Suformuoti ekonominę ir pinigų sąjunga buvo nuspręsta 1991 m. Mastrichte (Nyderlanduose) vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Šis sprendimas vėliau buvo įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje (Mastrichto sutartyje). Ekonominės integracijos, kuri prasidėjo 1957 m., kai buvo įkurta ES, požiūriu, ekonominė ir pinigų sąjunga priartino ES vienu žingsniu arčiau tikslo. Dėl ekonominės integracijos visa ES ekonomika ir atskirų valstybių narių ekonomika gauna daugiau naudos, veiksmingiau veikia ir yra tvirtesnė. Savo ruožtu tai sudaro galimybes užtikrinti ekonominį stabilumą, didinti ekonomikos augimą ir užimtumą, kurie duoda tiesioginės naudos ES piliečiams. Praktiniu požiūriu, EPS:

• Koordinuojamos valstybės narės formuojant ekonominę politiką
• Koordinuojamos fiskalinės politikos strategijos, ypač ribojant vyriausybės skolą ir deficitą
• Europos centrinis bankas (ECB) vykdo nepriklausomą pinigų politiką
• Naudojama bendra valiuta euro zonoje

Ekonomikos valdymas EPS

Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nėra vienintelės institucijos, atsakingos už ekonominę politiką. Atsakomybe dalijasi valstybės narės ir ES institucijos. Pagrindiniai EPS veikėjai:

• Europos Vadovų Taryba: nustato pagrindines politikos kryptis
• Europos Sąjungos Taryba („Taryba“): koordinuoja ES ekonominės politikos formavimą ir sprendžia, ar valstybė narė gali įsivesti eurą
• Euro grupė: koordinuoja euro zonos valstybių narių bendrų interesų politikos strategijas
• Valstybės narės: nustato nacionalinius biudžetus, kurie neviršija sutartų deficito ir skolos ribų, ir nustato savo pačių struktūrinę politiką, susijusią su darbo jėga, pensijomis bei kapitalo rinkomis
• Europos Komisija: stebi veiklos rezultatus ir atitiktį
• Europos centrinis bankas (ECB): nustato pinigų politiką, kurios pagrindinis tikslas yra kainų stabilumas
• Europos Parlamentas - kartu su Taryba rengia teisės aktus ir vykdo ekonomikos valdysenos demokratinę priežiūrą, visų pirma rengdamas ekonominio dialogo susitikimus.