti žemė 2013 m. (1)
(proc.).
Šaltiniai – Eurostatas (demo_r_d3area) ir (ef_oluft)
5 grafikas. Žemės ūkio naudmenų pasiskirstymas 2013 m.
(proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ef_oluft)
6 grafikas. Žemės ūkio naudmenos pagal žemės naudojimą ES 28 2013 m. (1)
(žemės ūkio naudmenų proc.).
Šaltinis – Eurostatas (ef_oluft)

Europos Sąjungos (ES) valstybių narių žemės ūkio struktūra priklauso nuo geologinių ir topografinių skirtumų, įvairaus klimato ir gamtos išteklių, taip pat regioninės veiklos, infrastruktūros ir socialinių papročių įvairovės. Žemės ūkio valdų struktūros tyrimas, taip pat vadinamas ūkių struktūros tyrimų (ŪST) padeda įvertinti žemės ūkio padėtį visoje ES, stebėti žemės ūkio valdų struktūros tendencijas ir pokyčius ar modeliuoti galimų įvykių ar politinių pasiūlymų poveikį.

Šiame straipsnyje pateikiama statistikos, gautos atlikus naujausią ūkių struktūros tyrimą (2013 m.). Kartais ji lyginama su 2009 ar 2010 m. surašymo ar ankstesniojo ūkių struktūros tyrimo (2007 m.) rezultatais. Reikėtų pažymėti, kad tarp 2007 m. ir 2009 ar 2010 m. tyrimų įvyko tam tikrų metodinių ir teisėkūros pokyčių.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Žemės ūkio valdų dydis

2013 m. ES 28 teritorijoje buvo 10,8 mln. žemės ūkio valdų. Išnagrinėjus juos pagal ekonominį dydį nustatyta, kad 6,5 mln. (arba 59,8 proc.) šių valdų standartinė produkcija viršijo 2 000 EUR. ES 28 teritorijoje žemės ūkio naudmenos (ŽŪN) užima beveik 175 mln. hektarų (ha) (apie 40,0 proc. viso žemės ploto), taigi vienai žemės ūkio valdai vidutiniškai tenka 16,1 ha.

Didžiausia dalis ES 28 žemės ūkio paskirties žemės (pagal žemės ūkio naudmenas) buvo Prancūzijoje ir Ispanijoje (atitinkamai 15,9 proc. ir 13,3 proc.), šiek tiek mažiau nei 10,0 proc. – Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje (žr. 1 grafiką). Kiekybiškai daugiausia žemės ūkio valdų buvo Rumunijoje (3,6 mln.): šiai šaliai teko trečdalis (33,5 proc.) visų ES 28 ūkių. Antra pagal santykinės dalies rodiklį buvo Lenkija (13,2 proc.), o trečia ir ketvirta – Italija (9,3 proc.) ir Ispanija (8,9 ).

Ūkių skaičiaus ar žemės ūkio naudmenų dalies (kaip parodyta 1 grafike) skirtumus atspindi vidutinis žemės ūkio valdų dydis (2 grafikas). 2013 m. ES valstybėse narėse didžiausias vidutinis žemės ūkio valdos dydis nustatytas Čekijoje (133 ha), o antra pagal šį rodiklį buvo Jungtinė Karalystė (94 ha). Šešiose valstybėse narėse vidutinis dydis nesiekė 10,0 ha, o mažiausios valdos buvo Rumunijoje, Kipre ir Maltoje.

Palyginti su 2010 m., 2013 m. ES 28 vidutinis vienos žemės ūkio naudmenos dydis padidėjo nuo 14,4 ha iki 16,1 ha, nes 11,5 proc. sumažėjo valdų skaičius ir 0,7 proc. – bendrasis žemės ūkio naudmenų plotas. Daugumoje ES valstybių narių 2010–2013 m. vidutinis žemės ūkio naudmenos plotas vienai valdai padidėjo, o žymiai sumažėjo tik Čekijoje (šiek tiek mažiau krito Graikijos ir Airijos rodikliai).

Ekonominį ūkio dydį galima vertinti ne tik pagal jo užimama plotą, bet ir pagal standartinę produkciją, kitaip tariant, žemės ūkio produkcijos vertę supirkimo kainomis. Vertinant pagal šį rodiklį, ES 28 žemės ūkio produkcija (galiojančiomis kainomis) 2007–2010 m. padidėjo 7,9 proc. ir dar 7,5 proc. 2010–2013 m. (žr. 1 lentelę). Minėtaisiais dviem laikotarpiais daugumoje ES valstybių narių produkcijos rodikliai augo, tačiau buvo ir išimčių. 2007–2010 m. daugiau nei 10,0 proc. smuko Graikijos ir Kipro rodikliai, o 2010–2013 m. – Italijos. Šiek tiek mažiau 2007–2010 m. mažėjo Vokietijos ir Airijos produkcija, 2010–2013 m. – Kroatijos, Austrijos ir Portugalijos. Švedijoje padėtis praktiškai nekito. 2007–2010 m. septynių valstybių narių rodikliai augo daugiau nei 20,0 proc., taip pat keturių valstybių narių 2010–2013 m. laikotarpiu. Vienintelė valstybė narė, kurios augimas siekė šį lygį abiem laikotarpiais, buvo Latvija.

Ūkių darbo jėga

2013 m. ES 28 ūkių darbo jėga iš viso sudarė 9,5 mln. metinių darbo vienetų, iš kurių 8,7 mln. (92 proc.) buvo nuolatiniai darbuotojai (žr. 3 grafiką). 2007–2013 m. ES 28 ūkių darbo jėga sumažėjo 2,3 mln. metinių darbo vienetų (MDV), arba 19,8 proc. 2007–2013 m. ūkių darbo jėga mažėjo beveik visose ES valstybėse narėse, išskyrus Airiją, Vengriją ir Maltą, fiksavusias padidėjimą. Vertinant procentine dalimi, Slovakijos, Italijos, Kipro ir Bulgarijos rodikliai mažėjo smarkiausiai, t. y. bent trečdaliu.

Visose ES valstybėse narėse nuolatiniai darbuotojai sudarė daugiau nei keturis penktadalius visos ūkių darbo jėgos. Mažiausia santykinė dalis buvo Ispanijoje (81 proc.), o didžiausia – Latvijoje, kur praktiškai visą ūkių darbo jėgą sudarė nuolatiniai darbuotojai. Pastarieji skirstomi į dirbančius visą darbo laiką ir kitus darbuotojus, ir šių dviejų kategorijų pasiskirstymas ES valstybėse narėse buvo labai įvairus. Visą darbo laiką dirbantys darbuotojai sudarė daugiau nei pusę visos ūkių darbo jėgos 11-oje valstybių narių. Didžiausia jų dalis buvo Liuksemburge – beveik trys ketvirtadaliai (74 proc.). O Austrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje šiai kategorijai teko tik tarp ketvirtadalio iki penktadalio visos ūkių darbo jėgos. Rumunijos rodiklis buvo dar mažesnis – vos 7 proc.

Sutartinis galvijas

2013 m. ES 28 ūkiuose iš viso buvo laikoma 130 mln. sutartinių galvijų (SG). 2007–2013 m. jų sumažėjo 6,6 mln. SG, arba 4,8 proc. (žr. 1 lentelę). Minėtuoju laikotarpiu galvijų skaičius mažėjo 21-oje ES valstybėje narėje. Kipre ir Maltoje – net beveik 30 proc. Septyniose ES valstybėse narėse 2007–2013 m. galvijų skaičius padidėjo, tačiau nedaug: mažiau nei 1,0 proc. Airijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, apie 2,0 proc. Suomijoje ir Vokietijoje ir šiek tiek mažiau nei 3,0 proc. – Liuksemburge ir Nyderlanduose.

Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas

2013 m. žemės ūkio naudmenos sudarė du penktadalius (40,0 proc.) viso ES 28 žemės ploto. Dar 9,0 proc. žemės priklausė žemės ūkio valdoms kaip miškingi plotai (6,7 proc.) ar kita, ne žemės ūkio paskirties žemė (2,3 proc.) (žr.4 grafiką). Žemės ūkio naudmenų santykinė dalis buvo įvairi: nuo beveik trijų ketvirtadalių (72,5 proc.) Airijoje ir daugiau nei dviejų trečdalių (70,5 proc.) Jungtinėje Karalystėje iki mažiau nei dešimtadalio viso Švedijos (7,5 proc.) ir Suomijos (7,4 proc.) žemės ploto. Šios dvi Šiaurės valstybės narės buvo vienintelės ES valstybės narės, kuriose žemės ūkio valdoms priklausantys miškingi plotai sudarė didesnę dalį nei žemės ūkio paskirties žemė.

2013 m. tris penktadalius (59,8 proc.) visų ES 28 žemės ūkio naudmenų (žr. 5 grafiką) sudarė ariamoji žemė (grūdams auginti naudojama ir kita ariamoji žemė), o daugiamečiams žolynams ir pievoms (ganyklos (taip pat nesukultūrintos) ir pievos) teko šiek tiek daugiau nei trečdalis (34,2 proc.) visų žemės ūkio naudmenų ploto. Daugiamečiai pasėliai, kaip antai vynuogynai, alyvmedžiai ir sodai, sudarė 5,9 proc., o likusi 0,2 proc. dalis daugiausia teko daržams.

Santykinė ariamosios žemės reikšmė ES valstybėse narėse buvo labai įvairi: palyginti su visu žemės ūkio naudmenų plotu jos dalis buvo nuo 35,6 proc. Slovėnijoje iki 81,6 proc. Vengrijoje. Šias ribas viršijo Šiaurės valstybės narės: Švedija (85,1 proc.), Danija (91,5 proc.) ir Suomija (98,5 proc.), o nesiekė – Portugalija (30,2 proc.) ir Airija (21,0 proc.). Daugiamečiai žolynai ir pievos, siejami su galvijų auginimu (daugiausia pienininkyste ir avių auginimu), užėmė daugiau nei 50 proc. žemės ūkio naudmenų Liuksemburge, Slovėnijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, ir nesiekė 2 proc. Kipre, Suomijoje ir Maltoje. Pietinėse valstybėse narėse, kuriose auginama daug vynuogių, alyvuogių ir citrusinių vaisių, daugiau nei 10 proc. žemės ūkio naudmenų atitinkamai teko daugiamečiams pasėliams. Pagal šį rodiklį pirmavo Kipras (25,0 proc.).

6 grafike pateikta išsamesnė žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ES 28 analizė. 2013 m. daugiau nei pusė visos ariamosios žemės teko grūdams: jų auginimui skirta trečdalis (33,2 proc.) visų žemės ūkio naudmenų. Daugiamečiai žolynai ir pievos (daugiausia ganyklų ir pievų plotas) sudarė 21,9 proc. visų žemės ūkio naudmenų. 11,4 proc. teko nesukultūrintoms ganykloms, o 0,8 proc. – gamybai nenaudojamiems daugiamečiams žolynams ir pievoms, už kuriuos galima gauti subsidijų.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

ES valstybės narės kas 10 metų atlieka išsamų ūkių struktūros tyrimą (visapusės aprėpties tyrimas vadinamas žemės ūkio surašymu), o tris kartus tarp šių pagrindinių tyrimų atliekami tarpiniai imties tyrimai. ES valstybės narės renka atskirų žemės ūkio valdų informaciją, susijusią su:

  • žemės naudojimu;
  • galvijų skaičiumi;
  • kaimo plėtra (pvz., su žemės ūkiu nesusijusią veiklą);
  • valdymą ir ūkių darbo jėgos sąnaudas (taip pat darbuotojų amžių, lytį ir ryšį su ūkio savininku).

Pagal tyrimo duomenis parengiami suvestiniai įvairių geografinių lygmenų (šalių, regionų ir rajonų (per pagrindinius tyrimus)) ir dydžio kategorijų, valdos statuso, ūkio teisinio statuso, tikslinės zonos ir ūkio tipų duomenys.

Ruošiantis 2010 m. tyrimui buvo parengtas naujas teisinis pagrindas – 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) 1166/2008 dėl ūkių struktūros tyrimų bei žemės ūkio gamybos metodų tyrimo.

Tyrimo bazinis vienetas yra žemės ūkio valda – techniškai ir ekonomiškai nepriklausomas, atskirai valdomas vienetas, užsiimantis žemės ūkio gamybos veikla. Iki 2007 m. į ūkių struktūros tyrimus buvo įtraukiamos visos žemės ūkio valdos, kurių žemės ūkio naudmenos (ŽŪN) plotas buvo bent vienas hektaras (ha), o mažesni ūkiai buvo įtraukiami, jei jų rinkai skirta produkcija viršijo tam tikras ribas. Pagal naująjį teisės aktą minimali žemės ūkio valdų ploto riba buvo pakeista ir 2010 m. tyrimui nustatyta penkių hektarų riba. Ši riba taikyta Čekijai, Vokietijai ir Jungtinei Karalystei. Liuksemburgui taikyta trijų hektarų riba, Švedijai – dviejų, o Nyderlandams – 3 000 EUR standartinės produkcijos riba (išsamesnė informacija pateikiama žemiau).

Pagal minėtą teisės aktą buvo taip pat pakeista tyrimo aprėptis: 99 proc. standartinio gamybinio pelno aprėptis pakeista 98 proc. ŽŪN (išskyrus bendrai naudojamą žemę) ir 98 proc. galvijų. Bulgarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Airijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje bendrai naudojama (kelių ūkių) žemė neįtraukiama į ŽŪN. Visose kitose šalyse tokios žemės nėra arba ji jau įtraukta į tyrimą.

Žemės ūkio produkto (pasėlio ar galvijo) standartinė produkcija apibrėžiama kaip žemės ūkio produkcijos vidutinė vertė supirkimo kainomis (eurais vienam hektarui arba vienam galvijui). Kiekvienam produktui taikomas penkerių metų vidutine verte pagrįstas regioninis koeficientas. Iki 2007 m. vykdant ūkių struktūros tyrimus žemės ūkio valdoms suskirstyti pagal ūkininkavimo rūšį ir ekonominį dydį buvo taikomas standartinis gamybinis pelnas, 2010 m. tyrimo reikmėms pakeistas standartinės produkcijos sąvoka. Reikėtų pažymėti, kad į standartinę produkciją neįtraukiamos tiesioginės išmokos.

Ūkių darbo jėgą sudaro visi asmenys, įgiję privalomąjį išsilavinimą (pasiekę amžių, kai nebėra privaloma lankyti mokyklos) ir tiriamajame ūkyje dirbę ūkio darbus per 12 mėnesių iki tyrimo datos. Į šiuos rodiklius įtraukiami ir savininkai, net jei jie nedirba ūkyje, tačiau jų sutuoktiniai įtraukiami tik jei faktiškai dirba ūkyje. Ūkio savininkas (turėtojas) yra fizinis asmuo (vienasmenis savininkas ar asmenų grupė) arba juridinis asmuo (pvz., kooperatyvas ar kita organizacija), kurios pavedimu ir vardu ūkis eksploatuojamas ir kuris teisiškai ir ekonomiškai yra už jį atsakingas. Kitaip tariant, tai yra subjektas ar asmuo, prisiimantis ekonominę ūkio riziką. Grupei priklausančių ūkių atveju į tyrimo rodiklius įtraukiamas tik pagrindinis savininkas (vienas asmuo). Į nuolatinę ūkių darbo jėgą įtraukiami dirbantys šeimos nariai ir kiti nuolatiniai darbuotojai. Vienas metinis darbo vienetas (MDV) atitinka vieno asmens, visą darbo laiką dirbančio žemės ūkio valdoje, atliktą darbą. Visas darbo laikas – darbo sutartis reglamentuojančiose nacionalinėse nuostatose nurodytas minimalus valandų skaičius. Jei šiose nuostatose toks valandų skaičius tiesiogiai nenustatytas, minimaliu dydžiu laikoma 1 800 valandų (225 darbo dienos po aštuonias valandas).

Aplinkybės

Kaimo plėtros politikos priemonėmis siekiama pagerinti žemės ūkio ir miškininkystės sektorių konkurencingumą, aplinkos ir kaimo vietovių kokybę bei gyvenimo kokybę kaimo vietovėse, taip pat įvairinti kaimo ekonomiką. Žemės ūkiui modernizavusis ir padidėjus pramonės ir (pastaruoju laikotarpiu) paslaugų ekonominei svarbai, žemės ūkis tapo mažiau svarbus darbo vietų šaltinis. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama galimam ūkininkų vaidmeniui kaimo plėtros srityje, įskaitant miškininkystę, biologinę įvairovę ir kaimo ekonomikos įvairinimą, kad kaimo vietovėse būtų galima sukurti kitokių darbo vietų ir saugoti aplinką.

Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) ne kartą pertvarkyta siekiant modernizuoti šį sektorių ir labiau orientuoti jį į rinką. Po beveik dvejų metų derybų tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. pasiektas politinis susitarimas dėl BŽŪP reformos. Susitarimu norima daug ką pakeisti: tiesiogines išmokas skirti sąžiningiau ir remiantis „žalesniais“ kriterijais, užtikrinti geresnę ūkininkų padėtį maisto gamybos grandinėje, padaryti BŽŪP veiksmingesnę ir skaidresnę, tuo pat metu reaguojant į problemas, susijusias su maisto sauga, klimato kaita, kaimo vietovių ekonomikos augimu ir užimtumu, ir padedant ES siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų: skatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. 2013 m. gruodžio mėn. Europos Parlamentas ir Taryba oficialiai patvirtino naujausią BŽŪP reformą. Ūkių struktūros tyrimų nuostatos nuolat tobulinamos, kad per juos būtų gaunami savalaikiai ir reikalingi duomenys šio sektoriaus raidai nagrinėti ir stebėti.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

Ūkių struktūra. Ankstesnių laikotarpių duomenys (1990–2007 m.) (t_ef)

Duomenų bazė

Ūkių struktūra (ef)
Ūkių struktūra. 2008 m. teisinis pagrindas (nuo 2005 m.) (ef_main)
Pagrindiniai ūkių kintamieji (ef_kv)
Apžvalga. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (ef_olu)
Apžvalga. Galvijai ūkiuose (ef_ols)
Apžvalga. Ūkių darbo jėga (ef_olf)
Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas. Ariamoji žemė (ef_ala)
Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas. Daugiamečiai pasėliai, kita žemės ūkio paskirties žemė, drėkinimas (ef_po)
Galvijai ir pašariniai augalai (ef_lsf)
Ūkių darbo jėga (ef_lf)
Kita pelninga veikla ir kaimo plėtros paramos priemonės (ef_oga)
Ūkių valdymas ir praktika (ef_mp)
Žemės ūkio gamybos metodų tyrimas (ŽŪGMT, 2010 m.) (ef_pm)
Ūkių struktūra. 1998 m. teisinis pagrindas (1990–2007 m.) (ef_historic)

Specialus skyrius

Metodai ir metaduomenys

Pagrindiniai duomenys: lentelės, grafikai ir žemėlapiai (MS Excel)

Kita informacija

Pagrindiniai teisės aktai

  • Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 1166/2008 dėl ūkių struktūros tyrimų bei žemės ūkio gamybos metodų tyrimo (ūkių struktūros tyrimams nuo 2010 m.)
  • 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. No 378/2014, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 1166/2008 nuostatos dėl finansinės programos 2014–2018 m. laikotarpiui
  • 2014 m. birželio 26 d. Komisijos reglamentas Nr. 715/2014, kuriuo dėl rodiklių, rinktinų vykdant 2016 m. ūkių struktūros tyrimą, sąrašo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1166/2008 dėl ūkių struktūros tyrimų bei žemės ūkio gamybos metodų tyrimo III priedas

Įgyvendinimo teisės aktai

  • Komisijos reglamentas 1200/2009, kuriuo įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1166/2008 dėl ūkių struktūros tyrimų ir žemės ūkio gamybos metodų tyrimo nuostatos, susijusios su gyvulių vieneto koeficientais ir rodiklių apibrėžtimis (ūkių struktūros tyrimams nuo 2010 m.)
  • Komisijos reglamentas 2015/1391, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1200/2009

Susiję ir senesni teisės aktai

Kitos nuorodos