chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Kur nuveda smalsumas...Pilietinio ugdymo pėdsakai vokiškojoje „Epale“ platformoje

22/05/2019
by Vilija Lukošūnienė
Kalba: LT

Atsiliepiant į kolegės Simonos Mačėnaitės kvietimą pasidomėti, kokios pilietinio ugdymo temos nagrinėjamos „Epale“ platformoje kitomis kalbomis, nutariau pasidomėti vokiškai kalbančių šalių turiniu.

Pirmiausiai teko išsiaiškinti, kaip sąvoka pilietinis ugdymas skamba vokiečių kalba. Sužinojau įdomių dalykų. Pasirodo, kad tiesioginis sąvokos pilietinis ugdymas vertimas gali turėti ne vieną prasmę. Pvz., Vokietijos Federacinėje Respublikoje pilietinis ugdymas buvo apibrėžiamas terminu Gemeinschaftskunde (pažodinis vertimas: bendruomeninis ugdymas) arba Sozialkunde (pažodinis vertimas: socialinis ugdymas). Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje - Staatsbürgerkunde (pažodinis vertimas: valstybės piliečio ugdymas).

Šiuo metu Vokietijoje jaunimo ir suaugusiųjų pilietinei atsakomybei, sprendimų priėmimui, tolerancijai, kritiniam požiūriui, dalyvavimui visuomeninėje ir politinėje veikloje ugdyti naudojamas terminas politinis švietimas (vok. politische Bildung). Patenkinusi smalsumą dėl sąvokos vartojimo ir apsisprendusi, kad mūsuose vartojama sąvoka pilietinis ugdymas savo esme atitinka vokiškąją politinis švietimas, leidausi į šaltinių paiešką. Jų radau nemažai: ir Vokietijos, ir Austrijos suaugusiųjų švietėjai pristato savo patirtį. Maniau parašyti vieną straipsnelį pristatydama surastus šaltinius, tačiau smalsumas pakoregavo mano planus: „keliaudama“ nuo vienos informacijos prie kitos, prisirinkau nemažai medžiagos ir supratau, kad suplanuotas rašinėlis bus gana ilgas. Apsisprendžiau pristatyti tik vieną renginį, kuris itin patraukė mano dėmesį: 2019 metų kovo mėnesį Vokietijoje vykusį 14 – ąjį nacionalinį politinio švietimo kongresą (https://www.bpb.de/veranstaltungen/dokumentation/277633/14-bundeskongress-politische-bildung-2019). Sudomino mano akiai neįprasta Kongreso tema Kas mus jaudina! Emocijos politikoje ir visuomenėje. Pradėjau gilintis ir ... kur mane nuvedė smalsumas?

Idėja

Iš pradžių susipažinau su pagrindine Kongreso idėja - aptarti emocijų vaidmenį politikoje ir politinio švietimo plėtroje. Emocijos politikoje ir visuomenėje neginčijamai vaidina svarbų, tačiau ir kontraversišką vaidmenį. Kongreso aprašyme teigiama, kad populizmo laikais, regis, būtina emocijas supriešinti su racionalumu ir protu, tačiau, kita vertus, emocijos ir racionalumas politikoje, politiniame mąstyme ir veikloje, taip pat politiniame švietime yra neatskiriamai susiję.

/epale/lt/file/pexels-photo-1246743jpeg-0pexels-photo-1246743.jpeg

Kilo noras išsamiau pasidomėti, kas konkrečiai buvo nagrinėjama renginyje. Sužinojau, kad Kongreso metu buvo dirbama trylikoje sekcijų. Bendrame aprašyme pateikta, kad darbo sekcijose buvo pristatomos kontraversiškos visuomenės nuomonės, mokslinių tyrimų rezultatai, politiniai ir visuomenės iššūkiai bei profesiniai emocijų temos klausimai, diskutuojama apie emocijų vaidmens politiniam švietimui atskleidimą socialiniuose tinkluose, pasireiškimą ekonomikoje, kultūroje ir technologijose. Kongresas parodė, kaip emocijos veikia įsitraukimą į politinį ir pilietinį judėjimą, socialinę priklausomybę, su kokiais iššūkiais politinis/pilietinis švietimas susiduria, kaip tinkamai panaudoti emocinio mokymosi aspektus pilietinio ugdymo situacijose .

Darbo sekcijos

Smalsumas paskatino pasidomėti kiekvienos darbo sekcijos tematika: kaip buvo formuluojamos diskusijų temos, kokie keliami diskusiniai klausimai. Mano smalsumas buvo gan pragmatiško pobūdžio: gal ir mums, Lietuvos suaugusiųjų švietėjams, kiltų minčių organizuoti panašaus turinio diskusijas.

Sekcijoje Emocijos politikoje: nuotaikos vietoje argumentų? buvo diskutuojama apie proto ir emocijų vaidmenį įsisavinant ir apdorojant politinio švietimo informaciją, kaip protas ir emocijos veikia nuostatas ir elgseną.

Sekcijoje Emocijos tinkle: išlaisvinta komunikacija? aptarta, kokias naujas emocionalumo formas siūlo socialiniai tinklai, ar bendravimas socialiniuose tinkluose keičia įprastinį bendravimą, ar socialiniai tinklai tik imituoja „realaus“ bendravimo situacijas.

Sekcijoje Dalyvavimas – kas mus skatina dalyvauti? dalyviai aiškinosi, kodėl žmonės įsitraukia į politinę ir visuomeninę veiklą, kokio dalyvavimo būdo reikia demokratijai, ar emocijos turi būti „demokratiškai nuspalvinamos“.

Sekcijoje Lytis ir rasė: emocijos kaip priemonė valdžiai atskleisti buvo nagrinėjama, kaip istorinis emocijų diskursas iki šių dienų veikė lyčių ir rasės konstruktus, kaip dar ir šiandien nekreipiamas dėmesys į emocijų naudojimą atskleidžiant galią.

Sekcijoje Susirūpinę, išsigandę ir įniršę: emocinis požiūris į visuomenę ištinkančius lūžius dalyviai ieškojo atsakymo į klausimus: kokį vaidmenį vaidina emocijos vis labiau augančiai visuomenės segmentacijai? Kaip didėjanti poliarizacija kenkia ar palaiko politinį diskursą? Kas vienija – taip pat ir emociškai – visuomenę?

Sekcijoje Ekonomika ir tvarus vystymasis: ką gali emocijos? buvo aptartas emocijų vaidmuo ekonominiams ir tvaraus vystymosi modeliams, diskutuota, kaip derėtų organizuoti ekonominį ir tvaraus vystymosi švietimą.

Sekcija Emocijos politiniame ugdyme: kokią įtaką jos daro? buvo skirta apibūdinti, kas yra „geros“ ir „blogos“ emocijos švietimo praktikoje.

Klausimai apie emocionalumo ir racionalumo vaidmenį politiniame švietime, emocijomis grindžiamus politinio švietimo būdus (formatus, metodus) aptarti sekcijoje Su jausmu geriau? Emocijomis grindžiami politinio švietimo būdai. Joje taip pat buvo diskutuojama, ar yra politinio ugdymo temų, kurias derėtų perteikti tik emociškai arba tik racionaliai.

Šiandieninio visuomenės multikultūrizmo kontekste įdomi pasirodė sekcijos Priklausomumas ir jausmai tėvynei veikla. Čia buvo aiškinamasi, kaip atsiskleidžia priklausomumo jausmas, ką reiškia „tėvynė“, koks santykis yra tarp nacionalinės ir transnacionalinės tapatybės, kokiomis sąlygomis vienos grupės kolektyvinės emocijos nuvertina kitas grupes, jas išskiria.

Sekcijoje Būti šauniam ir nubrėžti ribas? Kaip politinis švietimas reaguoja į emocinius santykius? dalyviai aptarė pedagoginį požiūrį į „emociškai nuspalvintus santykius“ politinio švietimo renginiuose. Ar galima, o gal būtina, politinio švietimo renginių dalyviams uždrausti reikšti nuomonę tam tikrose situacijose? Ar yra skirtumų tarp mokyklinio, užklasinio ir valstybinio politinio švietimo? – šiuos klausimus gvildeno sekcijos dalyviai.

Sparčiai besivystančios technologijos ir jų skverbimasis į žmogaus gyvenimą iškėlė būtinybę Kongrese pasvarstyti temą Emocijos ir technologijos: kas sudaro žmonijos branduolį? Šioje sekcijoje buvo gilinamasi, kaip mūsų visuomenė reaguoja į vis labiau žmogišką pavidalą įgyjančias technologijas ir kokias ribas turėtume nustatyti? Kuo pasižymi žmogiškosios emocijos ir kaip jos skiriasi nuo elektros impulsus perduodančių plokščių? Kas sudaro žmonijos branduolį neurologams vis dažniau įrodant, kad mūsų elgesį lemia elektriniai impulsai?

Sekcija Prašom subruzdėti! Menas kaip politika ir politinis švietimas buvo skirta meno ir politikos santykiui. Dalyviai diskutavo klausimais: kaip kuriamas „politinis menas“? Ar emociškai estetiški formatai skatina politinio dalyvavimo potencialą? Koks yra politinio švietimo ir meno santykis? Ar jie gali kartu skatinti politinio švietimo procesus?

Sekcijoje Trisdešimt metų Taikiai revoliucijai[1] buvo aptarta, kokios emocijos tapo Taikios revoliucijos iniciatoriais? Kaip tos emocijos skatino revoliuciją ir prisidėjo prie to, kad nebuvo panaudota prievarta? Ką tokia eiga reiškia Leipcigui (autorės pastaba: Kongresas vyko Leipcige)?

Seminarai

/epale/lt/file/pexels-photo-1181344jpegpexels-photo-1181344.jpeg

Toliau besigilindama (ach, tas smalsumas!) į Kongreso medžiagą atkreipiau dėmesį, kad per tris kongreso dienas  įvyko 78 seminarai, atliepiantys sekcijų temas. Visus juos pristatyti būtų labai sunku. Akis užkliuvo už tų, kuriuos pristatau toliau, manydama, kad jie galėtų būti tam tikri pavydžiai politiniam ir pilietiniam ugdymui mūsuose.

Radikalios emocijos. Šis seminaras pasiūlė galimybę stebėti kolektyvinio radikalizavimosi eigą ir įsijausti į jo kontekstą. Kriminologiniu ir psichosocialiniu aspektais nagrinėjant jaunų džihadistų grupės atvejį buvo parodyta radikalių emocijų atsiradimas, kai turimi mąstymo ir elgsenos konstruktai atsiduria aklavietėje ir nebeatitinka gyvenimo sąlygų.

X-žaidimai – „gyvi“ žaidimai radikalizmo prevencijai. Seminare, taikant žaidybinę radikalizavimo simuliaciją, buvo reflektuojami manipuliavimo mechanizmai ir emocijų sukėlimo strategijos, pristatomi intervencijų būdai. Kolektyvinio radikalizavimosi vaidinime, kuris truko 45 min., buvo inscenizuojamas politinių emocijų vystymasis. Žaidimas parodė, kaip racionalusis ir emocionalusis pradai švietimo procese stiprindami vienas kitą įgauna dinamiką.

Bet, prašom, jausmingai…Švietimo moderavimas. Analizuojant asmeninius jausmus ir mintis bei siejant juos su visuomenės politinio švietimo tobulinimu seminare buvo aptarta švietimo moderavimo svarba. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas meta – analizei, kurią atliekant didžiulė atsakomybė politinio švietimo temas dėstančiam asmeniui. Pabrėžta, kad itin svarbus moderatoriaus darbo aspektas – taikomų metodų aptarimas ir manipuliavimo vengimas.

Susitikimų šūkiai: žaismingas emocionalios temos pateikimas. Seminare buvo diskutuojama apie slapto turinio šūkių ir grupinės neapykantos požymius bei jų emocinį poveikį, renkamos idėjos ir metodai, kaip politiniame švietime šie aspektai gali būti metodiškai – didaktiškai nagrinėjami. Žemutinės Sachsonijos politinio švietimo centras pasidalijo patirtimi, kaip skaitmeninė prieiga ir žaidimai gali būti metodiškai taikomi pateikiant emociškai jautrias pilietines temas.

„Ene mene muh – iškrenti TU“. Pabėgimas ir prieglobstis Vokietijoje. Šio seminaro esmė – interaktyvus mokomasis žaidimas pabėgimo ir prieglobsčio prašymo tema, atskleidžiantis prieglobsčio prašytojų kasdienybę. Seminaro dalyviai turėjo galimybę patirti, kuo jų kasdienybė skiriasi nuo prieglobsčio prašytojų kasdienybės. Dalyviai turėjo įsijausti į pabėgėlių vaidmenį ir praeiti stoteles „Pabėgimas“, „Siena“, „Pirminis priėmimas“ ir „Prieglobsčio prašytojų stovykla“. Šiose situacijose seminaro dalyviai patyrė, kaip stipriai gyvenimui prieglobstyje įtaką daro savivalė, baimė ir varginantis laukimas. Skirtumai tarp dalyvių gyvenimo ir prieglobsčio prašytojų kasdienybės buvo reflektuojami ir aptariami.

Kultūrinio darbo formos – politiniam švietimui. Interaktyvus seminaras taikant Forum – teatro metodą. Seminaro metu parodyta Forum – teatro metodika paremta scena apie šeimos gyvenimą, atspindinti aktualias visuomenės skaidymosi tendencijas. Scena atskleidė skirtingas pasaulėžiūras, norus ir baimes. Seminaro dalyviai galėjo interaktyviai dalyvauti rodomų realijų sprendime. Seminaru buvo siekiama ieškoti atsakymų į klausimus: kokios temos ir kokie metodai leidžia politiniam švietimui pasiekti mažai politika ir visuomeniniu gyvenimu besidominčias asmenų grupes? Kas gali būti paveikiau, kai norime diskutuoti apie tai, kokioje visuomenėje norime gyventi (arba kokioje nenorime): šviečiamoji kelionė į Krokuvą ar politinis kabaretas, ištraukiantis suaugusį žiūrovą iš už krosnies, ar daug naujos vietų žmonių susitikimams ir diskusijoms, ar interaktyvūs metodai, kurie žmones į diskusijas įtraukia „aplinkiniais keliais“…? Seminaro rengėjų nuomone, atsakymas galėtų būti – stipriau sujungti bendram darbui politinio ir kultūrinio švietimo organizatorius ir teikėjus, pasitelkiant ir apjungiant abiejų sričių formatus ir vietas, kuriose vienas ir kitas švietimas vyksta, siekiant parengti bendrus pasiūlymus ir renginius, skirtus visuomenės plėtros ir demokratijos ugdymui.

Improvizacijų seminaras: humoras politiniam švietimui. Humoras dažnai tapatinamas su lėkštumu, laikomas paviršutinišku ir tikrai visai netinkamu politiniam ugdymui. Bet juokiantis iš kokio nors reiškinio poveikis dažnai būna didesnis nei tuomet, kai reiškiniu džiaugiamasi. Politinės improvizacijos suteikia galimybę atpažinti naujus, kitokius sąryšius, nutraukia kontroliuojamą mąstymą ir nusistovėjusius, tradicinius, dažnai sustabarėjusius elgsenos modelius, nustebimas „O?!“ tampa atradimu „Aha!“. Argi tai nesvarbu politiniam švietimui? Improvizacijų seminare patyręs komedijų srities konsultantas ir gausiai skaitomų knygų autorius Christian Eisert mokė dalyvius rašyti improvizacijas, kurios turėtų šviečiamąjį poveikį ir suteiktų malonumą.

Kaip elgtis su emocijomis rengiant mokytojus? Emocijos labai svarbios rengiant mokytojus, tačiau dažniausiai į tai mažai atsižvelgiama. Kompleksinėje veikloje formuojant ir tobulinant dėstymo, ugdymo ir naujovių taikymo kompetencijas, siekiant efektyvių mokymosi rezultatų atsiranda situacijų, kuriose reikia įveikti emocinius iššūkius tiek mokiniams, tiek mokytojams. Seminare buvo atskleista emocijų reikšmė mokytojų rengimui ir tęstiniam mokymuisi, aptartas sąmoningą emocijų valdymas tiek mokantis, tiek laikant egzaminus.

Netrumpas buvo mano kelias einant pilietinio ugdymo pėdsakais vokiškojoje „Epale“. Smalsumui patenkinti teko skirti nemažai laiko, tačiau esu labai patenkinta rezultatu: ir pati praturtėjau naujomis patirtimis bei idėjomis, ir galiu jomis pasidalinti su kitais „Epale“ skaitytojais.

Straipsnio autorė dr. Vilija Lukošūnienė „Epale“ ekspertė.

 


[1] Taikia revoliucija Vokietijoje įvardijami 1989 metų įvykiai Rytų Vokietijoje, kurių metu buvo nuversta Berlyno siena bei nepanaudojus agresijos, užbaigta 40 metų trukusi diktatūra.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn