Paieška
    Laisvas tekstas
Daugiau šia tema
Naujienos
In response to the concerns raised by several citizens about animal welfare in fish farming, the European Commission would like to clarify that the health and welfare of farmed fish is important for EU aquaculture.
One of the world's fastest growing food sectors, aquaculture accounts for about half of the fish eaten worldwide every year.
Fish farming is healthy and can help tackle overfishing and protect wild fish stocks. That is the message to be delivered today by European Commissioner for Maritime Affairs and Fisheries, Maria Damanaki, at a specially organised event at the Seafood Expo Global held in Brussels.

Akvakultūros metodai

Europoje akvakultūra plėtojama keliais būdais. Tai galima suskirstyti priešybių principu: ekstensyvusis arba intensyvusis, natūralioje aplinkoje arba talpyklose, gėlame arba jūros vandenyje, tekančiame vandenyje arba vandenyje su recirkuliacine sistema, pasitelkiant tradicinius arba moderniuosius metodus, klasikinius arba ekologiškus metodus, apsaugotose arba atvirose vietovėse ir t. t. Šias priešybes skirstyti galima ir dar smulkiau. Aiškiausiai juos visus pristatyti galima apžvelgiant Europos akvakultūrą istoriniu aspektu.

Informacinis lapas pdf - 725 KB [725 KB] български (bg) čeština (cs) dansk (da) Deutsch (de) eesti keel (et) ελληνικά (el) English (en) español (es) français (fr) Gaeilge (ga) italiano (it) latviešu valoda (lv) magyar (hu) Malti (mt) Nederlands (nl) polski (pl) português (pt) română (ro) slovenčina (sk) slovenščina (sl) suomi (fi) svenska (sv)

Ekstensyvioji akvakultūra

Pirmiausia naudotasi akvakultūros principu spąstais gaudyti laukinius vandens gyvūnus lagūnose, tvenkiniuose ar nedideliuose negiliuose ežeruose ir gaudyti taip, kad jų būtų galima sugauti bet kuriuo metu.
Karpių gaudymas Čekijoje © Zbynek Mejta

Šiuo principu vadovautasi neolito epochoje, kai tik žmogus pradėjo naudotis gamtos ištekliais, pavyzdžiui, Europoje 4 000 m. pr. Kr. Tačiau tokia praktika Europoje nebetaikoma, nes šiuo metu jūros gyvūnams auginti jau reikia bent šiek tiek technikos.

Antrą akvakultūros vystymosi etapą nustota kliautis vien gamta ir nuspręsta sutvarkyti aplinką taip, kad žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių būtų kuo daugiau. Labiausiai ištobulinta akvakultūros forma taikoma karpiams auginti tvenkiniuose Kinijoje, kur V a. pr. Kr. ir buvo rasta žymioji Fan-Li sutartis.

O kaip Europoje? Romėnai konservavo austres ir penėjo žuvis specialiai tam įrengtose laikyklose. Tačiau Viduramžiais žuvininkystė pradėta plėtoti ir tvenkiniuose, ypač vienuolynuose, nes reikėjo lieso maisto daugeliui pasninko dienų. Pietų Europoje žuvys sūriame vandenyje pradėtos auginti iš karto, kai tik imtos rengti lagūnos ir pajūrio tvenkiniai taip, kad būtų galima auginti srovės atneštas žuvis, pavyzdžiui, vilkešerius, doradas ir kefales, augintas skirtingais sezonais.

Šios akvakultūros formos kilo iš antikos laikų praktikos ir tęsiamos iki šiol. Taip pat ir ekstensyvioji tradicinė žuvininkystė, plėtota nuo Laplandijos iki Sicilijos ir nuo Kerio iki Thrace. Pagal šį žuvininkystės principą tvenkiniai (natūralūs ar dirbtiniai) ir lagūnos laikomi taip, kad juose gyventų laukinė fauna. Kiekvieną žiemą vandens telkiniai išvalomi ir tręšiami, kad paskatintų natūralią augmeniją augti, taip pat padaugėtų mikroorganizmų, moliuskų ir vėžiagyvių, lervų ir kirminų, kurie yra vandens gyvūnų maitinimosi piramidės pagrindas. Tai pagerina gyvūnų vystymąsi, jie tampa tinkamesni prekybai.

Gėlame vandenyje šiuo metodu yra auginami (priklauso nuo regiono): jūriniai upėtakiai, sykinės žuvys, arktinės palijos, unguriai, starkiai, lydekos ir įvairių rūšių karpiai, katžuvės, eršketai, vėžiai ir varlės. Anksčiau ši veikla plėtėsi dėl daugelio nevietinių žuvų intervencijos į Europos ekosistemą, pavyzdžiui, vaivorykštinio upėtakio, amerikinių palijų, karpių ir įvairių rūšių varlių bei vėžių. Sūriame lagūnų ir pakrančių tvenkinių vandenyje auga: (priklauso nuo geografinės padėties) vilkešeriai, unguriai, įvairių rūšių dorados, kefalės, eršketai, krevetės ir moliuskai.





Karpių gaudymas Čekijoje © Zbynek Mejta

Šiuo principu vadovautasi neolito epochoje, kai tik žmogus pradėjo naudotis gamtos ištekliais, pavyzdžiui, Europoje 4 000 m. pr. Kr. Tačiau tokia praktika Europoje nebetaikoma, nes šiuo metu jūros gyvūnams auginti jau reikia bent šiek tiek technikos.

Antrą akvakultūros vystymosi etapą nustota kliautis vien gamta ir nuspręsta sutvarkyti aplinką taip, kad žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių būtų kuo daugiau. Labiausiai ištobulinta akvakultūros forma taikoma karpiams auginti tvenkiniuose Kinijoje, kur V a. pr. Kr. ir buvo rasta žymioji Fan-Li sutartis.

O kaip Europoje? Romėnai konservavo austres ir penėjo žuvis specialiai tam įrengtose laikyklose. Tačiau Viduramžiais žuvininkystė pradėta plėtoti ir tvenkiniuose, ypač vienuolynuose, nes reikėjo lieso maisto daugeliui pasninko dienų. Pietų Europoje žuvys sūriame vandenyje pradėtos auginti iš karto, kai tik imtos rengti lagūnos ir pajūrio tvenkiniai taip, kad būtų galima auginti srovės atneštas žuvis, pavyzdžiui, vilkešerius, doradas ir kefales, augintas skirtingais sezonais.

Šios akvakultūros formos kilo iš antikos laikų praktikos ir tęsiamos iki šiol. Taip pat ir ekstensyvioji tradicinė žuvininkystė, plėtota nuo Laplandijos iki Sicilijos ir nuo Kerio iki Thrace. Pagal šį žuvininkystės principą tvenkiniai (natūralūs ar dirbtiniai) ir lagūnos laikomi taip, kad juose gyventų laukinė fauna. Kiekvieną žiemą vandens telkiniai išvalomi ir tręšiami, kad paskatintų natūralią augmeniją augti, taip pat padaugėtų mikroorganizmų, moliuskų ir vėžiagyvių, lervų ir kirminų, kurie yra vandens gyvūnų maitinimosi piramidės pagrindas. Tai pagerina gyvūnų vystymąsi, jie tampa tinkamesni prekybai.

Gėlame vandenyje šiuo metodu yra auginami (priklauso nuo regiono): jūriniai upėtakiai, sykinės žuvys, arktinės palijos, unguriai, starkiai, lydekos ir įvairių rūšių karpiai, katžuvės, eršketai, vėžiai ir varlės. Anksčiau ši veikla plėtėsi dėl daugelio nevietinių žuvų intervencijos į Europos ekosistemą, pavyzdžiui, vaivorykštinio upėtakio, amerikinių palijų, karpių ir įvairių rūšių varlių bei vėžių. Sūriame lagūnų ir pakrančių tvenkinių vandenyje auga: (priklauso nuo geografinės padėties) vilkešeriai, unguriai, įvairių rūšių dorados, kefalės, eršketai, krevetės ir moliuskai.





Vėžiagyvių auginimas

Vėžiagyviai auginami ekstensyviuoju būdu. Dažniausiai jie gimsta, yra auginami ir maitinasi natūraliai.
Midijų auginimas Airijoje © Lionel Flageul

Ištobulinta technika galima iš gamtos išgauti geriausią rezultatą. Europoje austrių ir midijų auginimas užima 90 proc. vėžiagyvių produkcijos. Jos auginamos jau nuo seno, dar nuo Antikos laikų.

Šiandieną vėžiagyvių auginimas populiarus kai kuriose ES šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje (90 proc. visos ES produkcijos) ir Nyderlanduose. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje, ši šaka atsirado visai neseniai. Tradiciniai auginimo metodai derinami su įvairiais moderniaisiais metodais. Europoje auginamos dvi rūšys: plokščioji austrė (Ostrea edulis) ir didžioji austrė (Crassostrea gigas) – ši ir laikoma populiariausia. Austrės iki prekybai tinkamo svorio užauga per 3–4 m.

Midijos skirstomas į dvi rūšis (priklauso nuo geografinės padėties): valgomoji midija (Mytilus edulis), mažesnė, auginama šiaurėje, ir Viduržemio jūros midija (Mytilus galloprovincialis), didesnė, dar vadinama ispaniškąja midija, ji auginama pietuose. Auginimo metodai skiriasi pagal rūšį ir regioną.

Kitos moliuskų rūšys taip pat auginamos Europoje, pavyzdžiui, dryžuotieji venusai, širdutės, didžiosios šukutės ir guobelės.

Dryžuotieji venusai (europiniai ar japoniniai) pradėti auginti vėliausiai iš minėtųjų. Jie pradėti auginti devintajame dešimtmetyje, kai žvejyba nuo kranto arba dragomis buvo neberekomenduojama siekiant išsaugoti išteklius. Reprodukcija vyksta natūraliai produkcijos teritorijose arba kontroliuojama žuvivaisos ūkyje. Ikrai auginami induose talpyklų dugne, pripildytų jūros vandens ar tiesiog auginimo parkuose. Po 3 mėn. jaunos žuvys laikomos potvynio ir atoslūgio zonoje (Normandijoje, Bretanėje, Kantabrijoje, Galisijoje) arba lagūnose (Puatu-Šarantos, Emilija-Romanija, Venetie) ir surenkamos vėliau. Didžioji dalis Europoje pagaminamos produkcijos pagaminama Italijoje.





Midijų auginimas Airijoje © Lionel Flageul

Ištobulinta technika galima iš gamtos išgauti geriausią rezultatą. Europoje austrių ir midijų auginimas užima 90 proc. vėžiagyvių produkcijos. Jos auginamos jau nuo seno, dar nuo Antikos laikų.

Šiandieną vėžiagyvių auginimas populiarus kai kuriose ES šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje (90 proc. visos ES produkcijos) ir Nyderlanduose. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje, ši šaka atsirado visai neseniai. Tradiciniai auginimo metodai derinami su įvairiais moderniaisiais metodais. Europoje auginamos dvi rūšys: plokščioji austrė (Ostrea edulis) ir didžioji austrė (Crassostrea gigas) – ši ir laikoma populiariausia. Austrės iki prekybai tinkamo svorio užauga per 3–4 m.

Midijos skirstomas į dvi rūšis (priklauso nuo geografinės padėties): valgomoji midija (Mytilus edulis), mažesnė, auginama šiaurėje, ir Viduržemio jūros midija (Mytilus galloprovincialis), didesnė, dar vadinama ispaniškąja midija, ji auginama pietuose. Auginimo metodai skiriasi pagal rūšį ir regioną.

Kitos moliuskų rūšys taip pat auginamos Europoje, pavyzdžiui, dryžuotieji venusai, širdutės, didžiosios šukutės ir guobelės.

Dryžuotieji venusai (europiniai ar japoniniai) pradėti auginti vėliausiai iš minėtųjų. Jie pradėti auginti devintajame dešimtmetyje, kai žvejyba nuo kranto arba dragomis buvo neberekomenduojama siekiant išsaugoti išteklius. Reprodukcija vyksta natūraliai produkcijos teritorijose arba kontroliuojama žuvivaisos ūkyje. Ikrai auginami induose talpyklų dugne, pripildytų jūros vandens ar tiesiog auginimo parkuose. Po 3 mėn. jaunos žuvys laikomos potvynio ir atoslūgio zonoje (Normandijoje, Bretanėje, Kantabrijoje, Galisijoje) arba lagūnose (Puatu-Šarantos, Emilija-Romanija, Venetie) ir surenkamos vėliau. Didžioji dalis Europoje pagaminamos produkcijos pagaminama Italijoje.





Pusiau ekstensyvi akvakultūra

Tradicinės mišrios kultūros tvenkiniuose ir lagūnose vis labiau linksta į apibrėžtą gamybą, vadinamą pusiau ekstensyvia akvakultūra.

Plūduriuojančios varžos Kipre © Lionel Flageul

Gamintojams nebepakanka tik plėsti natūralų tvenkinių ir lagūnų vystymąsi, jie imasi padėti gamtai – atveža inkubatoriuose išsiritusį mailių ir pripila pašarų. Geriausias pavyzdys yra tvenkiniuose augantys karosai, kurie yra labai paplitę centrinėje Europoje. Centrinės Europos sūriame vandenyje vystoma akvakultūra vis dažniau papildoma jūrų ūkiais ir pramoniniais pašarais, dėl to ne taip greitai mažėja ištekliai. Italijoje Po ir Adige deltose vilkžuvės ir dorados mailius suleidžiamas į lagūnas, kad būtų papildomi šių rūšių ištekliai natūralioje aplinkoje ir būtų kompensuojama ungurių žvejyba. Ispanijos jūrų įlankose ir Portugalijoje dėl šios praktikos tiriamos naujos rūšys, pavyzdžiui, paprastieji otai, europinis jūrų liežuvis ir senegalinis jūrų liežuvis.

Pagaliau reikėtų prisiminti ir gyvų žuvų laikymą stacionariose talpyklose, panardintose į jūrą ar sausumoje. Ši praktika susijusi su žuvininkyste, kai galima laikyti ir penėti žuvis, o vėliau jas parduoti. Ši praktika ypač naudojama gyvūnams, kurie neišlaiko savo specifinio skonio, jeigu būna laikomi klasikiniu būdu, t. y. konservuoti, dezinfekuoti ar užšaldyti. Populiariausias pavyzdys yra didieji vėžiagyviai, pavyzdžiui, omarai, langustai ar paprastieji krabai miegaliai, kurių žvejybos sezonas yra pavasarį, bet kurie tradiciškai vartojami per žiemos šventes. Kitas pavyzdys, labiau diskutuotinas, tai australinio tuno penėjimas panardintuose narvuose, esančiuose Viduržemio jūroje nuo 1990 m. Tai reiškia, kad žiemą reikia eksportuoti pavasarį pagautas žuvis.





Plūduriuojančios varžos Kipre © Lionel Flageul

Gamintojams nebepakanka tik plėsti natūralų tvenkinių ir lagūnų vystymąsi, jie imasi padėti gamtai – atveža inkubatoriuose išsiritusį mailių ir pripila pašarų. Geriausias pavyzdys yra tvenkiniuose augantys karosai, kurie yra labai paplitę centrinėje Europoje. Centrinės Europos sūriame vandenyje vystoma akvakultūra vis dažniau papildoma jūrų ūkiais ir pramoniniais pašarais, dėl to ne taip greitai mažėja ištekliai. Italijoje Po ir Adige deltose vilkžuvės ir dorados mailius suleidžiamas į lagūnas, kad būtų papildomi šių rūšių ištekliai natūralioje aplinkoje ir būtų kompensuojama ungurių žvejyba. Ispanijos jūrų įlankose ir Portugalijoje dėl šios praktikos tiriamos naujos rūšys, pavyzdžiui, paprastieji otai, europinis jūrų liežuvis ir senegalinis jūrų liežuvis.

Pagaliau reikėtų prisiminti ir gyvų žuvų laikymą stacionariose talpyklose, panardintose į jūrą ar sausumoje. Ši praktika susijusi su žuvininkyste, kai galima laikyti ir penėti žuvis, o vėliau jas parduoti. Ši praktika ypač naudojama gyvūnams, kurie neišlaiko savo specifinio skonio, jeigu būna laikomi klasikiniu būdu, t. y. konservuoti, dezinfekuoti ar užšaldyti. Populiariausias pavyzdys yra didieji vėžiagyviai, pavyzdžiui, omarai, langustai ar paprastieji krabai miegaliai, kurių žvejybos sezonas yra pavasarį, bet kurie tradiciškai vartojami per žiemos šventes. Kitas pavyzdys, labiau diskutuotinas, tai australinio tuno penėjimas panardintuose narvuose, esančiuose Viduržemio jūroje nuo 1990 m. Tai reiškia, kad žiemą reikia eksportuoti pavasarį pagautas žuvis.





Veisimas siekiant atnaujinti ekosistemą

Nuo XVII a. žuvų ištekliai gėlame vandenyje tam tikrose teritorijose išnyko, greičiausiai dėl vis didėjančio žmonių skaičiaus. Valdžios institucijos planuoja atnaujinti išteklius įleisdami į vandens telkinius nelaisvėje išsiritusį mailių.

Žuvų auginimas žuvų veislyne © Lionel Flageul

Gamtoje žuvys prineršia labai daug kiaušinėlių, iš kurių išgyvena tik keletas vienetų, o kitus sunaikina plėšrūnai, sunaikina ligos, badas, užterštumas, temperatūrų pokytis ir t. t. Žuvivaisos ūkiuose ne tik apvaisinami kiaušinėliai, bet ir kontroliuojamos laikymo sąlygos, kad kuo daugiau mailiaus užaugtų iki jauniklių, kad žuvis būtų paleista į natūralią aplinką ir turėtų daugiau sąlygų išgyventi.

1741 m. vokiečių mokslininkas Stephan Ludwig Jacobi įkūrė pirmąjį upėtakių inkubatorių. Tačiau tik po 100 metų šis atradimas paplito atnaujindamas vandenis, nuskurdusius dėl pramonės revoliucijos Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje.

Mokslininkai inkubatorių pradėjo naudoti palijoms, sykinėms žuvims, Atlanto lašišoms ir vaivorykštiniams upėtakiams (Jungtinėse Amerikos Valstijose), atvežtiems į Europą 1874 m. Tačiau jis tinka tik lašišinėms žuvims, kurios sėkmingai dauginasi nelaisvėje.

1934 m. Brazilijoje atrasta ir su vietinėmis žuvų rūšimis išbandyta hormoninė indukcija. Šios technikos principas – į žuvį įšvirkšti tam tikrų hormonų, tada tiek patinai, tiek patelės iškart išleidžia gametas. Šis atradimas atveria naujų perspektyvų inkubatorių pramonėje, todėl galima pradėti sistemą taikyti naujoms rūšims, kurios iki šiol dėl jas gaudant patiriamo streso būdavo sterilizuojamos. Nuo 1935 m. SSRS sovietiniai mokslininkai išgavo mailių iš daugybės eršketo rūšių ir net ėmėsi kurti hibridinius palikuonis.

Ekosistema gausinama ir šiais laikais tiek gėlame vandenyje, tiek jūrose. Šioje srityje dirbantys akvakultūros ūkiai dažniausiai užsiima vietinėmis rūšimis, o juos finansuoja valstybinės mokslo tyrinėjimų programos. Pagerinus vandens kokybę ir atlikus infrastruktūros darbus siekiant atkurti migruojančių rūšių laisvę, daugelis akvakultūros ūkių Europoje tęsia upėse augančių lašišų ir eršketų ekosistemos gausinimo darbus.

Taip pat viešųjų interesų akvakultūros ūkiai dalyvauja veisimo projektuose. Tokia praktika taikoma nuo XIX a., o jos principas yra paremti natūralius žuvų išteklius, jauniklius perkeliant iš inkubatorių į natūralią gamtą, nes nuo to priklauso lašišos žvejybos verslas Baltijos jūroje arba europinio jūrų liežuvio Šiaurės jūroje. Reikėtų pastebėti, kad moksliniai atradimai apie inkubatorius kyla iš pramoninės akvakultūros.





Žuvų auginimas žuvų veislyne © Lionel Flageul

Gamtoje žuvys prineršia labai daug kiaušinėlių, iš kurių išgyvena tik keletas vienetų, o kitus sunaikina plėšrūnai, sunaikina ligos, badas, užterštumas, temperatūrų pokytis ir t. t. Žuvivaisos ūkiuose ne tik apvaisinami kiaušinėliai, bet ir kontroliuojamos laikymo sąlygos, kad kuo daugiau mailiaus užaugtų iki jauniklių, kad žuvis būtų paleista į natūralią aplinką ir turėtų daugiau sąlygų išgyventi.

1741 m. vokiečių mokslininkas Stephan Ludwig Jacobi įkūrė pirmąjį upėtakių inkubatorių. Tačiau tik po 100 metų šis atradimas paplito atnaujindamas vandenis, nuskurdusius dėl pramonės revoliucijos Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje.

Mokslininkai inkubatorių pradėjo naudoti palijoms, sykinėms žuvims, Atlanto lašišoms ir vaivorykštiniams upėtakiams (Jungtinėse Amerikos Valstijose), atvežtiems į Europą 1874 m. Tačiau jis tinka tik lašišinėms žuvims, kurios sėkmingai dauginasi nelaisvėje.

1934 m. Brazilijoje atrasta ir su vietinėmis žuvų rūšimis išbandyta hormoninė indukcija. Šios technikos principas – į žuvį įšvirkšti tam tikrų hormonų, tada tiek patinai, tiek patelės iškart išleidžia gametas. Šis atradimas atveria naujų perspektyvų inkubatorių pramonėje, todėl galima pradėti sistemą taikyti naujoms rūšims, kurios iki šiol dėl jas gaudant patiriamo streso būdavo sterilizuojamos. Nuo 1935 m. SSRS sovietiniai mokslininkai išgavo mailių iš daugybės eršketo rūšių ir net ėmėsi kurti hibridinius palikuonis.

Ekosistema gausinama ir šiais laikais tiek gėlame vandenyje, tiek jūrose. Šioje srityje dirbantys akvakultūros ūkiai dažniausiai užsiima vietinėmis rūšimis, o juos finansuoja valstybinės mokslo tyrinėjimų programos. Pagerinus vandens kokybę ir atlikus infrastruktūros darbus siekiant atkurti migruojančių rūšių laisvę, daugelis akvakultūros ūkių Europoje tęsia upėse augančių lašišų ir eršketų ekosistemos gausinimo darbus.

Taip pat viešųjų interesų akvakultūros ūkiai dalyvauja veisimo projektuose. Tokia praktika taikoma nuo XIX a., o jos principas yra paremti natūralius žuvų išteklius, jauniklius perkeliant iš inkubatorių į natūralią gamtą, nes nuo to priklauso lašišos žvejybos verslas Baltijos jūroje arba europinio jūrų liežuvio Šiaurės jūroje. Reikėtų pastebėti, kad moksliniai atradimai apie inkubatorius kyla iš pramoninės akvakultūros.





Intensyvioji žuvininkystė gėlame vandenyje

Vietovėje, kur vykdoma intensyvioji žuvininkystė gėlame vandenyje, yra daug stačiakampio formos iš betono pagamintų talpyklų, skirtingų dydžių ir gylių, kad juose būtų galima auginti skirtingo dydžio žuvis. Žuvys maitinamos per bjefą, kuris surenka upės vandenį iš aukštupio ir vandeniui perėjus per visas talpyklas jį perkelia į žemupį. Tokia sistema vadinama nuolatinės srovės sistema.

Upėtakių auginimas Airijoje © Lionel Flageul

Nuo XIX a. pabaigos vaivorykštinis upėtakis laikomas labiausiai ištobulėjusiu visoje Europos žuvininkystėje. Ši iš Amerikos kilusi rūšis labiau prisitaikė prie akvakultūros negu jos europietė giminaitė: ji yra tvirtesnė, greičiau auga, lengvai išgyvena mažose erdvėse, kai kartu gyvena ir suaugusios žuvys. Tačiau iki XX a. vidurio akvakultūra pernelyg neplito, nes pašarai buvo menkai pritaikyti, sudaryti beveik vien tik iš neperdirbtų žuvų atliekų, tai pat pernelyg plito gyvulių ligos, kurios taip pat puola ir žuvis, augintas labai tankiai apgyvendintose atvirose erdvėse, kur jas pasiekia išorinio pasaulio bakterijos. Tačiau XX a. progresas pakeitė daugelį dalykų.

Atrandama, kad skirtingų pašarų reikia ne tik kiekvienai rūšiai, bet ir kiekvienos rūšies kiekvienu augimo etapu. Daugybė lervų ėda tik gyvą planktoną, užaugintą nelaisvėje be jokių mikrobų ir virusų. Jaunoms ir suaugusioms žuvims šerti didelė pažanga yra pradėtos gaminti sausos granulės, tačiau kiekvienai rūšiai reikėjo nustatyti tam tikrą gyvulinių ir augalinių baltymų, riebalų, mineralinių druskų, vitaminų ir kitų papildų kiekį, tai pat nustatyti gaminamų granulių formą, šėrimo dažnumą ir t. t. Dėl sveikatos ir vaistų atradimų, skiepų, prevencijos pavyko išvengti rimtų ligų.

Dėl tokios pažangos septintajame dešimtmetyje pradėjo vystytis vaivorykštinio upėtakio pramonė – pirmiausia Danijoje, o vėliau ir visoje Europoje. Šiandieną Europoje žuvininkystė siūlo didelę įvairovę tiek kokybės, tiek rūšių aspektu. Nors vyrauja vaivorykštinis upėtakis, kitos gėlavandenės žuvys taip pat intensyviai auginamos: šlakiai, amerikinės palijos, arktinės palijos, sykinės žuvys, tilapijos, starkiai, sibiriniai eršketai ir t. t.

Tačiau tekančios srovės sistema šiuo metu užleidžia vietą recirkuliacinei sistemai. Šioje sistemoje vanduo lieka uždarame cikle ir yra perdirbamas tam, kad galėtų cirkuliuoti talpyklose, su dideliu spaudimu vamzdžiuose. Vienas iš sistemos pranašumų – talpyklos yra izoliuotos nuo aplinkos poveikio, todėl galima reguliuoti visus vandens parametrus: temperatūrą, rūgštingumą, druskingumą, dezinfekciją ir t. t., o dėl to galima apdirbti organines trąšas prieš jas išmetant į gamtą. Sistemos trūkumas reikalauja didelių investicijų, daug kainuojančios energijos ir priklausomybės nuo techninių įrenginių.

Recirkuliacinė sistema išrasta jau seniai. Ji jau anksčiau buvo naudojama akvariumuose ir inkubatoriuose. Penėjimo talpyklose ji pradėta naudoti devintajame dešimtmetyje ir šiandieną tai daroma sėkmingai, ypač atšiauraus klimato šalyse, nes dėl šios sistemos galima kontroliuoti vandens temperatūrą vasarą ir žiemą. Gėlame vandenyje ši sistema dažniausiai naudojama vaivorykštiniams upėtakiams, katžuvėms ir unguriams, tačiau tinka ir kitoms rūšims, įskaitant ir jūrų žuvis, pavyzdžiui, paprastuosius otus.





Upėtakių auginimas Airijoje © Lionel Flageul

Nuo XIX a. pabaigos vaivorykštinis upėtakis laikomas labiausiai ištobulėjusiu visoje Europos žuvininkystėje. Ši iš Amerikos kilusi rūšis labiau prisitaikė prie akvakultūros negu jos europietė giminaitė: ji yra tvirtesnė, greičiau auga, lengvai išgyvena mažose erdvėse, kai kartu gyvena ir suaugusios žuvys. Tačiau iki XX a. vidurio akvakultūra pernelyg neplito, nes pašarai buvo menkai pritaikyti, sudaryti beveik vien tik iš neperdirbtų žuvų atliekų, tai pat pernelyg plito gyvulių ligos, kurios taip pat puola ir žuvis, augintas labai tankiai apgyvendintose atvirose erdvėse, kur jas pasiekia išorinio pasaulio bakterijos. Tačiau XX a. progresas pakeitė daugelį dalykų.

Atrandama, kad skirtingų pašarų reikia ne tik kiekvienai rūšiai, bet ir kiekvienos rūšies kiekvienu augimo etapu. Daugybė lervų ėda tik gyvą planktoną, užaugintą nelaisvėje be jokių mikrobų ir virusų. Jaunoms ir suaugusioms žuvims šerti didelė pažanga yra pradėtos gaminti sausos granulės, tačiau kiekvienai rūšiai reikėjo nustatyti tam tikrą gyvulinių ir augalinių baltymų, riebalų, mineralinių druskų, vitaminų ir kitų papildų kiekį, tai pat nustatyti gaminamų granulių formą, šėrimo dažnumą ir t. t. Dėl sveikatos ir vaistų atradimų, skiepų, prevencijos pavyko išvengti rimtų ligų.

Dėl tokios pažangos septintajame dešimtmetyje pradėjo vystytis vaivorykštinio upėtakio pramonė – pirmiausia Danijoje, o vėliau ir visoje Europoje. Šiandieną Europoje žuvininkystė siūlo didelę įvairovę tiek kokybės, tiek rūšių aspektu. Nors vyrauja vaivorykštinis upėtakis, kitos gėlavandenės žuvys taip pat intensyviai auginamos: šlakiai, amerikinės palijos, arktinės palijos, sykinės žuvys, tilapijos, starkiai, sibiriniai eršketai ir t. t.

Tačiau tekančios srovės sistema šiuo metu užleidžia vietą recirkuliacinei sistemai. Šioje sistemoje vanduo lieka uždarame cikle ir yra perdirbamas tam, kad galėtų cirkuliuoti talpyklose, su dideliu spaudimu vamzdžiuose. Vienas iš sistemos pranašumų – talpyklos yra izoliuotos nuo aplinkos poveikio, todėl galima reguliuoti visus vandens parametrus: temperatūrą, rūgštingumą, druskingumą, dezinfekciją ir t. t., o dėl to galima apdirbti organines trąšas prieš jas išmetant į gamtą. Sistemos trūkumas reikalauja didelių investicijų, daug kainuojančios energijos ir priklausomybės nuo techninių įrenginių.

Recirkuliacinė sistema išrasta jau seniai. Ji jau anksčiau buvo naudojama akvariumuose ir inkubatoriuose. Penėjimo talpyklose ji pradėta naudoti devintajame dešimtmetyje ir šiandieną tai daroma sėkmingai, ypač atšiauraus klimato šalyse, nes dėl šios sistemos galima kontroliuoti vandens temperatūrą vasarą ir žiemą. Gėlame vandenyje ši sistema dažniausiai naudojama vaivorykštiniams upėtakiams, katžuvėms ir unguriams, tačiau tinka ir kitoms rūšims, įskaitant ir jūrų žuvis, pavyzdžiui, paprastuosius otus.





Intensyvioji žuvininkystė jūroje

Septintajame dešimtmetyje iš Japonijos atkeliavo svarbus žuvininkystės įrankis – panardinti narvai.

Lašišų gaudymas Airijoje © Lionel Flageul

Žuvys laikomos nelaisvėje dideliuose maišo formos tinkluose, pritvirtintuose prie dugno ir laikomuose vandens paviršiuje plūduriuoti, įrėminus juos stačiakampio formos arba apvaliuose rėmuose, kurie patys pirmieji buvo pagaminti iš bambuko, o vėliau pradėta gaminti iš plastiko. Japonai taip penėjo geltonuodeges ir doradas. Idėja atkeliavo į Europą, kur panardinti narvai naudojami pirmiausia auginti vaivorykštinius upėtakius Norvegijos fiorduose.

Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje narvai specialiai atkeliauja vienos rūšies vadinamosioms investicijoms – atlanto lašišai. Šios rūšies auginimas ypač klesti – auginami lašišų jaunikliai geba išgyventi jūroje. Taigi pradėta lašišas penėti jūroje panardintuose narvuose tol, kol žuvys suauga. Aštuntame ir devintame dešimtmečiuose Europoje itin klesti lašišų auginimas. Dėl retumo ir vadinamojo laukinio statuso lašiša tapo prabangos preke. Todėl pradėjus ją pardavinėti prieinama kaina, įsitikinama, kad jos auginimas pasiekė didelę sėkmę, o tai tą patį pranašauja ir kitoms Europos akvakultūros rūšims. Šiaurės jūros fiorduose ir įlankose bei vakarinėse Britų salų pakrantėse pridygo akvakultūros fermų, ypač Norvegijoje ir Škotijoje.

Ši šiaurės šalių sėkmė sulaukė pasekėjų. Viduržemio jūros regiono šalys studijuoja paprastojo vilkešerio ir auksinių jūrų karosų auginimo subtilybes ir juos veisia. Nuo dešimtojo dešimtmečio jų auginimas paplito iki Viduržemio jūros regionų ir Kanarų salų. Lašišos, vilkešeriai ir dorados iki šiol laikomi pagrindiniais Europos jūrų akvakultūros produktais, siūlančiais įvairovę ir kokybę pagal rinkos poreikius. Tačiau ir kitos rūšys pamažu pradedamos auginti panardintuose narvuose, pavyzdžiui, paprastieji sidabriniai kupriai pietuose ir atlantinės menkės šiaurėje.

1999–2000 m. pradėta plėtoti kita intensyviosios žuvininkystės jūroje sritis – plekšniažuvių žuvininkystė. Panardinti narvai netinka šioms žuvims, nes joms reikia smėlėtos žemės. Joms naudojamos jūros vandens pripildytos talpyklos sausumoje, kad galėtų augti paprastieji otai Galisijoje. Tačiau recirkuliacijos sistemos pažanga atveria naujas perspektyvas jūrų žuvininkystei sausumoje. Tiriamos naujos rūšys, pavyzdžiui, europinis jūrų liežuvis, kuris auginamas vienas ant kito sukrautuose plokščiuose katiluose. Be to, yra galimybės kontroliuoti vandens parametrus, ypač vandens temperatūrą, nėra didelės priklausomybės nuo oro sąlygų. Taigi paprastųjų otų, vilkžuvių ir doradų auginimas krypsta į Europos šiaurę.

Tačiau XXI a. pradžioje akvakultūra kelia naujų iššūkių. Europos pakrančių zona yra perkrauta ir akvakultūros sistemos nebeturi kur plėstis. Taigi jūrų žuvininkystė nutolsta nuo pakrantės. Ji tolsta arba į sausumą, naudodama recirkuliacijos metodą ir priima tokius trūkumus kaip dirbtinio jūros vandens kūrimas, arba ji plečiasi į atvirą jūrą ir tolsta nuo pakrančių. Jūrų žuvininkystė atviroje jūroje yra nauja tyrinėjimų sritis Europoje. Tačiau techniniai trūkumai yra milžiniški. Viduržemio jūra yra viena giliausių pasaulio jūrų, o šiaurės rytuose Atlantas yra viena vėjuočiausių, labiausiai banguojančių jūrų pasaulyje. Naujos sistemos turi būti plėtojamos žuvims uždaryti, pavyzdžiui, povandeniniuose narvuose, kad būtų apsaugotos nuo aplinkos poveikio, be to, reikia tobulinti šėrimo ir išgyvenimo sąlygas, kai esama toli nuo kranto.





Lašišų gaudymas Airijoje © Lionel Flageul

Žuvys laikomos nelaisvėje dideliuose maišo formos tinkluose, pritvirtintuose prie dugno ir laikomuose vandens paviršiuje plūduriuoti, įrėminus juos stačiakampio formos arba apvaliuose rėmuose, kurie patys pirmieji buvo pagaminti iš bambuko, o vėliau pradėta gaminti iš plastiko. Japonai taip penėjo geltonuodeges ir doradas. Idėja atkeliavo į Europą, kur panardinti narvai naudojami pirmiausia auginti vaivorykštinius upėtakius Norvegijos fiorduose.

Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje narvai specialiai atkeliauja vienos rūšies vadinamosioms investicijoms – atlanto lašišai. Šios rūšies auginimas ypač klesti – auginami lašišų jaunikliai geba išgyventi jūroje. Taigi pradėta lašišas penėti jūroje panardintuose narvuose tol, kol žuvys suauga. Aštuntame ir devintame dešimtmečiuose Europoje itin klesti lašišų auginimas. Dėl retumo ir vadinamojo laukinio statuso lašiša tapo prabangos preke. Todėl pradėjus ją pardavinėti prieinama kaina, įsitikinama, kad jos auginimas pasiekė didelę sėkmę, o tai tą patį pranašauja ir kitoms Europos akvakultūros rūšims. Šiaurės jūros fiorduose ir įlankose bei vakarinėse Britų salų pakrantėse pridygo akvakultūros fermų, ypač Norvegijoje ir Škotijoje.

Ši šiaurės šalių sėkmė sulaukė pasekėjų. Viduržemio jūros regiono šalys studijuoja paprastojo vilkešerio ir auksinių jūrų karosų auginimo subtilybes ir juos veisia. Nuo dešimtojo dešimtmečio jų auginimas paplito iki Viduržemio jūros regionų ir Kanarų salų. Lašišos, vilkešeriai ir dorados iki šiol laikomi pagrindiniais Europos jūrų akvakultūros produktais, siūlančiais įvairovę ir kokybę pagal rinkos poreikius. Tačiau ir kitos rūšys pamažu pradedamos auginti panardintuose narvuose, pavyzdžiui, paprastieji sidabriniai kupriai pietuose ir atlantinės menkės šiaurėje.

1999–2000 m. pradėta plėtoti kita intensyviosios žuvininkystės jūroje sritis – plekšniažuvių žuvininkystė. Panardinti narvai netinka šioms žuvims, nes joms reikia smėlėtos žemės. Joms naudojamos jūros vandens pripildytos talpyklos sausumoje, kad galėtų augti paprastieji otai Galisijoje. Tačiau recirkuliacijos sistemos pažanga atveria naujas perspektyvas jūrų žuvininkystei sausumoje. Tiriamos naujos rūšys, pavyzdžiui, europinis jūrų liežuvis, kuris auginamas vienas ant kito sukrautuose plokščiuose katiluose. Be to, yra galimybės kontroliuoti vandens parametrus, ypač vandens temperatūrą, nėra didelės priklausomybės nuo oro sąlygų. Taigi paprastųjų otų, vilkžuvių ir doradų auginimas krypsta į Europos šiaurę.

Tačiau XXI a. pradžioje akvakultūra kelia naujų iššūkių. Europos pakrančių zona yra perkrauta ir akvakultūros sistemos nebeturi kur plėstis. Taigi jūrų žuvininkystė nutolsta nuo pakrantės. Ji tolsta arba į sausumą, naudodama recirkuliacijos metodą ir priima tokius trūkumus kaip dirbtinio jūros vandens kūrimas, arba ji plečiasi į atvirą jūrą ir tolsta nuo pakrančių. Jūrų žuvininkystė atviroje jūroje yra nauja tyrinėjimų sritis Europoje. Tačiau techniniai trūkumai yra milžiniški. Viduržemio jūra yra viena giliausių pasaulio jūrų, o šiaurės rytuose Atlantas yra viena vėjuočiausių, labiausiai banguojančių jūrų pasaulyje. Naujos sistemos turi būti plėtojamos žuvims uždaryti, pavyzdžiui, povandeniniuose narvuose, kad būtų apsaugotos nuo aplinkos poveikio, be to, reikia tobulinti šėrimo ir išgyvenimo sąlygas, kai esama toli nuo kranto.