Naršymo kelias

Ekonominė ir pinigų sąjunga

Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) yra vienas svarbiausių žingsnių integruojant ES šalių ekonomiką. Ji apima ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimą, bendrą pinigų politiką ir bendrą valiutą – eurą. Ekonominėje sąjungoje dalyvauja visos 28 ES valstybės narės, tačiau dalis šalių integracijos keliu yra nuėjusios toliau ir įsivedusios eurą. Šios šalys sudaro euro zoną.

Kilus ekonomikos ir finansų krizei, ES ėmėsi precedento neturinčių priemonių, kad patobulintų ekonominės ir pinigų sąjungos ekonomikos valdymo sistemą (pavyzdžiui, sustiprino Stabilumo ir augimo paktą ir priėmė naujus mechanizmus, kuriais siekiama išvengti ekonominio disbalanso ir geriau koordinuoti ekonominę politiką).

ES ekonomikos valdymo raida istorijos kontekste

Tačiau šias neatidėliotinas priemones būtina konsoliduoti ir ilguoju laikotarpiu papildyti, kad nauja krizė negalėtų EPS paveikti taip stipriai. Todėl keturių Europos Sąjungos institucijų – Europos Komisijos, Europos Parlamento, Europos Centrinio Banko ir Europos Vadovų Tarybos (jos pirmininkas buvo euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimo pirmininkas) – pirmininkai ir Euro grupės pirmininkas penkių pirmininkų pranešime pateikė gaires, kaip dviem etapais nuo 2015 m. liepos mėn. stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą ir baigti ją kurti iki 2025 m.

  • Pirmas etapas, arba „tobulinimas darbais“ (2015 m. liepos 1 d. – 2017 m. birželio 30 d.): naudojantis turimomis priemonėmis ir galiojančiomis Sutartimis stiprinti konkurencingumą ir struktūrinę konvergenciją, vykdyti atsakingą fiskalinę politiką nacionaliniu ir euro zonos lygmenimis, baigti kurti finansinę sąjungą ir stiprinti demokratinę atskaitomybę.
  • Antras etapas, arba EPS kūrimo užbaigimas (iki 2025 m.): bus imtasi didesnio poveikio veiksmų, kad konvergencijos procesas taptų labiau įpareigojantis, pavyzdžiui, suformuojant bendrai sutartų teisinio pobūdžio konvergencijos rodiklių rinkinį ir euro zonos iždą.

2015 m. spalio mėn. Komisija pradėjo įgyvendinti penkių pirmininkų pranešimą priimdama priemonių rinkinį. Daugiau informacijos ir visą pranešimo tekstą galima rasti Komisijos 10 prioritetų skirtos interneto svetainės skyriuje Glaudesnė ir teisingesnė ekonominė ir pinigų sąjunga.

Konsultacijos su valstybėmis narėmis

Priėmusi priemonių rinkinį Komisija pradėjo ES masto konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis. Valstybėse narėse suplanuota daugiau kaip 60 renginių, skirtų diskusijoms apie ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimą.

Sprendimą sudaryti ekonominę ir pinigų sąjungą 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte priėmė Europos Vadovų Taryba. Vėliau ji buvo įtvirtinta Europos Sąjungos sutartimi (Mastrichto sutartimi). Ekonominė ir pinigų sąjunga – dar vienas ES žingsnis ekonominės integracijos, pradėtos ją įkūrus 1957 m., link. Dėl ekonominės integracijos ES ekonomika kaip visuma ir pavienių valstybių narių ekonomika įgyja daugiau pranašumų, didėja jos vidaus efektyvumas ir tvirtumas. Taip įgyjama ir galimybių užtikrinti ekonominį stabilumą, didesnį augimą ir užimtumą, kurie yra tiesiogiai ES piliečiams naudingi rezultatai. Ekonominė ir pinigų sąjunga – tai:

  • valstybių narių ekonominės politikos formavimo koordinavimas;
  • fiskalinės politikos koordinavimas, visų pirma paisant valstybės skolos ir deficito ribų;
  • nepriklausoma pinigų politika, kuriai vadovauja Europos Centrinis Bankas (ECB);
  • bendros taisyklės ir finansų įstaigų priežiūra euro zonoje;
  • bendra valiuta ir euro zona.

EPS ekonomikos valdymas

Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nėra vienos institucijos, atsakingos už ekonominę politiką. Atsakomybę dalijasi valstybės narės ir ES institucijos. Svarbiausią vaidmenį EPS atlieka:

  • Europos Vadovų Taryba, nustatanti pagrindines politikos kryptis;
  • Europos Sąjungos Taryba (Taryba), koordinuojanti ES ekonominės politikos formavimą ir sprendžianti, ar valstybė narė gali įsivesti eurą;
  • Euro grupė, koordinuojanti visoms euro zonos valstybėms narėms svarbią politiką;
  • valstybės narės, kurios neperžengdamos priimtų deficito ir skolos ribų rengia nacionalinius biudžetus ir nustato savo struktūrinę politiką tokiose srityse kaip darbas, pensijos ir kapitalo rinkos;
  • Europos Komisija, stebinti veiklos rezultatus ir atitiktį reikalavimams;
  • Europos Centrinis Bankas (ECB), nustatantis pinigų politiką, kurios pagrindinis tikslas – kainų stabilumas, veikiantis kaip pagrindinė finansų įstaigų priežiūros euro zonoje institucija;
  • Europos Parlamentas, kartu su Taryba rengiantis teisės aktus ir vykdantis ekonomikos valdymo demokratinę priežiūrą, visų pirma rengdamas ekonominio dialogo susitikimus.