chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Antanas Tatarė – XIX amžiaus Suvalkijos lietuvių švietėjas

25/06/2018
by Kristina MALDONIENĖ
Kalba: LT

„Gražūs Lietuvos vaikeliai! Skaitindami tas knygeles, rasite dėl savęs gražias zabovas ir nieku nekaltas štukas; gardžiai nusijuoksite ir išsimokinsite, kaip tai mes negerai darome, kad, klaidžiodami iš kelio teisybės, žmones juokiname, o gali būtie, kad iškadlyvais ir piktais išrodome.“  Antanas Tatarė, „Pamokslai išminties ir teisybės išguldinėti palyginimais galvočių visų amžių dėl Lietuvos vaikelių

 

Biografija

Antanas Tatarė gimė 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose (Šakių raj.) pasiturinčių valstiečių šeimoje, - jo tėvai valdė apie 30 hektarų ūkį. Įvairiose enciklopedijose jis apibūdinamas kaip pirmasis žymus Suvalkijos rašytojas, kunigas, pedagogas, švietėjas, mokęs  žmones skaityti knygas, aiškinęs ūkininkavimo paslaptis.

Antanas Tatarė mokėsi Naumiesčio pradžios ir Seinų keturklasėje mokykloje. Prasidėjus 1831 metų sukilimui, jis pasitraukė į Prūsiją. Grįžęs kurį laiką gyveno netoli Alvito, duoną pelnydamas namų mokytojo darbu. 1832 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Pabaigus jis buvo paskirtas vikaru Balbieriškyje, Ilguvoje.

Iš Ilguvos Antanas Tatarė buvo perkeltas į Lukšius. Būdamas Lukšių parapijos vikaras (1839-1855 m.), pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Lukšiuose įsteigė pradedamąją mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Lukšiuose praleisti 15 metų buvo patys kūrybiškiausi. Čia Antanas Tatarė parašė geriausias savo knygas – „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.), „Pamokslai gražių žmonių“ (1849 m.), „Šventa ir pagirta roda“ (1849 m.), „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.) ir „Tiesiausias kelias link dangaus karalystę“ (1849 m.). A. Tatarė sukūrė prozinių pasakėčių, apsakymų ir apysakų. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.). Iš lenkų k. išvertė katechetinę knygą „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.), parašė dekalogo temos pamokslų rinkinį „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1849 m.).

Nuo 1855 m. Antanas Tatarė – Sintautų klebonas. Apkaltintas 1863 metų sukilimo rėmimu, buvo ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. grįžo iš tremties, apsigyveno Lomžoje.

Antanas Tatarė mirė 1889 m. gruodžio 25 d. Lomžoje (Lenkija).

 

Suvalkijos fenomenas

XIX amžiaus pabaigoje įvyko lūžis tautinėje sąmonėje. Šalia senos lietuvio sampratos, pagal kurią save lietuviais – „litwinais“ – laikė visi bajorai, kurie gimė buvusioje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, nors ir nemokėjo lietuvių kalbos, atsirado naujas apibrėžimas: lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai.

Būtent prie šios lietuvio sampratos įsigalėjimo prisidėjo daugiausia jaunuoliai, kurie kaip tik buvo gimę Suvalkijoje. Kodėl? Todėl, kad šis kraštas ekonomiškai buvo stipriausias, tad ūkininkai galėjo savo sūnus leisti į mokslus (deja, tuo metu buvo dar galvojama, kad išmokslinę turėtų būti jaunuoliai). Būtent todėl lietuvių bendrinės kalbos pagrindu tapo suvalkiečių tarmė, nes ja kalbėjo aktyviausi tautos žadintojai. Tai nėra koks išskirtinis atvejis, panašūs procesai vyko ir kitose Vidurio Europos tautose – tai išsamiai yra aprašęs čekų istorikas M. Hrochas.

Tačiau XIX amžiaus pradžia ir vidurys Suvalkijoje buvo kitoks. Tuo metu Žemaitijoje buvo bajorų sąjūdis, kuris kreipė dėmesį Lietuvos istorijai, kalbai. Tai D. Poškos, Stanevičiaus, S. Daukanto karta. Aukštaičiai turėjo A. Baranauską. O Suvalkija lietuviškos raštijos požiūriu buvo „tuščia“. Antanas Tatarė buvo tas, kuris pralaužė ledus.

 

Lietuviškos kalbos tvirtinimas

Antano Tatarės lietuviški raštai atsirado ne tuščioje vietoje. Prieš jį lietuvių kalbos klausimus jau kėlė Motiejus ir Antanas Marcinskai. Motiejus Marcinskus buvo išleidęs lietuvišką gramatiką. Jam įtaką darė jau anksčiau išleista Povilo Ruigio lietuvių kalbos gramatika (1747 m.). Tačiau jų požiūriu, nors lietuvių kalba yra gerbtina, tačiau kultūros reikmėms patogesnė esanti lenkų kalba.

Antanas Tatarė žengė dar vieną žingsnį į priekį. Nors, aišku, jo negalima lyginti su J. Basanavičiaus ar V. Kudirkos karta, kuriems lietuvių kalba buvo esminis lietuvių tapatybės bruožas, tačiau jis nemanė, kad lietuvių kalba tinkama tik buičiai. Kaip pastebi Giedrė Čepaitienė, jis „ne tik pateikia skaitymo didaktikos pradmenis, bet ir kuria lietuviškus skyrybos ženklų pavadinimus. Jis nesiremia lenkiškais terminais, juos tik aplietuvindamas, bet dažniausiai ima lietuviškus žodžius ir suteikia jiems termino reikšmę. Dauguma jų - deminutyvai, atspindintys skyrybos ženklo vizualų panašumą į kurį nors gamtos objektą“.

Įdomus ir kitas dalykas. Tuo metu nebuvo dar susiformavusi bendrinė lietuvių kalba, todėl rašytinės kalbos pagrindu tapdavo tarmė. Štai kodėl Simonas Daukantas rašė žemaitiškai Lietuvos istoriją. Ir tai buvo tam tikra kliūtis – kitų tarmių atstovams būdavo pakankamai sunku suprasti. Jau vėliau,  XIX amžiaus pabaigoje, amžininkai, kilę iš Aukštaitijos ar Suvalkijos, prisimindavo, kad jiems buvo be galo sunku skaityti Daukanto darbus, nes nesuprasdavo daugelio žodžių.

Antano Tatarės tekstų tyrinėtojai pastebi, kad šis nors ir rašė savo tarmės pagrindu, vis dėlto stengdavosi, kad jie būtų suprantami ir kitų tarmių atstovams. Todėl šį rašytoją galima laikyti kaip vienu iš tų, kurie jau galvojo apie bendrinę lietuvių kalbą.

/epale/lt/file/unitedpng-1united.png

 

Valstiečių ugdymas

Kodėl Antaną Tatarę būtų galima laikyti XIX amžiaus „andragogu“? Būtent dėl jo raštų. Jį stipriai veikė Švietimo epochos idėjos. Ir jis suprato, kad apsišvietę turi būti ne tik kilmingieji, bet ir valstiečiai. Šiuolaikinio skaitytojo neturėtų suklaidinti jo kreipimasis į „Lietuvos vaikelius“. Dabar tai suprastume, kad jis kreipiasi į mažus vaikus. Tačiau mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad XIX amžiuje tiek „žmogaus“, tiek „vaiko“, „vaikelio“ sąvokos turėjo ir socialines reikšmes. Labai įdomu, kad ir vaikystė reiškė „buvimą samdiniu, bernavimą“: Dvidešimt penkis rublius – maža vaikystė, didi vaikystė – kas moka rages dirbti, klynyti ką – ta tas jau gavo trisdešimt rublių (Tryškiai, Telšių r.). Socialinė priklausomybė, tarnavimas kitam – tai nesavarankiškas gyvenimas, vadinasi, tarsi vaikystė. Taigi A. Tatarė savo knygose kreipiasi ne į vaikus šiuolaikine reikšme, bet į visus lietuvius valstiečius.

Tai ko gi moko A. Tatarė XIX amžiaus vidurio lietuvius? Jis savo kūrinių siužetus skolinosi iš Ezopo, Fedro ar vėlesnių juos perkūrusių autorių. Beje, siužetų skolinimasis XIX amžiuje buvo greičiau norma nei išimtis.

Pirmiausiai Tatarė siekė, kad valstiečiai įsisąmonintų dorovinę etiką. Jo veikalai yra smelkte persmelkti nuostatos, jog teisingai ir gerai besielgiantis žmogus gali nugyventi laimingą gyvenimą. Jis savo skaitytojus skatina būti teisingais, sąžiningais, blaiviais. Prisiminkime, kad XIX amžiaus viduryje girtuokliavimas buvo viena iš didžiausių rykščių, kuri daugelį šeimų pasmerkdavo skurdui. Neretai būdavo atvejų, kai valstiečiai dėl alkoholio ne tik kad nesugebėdavo tinkamai tvarkyti savo ūkio, bet ir dalį, o kartais ir visą turimą žemę užstatydavo karčemos savininkui už alkoholį. Tuo A. Tatarė yra panašus į kitą didį XIX amžiaus lietuvį Motiejų Valančių. Be jokios abejonės, pats būdamas kunigu, A. Tatarė siekė, kad valstiečiai būtų nuoširdžiai dievobaimingi ir pamaldūs, kuklūs, gerbtų tėvus, klausytų kunigų pamokymų.

Tačiau vien tik doriniu valstiečių auklėjimu A. Tatarė neapsiribojo. Jam taip pat buvo labai svarbu, kad valstiečiai tinkamai ūkininkautų. Todėl savo kūriniuose jis bara valstiečius už inertiškumą, nesirūpinimą savo ūkiu. Be to, A. Tatarė kėlė ir kitą klausimą, kuris buvo ypatingai svarbus XIX amžiuje – tai higiena. Tai, kas šiandien atrodo įprasta, –  rankų plovimas, prausimasis, švarūs drabužiai – XIX amžiuje nebuvo kasdienybė.

Taigi apibendrinant galime teigti, kad A. Tatarės darbai buvo rimtas postūmis atsirasti „aušrininkų“ ir „varpininkų“ kartai, kuri ir atvedė prie 1918 metų vasario 16-osios.

 


Naudota literatūra:

A. Tatarė, Pamokslai išminties ir teisybės. – Vilnius: Vaga, 1987.

Hroch, Miroslav, „How Much Does Nation Formation Depend on Nationalism?“, in: East European Politics and Societies, 1989, Volume 4, No. 1.

Džiuljeta Maskuliūnienė, Bronius Maskuliūnas, „Antano Tatarės ir Motiejaus Valančiaus prozos tarminis koloritas“ in Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas. 2005. P. 133-141.

Giedrė Čepaitienė, „Pirmųjų zanavykų autorių požiūris į lietuvių kalbą“ in Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2014, t. 19, p. 326-335. Regionas: istorija, kultūra, kalba.

 

Tinklaraščio autorius - Virginijus Savukynas - žurnalistas, kultūros antropologas, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ autorius, programėlės „Būk detektyvas!”, skirtos keliautojams, norintiems geriau pažinti Lietuvos istoriją, projekto vadovas, EK projekto „Epale“ autoritetas.

Share on Facebook Share on Twitter Share on Google+ Share on LinkedIn
  • Vilija Lukošūnienė portretas
    Ačiū gerb. V. Savukynui už XIX a. „andragogo“ Antano Tatarės pristatymą. Labai įdomu sužinoti, kad tuo metu Lietuvoje buvo ir daugiau šviesių žmonių, susirūpinusių lietuvių valstiečių (t.y., paprastų lietuvių) ugdymu. Juk dažniausiai Lietuvos Grudtvig'u vadiname Motiejų Valančių, gal net nesusimąstydami ar nesigilindami, kad ne vien jis švietė mūsų protėvius. Dar labai patiko straipsnelyje pateiktas „vaiko“ ir „suaugusio žmogaus“ sąvokų išaiškinimas, kaip jos buvo suprantamos XIX amžiuje.  Panašu, kad ir šiandieninėje Lietuvoje turime nemažai „vaikelių“ ano meto supratimo prasme...
    Skaitydama straipsnelį patyriau didelį pažintinį malonumą ir tuo labai džiaugiuosi.