Naršymo kelias

Euras

Euras yra bendra valiuta, įvesta (šiuo metu) 18 Europos Sąjungos valstybių narių, kurios visos kartu sudaro euro zoną. Euro įvedimas 1999 m. buvo svarbus žingsnis Europos integracijos procese. Tai taip pat buvo vienas iš sėkmingiausių integracijos etapų: apie 333 milijonų ES piliečių dabar naudoja eurą kaip savo valiutą ir naudojasi jo teikiamais privalumais, o eurą įsivedus kitoms ES valstybėms, jis taps dar plačiau naudojamas.

Įvedus eurą 1999 m. sausio 1 d., jis tapo nauja oficialia 11 valstybių narių valiuta ir per du etapus pakeitė senąsias nacionalines valiutas, pavyzdžiui: Vokietijos markes ir Prancūzijos frankus. Pirmiausia euras buvo įvestas kaip virtuali valiuta, naudojama mokėjimams ne grynaisiais pinigais atlikti ir apskaitos tikslais, o senosios valiutos ir toliau buvo naudojamos mokėjimams grynaisiais pinigais atlikti ir buvo laikomos euro „elementais“. 2002 m. sausio 1 d. euras įgavo fizinę formą – buvo pradėti naudoti eurų banknotai ir monetos.

Euras nėra visų Europos Sąjungos valstybių narių valiuta. Dvi šalys (Danija ir Jungtinė Karalystė) susitarė dėl išimtinių Sutarties sąlygų, pagal kurias jos nedalyvauja šiame procese, o likusios šalys (daugiausia naujosios ES valstybės narės ir Švedija) dar turi įvykdyti sąlygas, reikalingas bendrai valiutai įvesti. Įvykdžiusios šias sąlygas šalys pakeis savo nacionalinę valiutą euru.

KURIOS ŠALYS ĮSIVEDĖ EURĄ? KADA?

Euras ir ekonominė ir pinigų sąjunga

Visos ES valstybės narės priklauso ekonominei ir pinigų sąjungai (EPS), kurią galimą apibūdinti kaip pažangų žingsnį ekonominės integracijos, pagrįstos bendrąja rinka, procese. Ji apima glaudų ekonomikos ir fiskalinės politikos, taip pat (šalių, įvykdžiusių tam tikras sąlygas, atžvilgiu) bendros pinigų politikos ir bendros valiutos, euro, derinimą.

ES ekonominės ir pinigų integracijos procesas gali būti gretinamas su pačios Sąjungos istorija. 1957 m. įkūrus ES, pagrindinis valstybių narių tikslas buvo kurti bendrą rinką. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad siekiant kurti ir toliau plėtoti vidaus rinką, reikia glaudesnio bendradarbiavimo ekonomikos ir pinigų klausimais. Tačiau tikslas sukurti visapusišką ekonominę ir pinigų sąjungą ir bendrą valiutą nebuvo puoselėjamas iki 1992 m., kai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis (Europos Sąjungos sutartis), kurioje buvo išdėstytos pagrindinės su šiuo tikslu susijusios taisyklės. Jose buvo išdėstyti EPS tikslai, kas už ką atsakingas ir kokias sąlygas turi įvykdyti valstybės narės, kad galėtų įsivesti eurą. Šios sąlygos vadinamos konvergencijos kriterijais (arba „Mastrichto kriterijais“), ir jomis numatoma užtikrinti mažą ir stabilią infliaciją, valiutų kurso stabilumą ir patikimus viešuosius finansus.

Kas tvarko su euru susijusius reikalus?

Įvedus eurą, pinigų politikos reikalus tvarkyti buvo pavesta nepriklausomam šiuo tikslu įkurtam Europos centriniam bankui (ECB) bei eurą įsivedusių valstybių narių nacionaliniams centriniams bankams. Kartu jie sudaro Eurosistemą.

Už fiskalinę politiką (mokesčius ir išlaidas) ir toliau yra atsakingos nacionalinės vyriausybės, nors jos ir įsipareigoja laikytis bendru sutarimu – Stabilumo ir augimo paktu – nustatytų taisyklių dėl viešųjų finansų. Vyriausybės taip pat yra visiškai atsakingos už savo struktūrinę politiką (darbo, pensijų ir kapitalo rinkų), tačiau susitaria jas derinti, kad būtų pasiekti bendri stabilumo, augimo ir užimtumo tikslai.

Kas eurą naudoja?

Euras yra 333 milijonų žmonių, gyvenančių 18-oje euro zonos valstybių, valiuta. Eurą formaliai, kaip teisėtą mokėjimo priemonę, arba praktiniais tikslais taip pat naudoja daugybė kitų šalių, pavyzdžiui, kaimyninės šalys ar buvusios kolonijos.

Todėl nestebina tai, kad euras greitai tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta po dolerio, o kai kuriais atvejais jį aplenkė (pvz., apyvartoje esančių grynųjų pinigų vertės atžvilgiu).

Kodėl jis mums reikalingas?

Be to, kad palengvina keliavimą, bendra valiuta labai naudinga ir ekonominiu bei politiniu aspektais. Euro tvarkymo sistema lemia tai, kad euras yra stabili valiuta, pasižyminti maža infliacija ir mažomis palūkanų normomis, ir užtikrina patikimus viešuosius finansus. Bendra valiuta taip pat yra neatsiejama bendros rinkos dalis, daranti ją veiksmingesnę. Naudojant bendrą valiutą didėja kainų skaidrumas, išvengiama valiutų keitimo sąnaudų, skatinamas Europos ekonomikos vystymasis, sudaromos palankesnės sąlygos tarptautinei prekybai ir ES įgyja daugiau galios pasaulyje. Euro zonos dydis ir stiprumas taip pat labiau apsaugo eurą nuo išorės ekonominių sukrėtimų, pavyzdžiui, netikėto naftos kainų kilimo ar neramumų valiutų rinkose.

Galiausiai ne mažiau svarbu tai, kad euras yra materialus ES piliečių europinės tapatybės simbolis, kuriuo jie gali vis labiau didžiuotis, nes euro zona plečiasi ir daugėja euro teikiamų privalumų esamiems ir būsimiems euro zonos nariams.

Papildomos priemonės

  • Spausdinimo versija 
  • Sumažinti šriftą 
  • Padidinti šriftą