chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Mūsų lyderiai. Interviu su Gita Šapranauskaite

21/01/2019
by Inga Jagelavičiūtė
Kalba: LT

Gita Šapranauskaitė, muziejininkė ir andragogė, mano, jog įkurtoje Rumšiškių muziejaus dvaro akademijoje ir „Pievelių šnabždesiuose“ persipina daugialypiai, daugiaprasmiai klodai: „...čia tradicija, istorija, paveldas, idėjų, metodų, požiūrių įvairovė ir naujumas ir, žinoma, besimokančiųjų patirtys, bendrystės, laisvumo pojūtis bei dar daugelis neįvardintų dalykų, o visa tai apjungia  pagrindinė tema – patirti ir būti, patirti ir būti, patirti ir būti...

Pokalbį pradėti norisi nuo tam tikro Jūsų veiklos įvertinimo ir gražaus apibendrinimo. 2018 metais pelnėte LSŠA įsteigtą „Metų andragogo“ titulą. Nors dirbame ne dėl apdovanojimų, bet, manau, visada malonu žinoti, kad tavo darbus vertina. Ką šis apdovanojimas reiškia Jums?

Žinoma, labai malonu ir džiugu, kai įvertina tavo pastangas ir darbus, o ypatingai svarbu, kai tai daro kolegos ir bendražygiai. Kita vertus, apdovanojimai ne tik įvertinimas už atlikta darbą, bet ir įpareigojimas tuos darbus tęsti. Aš šį „Metų andragogo“ titulą vertinu ne tik kaip asmeninį apdovanojimą. Manau, tai įvertinimas ne už mano individualias pastangas, o dešimtmečių darbą kartu su kolegomis.

/epale/lt/file/2018andragogejpg-12018_andragoge.jpg

 

Jau daugiau nei du dešimtmečius dirbate suaugusiųjų švietime. Ką prisiminti įdomiausia?

Tie metai bėga labai intensyviai ir įdomiai. Veiklos daug. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) nare esu nuo 1994 metų. Tai buvo labai įdomus laikotarpis. Mano kartos žmonės augome „uždaryti“. Nors pagal geografinį atstumą Vokietija ir Skandinavijos šalys arti, tačiau politine, kultūrine ir švietimo prasme tuo metu buvome labai nutolę. Atgavus nepriklausomybę atsivėrė ne tik sienos, bet ir mūsų akys. Labai įspūdingai atrodė šių šalių švietimas, kokia svarba, reikšmė ir svoris suteikiamas jam ugdant žmogų. Stebino, kiek daug ir įdomaus galima nuveikti, ir kokių rezultatų pasiekti neformaliajame švietime. Metai po metų – vien atradimai. Paskui, tiesiog daug darbo, nes norėjosi viską išbandyti savo kasdieniniame darbe.

O kaip kilo mintis steigti Rumšiškių muziejaus dvaro akademiją (RMDA)?

Dvaro akademijos atsiradimo istorija labai natūraliai susiklostė. Pamačius Skandinavijos liaudiškas mokyklas suaugusiesiems, jose naudojamas mokymosi formas ir būdus su kolegomis pradėjome svarstyti, kad visa tai galime organizuoti ir mes, Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM), Rumšiškėse. Dvaro akademija kūrėsi bendradarbiaujant LSŠA ir LLBM. Sulaukus vienos Vokietijos kompanijos privataus fondo pagalbos, pastatai muziejuje buvo pritaikyti jaunimo ir neįgaliųjų asmenų poreikiams.

Dirbu Lietuvos liaudies buities muziejuje ir Dvaro akademijoje. LLBM mano kaip muziejininkės veikla susijusi su ekspozicinės, istorinės, tradicinės kultūros paveldo medžiagos pateikimu ir interpretacija,  o Dvaro akademija – tai švietimo veikla, mokymai gerokai įvairesnėmis temomis, projektai. Ir tai nebūtinai susiję su muziejumi. Tačiau ryšys visada labai glaudus.

Daugiau nei 10-metį Rumšiškėse vaišingai priimate svečiuose LSŠA organizuojamų  „Pievelių šnabždesių“ dalyvius. Kodėl būtent čia verta andragogams „šnabždėtis“?

Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM), Rumšiškėse, manau, yra žmogų atpalaiduojančios erdvės. Tai saugi aplinka. Senojo kaimo vaizdas dažnam lietuviui vis dar yra tarsi sugrįžimas į vaikystę, ar jaunystę, nes dar nemažos mūsų dalies šeimų istorijos susijusios su kaimu. Dar iki šių dienų nedaugelis mūsų gali teigti, kad jau kelios jų šeimos kartos yra išaugusios miestietiškos kultūros aplinkoje. Visi lankytojai pabrėžia, kad tai gera mokymuisi erdvė. Čia galima tiesiogine žodžio prasme iššokti iš greitkelio Vilnius-Kaunas ir po akimirkos pasinerti į visai kitokį ritmą. Atrodo, kad čia pamatai daugiau spalvų, išgirsti daugiau žodžių, randi daugiau laiko paklausyti, kokiomis mintimis dalinasi tavo kolegos. Buvusio Pievelių kaimo vietoje susitikę kolegos andragogai ne tik dalinasi savo pasiekimais, naujausiais įgyvendintais projektais. Tai labiau kolegų ir bičiulių „šnabždesiai“, kai temos ir diskusijos užtrunka iki rytinių sesijų.

/epale/lt/file/rumsiskesjpgrumsiskes.jpg

Mokymai

Apžvelgdama savo veiklą, kuo norėtumėte pasidžiaugti? Kuo didžiuojatės?

Mokymuose tenka sutikti įvairių žmonių. Labiausiai įsimena jų įspūdžiai, žodžiai ar net pasikeitę gyvenimai. Gerai atsimenu keletą istorijų iš įvairių mūsų įstaigose vykdytų veiklų – stovyklų, projektų, skirtų žmonėms su negalia, įvairių mokymų.

Prisimenu vieną jauną vyrą, kurio gyvenimas po traumos tapo susietas su vežimėliu. Jis buvo vienas iš aktyvios psichosocialinės reabilitacijos stovyklų bei vieno RMDA įgyvendinto tarptautinio projekto dalyvių. Projekto metu, jau po traumos, jo laukė kelionė lėktuvu. Vėliau jis prisipažino, kad ši kelionė į Italiją buvo didžiulis žingsnis grįžtant į įprastą gyvenimo ritmą. Šis žmogus susirado darbą, atrado laimę asmeniniame gyvenime ir užsienio kelionėmis mėgaujasi žymiai intensyviau nei aš. 

Į tapybos ant šilko kursus atvyko moteris, kuri visą gyvenimą dirbo nemylimą buhalterės darbą. Po penkių dienų mokymų ji atrado pomėgį, kuris tapo jos nauju pajamų šaltiniu. Meistrų mokymus baigęs vyras prisipažino, kad du dalykai radikaliai pakeitė jo gyvenimą – tai darbas Norvegijoje ir Dvaro akademijos bei muziejaus organizuoti mokymai.

Labai džiugina, kai į muziejų atvyksta jauni žmonės, kurie čia dalyvauja tradicinio muzikavimo stovyklose ar savanoriauja muziejaus renginiuose ir visuomet apsistoja Dvaro akademijos patalpose -  namelyje. Jie maloniai nustebino prisipažindami, kad jiems ši vieta tarsi tėviškė, kur visada norisi sugrįžti. Tarsi savas kaimas, regėtas vaikystės vizijose, nes tėvai ir seneliai gimė bei gyveno mieste.

Yra dar daug kitų pavyzdžių, kurie padeda suprasti, kokios neįkainojamos žmonių asmenines patirtys įgytos per penkias ar dešimtį dienų. Ir jie, ir mes tada suprantame, kad norint, galima iš esmės keisti savo gyvenimą. Pasirodo, kartais ir viena nedidelė įstaiga gali daug duoti žmogui ir visuomenei. Gal ne visada reikalingi garsūs žodžiai, sukilimai ir perversmai. Galima pradėti nuo perversmų kiekvieno sutikto žmogaus sąmonėje ir gyvenime.

/epale/lt/file/konferencija2018-10-05jpg-0konferencija_2018-10-05_.jpg

 

Kokia Jūsų sėkmės istorija?

Manau, mano sėkmės istorija – tai suaugusiųjų švietimas. Galimybės, kurias aš gavau įsitraukdama į LSŠA veiklas, naujos pažintys, įvairi veikla, naujos žinios ir  įgyta patirtis, privertusi tobulėti, mokytis naujų dalykų. Tai didelė dovana, didžiulis pasitenkinimas ir džiaugsmas.  Per ilgus metus užsimezgę dalykiški ir bičiuliški santykiai su kolegomis, sutikti žmonės – tai turtas. Žinoma, būna, kad pavargsti, atrodo, kad nesuvaldai visų darbų, pareigų ir atsakomybės. Tačiau, kai stabteli, atsisuki ir apsidairai – pamatai – kiek daug gražaus aplinkui.

 


Gitą Šapranauskaitę kalbino Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė. Nuo 2015 „Epale“ komandos narė, Vilniaus apskrities ekspertė.

Share on Facebook Share on Twitter Share on Google+ Share on LinkedIn
  • Vilija Lukošūnienė portretas
    Džiaugiuosi, kad Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos (RMDA) direktorė įvertinta 2018 m. Metų andragogo vardu - ji to tikrai nusipelnė. Kartais atrodo, kad RMDA steigėme taip neseniai, o žiūr! jau prabėgo dvidešimt metų...Svajojome tuomet, kad jos pavyzdžiu Lietuvoje įsikurs daug liaudies mokyklų tipo įstaigų.. Ir jos bandė kurtis. Deja, išliko tik viena - RMDA. Ir neabejotinai tik atkaklios, energingos, užsispyrusios direktorės Gitos dėka. Brisdama per, kaip sakoma, „ugnį, vandenį ir varines triūbas“ ji atkakliai siekė ir tebesiekia perteikti liaudies mokyklos dvasią tiek suaugusiųjų švietėjams, tiek suaugusiems žmonėms, atvykusiems mokytis: kad čia nėra mokyklinės formalios atmosferos, kad čia gali dalintis savo mintimis ir idėjomis,  gali būti atviras, gali „atsijungti“ nuo kasdienybės rūpesčių (nors puodelį ir lėkštę išsiplauti, lovą pasikloti ir šiukšles išsinešti turi pats - o tai kai kam irgi mokymosi iššūkis!),  gali ir mintimis, ir kūnu nuklysti muziejaus laukais... Įdomu, kad ir mokymų vedėjų komandą Gita surenka tokią, kuri supranta liaudies mokyklos tradicijas ir darbo principus: kūrybiškus, laisvus, norinčius atiduoti savo žinias ir gebėjimus kitiems...Taigi telieka palinkėti ir Akademijai, ir Gitai tolesnio klestėjimo!