Archive:Regioninė švietimo ir mokymo statistika

This Statistics Explained article is outdated and has been archived - for recent articles on regions and cities see here.

Duomenys paimti 2016 m. kovo ir balandžio mėn. Naujausi duomenys – Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2017 m. lapkritisio mėn.

Po žemėlapius galima naršyti interaktyviai Eurostato statistikos atlase (žr. „Naudojimo vadovą“ (anglų kalba)).

1 žemėlapis. Keturmečiai, dalyvaujantys ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose (ISCED 0–1 lygmenys), pagal NUTS 2 lygmens regionus 2014 m. (1)
(proc. visų keturmečių).
Šaltinis – Eurostatas (educ_uoe_enra14)
2 žemėlapis. Vidurinio ugdymo programų (ISCED 3 lygmuo) moksleiviai, taip pat dalyvaujantys profesinio mokymo programose, pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (1)
(visų ISCED 3 lygio moksleivių proc. dalis).
Šaltinis – Eurostatas (educ_uoe_enra13)
3 žemėlapis. Švietimo ar mokymo programų nebaigę 18–24 m. asmenys pagal NUTS 2 lygio regionus 2015 m. (1)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_16)
1 grafikas. Skirtingų lyčių 18–24 m. švietimo ar mokymo programų nebaigusių amenų proc. dalies skirtumas tam tikruose ES NUTS 2 lygio regionuose 2015 m. (1)
(skirtumas proc. punktais, vyrų dalis / moterų dalis).
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_16)
4 žemėlapis. Nedirbantys ir nesimokantys 18–24 m. asmenys (NNA) pagal NUTS 2 lygio regionus 2015 m. (1)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_22)
2 grafikas. Skirtingų lyčių nedirbančių ir nesimokančių 18–24 m. asmenų (NNA) proc. dalies skirtumas tam tikruose ES NUTS 2 lygio regionuose 2015 m. (1)
(skirtumas proc. punktais, vyrų dalis / moterų dalis).
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_22)
5 žemėlapis. 30–34 m. asmenys, įgiję tretinį išsilavinimas (ISCED 5–8 lygmenys), pagal NUTS 2 lygio regionus 2015 m. (1)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_12)
3 grafikas. Skirtingų lyčių tretinį išsilavinimą įgijusių (ISCED 5–8 lygmenys) 30–34 m. asmenų proc. dalies skirtumas tam tikruose ES NUTS 2 lygio regionuose 2015 m. (1)
(skirtumas proc. punktais, vyrų dalis / moterų dalis).
Šaltinis – Eurostatas (edat_lfse_12)

Šis straipsnis yra dalis statistinių straipsnių rinkinio, pagrįsto Eurostato leidžiamu Regioninės statistikos metraščiu. Švietimui, profesiniam mokymui ir apskritai mokymuisi visą gyvenimą Europos Sąjungos (ES) ekonominėse ir socialinėse strategijose tenka labai svarbus vaidmuo.

Eurostatas rengia ir skelbia ES regionų ir atskirų ES valstybių narių švietimo ir mokymo statistinius duomenis, be to, turima ir ELPA ir šalių kandidačių informacijos. Šiame straipsnyje pateikiami duomenys apie keturmečių dalyvavimą ugdymo programose, profesinio mokymo programų studentus, mokyklos ar kitų mokymo programų nebaigusių asmenų procentinę dalį, taip pat jaunų nedirbančių ir nesimokančių asmenų (NNA) ir 30–34 m. asmenų, baigusių aukštojo mokslo programas, procentines dalis. Paprastai ši statistika pateikiama suskirstyta pagal klasifikatoriaus NUTS 2 lygio regionus, tačiau Vokietijos ir Jungtinės Karalystės duomenų apie dalyvavimą ugdymo ir mokymo programose yra tik apie NUTS 1 lygio regionus, o apie Kroatiją turima tik šalies lygmens duomenų.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

2014 m. ES 28 duomenimis, pagal visų švietimo lygmenų (pradedant priešmokykliniu ugdymu ir baigiant pouniversitetinėmis studijomis, t. y. (ISCED 02–8 lygmenų)) programas mokėsi maždaug 107 mln. vaikų, mokinių ir studentų.

Keturmečiai ugdymo įstaigose

Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas yra labai svarbūs kovojant su nelygybe ir keliant pagrindinių gebėjimų lygį. Politikų nuomone, reikėtų skatinti vaikų dalyvavimą ankstyvojo ugdymo programose, o ne rinktis neformalų ir ne specialistų vykdomą ugdymą. 2020 m. strateginėje švietimo ir mokymo programoje („ET 2020“) nustatytas siekis, pagal kurį bent 95 proc. vaikų nuo ketverių metų iki privalomojo pradinio ugdymo pradžios amžiaus turėtų dalyvauti ikimokyklinio ugdymo programose. Pažymėtina, kad amžius, nuo kurio ES valstybėse narėse teisiškai privaloma pradėti mokytis, įvairus: Liuksemburge ir Šiaurės Airijoje (Jungtinė Karalystė) privalomasis amžius yra ketveri, kituose ES regionuose ar valstybėse narėse – penkeri–septyneri metai. Priešmokyklinio ugdymo įstaigų daugumoje valstybių narių lankyti neprivaloma.

2014 m. šiek kiek daugiau nei penki milijonai keturmečių dalyvavo kokio nors pobūdžio ikimokyklinio ar pradinio ugdymo programose (ISCED 0–1 lygmenys), tačiau labai maža jų dalis (52 tūkst.) mokėsi pradinio ugdymo įstaigose.

Kas yra ikimokyklinis ir pradinis ugdymas

Ikimokyklinio ugdymo (ISCED 0 lygmuo) programos paprastai sudaromos holistiškai, siekiant skatinti vaikų ankstyvą kognityvinį, fizinį, socialinį ir emocinį vystymąsi bei pratinti juos prie organizuoto mokymo ne šeimoje. ISCED 0 lygmens programos skirstomos į dvi kategorijas: paruošiamasis ikimokyklinis ugdymas ir priešmokyklinis ugdymas. Pirmosios kategorijos programos skirtos mažesniems vaikams (0–2 metų), o antrosios – nuo trejų metų iki pradinio ugdymo pradžios. Abiejų kategorijų programoms būdinga vizualiai stimuliuojanti mokymosi aplinka, kurioje naudojama daug kalbos elementų ir bent dvi valandos per dieną skiriamos ugdymui, kitaip tariant, lopšeliai, dienos centrai ar darželiai nepriskiriami prie šios kategorijos, jei juose nenumatyta konkreti ugdymo programa.

Pradinio ugdymo programos (ISCED 1 lygmuo) paprastai sudaromos taip, kad mokiniai įgytų pagrindinių skaitymo, rašymo ir matematikos (raštingumo ir mokėjimo skaičiuoti) įgūdžių ir patikimą pagrindą toliau pažinti ir suprasti esmines žinių, asmeninio ir socialinio vystymosi sritis. Paprastai vienintelis privalomas šio ugdymo lygmens reikalavimas – tam tikras amžius.

Remiantis daugelio Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės regionų pateiktais duomenimis, beveik visi keturmečiai šiuose regionuose dalyvavo ikimokyklinio ar pradinio ugdymo programose.

Tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu 1 žemėlapyje pažymėti NUTS 2 lygio regionai, kuriuose ypač daug keturmečių vaikų dalyvauja ankstyvojo ugdymo programose. Pažymėtina, kad Vokietijos ir Jungtinės Karalystės duomenys yra NUTS 1 lygio regionų, o Kroatijos – šalies. 63 iš 224 ES regionų, kurių duomenys pateikti (Prancūzijos regiono Mayotte duomenų nėra), šis rodiklis buvo bent 98 proc. Didžiausi rodikliai nustatyti Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės regionuose, tačiau gana dideli buvo ir kai kuriuose pietų Italijos regionuose, dalyje Vokietijos, Ispanijos ir Belgijos (daugiausia Flandrijos) teritorijos, keliuose žemyninės Danijos regionuose, Airijoje (regionuose Border, Midland ir Western), šiaurės Italijoje (Provincia Autonoma di Trento ir Provincia Autonoma di Bolzano/Bozen), Aistrijoje (Burgenland) ir Portugalijoje (Alentejo). Dviejuose šiauriausiuose Norvegijos regionuose (Trøndelag ir Nord-Norge) taip pat nustatyti ne mažesni kaip 98 proc. rodikliai.

Žemiausias keturmečių dalyvavimo ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose lygis –Atėnuose.

1 žemėlapyje aiškiai parodytas rytų ir vakarų skirtumas: daugelyje rytinių ES regionų, taip pat trijose Baltijos jūros regiono valstybėse (šiuo analizės lygiu šios šalys – pavieniai regionai), dalyvavimo lygis yra gerokai žemesnis. Mažiausi (mažiau nei 70 proc.; 1 žemėlapyje pažymėti šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu) dalyvavimo rodikliai nustatyti šiuos regionuose: Kroatijoje (šalies lygmens duomenys), daugumoje Lenkijos ir Graikijos dalių, rytų Slovakijos (Východné Slovensko) ir šiaurės Suomijos (Pohjois- ja Itä-Suomi) regionuose. Tokia pat padėtis buvo ir visuose Turkijos regionuose (2013 m. duomenys) ir visuose, išskyrus vieną (Ticino), Šveicarijos regionuose, Lichtenšteine ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (abi šalys šiuo analizės lygiu – pavieniai regionai).

Nagrinėjant smulkiau konkrečius regionus matyti, kad žemiausias keturmečių dalyvavimo ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose lygis buvo nustatytas Graikijos sostinės regione Attiki – tai 28,3 proc. (2014 m.). Tai kur kas mažiau nei kituose ES regionuose, kurie visi nurodė, kad dauguma jų keturmečių dalyvauja ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose. Graikijoje (šiaurės rytų regione Anatoliki Makedonia, Thraki) taip pat nustatytas antras pagal mažumą rodiklis, būtent (50,9 proc.). Šis regionas yra vienas iš šešių Graikijos regionų, kurių keturmečių dalyvavimas minėtose programose buvo 50–60 proc.

Profesinio vidurinio mokymo programų moksleiviai

2014 m. apie 10,6 mln. (arba 48,0 proc.) vidurinių mokyklų (ISCED 3 lygmuo) moksleivių ES dalyvavo profesinio mokymo programose, o likusi dalis – bendrojo lavinimo programose. Profesinis rengimas ir mokymas laikomas labai svarbiu veiksniu mažinant jaunimo nedarbą ir sudarant palankesnes sąlygas jaunimui pereiti iš švietimo sistemos į darbo rinką. Politikai visoje ES ieško galimybių padidinti profesinio mokymo ir pameistrystės programų patrauklumą, kad jos taptų alternatyva siekti vidurinio ir aukštojo išsilavinimo ir padėtų išsiugdyti daugiau gebėjimų, patrauklių darbdaviams.

2 žemėlapyje parodyta, kad profesinio mokymo programose dalyvaujančių moksleivių dalis ES valstybėse narėse gerokai skyrėsi: itin aukšto lygio profesinio mokymo specializacija būdinga regionų klasteriui Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Šiaurės Italijoje, taip pat Šveicarijoje; didelis dalyvavimas nustatytas ir Suomijoje, Nyderlanduose ir šiauriniuose Belgijos regionuose. Iš dalies tokius skirtumus galima paaiškinti tuo, kaip vertinamas profesinis rengimas ir mokymas: pavyzdžiui, Čekijoje ir Austrijoje profesinis rengimas ir mokymas paprastai laikomas patrauklia galimybe, padedančia jaunuoliui patekti į darbo rinką, o kai kuriose kitose ES valstybėse narėse jo vaidmuo dažnai yra menkesnis, iš dalies todėl, kad visuomenė jį vertina ne taip palankiai.

Trijuose Čekijos regionuose ir viename Austrijos regione profesinio mokymo programose dalyvavo daugiau kaip trys ketvirtadaliai vidurinių mokyklų moksleivių.

Vertinant detaliau pagal NUTS 2 lygio regionus, 2014 m. buvo 40 ES regionų, kuriuose profesinio mokymo programose dalyvaujančių vidurinių mokyklų moksleivių buvo bent 65 proc. (šie regionai 2 žemėlapyje pažymėti tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu). Trijuose regionuose profesinio mokymo programose dalyvavo daugiau nei trys ketvirtadaliai visų vidurinių mokyklų moksleivių. Tai – du Čekijos regionai (Severozápad ir Jihozápad) ir vienas Austrijos regionas (Oberösterreich).

Mažiausi dalyvavimo profesinio mokymo programose rodikliai nustatyti abiejuose NUTS 2 lygio Airijos regionuose ir Škotijoje (turima tik NUTS 1 lygio Jungtinės Karalystės regionų duomenų); čia profesinio mokymo programose dalyvavo mažiau nei 1 iš 10 moksleivių. Dar trijuose regionuose profesinio mokymo programose dalyvaujančių moksleivių dalis buvo 10–20 proc. Tai – Maltos ir Kipro salų regionai (šiuo analizės lygiu – pavieniai regionai) ir Vengrijos sostinės regionas (Közép-Magyarország). Mažiau nei 35 proc. (2 žemėlapyje pažymėta šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu) vidurinių mokyklų moksleivių dalyvavo profesinio mokymo programose 9 iš 13 Graikijos regionų, šešiuose likusiuose Vengrijos regionuose (priešingai nei Vengriją supančiuose kaimyninių šalių regionuose), šešiuose pietų Ispanijos regionuose, taip pat Brandenburge (NUTS 1 lygio regionas, supantis Vokietijos sostinės regioną Berlin), Prancūzijos sostinės regione Île de France, Šiaurės Airijoje ir Velse (NUTS 1 lygio Jungtinės Karalystės regionai), Estijoje ir Lietuvoje (šiuo analizės lygiu – pavieniai regionai).

„Europa 2020“': švietimo ar mokymo programų nebaigę asmenys

15–17 m. jaunimas dažnai turi pasirinkti – mokytis toliau, įgyti profesinių įgūdžių ar ieškoti darbo. Vidutiniškai daugumoje ES valstybių narių nepertraukiamo privalomojo švietimo programos tęsiasi 9 ar 10 metų ir paprastai baigiamos po pagrindinio ugdymo (ISCED 2 lygmuo) programų.

Vienas iš pagrindinių tikslų – iki 2020 m. sumažinti švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų skaičių iki mažiau nei 10 proc.

Švietimas yra vienas iš penkių pagrindinių Europos ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ ramsčių. Su švietimu yra susiję du tikslai, pagal kuriuos stebima ES pažanga siekiant tapti pažangia, tvaria ir įtraukia ekonomika. Šiais orientaciniais visos ES lygmens tikslais siekiama, kad:

  • 2020 m. švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų skaičius būtų mažesnis nei 10 proc. ir
  • 2020 m. bent 40 proc. visų 30–34 m. ES gyventojų būtų įgiję tretinį arba lygiavertį išsilavinimą.

Reikėtų pažymėti, kad šie tikslai nustatyti visai ES, tačiau nėra konkrečiai taikomi nacionaliniu ar regioniniu lygmenimis. Iš tiesų kiekvienas strategijos „Europa 2020“ orientacinis tikslas paverčiamas nacionaliniu (ir kartais regioniniu) tikslu, atitinkančiu skirtingą kiekvienos valstybės narės padėtį ir aplinkybes.

Švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų rodiklis rodo, kiek (proc.) 18–24 m. asmenų buvo baigę tik pagrindinio ugdymo programas ir (per keturias savaites iki tyrimo, kurio duomenys parengti) toliau nesimokė.

Švietimo ar mokymo programų nėra baigę 11,0 proc. jaunimo.

2015 m. ES 28 švietimo ar mokymo programų nebaigusių 18–24 m. asmenų procentinė dalis buvo 11,0 proc., t. y. 0,1 procentinio punkto mažesnė nei 2014 m. Iš tiesų pastarąjį dešimtmetį šis rodiklis nuosekliai mažėja. Jei ši tendencija tęsis, vienas iš strategijos „Europa 2020“ pagrindinių tikslų (sumažinti šį rodiklį iki mažesnio nei 10 proc.), tikėtina, bus pasiektas.

Vis dėlto tebelieka didelių skirtumų tiek tarp ES valstybių narių, tiek jose pačiose. Juos tam tikru mastu atspindi nacionaliniai tikslai, dėl kurių susitarta pagal strategiją „Europa 2020“ ir kurie svyruoja nuo 4 proc. (Kroatija) iki 16 proc. (Italija). Jungtinė Karalystė tikslo nėra nustačiusi.

Pietų Europoje, ypač salų regionuose, švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų santykinai daugiausia.

2015 m. švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų proc. dalis strategijos „Europa 2020“ tikslo (ne daugiau kaip 10 proc.) neatitiko 130-yje iš 266-ių regiono, kurių duomenų turėta 3 žemėlapyje parodyta, kad šių asmenų skaičius NUTS 2 lygio regionuose buvo labai nevienodas: mažiausios procentinės dalys buvo teritorijos juostoje, prasidedančioje Lenkija, Čekija ir Slovakija ir besibaigiančioje pietrytine Austrija, Slovėnija ir Kroatija, o daugiausiai – pietinėje Ispanijos dalyje ir regione Illes Balears, trijuose Rumunijos regionuose, Portugalijos regionuose Regiões Autónomas dos Açores e da Madeira ir Italijos salų regionuose Sardegna ir Sicilia. Taip pat labai didelė švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų procentinė dalis buvo visoje Turkijos teritorijoje. Daugelis ES regionų, kuriuose švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų daugiausia, dažnai yra palyginti atokūs ir retai apgyvendinti. Tikėtina, kad šiuose regionuose gyvenantys moksleiviai ir studentai turi išvykti svetur, jei nori siekti tam tikros specialybės, o likusieji neturi daug galimybių mokytis toliau.

Vieni mažiausių švietimo ar mokymo programų nebaigusių gyventojų proc. dalies rodiklių būdingi rytiniams regionams.

2015 m. mažiausias švietimo ar mokymo programų nebaigusio jaunimo proc. dalies rodiklis buvo Kroatijos regione Jadranska Hrvatska (0,9 proc.). 5 proc. ribos taip pat nesiekė dar 14 regionų rodikliai (3 žemėlapyje jie pažymėti šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu), kurių dauguma buvo rytų Europoje – tai penki Lenkijos regionai, trys Čekijos regionai, abu Kroatijos regionai, du Slovakijos regionai ir po vieną Belgijos, Slovėnijos ir Švedijos regioną.

REGIONŲ APŽVALGA

Adrijos jūros pakrantės regionas Jadranska Hrvatska, Kroatija

Old town of Rovinj Croatia 2005-09-15.jpg

2015 m. ES 28 švietimo ar mokymo programų buvo nebaigę 11,0 proc. jaunimo (18–24 m.). Kroatijoje, ypač Adrijos jūros pakrantės vietovėse ir salose, šis rodiklis buvo kur kas mažesnis, pvz., regione Jadranska Hrvatska – vos 0,9 proc.

©: Nicolas Brignol

Čekijos, Kroatijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos sostinių regionai pateko į 15-uką regionų, kuriuose švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų buvo mažiausiai. Šis rodiklis taip pat buvo palyginti nedidelis keliuose kituose regionuose, kuriuose iš esmės dominuoja miestai, pvz., sostinių regionuose Área Metropolitana de Lisboa (10,7 proc.) ir Inner London - East (5,5 proc.). Šiuose regionuose buvo mažiausiai švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų, atitinkamai, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tikriausiai tai nėra nuostabu, nes aukštojo mokslo infrastruktūra paprastai steigiama sostinėse ir kituose pakankamai dideliuose miestuose. Kita vertus, Belgijos, Vokietijos ir Austrijos sostinių regionuose (Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk, Berlin ir Wien) švietimo ar mokymo programų nebaigusio jaunimo dalis buvo gana didelė (palyginti su nacionaliniu vidurkiu).

Kalbant apie jaunimą, vyrai vidutiniškai dažniau nebaigia švietimo ar mokymo programų nei moterys.

Informaciją apie švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų skaičių galima nagrinėti pagal lytį (žr. 1 grafike pateikiamą skirtingų lyčių šio rodiklio skirtumų analizę pagal regionus). 2015 m. 18–24 m. vyrų, nebaigusių švietimo ar mokymo programų, dalis buvo 12,4 proc., arba apie 2,9 proc. punktų didesnė nei šios amžiaus grupės moterų rodiklis (9,5 proc.). Vis dėlto pažymėtina, kad 2014–2015 m. pastarasis rodiklis ES 28 beveik nekito (sumažėjo 0,1 proc. punkto), o vyrų rodiklis mažėjo sparčiau (0,4 proc. punkto). Todėl lyčių skirtumas šiek tiek sumažėjo. Ši tendencija tęsiasi nuo 2008 m. pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pradžios, kai ES 28 švietimo ar mokymo programų nebaigusių jaunų vyrų dalis buvo 4,0 proc. punktais didesnė nei moterų.

Dažnai palyginti didelė jaunuolių, gyvenančių kaimo regionuose arba regionuose, kuriems būdinga aktyvi žemės ūkio veikla, dalis nebaigia švietimo ar mokymų programų.

Iš 212 regionų, kurių 2015 m. duomenų turėta, 164 regionuose jaunos moterys rečiau nebaigdavo švietimo ar mokymo programų nei vyrai. Aštuoniuose regionuose (visi jie pietinėje Europos dalyje) šis skirtumas buvo dviženklis, t. y. šis vyrų rodiklis buvo didesnis. Didžiausias skirtumas nustatytas Ispanijos regione La Rioja, kuriame beveik trečdalis (32,4 proc.) jaunų vyrų buvo nebaigę švietimo ar mokymo programų, o atitinkamas moterų rodiklis buvo 10,8 proc. Tarp aštuonių regionų, kuriuose nustatytas dviženklis skirtumas, buvo dar keturi Ispanijos regionai (Comunidad Valenciana, Extremadura, Galicia ir Illes Balears). Likę regionai – tai du Italijos regionai (Sardegna ir Abruzzo) ir Graikijos salos regionas Notio Aigaio (pietinė Egėjo jūros dalis).

Priešingai nei kalbant apie vyrus, dažnai palyginti daug jaunų moterų nebaigia švietimo ar mokymo programų miestų regionuose ar regionuose, kuriuose dominuoja sunkioji pramonė.

Vertinant 43 regionus, kuriuose aptariamas vyrų rodiklis buvo mažesnis nei moterų, matyti, kad paprastai šis skirtumas buvo gana mažas (dažnai mažesnis nei 2,0 proc. punktų). Didžiausias skirtumas nustatytas Nyderlandų regione Zeeland: šiame regione jaunų moterų rodiklis buvo 18,4 proc., arba 6,3 proc. punktų didesnis nei atitinkamas vyrų (12,1 proc.). Tarp 10 regionų regionų, kuriuose šis skirtumas didžiausias (o vyrų rodiklis mažesnis nei moterų), buvo trys Jungtinės Karalystės regionai (Merseyside; Inner London - East; Berkshire, Buckinghamshire and Oxfordshire), du Čekijos regionai (Strední Cechy ir Moravskoslezsko) ir po vieną Bulgarijos (Severen tsentralen), Ispanijos (Ciudad Autónoma de Melilla), Vokietijos (Koblenz) ir Rumunijos (Sud-Vest Oltenia) regioną.

Jaunimas. Nedirbantys ir nesimokantys asmenys (NNA)

2015 m. ES 28 nedirbo ir nesimokė 6,2 mln. 18–24 m. amžiaus asmenų, arba 15,8 proc. visos šios amžiaus grupės (toliau –NNA). Vienas iš lemiamų veiksnių, kuriais galima paaiškinti NNA rodiklių skirtumą, yra išsilavinimą įgijusių asmenų skaičiaus rodiklis, t. y. regionuose, kuriuose gana daug gyventojų nėra baigę švietimo ar mokymo programų, greičiausiai taip pat bus palyginti didelis NNA rodiklis.

Jaunimo nedarbas ir NNA

Jaunimo nedarbas (daugiau informacijos galima rasti straipsnyje apie regionų darbo rinkos statistiką) ir nedirbančio ir nesimokančio jaunimo (NNA) proc. dalis – viena kitą papildančios sąvokos. Nedarbo lygis – tai rodiklis, kuriuo vertinamas nedirbančių, tačiau aktyviai ieškančių darbo ir galinčių dirbti asmenų skaičius. Jo pagrindas (vardiklis) – ekonomiškai aktyvių gyventojų, dirbančių arba ne, skaičius.

Kita vertus, pagal nedirbančių ir nesimokančių asmenų (NNA) apibrėžtį jiems nepriskiriami dirbantys arba besimokantys asmenys, tačiau priskiriami kai kurie ekonomiškai neaktyvūs asmenys, ir jo pagrindas (vardiklis) – visa 18–24 m. amžiaus grupė.

2003 m. ES 28 NNA rodiklis buvo palyginti didelis (16,9 proc.), bet vėliau mažėjo ir 2008 m. (pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pradžia) sudarė 14,0 proc. Po to ketverius metus iš eilės šis rodiklis didėjo ir 2012 m. pasiekė 17,2 proc., tačiau iki 2015 m. jis vėl sumažėjo iki 15,8 proc. Pastarąjį dešimtmetį ES 28 NNA rodiklis iš esmės priklausė nuo jaunimo nedarbo pokyčių, kadangi ekonomiškai neaktyvių 18–24 m. amžiaus grupės asmenų dalis buvo palyginti stabili (šiek tiek mažesnė nei 8 proc.).

ES valstybių narių duomenų analizė rodo, kad didžiausia nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių dalis 2015 m. buvo Italijoje (27,9 proc.). Ispanijos, Kipro, Rumunijos, Bulgarijos, Graikijos ir Kroatijos NNA rodikliai taip pat buvo nemaži – 20–25 proc. Priešinga padėtis nustatyta Nyderlanduose (6,2 proc.), 10 proc. ribos taip pat nesiekė Liuksemburgo, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Austrijos ir Čekijos rodikliai.

Keturiuose ES regionuose nesimokančio ir nedirbančio jaunimo dalis viršijo 40 proc.

Vertinant detaliau pagal NUTS 2 lygio regionus, 2015 m. didžiausia nesimokančio ir nedirbančio jaunimo dalis buvo Bulgarijos regione Severozapaden, kurio NNA rodiklis buvo 45,7 proc. 40 proc. ribą viršijo dar keturi regionai: Prancūzijos užjūrio regionas Guyane, Graikijos regionas Sterea Ellada ir du pietiniai Italijos regionai – Calabria ir Sicilia.

Penki regionai, kurių NAA rodikliai didžiausi, iš esmės patvirtina bendresnes ES tendencijas, kaip antai kai kurie iš jų buvo pietinėje Italijos dalyje, žemyninėje Graikijoje, Bulgarijos ir Rumunijos teritorijų dalyse arba buvo priskiriami Prancūzijos užjūrio departamentams (départements et territoires d’outre-mer) (4 žemėlapyje jie pažymėti tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu). Iš tiesų, iš 30 NUTS 2 lygio regionų, kuriuose NNA rodikliai viršijo 25 proc., tik penki buvo ne pirmiau minėtose vietovėse: tai trys Ispanijos regionai (Andalucía ir Ciudades Autónomas de Ceuta y Melilla), Portugalijos Região Autónoma dos Açores ir Jungtinės Karalystės Tees Valley and Durham.

Mažiausias ES NNA rodiklis nustatytas pietvakarių Bavarijos regione Schwaben (4,3 proc.). Vieninteliai kiti regionai, kuriuose šis rodiklis nesiekė 5 proc., buvo Oberbayern (dar vienas Bavarijos regionas) ir Overijssel (Nyderlandai). Iš 271 NUTS 2 lygio regiono, kurių 2015 m. duomenų turėta, 61 regiono NNA rodiklis buvo mažesnis nei 10 proc (4 žemėlapyje jie pažymėti šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu). Dažniausiai tai buvo regionai Nyderlanduose, Liuksemburge (šiuo analizės lygiu – pavienis regionas), Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje ir Švedijoje, tačiau 10 proc. ribos taip pat nesiekė ir vienas Vengrijos regionas (Közép-Dunántúl) ir Jungtinės Karalystės Inner London - West.

18–24 m. amžiaus grupėje lyčių skirtumas, kalbant apie NNA rodiklius, buvo palyginti nedidelis: 2015 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių dalis buvo 15,4 proc., o jaunų moterų atitinkamas rodiklis buvo 0,9 proc. punktais didesnis. Prieš dešimtmetį vyrų ir moterų rodiklių skirtumas buvo kur kas didesnis: 2005 m. jaunų moterų proc. dalis buvo 3,3 proc. punktų didesnė, palyginti su jaunų vyrų rodikliu.

2 grafike pateikti 10 regionų, kuriuose šis skirtumas buvo didžiausias, duomenys. Išnagrinėjus 238 NUTS 2 lygio regionų duomenis matyti, kad 146 regionų jaunų vyrų NNA rodiklis 2015 m. buvo mažesnis nei atitinkamas moterų rodiklis, o 90 regionų padėtis buvo priešinga. Dviejuose regionuose – Thüringen (Vokietija) ir Inner London - West (Jungtinė Karalystė) šių skirtumų nenustatyta. Didžiausias skirtingų lyčių rodiklių skirtumas buvo Graikijos regione Voreio Aigaio. Šiame regione jaunuolių NNA rodiklis (21,5 proc.) buvo 18,4 proc. punktų mažesnis nei atitinkamas moterų rodiklis. Kita vertus, didžiausias priešingas skirtumas taip pat nustatytas Graikijoje: jaunų moterų NNA rodiklis regione Dytiki Makedonia buvo 16,7 proc., arba apie 13,5 proc. punktų mažesnis nei vyrų. Ši nevienalytė Graikijos regionuose pastebėta tendencija taip pat buvo būdinga Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurių regionai taip pat pateko į abi lyčių skirtumo rodiklių grupes.

„Europa 2020“ – tretinis išsilavinimas

Tretiniu išsilavinimu vadinamas universitetų, profesinio mokymo universitetų, technologijų institutų ir kitų įstaigų siūlomo išsilavinimo, patvirtinamo jų suteikiamu akademiniu laipsniu ar aukštojo mokslo diplomu, lygis. ES valstybėms narėms tenka spręsti keturis svarbius uždavinius: suteikti galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą didesniam gyventojų skaičiui (visų pirma palankių sąlygų neturinčių grupių atstovams); mažinti studijas metančių studentų skaičių; trumpinti studijoms baigti reikalingą laiką ir didinti aukštojo mokslo kokybę geriau pritaikant studijų programas prie darbo rinkos reikalavimų.

Vienas iš pagrindinių tikslų – 40 proc. 30–34 m. gyventojų turės tretinio lygio išsilavinimą.

Kaip jau minėta, strategijoje „Europa 2020“ nustatytas su aukštuoju mokslu susijęs siekis, pagal kurį universitetinį ar lygiavertį išsilavinimą iki 2020 m. turėtų būti įgiję bent 40 proc. visų 30–34 m. asmenų.

Tretinį išsilavinimą įgyjančių asmenų skaičius ES 28 sparčiai augo: nuo 23,6 proc. 2002 m. (metai, kuriais pradėti rinkti ES 28 duomenys) rezultatai gerėjo kasmet. 2015 m. maždaug 38,7 proc. (t. y. 0,8 proc.punkto daugiau nei 2014 m.) 30–34 m. gyventojų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą.

Nemažai aukštos kvalifikacijos jaunimo keliasi į sostinių regionus.

Didelės organizacijos (tiek viešojo, tiek privataus sektorių) dažnai steigia sostinėse savo pagrindines buveines dėl prestižo ar norėdamos pasinaudoti galimais didžiausių ES miestų masto ekonomijos teikiamais privalumais. Šia santykinai didele veiklos (ir, atitinkamai, susijusių darbo vietų) koncentracija galima bent iš dalies paaiškinti, kodėl daug universitetų absolventų pasirenka gyventi sostinių regionuose.

REGIONŲ APŽVALGA

Londono centras (regionas Inner London - West) (Jungtinė Karalystė)

Tanaka Business School - Imperial College 24-06-2004.jpeg

Didele veiklos (ir, atitinkamai, susijusių darbo vietų) koncentracija galima bent iš dalies paaiškinti, kodėl daug universitetų absolventų pasirenka gyventi sostinių regionuose. Tą ypač aiškiai patvirtina padėtis viename iš Londono regionų (Inner London - West), kurio daugiau nei keturi penktadaliai 30–34 m. gyventojų 2015 m. buvo įgiję tretinį išsilavinimą (ISCED 5–8 lygmenys).

©: Kevin Judson

Kadangi dauguma 30–34 m. grupės asmenų tretinį išsilavinimą greičiausiai būna įgiję iki 30 m., pagal šį rodiklį taip pat galima vertinti regionų patrauklumą (ar trauką) absolventams pagal galimybes įsidarbinti. 5 žemėlapyje pateikti 2015 m. tretinio išsilavinimo įgijimo duomenys, suskirstyti pagal NUTS 2 lygio regionus. Jame tamsiausiu oranžinės spalvos atspalviu pažymėti regionai, kuriuose bent pusė visų 30–34 m. gyventojų buvo įgiję tokio lygio išsilavinimą. Didžiausias ir kur kas kitus lenkiantis rodiklis nustatytas viename iš dviejų Jungtinės Karalystės sostinės regionų (Inner London - West), kuriame šiai grupei priklausė daugiau nei keturi penktadaliai (80,8 proc. ) 30–34 m. gyventojų. Antroje, trečioje ir ketvirtoje vietoje pagal šį rodiklį taip pat buvo Jungtinės Karalystės regionai: Outer London - South (69,3 proc.), antrasis sostinės regionas Inner London - East (68,2 proc.) ir North Eastern Scotland (66,1 proc.). Pažymėtina, kad visų keturių Škotijos regionų rodikliai viršijo 50 proc.

Didelė dalis likusių ES regionų, kuriuose tretinio išsilavinimo rodikliai buvo palyginti dideli, taip pat buvo sostinių regionai, įskaitant Hovedstaden (Danija), Southern and Eastern (Airija), Île de France (Prancūzija), Noord-Holland (Nyderlandai), Mazowieckie (Lenkija), Helsinki-Uusimaa (Suomija) ir Stockholm (Švedija), taip pat Kipras, Lietuva ir Liuksemburgas (šiuo analizės lygiu – pavieniai regionai). Be sostinių regionų, tretinį išsilavinimą įgijusių 30–34 m. asmenų dalis dažnai buvo didelė tuose regionuose, kurie siejami su moksliniais tyrimais ir (arba) technologijomis (pavyzdžiui, Provincie Vlaams-Brabant ir Province Brabant Wallon Belgijoje, País Vasco Ispanijoje, Rhône-Alpes Prancūzijoje, Utrecht Nyderlanduose, Västsverige Švedijoje arba Berkshire, Buckinghamshire and Oxfordshire Jungtinėje Karalystėje).

Mažesni įgyto tretinio išsilavinimo rodikliai gali būti susiję su didesniu dėmesiu profesiniam mokymui.

Aštuoniuose rytiniuose ar pietiniuose ES regionuose tretinį išsilavinimą įgijusių asmenų dalis nesiekė 20 proc. (5 žemėlapyje jie pažymėti šviesiausiu oranžinės spalvos atspalviu). Šių regionų ekonomikai tradiciškai svarbus pirminis ūkio sektorius, sunkioji pramonė (pvz., kasyba, geležies ir plieno pramonė) arba žemės ūkis. Keturi iš šių aštuonių regionų buvo pietų Italijoje (Basilicata, Sardegna, Campania ir Sicilia), trys – rytų Rumunijoje (Sud-Est, Sud - Muntenia ir Nord-Est) ir vienas, kurio rodiklis buvo mažiausias (15,4 proc.), – šiaurės vakarinėje Čekijos dalyje (Severozápad). Be to, 11-oje Turkijos regionų 2 lygio regionų tretinį išsilavinimą buvo įgiję mažiau nei penktadalis 30–34 m. gyventojų.

Be jau minėtų regionų, palyginti nedideli tretinio išsilavinimo rodikliai buvo daugelyje Austrijos ir Čekijos regionų. Tai bent iš dalies galima paaiškinti tuo, kad šiose ES valstybėse narėse (daugiau informacijos pateikiama 2 žemėlapyje) profesinei kvalifikacijai skiriama daugiau dėmesio nei akademiniams laipsniams.

30–34 m. moterų, turinčių tretinį išsilavinimą, dalis buvo 9,4 proc. punktų didesnė nei šios amžiaus grupės vyrų.

2015 m. 43,4 proc. ES 28 gyvenančių 30–34 m. moterų turėjo tretinį išsilavinimą. Šios amžiaus grupės vyrų rodiklis buvo kur kas mažesnis – šiek tiek daugiau nei trečdalis (34,0 proc.). Pastarąjį dešimtmetį 30–34 m. moterų, turinčių tretinį išsilavinimą, dalis didėjo greičiau nei atitinkama vyrų dalis, todėl didėjo ir šių rodiklių skirtumas pagal lytis.

Didžiojoje daugumoje (230 iš 261) NUTS 2 lygio regionų, kurių duomenų turima, 2015 m. šis 30–34 m. amžiaus grupės moterų rodiklis buvo didesnis nei vyrų. 29 regionuose padėtis buvo priešinga, o dviejuose (Vokietijos regione Münster ir Austrijos sostinės regione Wien) moterų ir vyrų rodikliai buvo vienodi.

Regionuose, kuriuose vyrų ir moterų rodikliai ypač skyrėsi, daugiau moterų buvo įgijusios tretinį išsilavinimą.

Didžiausias vyrų ir moterų rodiklių skirtumas nustatytas Latvijoje (šiuo analizės lygiu – pavienis regionas), kurioje 29,7 proc. punktų daugiau moterų buvo įgijusios tretinį išsilavinimą. Kalbant plačiau, vieni didžiausių skirtumo rodiklių taip pat buvo kitose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šios šalys pateko tarp tų iš daugiau nei vieno regiono sudarytų ES valstybių narių, kurių bent dvejuose regionuose vyrų ir moterų rodiklių skirtumas buvo bent 20,0 proc. punktų (o moterų dalis buvo didesnė). Kai kurie iš šių regionų yra kaimo vietovėse arba palyginti retai apgyvendinti ir šį skirtumą dažnai galima paaiškinti ne tiek labai didele tretinį išsilavinimą turinčių moterų santykine dalimi, kiek mažesne tokį išsilavinimą turinčių jaunų vyrų dalimi. Pavyzdžiui, tokiems regionams galima priskirti Provincie Limburg Belgijoje, Sjælland Danijoje, Molise Italijoje, Övre Norrland ir Mellersta Norrland Švedijoje, North Yorkshire ar Highlands and Islands Jungtinėje Karalystėje. Šią tendenciją būtų galima paaiškinti keliomis priežastimis, pvz., kad tretinį išsilavinimą turintys jauni vyrai dažnai išvyksta iš kaimo regionų ir ieško darbo kitur arba kad daugiau vyrų nebaigia mokslų, pvz., pasirinkdami darbą žemės ūkio sektoriuje.

Iš 29 regionų, kuriuose santykinai daugiau jaunų vyrų nei moterų buvo įgiję tretinį išsilavinimą, 19 buvo Vokietijoje. Vienas iš jų – rytinės Bavarijos regionas Oberpfalz, kuriame nustatytas didžiausias vyrų ir moterų rodiklių skirtumas (vyrų – didesnis). Pusė iš likusių 10 regionų buvo Jungtinėje Karalystėje, du – Nyderlanduose ir po vieną Ispanijoje, Prancūzijoje ir Rumunijoje.

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Be kitų dalykų, švietimo statistika teikia informacijos apie dalyvavimą švietimo ir mokymo programose, judumą mokymosi tikslais, švietimo sektoriaus finansus ir (užsienio) kalbų mokėjimą. Iš šios srities statistikos taip pat galima sužinoti apie švietimo ir mokymo rezultatus, pvz., absolventų skaičių, įgyto išsilavinimo lygį ir perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką.

Pagrindiniai šaltiniai

UNESCO, EBPO ir Eurostato (UOE) statistika

Dauguma Europos švietimo statistikos renkama bendradarbiaujant UNESCO statistikos institutui (UNESCO UIS), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Eurostatui. Šis procesas dažnai vadinamas UOE duomenų rinkimu. Besimokančių asmenų skaičiaus ir užsienio kalbų mokymosi duomenis Eurostatas renka atskirai.

UOE duomenų rinkimas iš esmės grindžiamas administraciniais švietimo ministerijų ir nacionalinių statistikos institucijų šaltiniais ir bendromis apibrėžtimis. Regioninės švietimo statistikos statistinis vienetas – besimokantis asmuo. Ataskaitinis laikotarpis absolventų duomenims rinkti – kalendoriniai metai, visiems kitiems nemonetariniams duomenims rinkti – mokslo / akademiniai metai (pavyzdžiui, paskelbti 2014 m. duomenys apima 2013–2014 mokslo metus).

Kadangi šalių švietimo sistemos skiriasi, norint lyginti duomenis yra būtina regioninių, nacionalinių ir tarptautinių švietimo statistinių duomenų ir rodiklių rinkimo, rengimo ir teikimo sistema. Ši sistema – tai Tarptautinis standartizuotas švietimo klasifikatorius (ISCED).

Tarptautinis standartizuotas švietimo klasifikatorius (ISCED)

Klasifikatorius ISCED retkarčiais atnaujinamas, kad būtų atsižvelgta į naujausius pasaulio švietimo sistemų pokyčius. ISCED 2011 buvo priimtas 2011 m. lapkričio mėn. UNESCO generalinėje konferencijoje. Šis klasifikatorius – šiame straipsnyje pateikiamos statistikos pagrindas, nors ataskaitinių metų iki 2014 m. duomenys buvo renkami naudojantis ankstesne klasifikatoriaus versija (ISCED-97).

Į 2011 m. klasifikatoriaus versiją įtrauktos naujos kategorijos, susijusios su ankstyvojo ugdymo programų plėtra ir tretinio švietimo restruktūrizacija. ISCED visos švietimo programos ir kvalifikacijos klasifikuojamos pagal lygmenis:

  • ikimokyklinis ugdymas / iki pradinio ugdymo (0 lygmuo);
  • pradinis ugdymas (1 lygmuo);
  • pagrindinis ugdymas (2 lygmuo);
  • vidurinis ugdymas (3 lygmuo);
  • profesinis mokymas turint vidurinį išsilavinimą (4 lygmuo);
  • sutrumpintas aukštasis (tretinis) mokslas (5 lygmuo);
  • bakalauro ar lygiavertės studijos (6 lygmuo);
  • magistrantūros ar lygiavertės studijos (7 lygmuo);
  • doktorantūros ar lygiavertės studijos (8 lygmuo).

Išsamus aprašymas pateikiamas UNESCO statistikos instituto svetainėje.

Darbo jėgos tyrimas

Švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų, NNA ir tretinio išsilavinimo statistiniai duomenys šiam straipsniui surinkti atliekant ES darbo jėgos tyrimą (DJT). Darbo jėgos tyrimas grindžiamas asmeniniuose namų ūkiuose gyvenančių asmenų apklausa. Paprastai apimami visi konkrečios valstybės narės gyventojai, išskyrus asmenis, gyvenančius kolektyviniuose ar instituciniuose namų ūkiuose. Darbo jėgos tyrimo švietimo duomenys atnaujinami du kartus per metus – pavasarį (įskaitant naujų ataskaitinių metų duomenis) ir rudenį.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iki 2013 ataskaitinių metų (imtinai) šie duomenys klasifikuojami pagal ISCED-97, o nuo 2014 m. – pagal ISCED 2011. Eurostato internete skelbiamose lentelėse ir duomenų bazėse pateikiami trijų rūšių (žemesniojo, vidutinio ir aukštojo mokslo) įgyto išsilavinimo suvestinių rodiklių duomenys ir šiuo statistikos agregavimo lygmeniu galima lyginti visų ES valstybių narių įvairių laikotarpių duomenis (išskyrus Austrijos). Austrijos duomenyse yra pertrauka dėl įgyto išsilavinimo lygmenų perklasifikavimo: pagal ISCED 2011 įgytas aukštasis techninis ir profesinis išsilavinimas priskiriamas ISCED 5 lygmeniui, o pagal ISCED-97 jis buvo priskiriamas ISCED 4 lygmeniui, su pastaba, kad jis lygiavertis tretiniams išsilavinimui. Internete skelbiamose lentelėse ir duomenų bazėse ISCED-97 ir ISCED 2011 laiko eilutės pateikiamos vienoje lentelėje, naudojant klasifikatoriumi ISCED 2011 pagrįstas žymas. Klasifikavimo pokyčiai, įvykę 2013–2014 m., nurodyti žyma „b“, kuri reiškia laiko eilučių pertrauką.

Klasifikatorius NUTS

Šiam straipsnyje pateikti duomenys pagrįsti 2013 m. klasifikatoriaus NUTS versija.

Rodiklių apibrėžtys

Keturmečių mokymosi ikimokyklinio ar pradinio ugdymo (ISCED 2011 0–1 lygmenys) įstaigose statistiniai duomenys siejami su įstaigomis, teikiančiomis ugdomojo pobūdžio vaikų priežiūros paslaugas. Tokiose įstaigose privalo dirbti specialų pedagoginį išsilavinimą turintys specialistai. Šis rodiklis apskaičiuojamas remiantis dviejų skirtingų šaltinių (švietimo ir demografinės statistikos) duomenimis, nes ne visi švietimo institucijose užregistruoti mokiniai įtraukiami į demografinius duomenis kaip šalies gyventojai (todėl šis rodiklis gali viršyti 100 proc.).

Profesinis mokymas padeda besimokantiems asmenims įgyti žinių, įgūdžių ir gebėjimų, reikalingų konkrečiai profesijai ar amatui. Profesinis mokymas gali turėti mokymo darbo vietoje elementų (pavyzdžiui, pameistrystės ar dvejopo mokymo programų). Šiame straipsnyje pateikiamas rodiklis rodo, kiek moksleivių dalyvauja profesinio mokymo programose, palyginti su visais vidurinio ugdymo programų (ISCED 2011 3 lygmuo ) moksleiviais.

Švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų skaičiaus rodiklis apibrėžiamas kaip 18–24 m. asmenų, turinčių ne aukštesnį nei pagrindinis (ISCED-97 0, 1, 2 arba 3c lygmenys iki 2013 m. imtinai ir ISCED 2011 0–2 lygmenys 2014 ir 2015 m.) išsilavinimą ir (per keturias savaites iki tyrimo) toliau nesimokiusių nei vidurinėse, nei profesinėse mokyklose, procentinė dalis. Šis rodiklis – vieno iš strategijos „Europa 2020“ tikslų pagrindas. Siekiama, kad švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų ES būtų mažiau kaip 10 proc.

Nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių (NNA) rodiklis atitinka 18–24 m. gyventojų, kurie nedirba ir nesimoko, procentinę dalį.

Tretinio išsilavinimo rodiklis apibrėžiamas kaip procentinė aukštojo mokslo (pavyzdžiui, universiteto ar instituto) programas sėkmingai baigusių 30–34 m. asmenų dalis. Taikoma 30–34 m. amžiaus riba, nes paprastai tai pirmasis penkmetis, kai didžioji dauguma studentų būna baigę studijas. Aukštasis mokslas – ISCED 1997 5–6 lygmenys iki 2013 m. imtinai ir ISCED 2011 5–8 lygmenys 2014 ir 2015 m. Šis rodiklis – taip pat strategijos „Europa 2020“ tikslo pagrindas. Siekiama, kad iki 2020 m. bent 40 proc. 30–34 m. asmenų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą.

Aplinkybės

Švietimas ir mokymas labai svarbūs tiek ekonominei, tiek socialinei pažangai, todėl labai svarbu suderinti gebėjimus ir darbo rinkos poreikius. Globalizuotoje žinių ekonomikoje tai įgyja dar didesnės svarbos, nes konkuruoti našumu, kokybe ir inovacijomis reikia kvalifikuotos darbo jėgos.

ES valstybės narės iš esmės yra pačios atsakingos už savo švietimo ir mokymo sistemas bei mokymo programų turinį. ES remia nacionalinius veiksmus ir padeda valstybėms narėms spręsti bendrus uždavinius taikydama vadinamąjį atvirąjį koordinavimo metodą: ES sudaro sąlygas diskutuoti konkrečiais politikos klausimais (pvz., visuomenės senėjimo, įgūdžių deficito ar pasaulinės konkurencijos), kad valstybės narės galėtų keistis geriausios praktikos pavyzdžiais.

Švietimas ir mokymas 2020 m. („ET 2020“)

Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginė programa („ET 2020“) nustatyta 2009 m. gegužės mėn. priimtose Tarybos išvadose (2009/C 119/02). Joje nustatyti keturi strateginiai ES švietimo ir mokymo tikslai: mokymąsi visą gyvenimą ir judumą paversti tikrove; gerinti švietimo ir mokymo kokybę bei veiksmingumą; skatinti vienodas galimybes, socialinę sanglaudą ir aktyvų pilietiškumą; stiprinti novatoriškumo ir kūrybingumo, įskaitant verslumą, aspektus visuose švietimo ir mokymo lygiuose. Kad būtų pasiekta šių tikslų, iniciatyvoje „ET 2020“ nustatyti keli orientaciniai rodikliai, kurie reguliariai stebimi statistikos reikmėms ir dėl jų atsiskaitoma, įskaitant iki 2020 m. pasiektinus tikslus, kaip antai:

  • bent 95 proc. vaikų nuo ketverių metų iki privalomojo pradinio ugdymo pradžios amžiaus turėtų dalyvauti ankstyvojo ugdymo programose;
  • nepakankamus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus turinčių penkiolikmečių dalis turėtų būti mažesnė nei 15 proc.;
  • švietimo ar mokymo programų nebaigusių asmenų skaičius turėtų būti mažesnis nei 10 proc.
  • bent 40 proc. 30–34 m. asmenų turėtų būti įgiję tretinį išsilavinimą;
  • bent 15 proc. 25–64 m. suaugusiųjų turėtų dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programose;
  • ES vidutiniškai ne mažiau kaip 20 proc. aukštojo mokslo įstaigų absolventų turėtų būti užsienyje praleidę su aukštuoju mokslu susijusių studijų ar mokymosi laikotarpį (įskaitant stažuotes), kuris atitiktų ne mažiau kaip 15 Europos kreditų perkėlimo sistemos (ECTS) kreditų arba kurio trukmė būtų ne trumpesnė kaip trys mėnesiai;
  • ne mažiau kaip 6 proc. 18–34 metų amžiaus pirminio profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventų turėtų būti užsienyje praleidę su pirminiu profesiniu rengimu ir mokymu susijusių studijų ar mokymosi laikotarpį (įskaitant stažuotes), kurio trukmė būtų ne trumpesnė kaip dvi savaitės;
  • dirbančių absolventų (20–34 m. amžiaus), kurie studijas baigė per pastaruosius trejus metus iki ataskaitinių metų, dalis turėtų siekti bent 82 proc.

2014 m. Europos Komisija ir ES valstybės narės kartu ėmėsi įvertinti padarytą pažangą ir apsvarstyti naujus ES masto bendradarbiavimo švietimo srityje prioritetus. Remdamasi šio vertinimo rezultatais Europos Komisija pateikė šešių naujų prioritetų 2016–2020 m. laikotarpiui pasiūlymą, kuris buvo priimtas 2015 m. lapkričio mėn. (Tarybos ir Komisijos Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“) įgyvendinimo bendra ataskaita. Nauji Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje prioritetai). Šešios naujos prioritetinės sritys yra šios:

  • aktualios ir aukštos kokybės mokymosi visą gyvenimą metu suformuotos žinios, gebėjimai ir kompetencijos, itin daug dėmesio skiriant mokymosi rezultatų reikšmei įsidarbinimo galimybių, inovacijų, aktyvaus pilietiškumo ir gerovės srityse;
  • įtraukusis švietimas, lygybė, vienodos galimybės, nediskriminavimas ir pilietinių gebėjimų propagavimas;
  • atviras ir novatoriškas švietimas ir mokymas, be kita ko, atsižvelgiant į visus skaitmeninio amžiaus reikalavimus;
  • tvirta parama mokytojams, dėstytojams, mokyklų vadovams ir kitiems švietimo srities darbuotojams;
  • gebėjimų ir kvalifikacijų skaidrumas ir pripažinimas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas judumui mokymosi tikslais ir darbuotojų judumui;
  • tvarios investicijos, švietimo ir mokymo sistemų kokybė ir veiksmingumas.

Taip pat žr.

Papildoma Eurostato informacija

Duomenų vizualizavimas

Leidiniai

Pagrindinės lentelės

Regioninė švietimo statistika (t_reg_educ)
Dalyvavimas švietimo ar mokymosi visą gyvenimą programose (t_educ_part)
Keturmečių dalyvavimo ugdymo programos lygis pagal NUTS 2 lygio regionus (tgs00092)
Švietimo ir mokymo rezultatai (t_educ_outc)
Įgytas tretinis išsilavinimas pagal lytį, 30–34 m. amžiaus grupę ir NUTS 1 lygio regionus (tgs00105)
Įgytas tretinis išsilavinimas pagal lytį, 25–64 m. amžiaus grupę ir NUTS 2 lygio regionus (tgs00109)
Švietimo ar mokymo programų nebaigę asmenys (tsdsc410)
Švietimo ar mokymo programų nebaigę asmenys pagal lytį ir NUTS 1 lygio regionus (tgs00106)

Duomenų bazė

Regioninė švietimo statistika (reg_educ)
Dalyvavimas švietimo ar mokymosi visą gyvenimą programose (educ_part)
Moksleiviai ir studentai (educ_uoe_enr)
Visi švietimo lygmenys (educ_uoe_enra)
Švietimo ir mokymo rezultatai (educ_outc)
Įgytas išsilavinimas (edat)
Gyventojai pagal įgytą išsilavinimą (edat1)
Perėjimas nuo švietimo sistemos prie darbo rinkos (edatt)
Jaunimas pagal mokymosi ir užimtumo statusą (įskaitant nedirbančius ir nesimokančius asmenis (NNA)) (edatt0)
Švietimo ar mokymo programų nebaigę asmenys (edatt1)

Specialus skyrius

Metodai ir metaduomenys

Pagrindiniai duomenys: lentelės, grafikai ir žemėlapiai (MS Excel)

Kitos nuorodos