Aktualus aspektas – andragogo profesijos įtvirtinimas Lietuvoje. Šiuo metu stokojama aiškių atsakymų į klausimus: kas yra suaugusiųjų švietėjai, kaip jie įdarbinami, kokių jiems reikia kompetencijų, kaip organizuojamas jų profesinis tobulėjimas, kaip jie vertinami, ar ši profesija patraukli ir pan. Kitaip tariant, Lietuvoje nėra sukurtas efektyvus andragogų (suaugusiųjų švietėjų), kaip žmogiškųjų išteklių, vadybos modelis.
Europos Komisijos užsakymu 2008 m. atlikto tyrimo Suaugusiųjų švietėjų profesionalai Europoje (ALPINE – Adult Learning Professions in Europe) rezultatai atskleidė, kad dauguma Europos šalių neturi aiškaus vaizdo, kokių kompetencijų reikia suaugusiųjų švietimo sektoriuje dirbančiam asmeniui, norinčiam įgyvendinti profesines užduotis. Iš dalies taip yra dėl suaugusiųjų švietimo darbuotojų sričių ir veiklų įvairovių. Akcentuojamas poreikis sukurti bendrųjų kompetencijų rinkinį europiniu lygiu, kad suaugusiųjų švietimo sistemos būtų palyginamos ir būtų galimybė atnaujinti, gerinti suaugusiųjų švietimo profesionalų kvalifikaciją ir tobulinti kompetencijas.
Andragogų, kaip žmogiškųjų išteklių, vadybos modelis turėtų turėti aiškų konceptualųjį pagrindą bei remtis nuosekliais tyrimais. Modelyje turėtų būti numatytos andragogų kompetencijų ugdymo(si), atrankos, įdarbinimo strategijos, dėmesys turėtų būti skiriamas andragogų profesijos prestižui kelti, turėtų būti didinamas andragogo darbo patrauklumas, sudaromos sąlygos karjerai; skatinama andragogų asociacijų, sąjungų veikla ir pan.

Norą ir galimybes mokytis sąlygoja labai daug veiksnių. Tai vidinė motyvacija tenkinti savišvietos poreikius, noras įgyti naujo amato, patobulinti turimas žinias, išmokti naują užsienio kalbą. Kitą vertus, mokytis skatina poreikis kelti kvalifikaciją, įgyvendinant savą karjeros planą. Nemažas šiame procese ir valstybės vaidmuo. Kiek ji skatina, remia ir gerbia asmenis, kurie siekia tobulėti ir mokosi visą gyvenimą?
Pritariu nuomonei, kad mokymosi visą gyvenimą Lietuvoje dažnu atveju vis dar reikia mokytis. Iš vienos pusės, nuolatinis mokymasis vieniems labai greitai tapo gyvenimo būdu, kitiems – vis dar nesuprantamas reiškinys. Sunku būtų įsivaizduoti suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėją, andragogą, kuris pats nesimokytų ir netobulėtų, savo pavyzdžiu skatindamas kitus. Lygiai taip pat atrodytų neįtikėtina, jeigu sutiktume netobulėjantį gydytoją, inžinierių, buhalterį ar kirpėją. Kiekvienas save ir savo profesiją gerbiantis žmogus priverstas nuolat atnaujinti turimas žinias bei bendrąsias kompetencijas. Nemažiau svarbu patenkinti ir saviraiškos poreikius. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas ir turėtų sudaryti sąlygas kiekvienam suaugusiajam tuos poreikius tenkinti, o suaugusiųjų švietėjų uždavinys – informuoti ir šviesti suaugusiuosius, taip prisidedant prie mokymosi visą gyvenimą kultūros formavimo.
Suaugusiųjų švietėjai mokymąsi visą gyvenimą supranta kaip labai plačią sąvoką. Tai formalusis ir neformalusis suaugusiųjų švietimas, profesinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas, savišvieta ir kt. Tačiau stebint valstybės politiką suaugusiųjų švietimo finansavimo klausimais neretai susidaro įspūdis, kad dažniausiai mokymasis visą gyvenimą labiau siejamas profesiniu mokymu.

Rodos, labai parasta, bet iš tiesų laiku ir labai toliaregiškai išsakyta mokymosi visą gyvenimą pažangos koncepcija – mokymosi visą gyvenimą kultūros plėtra – ypač aktuali Lietuvai. Esu įsitikinusi, kad iš tikrųjų daugumai besimokančiųjų seminarai, kursai, savišvieta ir mokymasis visą gyvenimą yra skirtingi dalykai. Apie mokymąsi visą gyvenimą jie kalba lyg juokais, tai yra vis dar „neatpažįstama” teritorija.
Jeigu net ir sąmoningai sau nekeliame tikslo mokytis visą gyvenimą – mes mokomės. Kiekvienas labiau ar mažiau tobulina keturias esmines savo gyvenimo sritis: dvasinę, fizinę, socialinę ir profesinę. Tačiau kaip pamatuoti savo žinias? Kokiais dokumentais galima įrodyti, kad savarankiškai mokytasi dalykų, kurie svarbūs profesinei sričiai ir labai būtų naudingi ieškant darbo?
Daug metų bendraudama su įvairaus amžiaus besimokančiaisiais pastebėjau, kad žinių troškimas ir mokymosi visą gyvenimą koncepcijos supratimas ateina su žmogaus mąstymo branda, naujos patirties įgijimu, su suvokimu, ko būtina mokytis, kokių trūksta žinių trokštamam tikslui pasiekti. Visų ketinimų ir norų realizavimo pagrindas – motyvacija, kurią gali sukurti besimokančiajam imponuojantys dalykai: mėgstamas darbas, veikla, pomėgiai, net kolegos, bendramoksliai, mokytojai. Puikus mokymosi visą gyvenimą pavyzdys – darbas organizacijoje, jis suformuoja, sukaupia neįkainojamą kompetencijų portfelį, kuris tampa turtu ir verte tiek organizacijai, tiek darbuotojui, tiek ir visai visuomenei.
Išties, diskutuojant mokymo (-si) tema kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Kaip ir kiekviena Valstybės strateginė veiklos sritis, taip ir suaugusiųjų švietimas, pirmiausia turi būti sprendžiamas vyriausybiniu lygmeniu. Bet švietėjai ir besimokantieji negali likti nuošalyje ir laukti, kol kas nors išspręs visus klausimus, pateiks nekvescionuojamus atsakymus. Tik Vyriausybės sprendimų ir mūsų – švietėjų bendra kryptinga veikla duos tikrąjį „proveržį”.

Po 2015-02-13 Vilniuje vykusio Atviro pažangos forumo "Lietuva 2030" baigiamojo renginio kilo minčių apie mokymosi visą gyvenimą plėtrą Lietuvoje. LR Ministras pirmininkas džiaugėsi 2015 m. įsigaliojusiu nauju Neformalaus suaugusiųjų švietimo įstatymu, pranešėjai kalbėjo apie Lietuvoje egzistuojantį 5.6% suaugusiųjų dalyvavimą mokymesi per paskutines 4 savaites, lygindami su siektinu ES tikslu – 15% bei pavydėtinais skandinavų dalyvavimo rodikliais, siekiančiais net 25% dalyvaujančių. Dauguma forumo dalyvių kėlė rankas, įrodydami, jog per pastarąsias keturias savaites mokėsi – suprantama, juk forume susirinko švietimo entuziastai... Tačiau negi lietuviai tikrai taip mažai mokosi? Net kai „įsisavinome“ tiek „struktūrinių milijonų“?... Manau, kad problema kita – mums vis dar reikia kurti mokymosi visą gyvenimą kultūrą. Vienavertus, todėl, kad manau, jog apklausų dalyviai vis dar neatpažįsta mokymosi – greičiausiai jie mokosi, bet neįvardina to, kaip mokymosi, o tai - taip pat mokymosi visą gyvenimą kultūros visuomenėje stoka. Štai tuo, ko gero, ir skiriames nuo skandinavų, kurių finansavimas suaugusiųjų švietimui, pasirodo, nėra tiek dramatiškai didesnis kiek didesnis yra jų dalyvavimas mokymesi. Jų mokymosi visą gyvenimą kultūra buvo kuriama nuo 19 a., kai Grudtvig ir kiti švietėjai išjudino šimtus mokymosi židinių ne elitiniuose universitetuose, bet vietos bendruomenėse, kaimuose ir miesteliuose – aukštesniosiose liaudies mokyklose, mokymosi rateliuose. Tad, ko gero, galime nusiteikti ne „proveržiui“, bet ilgesniam procesui - mokymosi visą gyvenimą kultūros kūrimui...