chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Mūsų lyderiai. Interviu su Alina Martinkute-Vorobej

28/11/2018
by Inga Jagelavičiūtė
Kalba: LT

Kalbindama suaugusiųjų švietimo lyderius jau ne pirmą kartą jų klausiu apie asmeninę mokymosi sėkmės istoriją. Šį kartą, bendraudama su Vilniaus „Židinio“ gimnazijos psichologe, „Epale“ andragoge išgirdau: „Mano sėkmės istorija yra pakeliui...Iš tikrųjų, taip ir manau, kad sėkmės istorija yra ne rezultatas, o kelias link jo. Tas kelias prasideda nuo sprendimo kažką daryti, daro lankstus per pasirinkimus, kur ir ką tobulinti bei veda link tolimo tikslo. Tikslas man yra būti geriausia savo versija, kad ir ką pasirinkčiau veikti“.

Ką tik per Lietuvą praskriejo suaugusiųjų mokymosi savaitė. Ką Jūs per šią savaitę naujo išmokote, atradote?

Buvo iš tiesų intensyvi savaitė, nes mūsų Vilniaus „Židinio“ gimnazijoje turėjome ne vieną renginį. Net nebuvo daug laiko pamąstyti, ką naujo atradau. Sakyčiau, esminis atradimas yra tai, kad andragogams reikia būti, bendrauti, mokytis kartu ir vieniems iš kitų.  Jiems reikalinga bendraminčių bendruomenė, kurioje jaustųsi saugūs, priimti, suprasti su savo klausimais, iššūkiais, kylančiomis įtampomis ir, žinoma, džiaugsmais bei pasiekimais. Per mokymus, kuriuos organizavau ir vedžiau lektoriams, dirbantiems su įvairiomis suaugusiųjų grupėmis, tai gana aiškiai išgirdau. Dalyviai džiaugėsi, kad pagaliau tenka bendrauti su tais, kurie moko suaugusiuosius, nes įprastai tenka bendrauti su srities, kurioje dirba specialistais (prekyba, socialinės paslaugos ar pan.), o pastarieji nelabai žino iššūkių, su kuriais susiduria būtent andragoginį darbą dirbantys žmonės. Dabar supratau, jog ne kiekvienas dirbantis su suaugusiaisiais besimokančiaisiais tapatina save su suaugusiųjų mokytojo vaidmeniu. Jie mano perteikiantys žinias kaip specialistai (psichologai, socialiniai darbuotojai, vadybininkai), bet savęs, kaip andragogo, neatpažįsta. Pagalvojau, kad ir pati ilgą laiką save mačiau kaip psichologę, kuri veda mokymus suaugusiesiems, bet ne suaugusiųjų mokymo specialistę. Panašu, kad reikia ir laiko, ir padrąsinimo lektoriams, kurie jau taiko andragogikos principus darbe su suaugusiaisiais, kad jie atrastų ir stiprintų savo, kaip suaugusiųjų mokytojo, profesines ir asmenines savybes.

2016 metais Jums suteiktas „Epale“ andragogo vardas. Šiemet gavote kokybės apdovanojimą už aktualias, įdomias publikacijas „Epale“ platformoje. Ką Jums reiškia šie apdovanojimai?

Pirmiausia jie reiškia pripažinimą, patvirtinimą, kad tai, ką rašau, yra svarbu ir reikalinga. Savo darbe susiduriu su suaugusiųjų mokytojais iš įvairių organizacijų ir sričių, išgirstu daugybę įdomių istorijų ir patirčių, nemažai pasimokau vien girdėdama jų pasakojimus. Tai yra svarbūs ir vertingi dalykai, kuriais svarbu dalintis su bendraminčiais. Tačiau ne visada šie atradimai randa kelią į platesnės auditorijos širdis ir mintis, nes kartais pritrūksta valios prisėsti ir užrašyti. Todėl „Epale“ koordinatorių priminimai apie tai, kad svarbu dalintis su kitais tuo, ką mokame ir žinome, veikia kaip reikalingas postūmis rašyti dar vieną ar kitą straipsnį. Man kartais atrodo, kad mūsų valstybės piliečiai turi polinkį nuvertinti ir sumenkinti tai, ką jie žino. Jiems tai atrodo neverta plačiosios publikos. „Epale“ koordinatorių dėmesys, padėkos, apdovanojimai yra reikalingi išsklaidyti šią nepasitikėjimo savimi miglą. Apdovanojimai yra patvirtinimas, kad dalintis patirtimi yra svarbu ir prasminga, bei stiprus paskatinimas tai daryti ateityje.

/epale/lt/file/bu9b5982jpg-1bu9b5982.jpg

 

Iš kur semiatės minčių, idėjų savo straipsniams? Kodėl Jums svarbu jomis pasidalinti?

Idėjų semiuosi iš savo kasdienio darbo, pomėgių, knygų, straipsnių, mokslų (studijuoju podiplominėse psichoterapijos studijose). Apskritai, turbūt, iš gyvenimo. Esu labai smalsus žmogus ir jei tema mane emociškai „užkabina“, stengiuosi ją giliai išanalizuoti. Toliau seka poreikis pasidalinti gautomis įžvalgomis. Manau, kad vertingiausia, ką žmogus gali padovanoti kitam – tai yra savo laikas. Kokybiškas, nuoširdus laikas. Pati stengiuosi organizuoti įvairias atviras paskaitas ir mokymus, nes man patinka skirti laiko žmonėms, matyti ir jausti, kad jie atranda kažką naujo apie save, išsineša įžvalgų kasdieniam gyvenimui ir profesinėms veikloms. Bendravimas su žmonėmis ugdymo erdvėje įkvepia, nes, kol mokomės, mes esame tarsi nedidelėje mūsų visuomenės simuliacijoje – mes perkeliame savo gebėjimus, savybes, elgsenos modelius į šią apribotą erdvę ir per pasikeitimą žiniomis, praktiką, mes ne tik praturtiname kitus, bet ir augame patys. Vyksta mini transformacijos, bet jos, gerai pagalvojus, labai įdomios ir prasmingos. Suprasti, kaip jos vyksta, kokių sąlygų tam reikia – tai suprasti žmogiškumą apskirtai. Turbūt iš čia ir mintys, idėjos straipsniams. Noriu pasidalinti tuo, ką atrandu. Gal kas nors paskaitęs atpažins save, atras kažką sau ir taip pat pasidalins su kitu. Lašas patirties po lašo, taip ir augsime pavieniui, ir kaip visuomenė apskritai.

/epale/lt/file/img0559jpgimg_0559.jpg

 

Koks, Jūsų manymu, šiandiena yra suaugęs besimokantysis?  Ar jis keičiasi?

Sudėtinga nupiešti universalų besimokančiojo paveikslą, nes, ko gero, tokio nėra. Manau, kad suaugę besimokantieji labai keičiasi, nes kinta aplinkos reikalavimai asmens kompetencijoms ir žinioms. Kartu keičiasi mokymosi tikslai ir priemonės, žmonių poreikiai. Pats besimokantysis ateina su kitomis savybėmis, galimybėmis ir lūkesčiais nei prieš 10 metų. Anksčiau klasėse ar mokymuose aš dirbdavau su daugiau mažiau homogeniškomis grupėmis, dabar jos tampa labai skirtingos – skiriasi mokinių kompetencijos, patirtys, norai. Viena vertus – tai yra iššūkis suderinti tiek daug skirtingų asmenybių, kita vertus – tai yra galimybė panaudoti jų skirtingas patirtis mokymuisi vienas iš kito.

Kokie iššūkiai pasitinka šiuolaikinį andragogą suaugusiųjų gimnazijoje?

Kaip jau minėjau, vienas iš iššūkių – gana dideli atėjusiųjų mokytis skirtumai: gebėjimų, amžiaus, patirties, poreikių, kultūrų... Visus juos reikia tinkamai suderinti ir panaudoti konstruktyviai, planuojant ir vedant pamokas. Kitas neretas iššūkis – silpni besimokančiųjų vidiniai stimulai mokytis. Kai mes kalbame apie motyvaciją mokytis, galvojame apie išorines ir vidines paskatas. Dažniau skatina išorinis spaudimas – darbdavio ar artimųjų reikalavimas turėti diplomą, gėda prieš augančius vaikus, menkos karjeros perspektyvos. Mokymasis savaime ne itin dažnai yra motyvuojantis faktorius. Ką tai reiškia ugdyme? Tai reiškia, kad andragogai turi žinoti savo besimokančiųjų motyvacijos šaltinius ir, šalia turinio dėstymo, stengtis padėti mokiniams suprasti mokymosi prasmę ir naudą – per teorijos sąsaja su praktiniu gyvenimu, per šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimus turėti įgūdį mokytis visą gyvenimą, per kritinio mąstymo lavinimą. Taip pat būtina suprasti, kokie yra andragogikos ypatumai ir kuo skiriasi pedagogo bendravimas su mokiniais nuo andragogo – su  besimokančiaisiais. Mano supratimu, andragoginėje aplinkoje daugiau atsakomybės už rezultatą yra paliekama besimokančiajam. Jis nusprendžia mokytis, todėl pats turi būti atsakingas už mokymosi procesą ir rezultatą. Andragogas yra jo pagalbininkas, mentorius, tarpininkas, bet ne vadovas ar koks griežtas kontroliuotojas. Kartais mokytojams, kurie ateina iš įprastų bendrojo lavinimo mokyklų, gali būti iššūkis „perjungti“ supratimą apie ugdymosi dėsnius iš pedagoginio į andragoginį. Tam reikia ir žinių, ir įgūdžių.

/epale/lt/file/tarptautinioprojektopartneriai2017prahajpgtarptautinio_projekto_partneriai_2017_praha.jpg

Tarptautinio projekto „Pacemaking Education and Employment“ tarptautinis partnerių susitikimo Prahoje akimirka

 

Kokios asmeninės savybės padeda mokant suaugusiuosius? Kas padeda rasti bendrą kalbą?

Geras klausimas, pati apie tai pastaruoju metu nemažai mąstau. Manau, nėra vieno kurpaliaus, ant kurio galima sumauti visus andragogus ir pamatuoti, kuris yra geresnis, o kuris ne toks geras. Priklausomai nuo užsiėmimo pobūdžio, tikslo, taikomų metodų, gali reikėti įvairių savybių. Vis dėl to sėkmingam bendradarbiavimui su besimokančiaisiais tam tikros charakterio savybės gali turėti nemažai įtakos.  Pirmiausia, tai – atvirumas mokinių įvairovei ir jų patirtims. Niekada negali žinoti, kokie besimokantieji tavęs laukia – reikia nebijoti, kad kažkas vyks ne pagal planą ir neatitiks mūsų įsivaizdavimų. Viskas bus gerai, jei mes pasitikėsime savimi, procesu ir lanksčiai reaguosime į tai, kas ir kaip vyksta. Tai gi, antroji savybė – lankstumas. Žinoma, reikalingi ir laiko rėmai, ir labai geras pasiruošimas pamokai, tačiau orientacija tik į rezultatą ar tik į metodų taikymą, nevisada padeda pastebėti konkretaus mokinio poreikius. Todėl reikalingas balansas – struktūra ir rėmai reikalingi, bet jie gali būti lankstūs. Taip pat svarbus lektoriaus integralumas – aš taip vadinu savybę, kuri rodo, jog lektorius tiki tuo, ką sako, ir daro taip, kaip sako. Pavyzdžiui, neintegralus lektorius yra tas, kuris 1,5 valandos pasakoja apie tai, kaip svarbu mokantis naudotis suaugusiųjų patirtimi, bet taip ir neįtraukia į savo paskaitą susirinkusių andragogų, kurie patys turi po 10-30 metų andragoginio darbo patirties. Andragogui taip pat svarbu turėti savirefleksijos įgūdį. Savirefleksija padeda suprasti savo stipriąsias ir tobulintinas puses, atrasti tobulėjimo kryptis, panaudoti savo turimas galias efektyviau. Ir dar – svarbu nebijoti klysti. Klaidos yra gera medžiaga mokymuisi ir, jei mes sau leidžiame klysti, nebijoti klysti mokysis ir mūsų besimokantieji.

Kokia Jūsų mokymosi sėkmės istorija? Ar šiandiena kažko išmokote?               

Mano darbo kabinete ant sienos kabo įvairios citatos. Jos grąžina mane prie atsakymų pačiai sau, kodėl darau ar turiu daryti vieną ar kitą dalyką. Viena iš jų man labai patinka: “Be the best in the class of one“. Būk geriausia klasėje, kurioje tu vienintelė ir mokaisi. Sėkmė yra ne kažkam kažką įrodyti, o atrasti tai, ką pati gebu, kas man patinka ir tapti, kiek įmanoma, geriausia tame. Tai gali būti nedideli dalykai, bet sėkmė ir yra nedideli žingsniai, kurie, svarbiausia, veda pirmyn. O ar žengiau žingsnį šiandiena? Taip, ir ne vieną. Pavyzdžiui, diena prasidėjo nuo etikos pamokos, kurioje sužinojau, jog mano kelios mokinės nieko nežino apie populiariuosius Lietuvos influencerius, bet turi savo autoritetą Rusijos socialiniuose tinkluose. Pirmą kartą apie tą įtakingą merginą išgirdau ir eilinį kartą įsitikinau, kad mano supratimas apie tai, kad visi mes gyvename panašiame socialiniame burbule, yra klaidingas. Mano mokinės domisi kita informacija, kitomis aktualijomis – ir tai nėra blogai. Tačiau tam, kad gebėčiau geriau suprasti jų poreikius, jų nuostatas, aš turiu iš arčiau susipažinti su jų autoritetais. Ką ir padarysiu. Gyvenu ir mokausi.

 


Straipsnio autorė - Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė. Nuo 2015 „Epale“ komandos narė, Vilniaus apskrities ekspertė.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
  • Rita Vargalytė portretas
    Paprastai, nuoširdžiai ir aiškiai! Ačiū, Alina,  už taiklias įžvalgas. Šį straipsnį rekomenduoju perskaityti kiekvienam suaugusiųjų mokytojui!!!