Naršymo kelias

Ekonominė ir pinigų sąjunga

Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) – tai svarbiausias ES šalių ekonomikų integracijos žingsnis. EPS veiklos sritys: ekonominės ir fiskalinės politikos strategijų, koordinavimas bendra pinigų politika ir bendra valiuta, euras. Nors visos ES-28 valstybės narės yra ekonominės sąjungos dalys, kai kurios šalys yra šiek tiek labiau pažengusios integracijos atžvilgiu ir įsivedusios eurą. Šios šalys sudaro euro zoną.

Suformuoti ekonominę ir pinigų sąjunga buvo nuspręsta 1991 m. Mastrichte (Nyderlanduose) vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Šis sprendimas vėliau buvo įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje (Mastrichto sutartyje). Ekonominės integracijos, kuri prasidėjo 1957 m., kai buvo įkurta ES, požiūriu, ekonominė ir pinigų sąjunga priartino ES vienu žingsniu arčiau tikslo. Dėl ekonominės integracijos visa ES ekonomika ir atskirų valstybių narių ekonomika gauna daugiau naudos, veiksmingiau veikia ir yra tvirtesnė. Savo ruožtu tai sudaro galimybes užtikrinti ekonominį stabilumą, didinti ekonomikos augimą ir užimtumą, kurie duoda tiesioginės naudos ES piliečiams. Praktiniu požiūriu, EPS:

  • Koordinuojamos valstybės narės formuojant ekonominę politiką
  • Koordinuojamos fiskalinės politikos strategijos, ypač ribojant vyriausybės skolą ir deficitą
  • Europos centrinis bankas (ECB) vykdo nepriklausomą pinigų politiką
  • Naudojama bendra valiuta euro zonoje

Ekonomikos valdymas EPS

Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nėra vienintelės institucijos, atsakingos už ekonominę politiką. Atsakomybe dalijasi valstybės narės ir ES institucijos. Pagrindiniai EPS veikėjai:

  • Europos Vadovų Taryba: nustato pagrindines politikos kryptis
  • Europos Sąjungos Taryba („Taryba“): koordinuoja ES ekonominės politikos formavimą ir sprendžia, ar valstybė narė gali įsivesti eurą
  • Euro grupė: koordinuoja euro zonos valstybių narių bendrų interesų politikos strategijas
  • Valstybės narės: nustato nacionalinius biudžetus, kurie neviršija sutartų deficito ir skolos ribų, ir nustato savo pačių struktūrinę politiką, susijusią su darbo jėga, pensijomis bei kapitalo rinkomis
  • Europos Komisija: stebi veiklos rezultatus ir atitiktį
  • Europos centrinis bankas (ECB): nustato pinigų politiką, kurios pagrindinis tikslas yra kainų stabilumas
  • Europos Parlamentas - kartu su Taryba rengia teisės aktus ir vykdo ekonomikos valdysenos demokratinę priežiūrą, visų pirma rengdamas ekonominio dialogo susitikimus.

Ką reiškia „ekonominė integracija“?

Apskritai ekonominė ir pinigų sąjunga yra tolesnis ekonominės integracijos etapas. Ekonominę integraciją galima suskirstyti į šešis žingsnius:

  1. Lengvatinės prekybos zona (tam tikros šalys viena kitai taiko mažesnius muitų tarifus)
  2. Laisvosios prekybos zona (dalyvaujančios šalys viena kitai netaiko vidaus tarifų visoms arba kai kurioms prekėms)
  3. Muitų sąjunga (taikomi tokie patys išoriniai muitų tarifai trečiosioms šalims bei bendra prekybos politika)
  4. Viena bendra rinka (bendros produktų taisyklės ir laisvas prekių, kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimas)
  5. Ekonominė ir pinigų sąjunga (viena bendra rinka, kurioje naudojama bendra valiuta ir vadovaujamasi bendra pinigų politika)
  6. Visiška ekonominė integracija (visi pirmiau minėti dalykai ir suderinta fiskalinė bei kitos ekonominės politikos strategijos)

Kai 1958 m. Europos Sąjunga buvo įkurta kaip Europos Ekonominė Bendrija, buvo siekiama sukurti muitų sąjungą ir bendrą žemės ūkio rinką. Vėliau šios bendros rinkos ribos buvo išplėstos, kad ji apimtų ir vienos bendros rinkos prekes bei paslaugas. Didžia dalimi šis procesas užbaigtas 1993 m. Šiandien Europos Sąjunga yra penktame šio modelio etape. Laipsniška ekonominė integracija prasidėjo ne nuo sprendimo sukurti eurą – tai yra ilgas procesas, ES istorijos dalis ir vienas svarbiausių jos pasiekimų.