Naršymo kelias

Ignalinos atominės elektrinės uždarymas
Išsiųskite šį tinklalapį el. paštuIšsiųskite šį tinklalapį el. paštuPrintPrint
22/08/2008

Dažnai užduodami klausimai apie Ignalinos atominę elektrinę ir jos uždarymą

    Questions and answers on INPP in English pdf - 67 KB [67 KB]

    Kokia energetinio saugumo padėtis Lietuvoje?

    Europos Komisija (EK) visiškai sutinka su Lietuvos nuomone, kad Baltijos šalys, priklausydamos nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo, atsidūrė ypatingoje padėtyje. Lietuvos elektros energijos sektorius yra susietas su Rusijos energetikos sistema, branduolinis kuras taip pat importuojamas iš Rusijos. Lietuvoje ir Baltijos šalyse galimas energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Siekdama pagerinti šią padėtį, Komisija bendradarbiauja su Lietuva sprendžiant konkrečius energetikos politikos klausimus ir rengiant projektus.

    Koks Ignalinos AE vaidmuo energetiniam Lietuvos saugumui?

    Kai Ignalinos atominė elektrinė (IAE) buvo pastatyta, ji tapo didžiausia atomine elektrine pasaulyje. Pirmieji du reaktoriai iš pradžių buvo skirti aprūpinti elektra visą regioną, ir uždarius pirmąjį reaktorių iš branduolinio kuro gaminamos elektros energijos dalis Lietuvoje sumažėjo nežymiai. Antrajame IAE bloke veikia RBMK-1500 tipo 1300 MWgalios reaktorius, pagaminantis iki 70 % Lietuvos elektros energijos. Tačiau uždarius IAE Lietuva energijos tiekimo stygiaus nepatirs (žr. toliau).

    Kodėl Europos Sąjunga (ES) nori, kad Lietuva uždarytų Ignalinos AE?

    Pastaraisiais metais reaktoriai buvo gerokai atnaujinti, tačiau pasiekti reikiamą saugumo lygį nėra įmanoma. Apsauginio kiauto konstrukcija turi trūkumų, kurie  kilus didelei avarijai taptų lemtingi; dėl tų trūkumų kiauto neįmanoma atnaujinti taip, kad jis pajėgtų išlaikyti maksimalų reaktoriaus slėgį. Taigi avarijų pavojų ir masto mažinimo aspektu reikiamas saugumo lygis pasiektas nebus. Branduolinė energija gali turėti didelę reikšmę sprendžiant šiandienos problemas, tačiau ja negalime naudotis saugumo kaina.

    RBMK tipo reaktorių, kokie veikia Ignalinos AE, neįmanoma ekonomiškai atnaujinti taip, kad jie atitiktų reikiamą saugumo lygį, ir todėl jie turėtų būti uždaryti: pripažinta, kad jie kelia didelį pavojų. Pastaraisiais metais nesaugūs reaktoriai buvo uždaryti Bulgarijoje ir Slovakijoje. Lietuva įsipareigojo pirmąjį IAE bloką uždaryti iki 2005 m., o antrąjį – 2009 m.

    Ar Lietuva privalo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę?

    Per stojimo derybas su ES Lietuvos vyriausybė įsipareigojo pirmąjį bloką uždaryti iki 2005 m., o antrąjį – iki 2009 m. gruodžio 31 d. Šie įsipareigojimai įtraukti į Protokolą Nr. 4 dėl IAE, pridėtą prie Stojimo į Europos Sąjungą (ES) akto.

    Tai buvo vienas svarbiausių stojimo derybų klausimų. Atsižvelgdama į numatytas investicijas ir patobulinimus saugos srityje, ES galėjo sutikti, kad  antrojo bloko eksploatacija būtų nutraukta iki 2009 m. pabaigos; kitu atveju bloką būtų reikėję uždaryti anksčiau. Stojimo sutarties protokole dėl Ignalinos buvo atsižvelgta į IAE uždarymo išlaidas ir pasekmes,  ir šiuo metu yra teikiama derama ES parama (žr. toliau).

    Ar uždarius Ignalinos AE Lietuvą ištiks energetikos krizė?

    Antrojo bloko uždarymas neturėtų sukelti rimtesnių energijos tiekimo sistemos sutrikimų ar gedimų. Atlikti Rytų Baltijos šalių dujų sektoriaus tyrimai (Update Review of the Eastern Baltic Gas Sector, November 2007, Ramboll Oil & Gas)  ir Gamybos mažiausiomis sąnaudomis plėtros planas (Lithuania – Least Cost Generation Expansion Plan, November 2007 (IPA Energy + Water Consulting) aiškiai rodo, kad uždarius IAE galimo energijos stygiaus pavojus nekils. Svarbiausioje Lietuvos energetikos instituto tyrimo išvadoje taip pat tvirtinama, kad net sumažinus elektros energijos ir dujų importą Lietuvos energijos balansas bus teigiamas, o energijos gamybos pajėgumai – pakankami. Lietuva turi tokius energijos gamybos ir importo pajėgumus, kad uždariusi antrąjį bloką energijos stygiaus nepatirs; energijos netruks ir žiemą, kai energijos paklausa būna didžiausia, jei valdžios institucijos imsis tinkamų priemonių paklausą mažinti, pvz., pažangaus matavimo (smart-metering) arba labiau diferencijuotų tarifų.

    Elektros energijos kaina gali padidėti. Ar nebūtų geriau IAE uždarymą atidėti, o elektros energijos kainas didinti pamažu? Kaip ES padės Lietuvos piliečiams įveikti šiuos sunkumus?

    Daugiau kaip prieš penkerius metus Lietuva nedviprasmiškai įsipareigojo uždaryti IAE iki 2009 m. pabaigos. Lietuvos vyriausybė pasirinko iki šiol palaikyti tokią elektros energijos kainą, kuri neatspindi visų su energijos gamyba susijusių išlaidų, pvz., atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo išlaidų. Todėl ši maža kaina turėtų būti laikoma pranašumu, kuriuo naudojosi Lietuva, bet ne kitos Europos šalys. Taigi tikėtina, kad elektros energijos kaina didės tol, kol taps ekonomiškai pagrįsta. Ta kaina iš tiesų gali paveikti vartotojų kainas ir ekonomikos augimo tempą, tačiau šis poveikis nebus ilgalaikis. Vartojimą, o tuo pačiu ir vartotojų išlaidas elektros energijai galėtų sumažinti didesnė konkurencija energetikos sektoriuje ir efektyvų energijos naudojimą skatinančios priemonės, kurioms gali būti skiriama ES parama. Taip pat būtų naudinga Lietuvos energetikos sistemoje sparčiau plėsti atsinaujinančių pirminių energijos šaltinių naudojimą.

    Nuo to laiko, kai Lietuva prisiėmė šį įsipareigojimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė: pabrango  nafta ir dujos, kuriomis kaip pirminiu energijos šaltiniu buvo numatyta pakeisti branduolinį kurą. Ar tai nėra pakankamas pagrindas atidėti IAE uždarymą?

    Ne, nėra. Iškastinio kuro kainų šuolis buvo juntamas visose ES šalyse. Tai ilgalaikė tendencija – pigios iškastinio kuro kilmės energijos laikai jau praėjo. Būtent dėl šios priežasties ES nusprendė pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ir ragina valstybes nares dėti visas pastangas mažinant priklausomybę nuo importuojamos naftos ir dujų. Tai pasiekiama įvairiais būdais. Lietuvai, kurios ūkis yra pernelyg imlus energijai, turbūt labiausiai tiktų energiją naudoti efektyviau. EK remia atviras diskusijas apie branduolinės energijos vaidmenį. Tačiau mes turime omenyje saugią branduolinę energiją, o IAE gaminama energija tokia nėra.

    Uždarius IAE bus išmetama daugiau CO2, ir  numatytų teršalų kvotų nebepakaks. Ar Lietuvos kvota gali būti padidinta?

    Skiriant Lietuvos kvotą 2008–2012 m. laikotarpiui (8,8 mln. tonų per metus) tinkamai atsižvelgta į IAE uždarymą.2005–2007 m. skirtas kiekis buvo akivaizdžiai per didelis, ir tai neskatino investuoti į efektyvų energijos naudojimą.

    Uždarius antrąjį branduolinį reaktorių Lietuvoje pablogės energijos tiekimo saugumas. Ko ES ėmėsi, kad Lietuvoje būtų išvengta energijos tiekimo problemų?

    Pagal specialią Ignalinos programą ES yra numačiusi didelę paramą, skirtą apsirūpinti alternatyviais energijos tiekimo šaltiniais. Visų pirma, 90 mln. eurų ES finansinė parama naudojama Lietuvos (Elektrėnų) šiluminei elektrinei atnaujinti: bus atnaujinta 1500 MW(iš 1800 MW) elektros energijos pagaminanti elektrinės dalis. Be to, 165 mln. eurų skiriami naujai 450 MW galingumo kombinuoto ciklo dujų jėgainei.

    Ko ES imsis, jei Lietuvoje kiltų energijos tiekimo problemų?

    Elektros tinklų jungtys su Lenkija ir Švedija yra tarp pagrindinių ES energetikos politikos uždavinių; be to, EK padeda Lietuvai integruotis į elektros perdavimo koordinavimo sąjungos (UCTE) tinklą. Tokiu būdu Lietuvos energijos tinklas taps sujungtas su Vakarų Europa. Laipsniškai priimdama energetikos sektoriaus teisės aktus ES plėtoja koordinuotą energetikos politiką. ES taip pat paragino Lietuvą geriau išnagrinėti priemones, kuriomis būtų galima sumažinti didžiausią apkrovą, ir paprašė skubiai atlikti energijos efektyvumo priemonių elektros energijos sektoriuje tyrimą.

    Kaip ES padeda Lietuvai išvengti galimo energijos trūkumo pereinamuoju laikotarpiu – nuo antrojo bloko uždarymo iki naujos atominės elektrinės darbo pradžios?

    Elektrėnuose veikianti Lietuvos elektrinė (LE) nuo 1991 m. dirbo nedideliu pajėgumu arba buvo naudojama kaip atsarginė, nes didžiausias krūvis  tekdavo Ignalinos AE (1300 MW). 2009 m. pabaigoje uždarius IAE, LE taps pagrindine šalies elektros gamintoja. Šiuo metu įgyvendinama svarbi investicinė programa, pagal kurią LE atnaujinama aplinkosaugos, energijos efektyvumo ir patikimumo požiūriu. Siekiant Lietuvoje sušvelninti IAE antrojo bloko uždarymo 2009 m. pasekmes, laikytis energijos tiekimo saugumo reikalavimų ir sumažinti teršalų kiekį, seniausioji LE dalis, pagaminanti 300 MW elektros energijos, bus uždaryta, ir bus pastatyta nauja 400 MW kombinuoto ciklo dujų turbina. Europos Sąjunga padengs 165 mln. eurų  projekto vertės išlaidų.

    Kaip ES padeda Lietuvai uždaryti Ignalinos AE?

    Į Stojimo sutartį įtrauktas specialus protokolas (Nr. 4, protokolas dėl IAE), kuriame numatyta didelė ES parama. Ji skiriama ne tik reaktorių eksploatacijai nutraukti – ne mažiau svarbios nuostatos dėl tiekimo saugumo (prarandamo pajėgumo pakaitalo užtikrinimas) ir tinkamo požiūrio į saugą užtikrinimas skatinant atsakomybę ir perkvalifikuojant IAE darbuotojus. Šiai paramai numatytos sumos (žr. toliau) nėra pagrįstos konkrečiu apskaičiuotų išlaidų santykiu – jos reiškia, kad pripažįstama ypatinga su šiuo įsipareigojimu susijusi Lietuvai tenkanti našta ir kad ES yra solidari su Lietuva. Daug su IAE techniniu eksploatavimo nutraukimu susijusių išlaidų padengiama ir tiekimo saugumo klausimų sprendžiama per Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) valdomą Tarptautinį Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondą Londone, kurio didžiausias (bet ne vienintelis) rėmėjas yra ES. Teikiama ir tiesioginė pagalba eksploatavimo nutraukimo projektams, kuriuos vykdo Lietuvos agentūra CPVA.

    Komisija visiškai palaiko Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos nuostatą uždaryti Ignalinos antrąjį bloką iki 2009 m. pabaigos, jos ryžtą užtikrinti sklandų perėjimą nuo veiklos fazės į eksploatavimo nutraukimo fazę ir pastangas patobulinti eksploatavimo nutraukimo projekto įgyvendinimą ir vadybą.

    Kiek kainuoja saugiai uždaryti Ignalinos AE?

    Apskaičiuota, kad techninės uždarymo išlaidos gali svyruoti nuo 987 mln. eurų iki 1,3 mlrd. eurų.

    Kokią paramą ES jau suteikė?

    Elektrinės eksploatacijai nutraukti Lietuva gauna didžiausią Bendrijos paramą: iš viso 1,367 mlrd. eurų per 1999–2013 m. laikotarpį (2009 m. – 118,5  mln. eurų). 1999–2006 m. Lietuva iš viso gavo 529 mln. eurų paramos iš ES biudžeto, o kiti 837 mln. eurų (galiojančiomis kainomis) numatyti 2007–2013 m. laikotarpiu. 2005 m. gruodį Europos Vadovų Taryba sutiko padidinti 2007–2013 m. finansavimą iki 865 mln. eurų. Vėliau Lietuvos vyriausybė nusprendė dalį šios paramos 2006 m. perkelti į struktūrinius fondus, taigi galutinė suma sieks 839 mln. eurų galiojančiomis kainomis. Per Tarptautinį Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondą daug valstybių narių paaukojo papildomų lėšų, tiesa, kur kas mažesnių.

    Ignalinos programoje numatytos tokios priemonės: IAE eksploatavimo nutraukimo rėmimo priemonės; aplinkosaugos gerinimo priemonės vadovaujantis Bendrijos teisynu; tradicinės gamybos pajėgumų modernizavimo priemonės, kuriomis siekiama kompensuoti dviejų Ignalinos atominės elektrinės reaktorių gamybos pajėgumų netektį; kitos su sprendimu uždaryti elektrinę ir nutraukti jos eksploatavimą susijusios priemonės, kurios padės atlikti būtiną Lietuvos energijos gamybos, perdavimo ir paskirstymo sektorių restruktūrizavimą, juos tobulinti ir modernizuoti aplinkosaugos aspektu, padės Lietuvoje didinti energijos tiekimo patikimumą ir energijos efektyvumą. Ignalinos programoje taip pat numatytos priemonės, skirtos padėti IAE darbuotojams išlaikyti aukštą veikimo saugos lygį laikotarpiu iki sustabdymo ir nutraukiant elektrinės eksploatavimą.

    Europos Komisija taip pat koordinuoja transeuropinių energijos tinklų tobulinimo projektus. Vienas iš europinės svarbos elektros energijos projektų yra Lenkijos ir Lietuvos tinklų jungtis (kartu su būtina Lenkijos elektros energijos tinklo plėtra bei Lenkijos ir Vokietijos jungties stiprinimu); taip pat povandeninis kabelis tarp Suomijos ir Estijos (Estlink). Energetikos infrastruktūros plėtotės Baltijos jūros regione svarbą Europos Komisija ypač pabrėžė ES antrojoje strateginėje energetikos apžvalgoje. Todėl aštuonių Baltijos regiono ES valstybių narių pritarimą Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo planui reikia laikyti svarbiu pasiekimu (žr. tolesnį skirsnį).  Šis planas turėtų padėti Lietuvai įsitraukti į bendrą europinę energetikos rinką ir užtikrinti elektros energijos tinklų funkcionavimo patikimumą ir saugumą.

    Kas yra  Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo planas, ir kokie projektai labiausiai padės Lietuvai užsitikrinti patikimesnį energijos tiekimą?

    Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo planas buvo pradėtas kurti Europos Komisijos iniciatyva 2008 m. spalio mėn. po to, kai buvo pasiektas Baltijos jūros regiono ES valstybių narių susitarimas. Jame buvo numatyta pateikti konkretų veiksmų planą, kaip integruoti energetikos rinkas ir tinklus visame Baltijos makroregione. Planui parengti buvo sukurta aukšto lygio grupė, subūrusi plano įgyvendinimo siekiančių valstybių (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos ir stebėtojos statusą gavusios Norvegijos) atstovus; grupei talkino teminių sričių darbo grupės. Planas buvo parengtas 2009 m. birželį ir Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse sulaukė aštuonių valstybių narių vadovų pritarimo.

    Planas bus taikomas dujų ir elektros energijos rinkoms ir infrastruktūrai; jis padės siekti 2020 metams ES užsibrėžtų energetikos tikslų. Plane numatyti ir kai kurie naftos sektoriaus sprendimai.

    Veiksmų plane nurodoma, kad iki 2013 m., laikantis sutarto detalaus konkrečių veiksmų tvarkaraščio, trijų Baltijos valstybių elektros energijos rinkos turi būti atvertos ir integruotos. Siektinas rinkos modelis yra pagrįstas sklandžiai veikiančiu Šiaurės šalių pavyzdžiu. Rinkų atvėrimas ir integravimas yra būtina sąlyga, kad būtų įgyvendinti ir atsipirktų tris Baltijos šalis su Šiaurės šalimis (ir su kitais ES tinklais) jungsiantys infrastruktūros projektai.

    Veiksmų plane Lietuvai aktualiausi yra LitPol (Lietuvos ir Lenkijos), Estlink 2 (Estijos ir Suomijos), NordBalt (Švedijos ir Lietuvos) elektros tinklų jungčių projektai ir vidaus tinklų stiprinimo projektai (tarp jų – trečioji Latvijos ir Estijos jungiamoji linija).

    Keliems šių projektų (Estlink2 ir NordBalt; taip pat Latvijos ir Lietuvos vidaus tinklų stiprinimo) finansinė parama taip pat numatyta Europos energetikos programoje ekonomikai gaivinti (EEPEG).

    Tebesvarstomi dujų infrastruktūros projektai ir galimi veiksmai. Jau yra pasiūlyti ir į vieną sąrašą įtraukti projektai, kurie padėtų integruoti tris Baltijos valstybes ir Suomiją į ES dujų tinklą, pvz., Suomiją ir Estiją jungsiantis BalticConnector; Lenkijos ir Lietuvos dujotakio jungtis, Lenkiją ir Daniją jungsiantis BalticPipe ir kelios suskystintųjų dujų talpyklos. Tačiau reikia dar padirbėti, kad būtų rastas pigiausias ir viso regiono atžvilgiu optimaliausias sprendimas.

    Kas užtikrins, kad Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo planas bus įgyvendintas?

    2009 m. balandžio 27 d. Vilniuje pasirašytoje deklaracijoje visų trijų Baltijos valstybių ministrai pirmininkai pareiškė politinį ryžtą sukurti atvirą ir integruotą elektros rinką. 2009 m. birželio 17 d. sujungimo planą taip pat parėmė aštuonių Baltijos jūros regiono valstybių narių vadovai ir Komisijos Pirmininkas Ž.-M. Barozas.

    Aukšto lygio grupė lieka toliau dirbti, kad stebėtų pažangą ir spręstų iškilusius sunkumus. Sujungimo plano įgyvendinimo stebėsena pavesta Europos Komisijai, kuri pirmąją pažangos ataskaitą Baltijos jūros regiono šalių aukšto lygio grupei pateiks jau 2009 m. gruodžio mėn.

    Europos energetikos programa ekonomikai gaivinti (EEPEG) taip pat gali būti laikoma saugikliu, nes jos finansinė parama teikiama tik tuo atveju, kai atrinktųjų projektai jau yra pakankamai pasistūmėjęs ir kai projektų lėšas įmanoma tiksliai suplanuoti ir išleisti per nustatytus laiko tarpus (atitinkamai per 2010 m. ir per 2012 m.).

    2009 m. liepos 10 d. valstybės valdomos elektros tiekimo bendrovės „Latvenergo“ (Latvija),  „Lietuvos energija“ (Lietuva) ir  „Svenska Kraftnät“ (Švedija) pasirašė supratimo memorandumą, kur numatyta integruoti Baltijos ir Šiaurės šalių elektros energijos rinkas ir sustiprinti Latvijos tinklą. Šį projektą kartu su kitais investicijų į infrastruktūrą pasiūlymais 2009 m. sausio 28 d. pateikė Europos Komisija. Visi šie pasiūlymai yra ES ekonomikos gaivinimo plano dalis.

    Kas nutiktų, jei Rusija nutrauktų dujų tiekimą?

    Bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo sutartyje yra užtikrintas dujų tiekimas iki 2015 m. Lietuvos operatoriai turi pateikti oficialų prašymą padidinti dujotiekio sistemos perdavimo pajėgumus, o tai gali užtrukti kelerius metus. Europos Komisija talkina Lietuvai derybose su Rusija energetinio saugumo, taip pat ir dujų tiekimo, klausimais. Bendrovės „Lietuvos energija“ ir Lietuvos energetikos instituto teigimu, jei Rusija nutrauktų gamtinių dujų tiekimą, Elektrėnų jėgainė galėtų veikti naudodama mazutą, nors dėl to būtų išmetama daugiau CO2, ir padidėtų tarša. Pažvelgus iš regiono perspektyvos matyti, kad Kaliningrade darbą pradės nauja 900 MW galios dujomis kūrenama elektrinė, Latvijoje – 400 MW, o naujoji jungtissu Suomija (Estlink2) padidins pajėgumus dar 650 MW. Mažai tikėtina, kad Rusija galėtų nutraukti dujų tiekimą Lietuvai, nes Kaliningradui dujos tiekiamos per Lietuvą.

    Kaip galima padidinti Lietuvos energetinį saugumą ir energijos naudojimo efektyvumą?

    Lietuvos energetinį saugumą būtų galima padidinti kuriant naują importo infrastruktūrą, statant dujų saugyklas ir toliau siejant Lietuvos energetikos sistemą su kitų ES valstybių narių sistemomis. Energetinį saugumą padidintų ir efektyvesnis energijos išteklių naudojimas taikant įvairias priemones, pvz., apšiltinant pastatus ir plečiant vietinių atsinaujinančios energijos šaltinių (biomasės, geoterminės energijos ir vėjo energijos) naudojimą.

    Lietuva taip pat pasinaudos ES energetikos politikos pažanga. 2008 m. lapkritį Europos Komisija pasiūlė įvairiapusę energetikos programą, kuri  padidintų energijos  tiekimo patikimumą visoje Europoje:

    • naują strategiją, sudarysiančią sąlygas ES šalims vienai kitą solidariai paremti ir  naują energetikos tinklų strategiją, skatinsiančią investuoti į efektyvesnius tinklus, pritaikytus mažiau anglies dvideginio išmetančiai energijos gamybai.
    • energetikos tiekimo patikimumo ir solidarumo veiksmų planą, kuris padėtų užtikrinti nenutrūkstamą energijos tiekimą Europos Sąjungoje, ir gaires veiklai,  kurios Europai reikėtų imtis 2020–2050 metais.
    • energijos vartojimo efektyvumo priemonių pasiūlymus, kurie padėtų sutaupyti energijos, kur jos iššvaistoma itin daug – siūloma keisti pastatų ir elektros prietaisų energetinio efektyvumo normas.

    2009 m. sausį tiekimo krizės metu dėl dujų stygiaus nukentėjo daugelis europiečių, ypač tose šalyse, kurios prastai susietos su likusia Europos dujų rinka. Krizės metu buvo imtasi dujų tiekimo direktyvoje numatytų veiksmų, pvz., sušaukta Dujų koordinacinė grupė, ir kai kurioms ES šalims tai padėjo. Tačiau ES Taryba ir Europos Parlamentas paprašė direktyvą patobulinti, kad dujų tiekimas taptų patikimesnis. 2009 m. liepą Europos Komisiją pasiūlė naują dujų tiekimo saugumo reglamentą, kuris padės Europai išvengti dujų tiekimo sutrikimų ir sukurs solidarios valstybių tarpusavio pagalbos sistemą. Siūloma, kad visos valstybės narės paskirtų kompetentingą instituciją, kuriai bus pavesta stebėti dujų tiekimo pokyčius, vertinti dujų tiekimo riziką, parengti prevencinių veiksmų ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planus. Sutrikus dujų tiekimui valstybės narės galės glaudžiai bendradarbiauti per sustiprintą Dujų tiekimo koordinavimo grupę, be to, galės bendrai naudotis patikima dujų tiekimo informacija ir duomenimis. Taikant šį reglamentą (kaip ir Europos ekonomikos atgaivinimo planą) bus pagerintos investicijų į naujas tarpvalstybines jungtis, naujus dujų importo koridorius, atgalinio dujų perdavimo pajėgumą ir saugyklas sąlygos. Siekiama, kad tiekimui staiga nutrūkus šalčiausiu metų laiku, dujų užtektų šešiasdešimt dienų. Reglamentu įtvirtinama didesnė dujų tiekėjų tarpusavio priklausomybė bendrojoje Europos dujų rinkoje. Tai yra tvirtas pagrindas, kuriuo remdamasi ES gali veiksmingiau ginti savo interesus santykiuose su išoriniais dujų tiekėjais. Siūlomu reglamentu bus užtikrinta, kad itin saugus dujų tiekimas būtų naudingas visiems ES vartotojams.

    Ar galima pratęsti IAE darbą?

    Antrojo bloko eksploatavimo pratęsimas negali būti svarstomas kaip viena iš galimybių, nes ekonominiais sumetimais rizikuoti branduoline sauga negalima. Europos Komisija nesvarsto galimybės pratęsti IAE eksploatavimą. Vis dėlto EK  kartu su Lietuva aptarė galimas artimiausio ir vidutinės trukmės laikotarpio priemones, pagerinsiančias energijos tiekimo saugumą, pvz., efektyvaus energijos naudojimo priemones, kuriomis per trumpą laikotarpį būtų sumažinta energijos paklausa; naujus gamybos pajėgumus; spartesnį energijos tinklo jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimą. Parengtas konkretus veiksmų planas, kurio keli vidutinės ir ilgalaikės trukmės infrastruktūros projektai buvo iškelti Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo iniciatyvoje (žr. skirsnį apie tą iniciatyvą).

    Jeigu būtų laikomasi saugos standartų, ar Lietuva galėtų taikyti Stojimo akto 37 straipsnį ir pratęsti IAE eksploatavimą, kol bus išspręstos Lietuvos energetikos problemos?Ar siekdama atidėti antrojo bloko uždarymą Lietuva gali remtis Ignalinos protokolo 4 straipsniu?

    Pavojus, kad ekonominė padėtis gali pablogėti, numatytas Stojimo akto 37 straipsnyje. Tačiau Lietuva gali kreiptis į Komisiją tik kilus rimtam ir akivaizdžiam pavojui. Protokolo Nr. 4 4 straipsnyje, kuriame primenama Stojimo akto 37 straipsnyje nurodyta bendroji apsaugos sąlyga, aiškiai atmetama galimybė persvarstyti eksploatavimo nutraukimo įsipareigojimą. Pagal 37 straipsnį suinteresuotoji valstybė narė pirmiausia turėtų pateikti Europos Komisijai prašymą ir atitinkamą privalomą informaciją, kad gautų leidimą imtis apsaugos priemonių. Pateikus tokį prašymą, tik Europos Komisija gali nuspręsti leisti imtis, jos nuomone, reikiamų apsaugos priemonių. Lietuva įsipareigojo uždaryti pirmąjį ir antrąjį IAE blokus. Šis įsipareigojimas yra neginčytinas, nes įsipareigojimas nutraukti eksploatavimą yra Stojimo akto dalis. Komisija nemato būtinybės pradėti naujas diskusijas dėl IAE. Labai mažai tikėtina, kad visos ES valstybės narės vieningai nuspręstų pakeisti Stojimo sutartį tam, kad būtų galima pratęsti IAE eksploatavimą.

    O jeigu Lietuva norėtų derėtis dėl eksploatavimo nutraukimo termino atidėjimo, kaip numatyta  Protokole?

    Lietuva Stojimo sutartyje įsipareigojo uždaryti IAE. Tai tarptautinis teisiškai saistantis įsipareigojimas. Norint jį pakeisti, reikia sušaukti ES tarpvyriausybinę konferenciją, jos dalyviams priimti vieningą sprendimą, o paskui jį ratifikuoti visų valstybių narių parlamentuose. Tai nėra realu. Susitarimas dėl IAE eksploatavimo nutraukimo buvo derybų proceso sąlyga. Stojimo sutartyje numatyta didelė finansinė parama, skirta, tarp kita ko, padėti išvengti energetikos krizės. Sutarties pakeisti beveik neįmanoma, nes ją ratifikavo 27 valstybės narės, kai kurios – referendumu. Žinodami visas sąlygas referendume dėl stojimo savo valią išreiškė ir Lietuvos gyventojai. Lietuva turėtų vykdyti įsipareigojimus, kaip juos vykdo ir Europos Sąjunga. Lietuvos konstitucijoje skelbiama, kad tarptautinės sutartys yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis.

    Ar Komisija arba kitos valstybės narės gali  nepaisyti tautos nuomonės?

    Europos Komisija labai gerbia ES piliečius; jų nuomonė – svarbiausia, nes ji  yra ES institucijų politinio teisėtumo šaltinis.

    Vis dėlto sutartys negali būti keičiamos vienašaliu veiksmu, ir jis negalėtų turėti teisinio poveikio Stojimo akto ir jo protokolų, kuriuos ratifikavo 27 valstybės narės, kai kurios – referendumu, atžvilgiu.

    Be to, būtų klaidinga eksploatavimo pratęsimą pateikti kaip vienintelę alternatyvą, nes tai nėra nei geriausia, nei vienintelė galimybė. O iš tiesų tokios galimybės netgi nėra, nes ja neįmanoma pasinaudoti nepažeidus Stojimo sutarties. Komisijos išvadose apie padėtį po IAE uždarymo taip pat nurodoma, kad poreikio pratęsti IAE eksploatavimą nėra.

    O kitų 26 valstybių narių nuomonės?! Jų taip pat turi būti paisoma – juk tikimasi, kad visos valstybės narės taip pat laikysis sutartyse prisiimtų įsipareigojimų. Stojimo sutarties persvarstymas sukeltų pragaištingą grandininę reakciją, kuri galiausiai pakenktų ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai.

    Kas nutiktų, jei Lietuva vienašališkai nuspręs neuždaryti Ignalinos jėgainės 2009 m.?

    Nesilaikydama vieno svarbiausių stojimo įsipareigojimų, Lietuva ne tik prarastų politinį pasitikėjimą, bet beveik neabejotinai atsidurtų teisme ir sulauktų finansinių sankcijų. Pažeidus Stojimo sutartį, EK nedelsiant nutrauktų visą tolesnę finansinę paramą Lietuvai, ir galbūt nutrauktų netgi vykdomus projektus. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas Europos Komisijos vardu padarytų tą patį. Komisija tikisi, kad įsipareigojimo nutraukti eksploatavimą bus laikomasi tvirtai.

    Paskutinį kartą atnaujinta: 30/10/2010  |Į puslapio pradžią