Užimtumo statistika


Duomenys paimti birželio 2017. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2019 m. birželio mėn.

Šiame straipsnyje supažindinama su nauja Europos Sąjungos (ES) užimtumo statistika ir analize, atlikta remiantis socialiniais ir ekonominiais aspektais. Iš užimtumo statistinių duomenų matyti, kad esama didelių lyties, amžiaus ir įgyto išsilavinimo skirtumų, be to, smarkiai skiriasi ir atskirų ES valstybių narių darbo rinkos.

Po to, kai 1997 m. į Amsterdamo sutartį buvo įtrauktas atskiras užimtumui skirtas skyrius, ši statistika tapo svarbi daugeliui ES politikos sričių. Užimtumo lygis – kitaip tariant, dirbančių darbingo amžiaus gyventojų dalis – svarbus analitinis socialinis rodiklis, naudojamas darbo rinkų raidai nagrinėti.

1 žemėlapis. Užimtumo lygis, 20–64 m. amžiaus grupė, 2016 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsi_emp_a)
1 grafikas. Užimtumo lygis pagal lytį, 20–64 m. amžiaus grupė, 1993–2016 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsi_emp_a)
2 grafikas. Užimtumas pagal amžiaus grupę 1993–2016 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsi_emp_a)
3 grafikas. Užimtumo lygis pagal įgytą išsilavinimą, 25–64 m. amžiaus grupė, 1993–2016 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_ergaed)
4 grafikas. Ne visą darbo laiką dirbantys asmenys pagal lytį (procentinė visų darbuotojų dalis), 20–64 m. amžiaus grupė, 1993–2016 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_eppga)
5 grafikas. Ne vieną darbą turintys darbuotojai pagal įgytą išsilavinimą, 15–74 m. amžiaus grupė, 1993–2016 m.
(procentinė visų darbuotojų dalis)
Šaltiniai – Eurostatas (lfsa_e2ged) ir (lfsa_egaed)
6 grafikas. Dirbantys asmenys pagal veiklos sritį, 15–74 m. amžiaus grupė, ES 28, 2016 m.
(procentinė visų darbuotojų dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_esegp)
7 grafikas. Procentinė pagal terminuotąsias darbo sutartis dirbančių samdomųjų darbuotojų dalis pagal profesinę grupę, 15–74 m. amžiaus grupė, 2016 m.
(procentinė profesinės grupės dalis)
Šaltinis – Eurostatas (lfsa_esegt)

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Užimtumo lygis pagal lytį, amžių ir įgytą išsilavinimą

2016 m. ES 28 20–64 m. amžiaus grupės asmenų užimtumo lygis – kaip paaiškėjo atlikus ES darbo jėgos tyrimą (ES DJT) – siekė 71,1 proc. ir tai yra didžiausias kada nors užregistruotas ES metinis vidurkis. Vis dėlto, nepaisant šio vidurkio, tarp šalių esama didelių skirtumų (žr. 1 žemėlapį). Vienintelė valstybė narė, kurios lygis viršija 80 proc., yra Švedija (81,2 proc.). Šią ribą viršija ir ELPA šalys Islandija (87,8 proc.) ir Šveicarija (83,3 proc.).

Į šalių, kurių užimtumo lygis siekia 70–79 proc., grupę patenka Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija. Ši grupė daugiausia užima teritoriją, besidriekiančią nuo Airijos vakaruose iki Vengrijos rytuose, taip pat įskaitant tris Baltijos šalis, Suomiją ir Portugaliją. Šalys, kuriose užimtumo lygis siekia 60–69 proc., sudaro dvi grupes: vakarinio Viduržemio ir Adrijos jūrų regiono (Ispanija, Italija, Kroatija) ir rytinio ES pasienio nuo pietinės Baltijos jūros pakrantės iki pietvakarinės Juodosios jūros pakrantės (Lenkija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija). Į šią šalių grupę taip pat patenka Belgija. Pietų Balkanų ir Kaukazo grupėje (buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Graikijoje ir Turkijoje) užimtumo lygis nesiekia 60 proc.

1 grafike matyti vyrų ir moterų užimtumo lygio raida nuo 1993 m. Viena iš ryškiausių charakteristikų yra sumažėjęs jų užimtumo skirtumas. Daugiausia jis sumažėjo dėl padidėjusio moterų užimtumo (pvz., Ispanijoje ir Nyderlanduose), bet kai kur – dėl sumažėjusio vyrų užimtumo (Graikijoje ir Kipre). Dar galima išskirti šalių grupę, kurioje vyrų ir moterų užimtumo lygis kinta tolygiai, todėl lyčių užimtumo lygio skirtumas išlieka stabilus. Taip yra, pvz., Čekijoje (19,1 proc. punkto (pp) skirtumas 1998 m. ir 16,0 pp 2016 m.) ir Švedijoje (2,9 pp 1996 m. ir 3,8 pp 2016 m.). Moterų užimtumo lygis mažesnis už vyrų užimtumo lygį visais metais visose šalyse, išskyrus dvi išimtis: Latviją ir Lietuvą 2010 m. po to, kai smarkiai sumažėjo vyrų užimtumo lygis ir daug mažiau sumažėjo moterų užimtumo lygis.

Iš 1 grafiko taip pat matyti, kad laikotarpiu, kurio duomenis Eurostatas turi, darbo rinkos padėtis šalyse labai skyrėsi. Daugumoje šalių (Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Turkijoje) užimtumo lygis didėjo pamažu ir stabiliai. Kitose trajektorija išliko gana tiesi, kitaip tariant, užimtumo lygis buvo stabilus (Danijoje, Italijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje). Kitoje didelėje šalių grupėje (Bulgarijoje, Estijoje, Airijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje) būta didelių pakilimų ir nuosmukių, bet užimtumo lygis 2016 m. buvo didesnis nei įvairiuose jų išeities taškuose.

Iš 2 grafiko aiškiai matyti, kad nuo 2001 m. ES 28 25–54 m. amžiaus grupės asmenų užimtumo lygis išliko beveik toks pat, bet vyresniojo (55–64 m.) amžiaus asmenų užimtumas labai padidėjo, o jaunesnių (15–24 m. amžiaus) asmenų – sumažėjo.

Užimtumo lygis taip pat labai skiriasi priklausomai nuo įgyto išsilavinimo (žr. 3 grafiką). Užimtumo lygio analizė pagal įgytą išsilavinimą grindžiama 25–64 m. amžiaus grupės duomenimis, nes jaunesni asmenys dar gali mokytis, pirmiausia – tretinio mokslo įstaigose, ir tai gali turėti įtakos užimtumo lygiui. 2016 m. ES 28 tretinį išsilavinimą įgijusių (baigusių sutrumpintas aukštojo mokslo programas, bakalauro, magistro arba daktaro ar lygiaverčio lygio studijas) 25-64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 84,8 proc. – kur kas aukštesnis nei tik pradinio ar pagrindinio ugdymo programas baigusių gyventojų (54,3 proc.). Vidurinio ugdymo arba profesinio mokymo turint vidurinį išsilavinimą programas baigusių ES 28 gyventojų užimtumo lygis buvo 74,8 proc. Jau ir taip turėdami mažiau galimybių rasti darbą (šiose išsilavinimo grupėse) asmenys, kurių aukščiausias išsilavinimo lygis yra pagrindinis ugdymas, smarkiausiai nukentėjo ir nuo krizės: užimtumo lygis šioje grupėje 2007–2013 m. nukrito 5,1 proc. punkto, atitinkama vidutinio lygio išsilavinimą įgijusių asmenų dalis buvo 1,7 pp, o aukštąjį išsilavinimą – 1,8 pp. Iš 3 grafiko matyti, kad turėti bent vidutinio lygio išsilavinimą labai svarbu norint rasti darbą Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, bet mažiau svarbu – Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Kipre ir Liuksemburge.

Darbas ne visą darbo laiką

20–64 m. amžiaus ES 28 gyventojų, nurodančių, kad jų pagrindinis darbas yra darbas ne visą darbo laiką, dalis lėtai, bet nuolat didėjo nuo 14,9 proc. 2002 m. iki 19,0 proc. 2015 m., o 2016 m. šiek tiek sumažėjo iki 18,9 proc. 2016 m. daugiausia tokių darbuotojų buvo Nyderlanduose (46,6 proc.), šiek tiek mažiau – Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Danijoje ir Airijoje. Šiose šalyse ne visą darbo laiką dirbo daugiau kaip penktadalis visų darbuotojų. Kita vertus, palyginti retai ne visą darbo laiką buvo dirbama Bulgarijoje (1,9 proc. darbuotojų), Vengrijoje, Kroatijoje, Čekijoje ir Slovakijoje (nuo 4,8 iki 5,7 proc.) – žr. 4 grafiką.

Šiuo atžvilgiu labai skiriasi moterų ir vyrų darbo ne visą darbo laiką (žr. apibrėžtį skirsnyje „Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti“) tendencijos. 2016 m. ES 28 ne visą darbo laiką dirbo šiek tiek mažiau nei trečdalis visų 20–64 m. amžiaus moterų (31,4 proc.), o vyrų – daug mažiau (8,2 proc.). 2016 m. Nyderlanduose beveik trys ketvirtadaliai (74,8 proc.) moterų dirbo ne visą darbo laiką – šis rodiklis kur kas didesnis nei kitose ES valstybėse narėse. Darbo ne visą darbo laiką rodiklis 1993–2016 m. akivaizdžiai didėjo Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Austrijoje, o aiškiai mažėjo – Islandijoje.

Daugiau nei vieną darbą turintys asmenys

Iš 5 grafiko matyti, kad daugiau nei vieną darbą turinčių asmenų nedaug ir kad aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys daugiau nei vieną darbą turi dažniau nei vidutinio arba žemesnio lygio išsilavinimą turintys asmenys. ES 28 ši padėtis visais metais, kurių duomenis turime (2002–2016 m.), buvo labai stabili: aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys sudarė apie 5 proc., o kitų dviejų išsilavinimo grupių asmenys – apie 3 proc. Didžiausia valstybėse narėse užregistruota dalis sudarė 16,3 proc. (aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų Lenkijoje 2000 m.), o mažiausia – 0,3 proc. (vidutinio lygio išsilavinimą įgijusių asmenų Bulgarijoje 2010–2016 m.). Kitos šalys, kuriose palyginti įprasta turėti daugiau nei vieną darbą, yra Danija, Estija, Latvija, Nyderlandai, Portugalija, Švedija, Islandija ir Norvegija.

Veiklos sritys

Akivaizdžiai didžiausią profesinę grupę ES 28 2016 m. sudarė asmeninių paslaugų ir pardavimo sričių darbuotojai, sudarantys 9,5 proc. visų darbuotojų, arba 21,4 mln. asmenų (žr. 6 grafiką). Jų skaičius viršijo aštuonių mažiausių profesinių grupių darbuotojų skaičių imant kartu, prie kurių priskiriami visi žemės ūkio bei maisto perdirbimo pramonės darbuotojai ir ginkluotųjų pajėgų nariai. Po pardavimo ir paslaugų grupės rikiuojasi raštinės darbuotojai, o po jų – verslo ir administravimo darbuotojai.

Terminuotos darbo sutartys

2016 m. 14,2 proc. 15–74 m. amžiaus ES 28 gyventojų dirbo pagal ribotos trukmės (terminuotąsias) darbo sutartis. Pagal terminuotąsias darbo sutartis dirbo daugiau nei vienas iš penkių samdomųjų darbuotojų Lenkijoje (27,5 proc.), Ispanijoje (26,3 proc.), Kroatijoje, Portugalijoje (po 22,3 proc.) ir Nyderlanduose (20,8 proc.) (žr. 7 grafiką). Likusiose ES 28 valstybėse narėse pagal terminuotąsias sutartis dirbančių gyventojų dalis buvo nuo 71,0 proc. Slovėnijoje iki 1,4 proc. Rumunijoje. Skirtumų esama ne tik šalyse, bet ir įvairiose profesinėse grupėse. Daugumoje šalių dirbti pagal terminuotąsias darbo sutartis vadovams neįprasta, o žemesniojo statuso darbuotojams – įprasta. Vis dėlto esama didelių skirtumų: pagal tokias sutartis dirbantys Lenkijos žemesniojo statuso darbuotojai sudaro 44,1 proc., o Rumunijoje – tik 3,2 proc. Labai skirtingos tendencijos ES valstybėse narėse naudoti terminuotąsias sutartis galbūt bent iš dalies priklauso nuo nacionalinės praktikos, darbo jėgos pasiūlos ir paklausos, darbdavio prognozės dėl galimo augimo ar mažėjimo ir to, ar darbdaviams paprasta įdarbinti ir atleisti darbuotoją.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Aprėptis

Ekonomiškai aktyvūs gyventojai (darbo jėga) – tai dirbantys ir nedirbantys asmenys. Pagal ES DJT darbo jėgai priskiriami asmenys nuo 15 m., ataskaitinę savaitę vykdę tam tikrą darbo veiklą, net jei ji truko tik vieną valandą per tą savaitę, ir už ją gavę užmokestį, pelno ar atlygį iš šeimos narių. Darbo jėgai taip pat priskiriami laikinai, pvz., dėl ligos, atostogų, darbo ginčų ar mokymo, nedirbantys asmenys.

Užimtumą galima vertinti pagal asmenų ar darbo vietų skaičių visos darbo dienos ekvivalentais arba dirbtas valandas. Visiems šiame straipsnyje pateiktiems įverčiams naudoti asmenų skaičiaus duomenys; pateikta užimtumo lygio informacija taip pat pagrįsta asmenų skaičiaus įverčiais. Užimtumo statistika dažnai teikiama kaip užimtumo lygis, kad būtų galima neatsižvelgti į kintantį šalių gyventojų skaičių ir lengviau lyginti įvairių dydžių šalių duomenis. Paprastai skelbiamas darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis. Dažniausiai darbingas amžius yra 15–64 m., tačiau kai kuriose valstybėse, pvz., Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Islandijoje, taikoma 16–64 m. amžiaus grupė. Kitos tarptautinės statistikos organizacijos 15–64 m. amžiaus grupę taip pat laiko standartine (nors kai kurie politikos formuotojai vis daugiau svarbos teikia 20–64 m. amžiaus grupei, nes vis daugiau ES gyventojų tęsia studijas tretinio mokslo įstaigose).

Pagrindinės sąvokos

Kai kurios svarbiausios užimtumo charakteristikos pagal ES DJT:

  • samdomaisiais darbuotojais vadinami viešajam ar privačiajam darbdaviui dirbantys asmenys, gaunantys įvairios formos darbo pajamas, pvz., darbo užmokestį, mokėjimus pagal darbo rezultatą arba natūra; taip pat įtraukiami nešauktiniai ginkluotųjų pajėgų nariai;
  • savarankiškai dirbantys asmenys turi savo verslą, ūkį ar verčiasi privačia profesine praktika. Laikoma, kad savarankiškai dirbantis asmuo ataskaitinę savaitę dirbo, jei jis atitinka vieną iš šių kriterijų: dirba siekdamas pelno; skiria laiko verslo veikimui užtikrinti arba šiuo metu steigia verslo vienetą;
  • ar asmuo dirba visą darbo dieną, ar ne, paprastai įrašoma pagal tiesioginį respondento atsakymą. Pagrindinės išimtys – Nyderlandai ir Islandija, kur taikomas 35 valandų ribinis dydis, Švedija, kur taikomas ribinis dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, ir Norvegija, kur asmenų, dirbančių 32–36 valandas, klausiama, ar jie dirba visą darbo dieną, ar dalį;
  • ne vieną darbą turinčių darbuotojų rodikliai aprėpia tik asmenis, kurie tuo pat metu turi daugiau nei po vieną darbą; į šiuos rodiklius neįtraukiami ataskaitinę savaitę darbą pakeitusių asmenų duomenys;
  • laikoma, kad samdomasis darbuotojas yra laikinas, jei jis ir darbdavys sutaria, kad darbas baigsis esant objektyvioms sąlygoms, pvz., tam tikrą dieną, pabaigus užduotį ar grįžus nuolatiniam darbuotojui. Prie tokių darbuotojų priskiriami: sezoniniai darbuotojai; agentūros ar darbo biržos įdarbinti asmenys, perleisti trečiajai šaliai, kad atliktų konkrečią užduotį (išskyrus tuos atvejus, kai pasirašoma neterminuota darbo sutartis); specialias mokymo sutartis sudarę asmenys.

Duomenų rinkiniai

Dauguma šiame straipsnyje apžvelgiamų rodiklių paimti iš duomenų rinkinių, sudarančių pagrindinius darbo jėgos tyrimo rodiklius (duomenų rinkiniai, prasidedantys raidėmis „lfsi“). Šie pagrindiniai rodikliai skiriasi nuo duomenų rinkinių, kuriuose pateikiami išsamūs metinių ir ketvirčio tyrimų rezultatai (duomenų rinkiniai, prasidedantys raidėmis „lfsa“ ir „lfsq“) ir kuriuose išsamūs tyrimų rezultatai grindžiami vien darbo jėgos tyrimo mikroduomenimis, o pagrindiniai rodikliai yra apdoroti papildomai. Dažniausias papildomas koregavimas yra patikslinimai pagrindinėse eilučių pertraukose ir trūkstamų verčių įverčiai. Kai kuriais metais dėl šio koregavimo tarp šių dviejų duomenų rinkinių susidaro didelių skirtumų.

Pagrindinių darbo rinkos tyrimo rodiklių duomenų rinkiniai yra išsamiausias ir patikimiausias atliekant darbo jėgos tyrimą gautų užimtumo ir nedarbo duomenų rinkinys. Vis dėlto, kadangi pagal juos negalima analizuoti visų susijusių kintamųjų, kai kada taip pat būtina remtis išsamiais tyrimo rezultatais – jais remtasi šiame straipsnyje pateikiant duomenis 3 lentelėje ir iš dalies 4 lentelėje.

Aplinkybės

Užimtumo statistiką galima naudoti įvairiems tyrimams, įskaitant makroekonominius (kai darbas vertinamas kaip gamybos veiksnys), našumo ar konkurencingumo tyrimus. Be to, ją galima naudoti įvairiems su asmens užimtumo padėtimi susijusiems socialiniams ir elgsenos aspektams tyrinėti, pvz., nagrinėjant mažumų socialinę integraciją arba vertinant užimtumą kaip namų ūkių pajamų šaltinį.

Užimtumo rodiklis yra ir struktūrinis, ir trumpojo laikotarpio rodiklis. Naudojant jį kaip struktūrinį rodiklį, pagal darbo jėgos pasiūlą ir paklausą arba užimtumo kokybę galima aiškintis darbo rinkų ir ekonomikos sistemų struktūrą. Kaip trumpojo laikotarpio rodiklis jis atspindi verslo ciklą, tačiau šiuo atžvilgiu jo aprėptis ribota, nes užimtumo rodiklis dažnai laikomas praeities tendencijos rodikliu.

Užimtumo statistika svarbi daugeliui ES politikos sričių. 1997 m. lapkričio mėn. Liuksemburge vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime dėl užimtumo buvo patvirtinta Europos užimtumo strategija (EUS). Ji patikslinta 2005 m., siekiant glaudžiau suderinti su atnaujintais Lisabonos tikslais, o 2008 m. liepos mėn. atnaujintos 2008–2010 m. užimtumo politikos gairės. 2010 m. kovo mėn. Europos Komisija pateikė pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ pasiūlymą, kurį 2010 m. birželio mėn. oficialiai priėmė Europos Vadovų Taryba. Europos Vadovų Taryba pritarė penkiems pagrindiniams tikslams, kurių pirmas – iki 2020 m. pakelti 20–64 m. moterų ir vyrų užimtumo lygį iki 75 proc. ES valstybės narės gali nustatyti savo nacionalinius tikslus, atsižvelgdamos į minėtus pagrindinius tikslus, ir parengti nacionalines reformų programas, kuriose nurodomi veiksmai, kurių jos ketina imtis strategijai įgyvendinti. Strategiją ar bent jos dalį būtų galima įgyvendinti populiarinant lanksčias darbo sąlygas, pvz., darbą ne visą darbo laiką ar iš namų, nes manoma, kad jomis skatinama dirbti. Kitos iniciatyvos, galinčios paskatinti daugiau žmonių dalyvauti darbo rinkoje, – labiau prieinamos vaikų priežiūros paslaugos, daugiau mokymosi visą gyvenimą galimybių ar paprastesnis profesinis judumas. Kalbant apie šiuos klausimus labai svarbi darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra, nes svarbu, kad taikant atitinkamą politiką būtų sprendžiami ir darbo rinkų lankstumo, ir darbo organizavimo bei santykių klausimai, atsižvelgiant į profesinio ir privataus gyvenimo derinimą, darbo vietos garantijas ir socialinę apsaugą. Remiantis strategija „Europa 2020“, EUS raginama imtis priemonių, padėsiančių iki 2020 m. pasiekti šiuos tris pagrindinius tikslus:

  • kad darbą turėtų 75 proc. 20–64 m. asmenų;
  • kad nebaigiančių mokyklos moksleivių dalis nebūtų didesnė nei 10 proc., o bent 40 proc. 30–34 m. amžiaus asmenų turėtų tretinį išsilavinimą;
  • bent 20 mln. sumažinti skurde gyvenančių ir socialiai atskirtų žmonių arba žmonių, kuriems tai gresia, skaičių.

Lėtas atsigavimas po finansų ir ekonomikos krizės ir vis daugiau duomenų apie nedarbo didėjimą paskatino Europos Komisiją 2012 m. balandžio 18 d. pateikti užimtumo srities dokumentų rinkinį, kuriame pateikta pasiūlymų, kaip didinti užimtumą. Šiuose pasiūlymuose, be kitų sričių, daug dėmesio skiriama darbo vietų kūrimo paklausai ir siūloma būdų, kaip ES valstybės narės galėtų skatinti įdarbinti daugiau žmonių, pvz., mažindamos darbo jėgos mokesčius arba labiau remdamos steigiančiuosius įmones. Be to, pasiūlymuose siekiama nustatyti ekonomikos sritis, kuriose galima sukurti naujų darbo vietų, pvz., ekologiškos ekonomikos, sveikatos paslaugų bei informacinių ir ryšių technologijų sektoriai.

2012 m. gruodžio mėn., reaguodama į aukštą ir augantį jaunimo nedarbo lygį keliose ES valstybėse narėse, Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Jaunimo užimtumo dokumentų rinkinio (COM(2012) 727 final). Šis priemonių rinkinys – platesnio užimtumo dokumentų rinkinio veiksmų, skirtų jaunimui, tąsa. Jame pateikta įvairių pasiūlymų, pvz.:

  • visi jaunuoliai iki 25 m. amžiaus turėtų per keturis mėnesius nuo tada, kai pabaigia formaliojo švietimo programą ar netenka darbo, gauti kokybišką darbo pasiūlymą, galimybę tęsti mokslus, atlikti gamybinę praktiką ar stažuotę (vadinamoji jaunimo garantija);
  • pradėti konsultacijas su Europos socialiniais partneriais dėl stažuočių kokybės sistemos, kad jaunimas saugiomis sąlygomis galėtų įgyti kokybiškos darbo patirties;
  • sukurti Europos pameistrystės aljansą, siekiant, kad jaunimas turėtų daugiau kokybiškesnių pameistrystės galimybių ir būtų mažinamos jaunimo judumo kliūtys.

Pastangos mažinti jaunimo nedarbą tęsėsi ir 2013 m., Europos Komisijai pateikus Jaunimo užimtumo iniciatyvą (COM(2013) 144 final), kuria siekiama sustiprinti ir paspartinti dokumentų dėl jaunimo užimtumo didinimo rinkinyje numatytas priemones. Minėtoje iniciatyvoje numatyta visų pirma remti nesimokančius ar nedirbančius jaunuolius regionuose, kuriuose jaunimo nedarbo lygis viršija 25 proc. Vėliau priimtas dar vienas Komunikatas „Susitelkime dėl Europos jaunimo. Raginimas spręsti jaunimo nedarbo problemą“ (COM(2013) 447 final), kuriuo siekiama paspartinti „jaunimo garantijos“ įgyvendinimą ir padėti ES valstybėms narėms ir įmonėms įdarbinti daugiau jaunimo.

Vienas iš pagrindinių 2014 m. kadenciją pradėjusios Komisijos narių kolegijos prioritetų – dėmesys naujų darbo vietų kūrimui, ekonomikos augimui ir investicijoms, siekiant mažinti reglamentavimą, išmaniau išnaudoti turimus finansinius išteklius ir viešąsias lėšas. 2015 m. vasario mėn. Europos Komisija paskelbė konkrečioms šalims skirtas ataskaitas, kuriose nagrinėjama ES valstybių narių ekonominė politika ir teikiama informacijos apie jų artimiausių metų prioritetus, nustatytus siekiant skatinti ekonomiką augti ir kurti naujas darbo vietas. Taip pat vasario mėn. Europos Komisija pasiūlė skirti 1 mlrd. EUR jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšų 2015 metams, kad ES valstybės narės galėtų gauti iki 30 kartų daugiau išankstinio finansavimo jaunimo užimtumo lygiui skatinti ir taip padėtų iki 650 000 jaunuolių gauti darbą.

2016 m. birželio mėn. Europos Komisija priėmė Europos įgūdžių darbotvarkę (COM(2016) 381/2) „Drauge dirbant didinti žmogiškąjį kapitalą, įsidarbinimo galimybes ir konkurencingumą“. Ja siekiama užtikrinti, kad žmonės įgytų įgūdžių, kurių jiems reikia dabar ir reikės ateityje, siekiant didinti įsidarbinimo galimybes, konkurencingumą ir augimą ES.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

LFS main indicators (t_lfsi)
Population, activity and inactivity - LFS adjusted series (t_lfsi_act)
Employment - LFS adjusted series (t_lfsi_emp)
Unemployment - LFS adjusted series (t_une)
LFS series - Detailed annual survey results (t_lfsa)
LFS series - Specific topics (t_lfst)

Duomenų bazė

LFS main indicators (lfsi)
Employment and activity - LFS adjusted series (lfsi_emp)
Unemployment - LFS adjusted series (une)
Labour market transitions - LFS longitudinal data (lfsi_long)
LFS series - Detailed quarterly survey results (from 1998 onwards) (lfsq)
LFS series - Detailed annual survey results (lfsa)
LFS series - Specific topics (lfst)
LFS ad-hoc modules (lfso)
2014. Migration and labour market (lfso_14)
2013. Accidents at work and other work-related health problems (lfso_13)
2012. Transition from work to retirement (lfso_12)
2011. Access to labour markets for disabled people (lfso_12)
2010. Reconciliation between work and family life (lfso_10)
2009. Entry of young people into the labour market (lfso_09)
2008. Labour market situation of migrants (lfso_08)
2007. Work related accidents, health problems and hazardous exposure (lfs_07)
2006. Transition from work into retirement (lfso_06)
2005. Reconciliation between work and family life (lfso_05)
2004. Work organisation and working time arrangements (lfso_04)
2003. Lifelong learning (lfso_03)
2002. Employment of disabled persons (lfso_02)
2000. Transition from school to working life (lfso_00)

Specialus skyrius

Metodai ir metaduomenys

Leidiniai

ESMS metaduomenų rinkmenos ir ES DJT metodika

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai (MS Excel)

Kitos nuorodos