Naršymo kelias

Hermanas Van Rompuy ir José Manuelis Durão Barroso: „Nuo karo prie taikos: Europos istorija“
Išsiųskite šį tinklalapį el. paštuIšsiųskite šį tinklalapį el. paštuPrintPrint
2012/12/11

Tai sutrumpinta Europos Vadovų Tarybos Pirmininko Hermano Von Rompuy ir Europos Komisijos Pirmininko José Manuelio Durão Barroso kalbos Osle, pasakytos Europos Sąjungos vardu priimant jai skirtą Nobelio taikos premiją, versija.

    Hermanas Van Rompuy ir José Manuelis Durão Barroso: „Nuo karo prie taikos: Europos istorija“

    „Karas yra toks pat senas, kaip Europa. Mūsų žemyno veidas išvagotas iečių ir kalavijų, patrankų sviedinių ir šautuvų kulkų, apkasų ir tankų vėžių randais. Tačiau … dviem baisiems karams nusiaubus žemyną ir visą pasaulį… Europoje įsivyravo taika.

    Niūriomis pokario dienomis miestai daugelio žmonių širdyse teberuseno sielvartas ir pagieža. Tad kokie drąsūs turėjo būti Europos kūrėjai sakydami: taip, mes galime išsiveržti iš begalinio smurto rato, galime nutraukti keršto grandinę ir visi drauge sukurti šviesesnę ateitį.

    Žinoma, taika galėjo ateiti į Europą ir be Sąjungos. Gali būti. Tačiau ji jokiu būdu negalėjo būti tokia, kaip dabar. Ilgalaikė, tvari taika, ne šaltos paliaubos.

    Susitaikymas padarė šią taiką nepaprastą. Tam nepakanka tik atleisti ir užmiršti ar tiesiog atversti naują puslapį. Adenaueris ir de Golis Reimso katedroje: tai vienas iš daugelio jaudinančių vaizdinių, užgydžiusių pokario Europos žaizdas. Atmintyje iškyla ir kiti vaizdiniai. Šešių valstybių vadovai, susirinkę Romoje atverti vartų į naują ateitį. Vilis Brandtas, parklumpantis Varšuvoje. Protestuoti susibūrę Gdansko laivų statytojai. Miteranas ir Kolis, žengiantys petys petin. Rostropovičius, grojantis Bachą prie sugriautos Berlyno sienos.

    Tačiau taikai sutvirtinti simbolinių gestų nepakanka. Tada ir praverčia Europos Sąjungos „slaptasis ginklas“ – neprilygstamas menas taip glaudžiai susieti visų dalyvių interesus, kad karas tampa fiziškai neįmanomas. Tai nepaliaujamos derybos, apimančios vis daugiau temų, įtraukiančios vis daugiau šalių.

    Tenka pripažinti, kai kuriuos jų aspektus būna sunku suprasti. Jūros neturinčių šalių ministrai, karštai diskutuojantys apie žvejybos kvotas. Europos Parlamento nariai skandinavai, svarstantys alyvų aliejaus kainas. Sąjunga ištobulino kompromiso meną. Dramatiškų pergalių ir pralaimėjimų nebūna, tačiau pasibaigus deryboms visos šalys būna ką nors laimėjusios.

    Mums pavyko. Taika šiuo metu yra savaime suprantama. Karas tapo neįsivaizduojamas. Tačiau „neįsivaizduojamas“ dar nereiškia „neįmanomas“. Todėl šiandien ir susirinkome Osle. Europa privalo tesėti savo taikos pažadą. Tačiau ji nebegali tikėtis, kad vien šis pažadas teiks įkvėpimą piliečiams.

    Aiškiausiai tai matyti šiandien, kai išgyvename tokią ekonomikos krizę, kokios nebuvo ištisas dvi kartas; ji sukėlė daug sunkumų žmonėms ir tapo Sąjungos politinio vientisumo išbandymu.

    Tėvai vos suduria galą su galu, darbininkai atleidžiami iš darbo, studentai baiminasi, kad nepajėgs susirasti pirmojo darbo, kad ir kaip stengtųsi. Kai jie susimąsto apie Europą, taika tikrai nėra pirmoji jų mintis…

    Mes daug dirbame, kad įveiktume sunkumus, atkurtume augimą ir darbo vietas. Esame tikri, kad mums pavyks.

    Europos Sąjungai svarbi ne tik taika tarp tautų. Kaip politinis projektas ji įkūnija – pacituosime Spinozos pateiktą taikos apibrėžimą – „dvasinę būseną, polinkį į geranoriškumą, pasitikėjimą ir teisingumą“.

     

    Tai išryškino kitos istorinės akimirkos. Portugalijos, Ispanijos ir Graikijos žmonės, švenčiantys demokratinę revoliuciją ir laisvę. Tokį pat džiaugsmą vėliau išgyveno Vidurio ir Rytų Europa ir Baltijos šalys.

    Laisvės ir demokratijos siekis sukūrė sąlygas žemynui susivienyti. Europos Sąjunga tapo mūsų bendrais namais. Mūsų “tėvynių tėvyne”, kaip ją pavadino Vaclavas Havelas.

    Mūsų įkūrėjai suprato, kad norint užtikrinti taiką XX a. nacijoms reikia mintimis išsiveržti už nacionalinės valstybės ribų. Europos projektas unikalus tuo, kad jame demokratinių valstybių teisėtumas dera su bendrą Europos interesą saugančių viršvalstybinių institucijų teisėtumu.

    Europos vienybės siekis pats savaime yra ne tikslas, o priemonė siekti aukštesnių tikslų. Jis liudija kosmopolitinės tvarkos siekį. Europos Sąjunga, nepaisant jos netobulumo, pasaulyje daug kam yra galingas įkvėpimo šaltinis. Mes esame ne tik tautos, ne tik žemyno, mes visi esame žmonijos dalis.

    Konkretų Europos Sąjungos santykį su pasauliu paženklino mūsų žemyno tragiška nacionalistinio ekstremizmo, karų ir absoliutaus blogio, Šoa, patirtis. Jį įkvėpė mūsų troškimas išvengti tų pačių klaidų pasikartojimo.

    Tai mūsų daugiašalio požiūrio ir santykių su tarptautiniais partneriais pagrindas. Jis apibrėžia mūsų nuostatą priešintis mirties bausmei, mūsų paramą tarptautiniam teisingumui; skatina mus vadovauti kovai su klimato kaita, už maisto ir energetikos saugumą, mūsų nusiginklavimo ir branduolinės ginkluotės nedauginimo politiką.

    Kaip žemynas, kuris pakilo iš pelenų ir tapo viena stipriausių pasaulio ekonomikų, mes juntame ypatingą atsakomybę milijonams pasaulyje vargstančių žmonių. Kaip bendrija valstybių, kurios kovojo su totalitarizmu, mes visada remsime tuos, kurie siekia taikos ir teisingumo, demokratijos ir žmogaus orumo. Mes nepamirštame žmogaus teisių gynėjų visame pasaulyje, kurie rizikuodami gyvybe gina mums brangias vertybes. Nėra tokių kalėjimų sienų, kurios galėtų užgožti jų balsus.

    Kaip Sąjunga, pagrįsta pamatine vyrų ir moterų lygybės vertybe, mes aktyviai giname moterų teises visame pasaulyje. Saugome pagrindines pažeidžiamiausių šio pasaulio gyventojų – vaikų teises.

    Didžiausias Alberto Nobelio rūpestis buvo „Europos sutaikymas“. Viename iš pirmųjų savo testamento variantų jis net prilygino jį tarptautinei taikai. Per pastaruosius šešiasdešimt metų Europos Sąjunga parodė, kad valstybės gali susivienyti, peržengdamos savo sienas.

    Mūsų žemynas, pakilęs iš pelenų po 1945 m. ir susivienijęs 1989 m., turi didžiulę galią atsinaujinti. Ateities kartoms teks toliau tęsti mūsų bendrą kelionę. Tikimės, kad jie didžiuosis šia pareiga. Ir kad galės pasakyti tai, ką mes tariame Osle: „Aš didžiuojuosi, kad esu europietis“.“

    Related Information

    ES lyderiai priėmė Nobelio taikos premiją Osle

    ES lyderiai priėmė Nobelio taikos premiją Osle

    Paskutinį kartą atnaujinta: 11/12/2012  |Į puslapio pradžią