NEIŠSKIRIAMI

Išauginta ES - Klausimai ir atsakymai

Išauginta ES - Klausimai ir atsakymai

Kodėl akvakultūra būtina?

Žuvyse yra sveikatai naudingų medžiagų, tačiau laukinių žuvų ir kiautuotųjų vėžiagyvių nepakanka esamiems poreikiams patenkinti. Tausi žvejyba neatsiejamai susijusi su akvakultūra. Tik pasitelkus jas abi galima užtikrinti pakankamą žuvų tiekimą, kad būtų patenkinti vis gausėjančių pasaulio gyventojų poreikiai nekeliant pavojaus, kad ilgainiui bus išgaudytos visos laukinių išteklių žuvys.
Iš ES suvartojamų jūrų gėrybių 68 % importuojami. Didelė jų dalis gaunama iš žuvininkystės ūkių. Tik 10 % mūsų suvartojamų produktų yra užauginti ES. Jei vartotume daugiau žuvininkystės ūkiuose užaugintų žuvų, būtų mažiau eikvojami laukinių žuvų ištekliai, sumažėtų priklausomybė nuo importo, būtų sukurta daugiau darbo vietų vietoje ir labiau augtų vietos ekonomika.

Kokių pagrindinių rūšių vandens gyvūnai auginami ES?

Apie 50 % ES akvakultūros produkcijos sudaro kiautuotieji vėžiagyviai. Iš jų populiariausios – midijos ir austrės. Jūrų žuvys – lašišos, dorados ir vilkešeriai – sudaro apie 27 % mūsų žuvininkystės ūkių produkcijos, o gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, upėtakiai ir karpiai, – 23 % ES užaugintų žuvų.
ES auginami labai įvairių rūšių vandens gyvūnai. Tai ir smėlinės mijos, šukuotės, omarai, tilapijos, eršketai (ikrams), ir net aktyviai žvejojamos laukinių rūšių žuvys, tokios kaip otai, menkės ir jūrų liežuviai. Plėtojamas dumblių auginimas. 
Daugiau informacijos rasite puslapyje

http://ec.europa.eu/fisheries/cfp/aquaculture/species/index_lt.htm

Kaip žuvys auginamos?

Kiautuotieji vėžiagyviai, pavyzdžiui, midijos ir austrės, auginami ant lynų, karčių arba į stalą panašių struktūrų. Jiems reikia švaraus vandens, kad galėtų misti vandenyje esančiomis maisto medžiagomis. Jūrų žuvys, pavyzdžiui, lašišos ir vilkešeriai, auginamos dideliuose jūros paviršiuje plūduriuojančiuose tinkliniuose aptvaruose. Gėlavandenės žuvys, tokios kaip upėtakiai, paprastai auginamos vienas greta kito įrengtuose rezervuaruose, per kuriuos nukreipiamas upių vanduo. Kitų rūšių gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, karpiai, auginamos dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose.
Daugiau informacijos rasite puslapyje

http://ec.europa.eu/fisheries/cfp/aquaculture/aquaculture_methods/index_...

Ar tiesa, kad akvakultūra gali padaryti žalos aplinkai?

Kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla, akvakultūra turi būti valdoma tvariai ir atsakingai. Kaip ir visi kiti maisto produktų gamintojai, akvakultūros ūkininkai privalo laikytis aplinkosaugos ir sveikatos standartų. ES aplinkosaugos standartai yra vieni griežčiausių ir veiksmingiausių pasaulyje. Tačiau akvakultūros ūkininkai privalo daug aktyviau saugoti aplinką: pavyzdžiui, akvakultūros tvenkiniai padeda išsaugoti svarbų kraštovaizdį ir laukinių paukščių bei nykstančių rūšių buveines.
Kiautuotieji vėžiagyviai padeda švarinti pakrančių vandenis, nes jie suvartoja maisto medžiagas, kurios kitaip galėtų užteršti vandenį. Galiausiai tausumas duoda ir komercinės naudos, o akvakultūros ūkininkai pirmieji stebi ir saugo gamtą siekdami, kad jai nebūtų daroma jokia žala.

Ar užaugintos žuvys tokios pat sveikos kaip laukinės žuvys?

Siekiant užtikrinti, kad mūsų maistas būtų saugus, ES teisės aktais nustatytos griežtos taisyklės, įskaitant didžiausią leidžiamąją teršalų koncentraciją. Ši koncentracija yra tokia pati ir ūkiuose auginamoms, ir laukinėms žuvims, o griežta oficialios kontrolės sistema užtikrinama, kad ant mūsų stalo patektų tik sveikas maistas nepriklausomai nuo to, ar jo kilmės vieta – ES, ar užsienis.

Išauginti 1 kg lašišos reikia daugiau kaip 1 kg laukinių žuvų. Tad ar prasminga šerti auginamas žuvis laukinėmis žuvimis?

Tai, kad mėsėdėms žuvims, pavyzdžiui, lašišoms, kaip pašarai būtinos laukinės žuvys, neišvengiamai yra tvarios akvakultūros problema. Randant daugiau alternatyvų ir geriau jomis pasinaudojant bei didinant pašarų maistingumą, 1 kg auginamų žuvų suvartojamas laukinių žuvų kiekis nuolat mažėja. Be tvarumo sumetimų, yra ir akivaizdi ekonominė paskata ūkininkams mažinti laukinių žuvų naudojimą – jos yra vienos iš pagrindinių gamybos sąnaudų. Komisija ketina padėti sektoriui toliau gerinti šią padėtį.
Verta prisiminti, kad pusę ES akvakultūros produkcijos kiekio sudaro kiautuotieji vėžiagyviai, kuriems jokių papildomų pašarų nereikia. Veisiamos ir ne mėsėdės žuvys, pavyzdžiui, karpiai.

Kaip ES remia akvakultūrą?

Vykdydama neseniai reformuotą bendrąją žuvininkystės politiką ES visų pirma rems akvakultūros sektorių. Neseniai paskelbtose gairėse pateikiami bendri Europos akvakultūros sektoriaus prioritetai ir bendrieji tikslai. Nurodytos keturios prioritetinės sritys:

  • aukšti kokybės, sveikatos ir aplinkosaugos standartai,
  • prieigos prie sausumos ir vandens teritorijų galimybių gerinimas,
  • administracinės naštos šiame sektoriuje mažinimas,
  • konkurencingumo didinimas.

ES teiks finansinę paramą (pasitelkusi Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą), kad akvakultūros ūkininkai turėtų geriausias sąlygas, kuriomis galėtų sėkmingai verstis. Be to, ES investuos į sąveikos su aplinka, auginamų žuvų sveikatos ir šėrimo, taip pat dauginimosi ir veisimo tyrimus. Visos šios sritys yra esminiai tvaraus Europos akvakultūros plėtojimo elementai.