Sutarčių teisė
Prekių ir paslaugų mainus reglamentuoja nacionalinė sutarčių teisė. Nors tam tikrose srityse teisės aktai suderinti, išlieka įvairių šalių nacionalinės sutarčių teisės normų skirtumai, kurie yra pagrindinė kliūtis tarptautiniams sandoriams ir trukdo sklandžiam vidaus rinkos veikimui.
Prekių pirkimas ir pardavimas ES reglamentuojamas valstybių narių sutarčių teise. Dėl įvairių valstybių šios srities įstatymų skirtumų prekiauti su užsienio partneriais yra sudėtingiau ir brangiau nei su partneriais savo šalyje.
Įmonės:
- turi nustatyti, kokios kitos šalies teisės aktų nuostatos taikomos, ir (arba) dėl jų susitarti;
- patiria papildomų išlaidų dėl vertimo, teisinių konsultacijų ir sutarčių pritaikymo prie skirtingų nacionalinių įstatymų.
Šios kliūtys prisideda prie to, kad daugelis įmonių nesiryžta pradėti prekybos su užsienio partneriais ar plėsti verslą kitose valstybėse narėse. Ypač tai pastebima tarp mažų ir vidutinių įmonių, kurių apyvarta yra gerokai per maža, kad galėtų pateisinti dideles sąnaudas, reikalingas įeinant į įvairias užsienio rinkas.
Jeigu įmonės netiekia savo prekių į užsienį, vartotojai savo šalies rinkoje dažnai turi mažesnę pasiūlą ir moka brangiau ar net negali įsigyti kitose valstybėse narėse gaminamų produktų.
Siekdama pagerinti padėtį šioje srityje Europos Komisija pasiūlė sukurti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę
.
Šiame pasiūlyme numatyta prekybininkams suteikti galimybę pardavinėti savo produktus kitų valstybių narių piliečiams vadovaujantis bendru sutarčių teisės taisyklių rinkiniu, kuris galiotų kaip alternatyva greta kiekvienos valstybės narės nacionalinės sutarčių teisės. Pirkimo–pardavimo sutarčių su užsienio partneriais šalys visoje ES turėtų galimybę aiškiu susitarimu pasirinkti, kad toms sutartims būtų taikoma bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė.
Kadangi dėl šios priemonės verslui atsivertų naujų rinkų, vartotojai galėtų džiaugtis didesne prekių pasiūla nei dabar, be to:
- įmonės galėtų prekiauti daugelyje valstybių narių daug mažesnėmis sąnaudomis nei dabar;
- supaprastėtų teisinė prekybos su užsienio partneriais aplinka;
- didesnė prekių mažesnėmis kainomis pasiūla būtų naudingesnė vartotojams;
- pirkdami produktus iš kitų valstybių narių vartotojai būtų geriau apsaugoti ir tikresni dėl savo teisių.
