chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Naujienų centro

Būti genijumi nepakanka, norint pakeisti žmonių mąstymą, reikia drąsos

20/05/2019
Kalba: LT

Atsivėrus Europos Sąjungos valstybių sienoms į Lietuvą atvyksta vis daugiau juodaodžių, kurie nieko nebestebina didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o ypač Vilniuje. Tačiau atokiuose Lietuvos miesteliuose vietos gyventojai varsto juos aštriais žvilgsniais ir labai sunkiai priima į kaimo bendruomenes. Kaip suaugusiųjų švietimas gali sušvelninti juodaodžių integraciją?

Nei paskaitos, nei tradiciniai seminarai čia tikrai nepadės, keisti žmonių mąstymą gali tik įkvepiančios realios juodaodžių gyvenimo istorijos. Viena iš tokių − afroamerikiečio pianisto Donaldo Širlio istorija, atskleista biografinėje dramoje „Žalioji knyga“ (režisierius Peter Farrelly) 2019 m. apdovanotoje „Oskaru“. Nors dramos veiksmas vyksta Amerikoje 1962 m., kai rasinė segregacija dar nepanaikinta, tačiau filmas padeda laužyti ir šių laikų Lietuvoje vis dar gajų stereotipinį mąstymą apie juodaodžius. Biografinėje dramoje svarbi ne tik Donaldo Širlio istorija, reikšmingas ir italų kilmės apsaugininko Frenkio Valelongos virsmas. Dramos pradžioje vaizduojamas italų kilmės amerikietis Frenkis Valelonga, sėbrų vadinamas „Lūpa“, neapkančia juodaodžių, jis netgi į šiukšliadėžę išmeta stiklines, iš kurių gėrė jo namuose buities darbus atlikę juodaodžiai. Tačiau netekęs darbo jis vis dėlto ryžtasi tapti daktaro Donaldo Širlio vairuotoju ir apsaugininku.

Jau pažinties pradžioje išryškėja aukštas afroamerikiečio pianisto, turinčio psichologijos, muzikos ir liturginio meno daktaro laipsnį, intelektas. O Fredžiui sunku suvokti, kad daktaras tai nebūtinai gydytojas, o Orfėjo karalystės demonai ne fėjos. Vėliau keliaudamas kartu su Donaldu Širliu laiške žmonai jis rašo, kad susipažino su aukštuomene, kuri vartoja tik sudėtingus žodžius. Kantriai aiškindamas aukštuomenės gyvenimo subtilybes, patardamas, kaip parašyti žmonai romantišką laišką Širlis po truputį keičia Frenkio Valelongos mąstymą, o Frenkis padeda Donaldui įveikti rasistinius išpuolius, persekiojančius koncertinės kelionės po Ameriką metu.

Tačiau draugystė užsimezga ne iš karto, įpykęs Frenkis drebia: „Aš gyvenu gatvėje, o jūs tupit soste, mano pasaulis kur kas juodesnis“. Tačiau po truputį Frenkis pradeda suvokti, jog Donaldas Širlis – genijus, privalantis apsistoti tik viešbučiuose, skirtuose spalvotiesiems ir negalintis vakarieniauti tame pačiame restorane su baltaodžiais (beje, vietas, kur galima apsistoti, jie randa kelionių  vadove juodaodžiams − „Žaliojoje knygoje“). Tikroji Donaldo vienatvės priežastis Frenkiui pasidaro suprantama tik tada, kai žymusis pianistas ištaria: „Turtingi baltieji man moka, kad jiems pagročiau, tačiau nulipęs nuo scenos vėl esu eilinis juodaodis. Šį niekinimą turiu kęsti vienas, nes maniškiai manęs nepriima, neatitinku jų standartų“. Tačiau visose žeminančiose rasistinėse situacijose Donaldas sugeba išlikti orus, o Frenkiui, bandančiam konfliktus spręsti kumščiais, jis pataria: „Smurtu nieko nepasieksi, žmogus laimi tik tuo atveju, jei išlaiko orumą“.

Tačiau negalima teigti, kad vien tik Donaldas padeda Frenkiui rasti atsakymus į sudėtingus gyvenimo klausimus, ši draugystė praturtina abu. Frenkis, suprasdamas Donaldo vienišumą, pataria grįžus namo parašyti laišką seniai nematytam broliui, nes, anot jo, „pasaulyje daugybė vienišų žmonių, bijančių žengti pirmą žingsnį“. Be galo prasminga ir dar vieno Dono Širlio trio muzikanto mintis: „Būti genijumi nepakanka, norint pakeisti žmonių mąstymą, reikia drąsos“. Taigi biografinė drama „Žalioji knyga“ – tai pasakojimas apie tikrą draugystę bei apie genijų, keitusį žmonių mąstymą.

Nuotraukos šaltinis: http://www.forumcinemas.lt/Event/306700/

Renata Jankevičienė. Nuo 2012 m. dirba Panevėžio rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotoja, rengia ir koordinuoja vietos, regiono, nacionalinius ir tarptautinius projektus, skirtus suaugusiųjų švietimui. Šiuo metu yra „Erasmus+“ KA2 projektų „MOVE-ON!“ ir „OUR DIGI SPACE“ koordinatorė Lietuvoje, „Erasmus+“ KA3 projekto  „MOV-UP!“ ir „Erasmus+“ KA2 projekto „Prosocialinės vertybės“ ekspertė.  Publikuoja straipsnius regioninėje, nacionalinėje bei tarptautinėje žiniasklaidoje. Nuo 2019 m. yra Europos suaugusiųjų elektroninės mokymosi platformos „Epale“ ekspertė.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
  • Inga Jagelavičiūtė portretas
    Vis dar daug stereotipų ir išankstinio nusistatymo gausu aplink mus. Dažnai turime susikūrę vaizdinį apie kitos tautos, religijos ar rasės žmones. Tačiau susitikę su realiomis asmenybėmis neretai nustembame. Pavyzdžiui, šiuo metu mokymo centre nėra uoliau besimokančiųjų nei iš tolimos šalies atvykę kitos religijos jaunuoliai. Todėl ir šis filmas dar kartą įrodo, kad daug kas priklauso nuo žmogaus noro siekti, mokytis, mokytis vienam iš kito. Tuo metu politinis ir istorinis filme rodomas JAV laikotarpis užkirto kelią daugeliui afroamerikiečių siekti savo tikslų ir svajonių, kita vertus filmas verčia susimąstyti, kad talentingi, intelektualūs žmonės savo tikslų siekia ir randa galimybių tobulėti esamomis sąlygomis.   
  • Vilija Lukošūnienė portretas
    Pateikiamo filmo analizė ir straipsnio autorės Renatos nuomonė, kad „keisti žmonių mąstymą gali tik įkvepiančios realios juodaodžių gyvenimo istorijos“ mane sugrąžino į Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos vykdyto „Erasmus+“ mobilumo projekto tarpkultūrinio mokymosi vizitą Italijoje.Būtent ten išgirdau Nigerijos rašytojos Chimamanda Ngozi Adichie pasisakymą „Vienos istorijos pavojus“, kuriame ji atskleidžia, kaip supaprastintas požiūris, parodantis tik vieną istorijos apie žmogų aspektą, gali nuvesti prie visiškai klaidingų išvadų ir suformuoti tikrovės neatitinkančius stereotipus. Rašytoja pateikia daug pavyzdžių iš savo gyvenimo, parodančių stereotipinį mąstymą apie kitos kultūtos, kitokios išvaizdos, kito socialinio sluoksnio žmones. Pavyzdžiui, augdama pasiturinčioje šeimoje apie jiems patarnaujančio berniuko šeimą ji manė kaip apie neturtingus, nieko negebančius žmones, kuriuos jų šeima remia, tol, kol savo akimis nepamatė, kaip gražiai tos šeimos moterys siuvinėja. Tuomet atėjo supratimas, kad būdamas neturtingas negali būti gabus kokiai nors veiklai... Rašytoja daug dirbo su stereotipiniu mąstymu „Kam reikia leisti Nigerijos rašytojų knygas, kas jas galėtų skaityti?“, nes vyravo suvokimas, kad žmonės Nigerijoje yra neraštingi. Savo apsisakymu rašytoja atkreipia dėmesį, kad problema su stereotipais yra ne tiek tai, kad jie yra neteisingi, bet tai, kad jie pasiūlo vieną istoriją, kuri dažnai tampa vienintele. Susidomėjote? Rašytojos Chimamanda Ngozi Adichie pasisakymą „Vienos istorijos pavojus“ rasite https://www.youtube.com/watch?v=D9Ihs241zeg
  • Edita TRECIOKIENE portretas
    Šis filmas tarsi kvietimas būti atviram - naujiems draugams, pojūčiams,  požiūriui į kitokius nei aš. Intelektualo ir vairuotojo apsaugininko susitikimas abu paskatina ugdytis (pvz. apsaugininkas išmoksta raštu išreikšti savo mintis ir jausmus, intelektualas sužino, kaip sugyventi su didele šeima, nebūti vienišu).