Naršymo kelias

Euro įvedimas

Šalims kandidatėms vykdant stojimo sąlygas ir prisijungiant prie Europos Sąjungos, ES didėja. Šis procesas vadinamas plėtra. Panašiai didėja ir euro zona – jai nepriklausančios ES valstybės narės atitinka prisijungimo sąlygas ir įsiveda eurą.

Euro zonai priklauso tos ES valstybės narės, kurios yra įsivedusios bendrą valiutą. Tačiau euro zona nėra statiška – pagal Sutartį visos ES valstybės narės turi prisijungti prie euro zonos, kai tik įvykdys būtinas sąlygas, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę, kurios išsiderėjo išimtines sąlygas, suteikiančias joms galimybę neprisijungti prie euro zonos.

Manoma, kad Švedija taip pat prisijungs prie euro zonos, tačiau kol kas ji neatitinka reikalavimų.

Laipsniška plėtra, laipsniška integracija

Stojančioji šalis, kuri ketina tapti ES nare, privalo suderinti daug socialinių, ekonominių ir politinių visuomenės aspektų su ES valstybių narių standartais. Didžia dalimi šis procesas reikalingas siekiant užtikrinti, kad stojančioji šalis galėtų sėkmingai veikti vienoje bendroje Europos Sąjungos prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos rinkoje. Stojimas į ES yra integracijos procesas.

Euro įvedimas ir prisijungimas prie euro zonos priartina šalį dar vienu žingsniu arčiau integracijos tikslo – tai kur kas glaudesnės ekonominės integracijos su kitomis euro zonos valstybėmis narėmis procesas. Euro įvedimas reikalauja ir didelio pasirengimo; visų pirma būtinas ekonominis ir teisinis suartėjimas.

Pasirengimas stojimui

Prieš įsivesdama eurą, valstybė narė privalo įvykdyti tam tikrus ekonominius ir teisinius reikalavimus. Ekonominiais „konvergencijos kriterijais“ siekiama užtikrinti, kad valstybės narės ekonomika būtų tinkamai parengta įsivesti bendrą valiutą ir galėtų sklandžiai integruotis į euro zonos pinigų sistemą. Teisiniu požiūriu, reikalaujama, kad nacionaliniai teisės aktai, visų pirma susiję su nacionaliniu centriniu banku ir pinigų politikos klausimais, būtų suderinami su Sutartimi.

Nacionalinės valiutos pakeitimas euru yra svarbus procesas, reikalaujantis didelio praktinio pasirengimo, pavyzdžiui, būtina užtikrinti, kad nacionalinė valiuta būtų greitai išimta iš apyvartos, kad prekių kainos būtų tinkamai pakeistos ir pateiktos, o žmonės – gerai informuojami. Visas šis pasirengimas priklauso nuo konkretaus „perėjimo scenarijaus“, kurį pasirenka euro zonos šalis kandidatė. Euro pirmo įvedimo metu buvo įgyta svarbios patirties, kuri dabar praverčia euro zonos šalims kandidatėms. Ypač daug pagalbos ir patarimų euro zonos šalims kandidatėms teikia Europos Komisija.

Valiutų kurso mechanizmas (VKM II)

Kai kurios euro zonai nepriklausančios šalys jau yra tapusios valiutų kurso mechanizmo (VKM II) narėmis. VKM II yra sistema, kuria siekiama išvengti euro ir kitų dalyvaujančių šalių valiutų kurso per didelių svyravimų, kurie gali sugriauti vienos bendros rinkos ekonominį stabilumą. Dalyvavimas VKM II yra savanoriškas, tačiau tai yra vienas konvergencijos kriterijų: euro zonos šalys kandidatės privalo dalyvauti VKM II, nepatirdamos stiprių sukrėtimų, mažiausiai dvejus metus, kad atitiktų stojimo į euro zoną reikalavimus.

Papildomos priemonės

  • Spausdinimo versija 
  • Sumažinti šriftą 
  • Padidinti šriftą