Viskas apie pinigus

Pinigai ne visada būdavo gaunami iš bankomatų. Jų istorija labai ilga ir siekia tūkstančius metų. Čia sužinosite, kaip vystantis mūsų visuomenei augo ir mūsų poreikiai naudoti vis sudėtingesnius pinigus.

Kas yra pinigai?

Pinigų istorija rodo, kad pinigai yra mainų priemonė prekyboje. Jie gali būti mainų priemone, nes turi aiškią vertę, kuria visi pasitiki.

Pinigai taip pat yra būdas kaupti vertybes ateičiai. Taip, pavyzdžiui, galime susitaupyti pinigų ir vėliau nusipirkti ką nors brangaus.

Galiausiai pinigai yra atsiskaitymo vienetas. Juos galima lengvai suskaičiuoti ir jais aiškiai įvertinti prekes.

O kas yra banknotai?

Dar neseniai pinigai buvo vien tik monetų pavidalo. Taip buvo dėl to, kad kiekviena moneta buvo gaminama iš nustatyto svorio metalo, tokio kaip auksas arba sidabras, kurių vertė buvo žinoma. Šie pinigai vadinami „metaliniais pinigais“ ir jų vertę garantuoja brangusis metalas, iš kurio jie pagaminti.

Augant prekybai, mainams reikėjo vis daugiau pinigų. Dėl to bankai ir vyriausybės ėmė leisti banknotus.
Patys banknotai neturi tokios vertės, kokią rodo.
Vietoje to banknoto vertę garantuoja jo leidėjas. Šie pinigai vadinami „popieriniais pinigais“.

Pinigų istorija

Natūriniai mainai



KELIAUTOJAS LAIKU
Tu atsidūrei akmens amžiuje! Keliaudamas per pavojų kupinus amžius, surink reikiamas valiutas ir sugrįžk į dabartį.

Prieš daug tūkstančių metų mūsų protėviai europiečiai buvo medžiotojai ir žemdirbiai.


Akmens amžiaus
akmeninis kirvis
Metalai dar nebuvo atrasti, todėl jie medžiojo ir dirbo žemę akmeniniais įrankiais. Tas laikmetis vadinamas akmens amžiumi. Akmens amžiuje vyrai ir moterys neturėjo banknotų ir monetų, kuriais atsiskaitome dabar. Vietoje to jie keisdavosi prekėmis: pavyzdžiui, medžiotojas galėjo duoti žemdirbiui gyvūnų odų mainais už grūdus arba žvejys galėjo duoti medžiotojui geldelių papuošalų mainais į nušlifuotą akmeninį kirvį. Tokie mainai vadinami natūriniais mainais. Svarbi natūrinių mainų savybė yra ta, kad keičiamasi prekėmis, kurios turi vertę.


Mainų priemonė

Kai mūsų protėviai išmoko apdirbti metalus, mainai tapo lengvesni.


Sidabro grynuolis

Taip atsitiko dėl to, kad metalai, tokie kaip auksas, sidabras, alavas ir geležis, buvo visiems vertingi. Todėl žemdirbys galėjo išmainyti savo galvijus į tam tikrą kiekį sidabro, o vėliau sidabru sumokėti mokesčius. Taip brangieji metalai ir kiti daiktai tapo „vertės matavimo vienetu“, „mainų priemone“ ir būdu „kaupti vertę“, kol jos prireiks.


Pirmosios monetos

Maždaug prieš 2600 metų Mažojoje Azijoje buvo pagamintos pirmosios monetos.

Senovės Graikijos moneta

Senovės graikai greitai įsisavino naująją idėją ir ėmė gaminti sidabro ir bronzos monetas, pavyzdžiui, sidabrines drachmas. Šios ankstyvosios monetos buvo gaminamos iš tam tikro svorio ir tam tikros vertės metalo. O siekiant užtikrinti šį svorį, monetos buvo žymimos jas išleidusio karaliaus, miesto ar šalies antspaudu.

Monetas buvo patogu naudoti, nes jų nereikėjo sverti, o buvo galima tiesiog suskaičiuoti. Kadangi šios naujosios monetos buvo patikima ir efektyvi „mainų priemonė“, senovės pasaulyje suklestėjo prekyba.

Pirmosios Europos valiutos

Siekdami užtikrinti monetų vertę, karaliai ir vyriausybės griežtai kontroliavo jų leidybą.


Denaras su
Junonos Monetos atvaizdu

Senovės Romoje monetos buvo kalamos Junonos Monetos šventykloje, iš kurios vardo ir kilo žodis „moneta“.

Vėliau, plečiantis Romos imperijai, buvo atidarytos kitos monetų kalyklos ir visoje Europoje nuo Britanijos salų iki Turkijos buvo naudojamos vienodos romėniškos monetos. Tai buvo pirmoji bendra Europos valiuta.



Vėliau, Romos imperijai suskilus ir formuojantis Europos tautoms, kiekviena šalis valdė savo monetų leidybą.



Romėnų šventykla
Būtent iš šių Europos tautų paveldėjome įvairiausias iki euro įvedimo egzistavusias monetas ir valiutas. Jos dažnai buvo vadinamos pagal matavimo vienetus, pavyzdžiui, Italijos lira ir Suomijos markė, nes monetos paprastai būdavo gaminamos iš tam tikro kiekio aukso arba sidabro.

Valiutų įvairovės problema ta, kad priklausomai nuo atskirų ekonomikų sėkmės valiutų keitimo kursai gali labai svyruoti – dėl to tarptautinė prekyba tampa rizikinga ir jos vengiama.

Bendros valiutos istorijoje

Pinigų sąjungas su bendra valiuta Europoje mėginta steigti ir anksčiau, dar iki euro įvedimo.

1867 m. Prancūzija, Belgija, Šveicarija, Graikija ir Bulgarija susivienijo į Lotynų Amerikos pinigų sąjungą, kurioje buvo naudojamos auksinės ir sidabrinės monetos, o 1875 m. buvo įkurta Skandinavijos pinigų sąjunga. Šios sąjungos žlugo, nes aukso kaina svyruodavo sidabro kainos atžvilgiu, tad valiutos prarasdavo stabilumą.


Senas Vokietijos 100 reichsmarkių
banknotas
Sėkmingos pinigų sąjungos pavyzdys – Vokietijos Federacija. 1834 m. buvo galutinai suformuota muitų sąjunga ir nustatyti nekintami valiutų kursai.

Vėliau buvo įvesta bendra valiuta – reichsmarkė, Vokietijos markės pirmtakė. Vokietijos pinigų sąjunga buvo sėkminga iš dalies dėl to, kad buvo nustatytos aiškios monetų gamybos taisyklės.


lt-ojo amžiaus Europos valiutos

Prieš įvedant eurą daugelis Europos šalių turėjo savo monetas ir banknotus, t. y. savo valiutą.


Keliaujant ir prekiaujant skirtingose šalyse, reikėdavo keisti pinigus. Vokietijoje reikėjo mokėti Vokietijos markėmis, o iš Vokietijos nukeliavus į Prancūziją, tekdavo markes keisti į Prancūzijos frankus ir taip toliau.

Senųjų Europos valiutų pavadinimai neretai galėdavo šį tą atskleisti apie jų kilmę: