Europos Komisija > ETIT > Teisininkų profesijos > Švedija

Naujausia redakcija: 29-08-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisininkų profesijos - Švedija

 

TURINIO LENTELE

1. Teisėjai 1.
2. Advokatai 2.
3. Prokurorai 3.
4. Antstoliai 4.

 

Profesijų pristatymas

1. Teisėjai

Dauguma teisėjų (šved. domare) dirba vienoje iš dviejų bendrosios teisenos teismų struktūrų. Tai yra, viena vertus, bendrosios teisenos teismai (šved. allmänna domstolar), prie kurių priskiriama daugybė apylinkės teismų (šved. tingsrättar), šeši apeliaciniai teismai (šved. hovrättar) ir Aukščiausiasis teismas (šved. Högsta domstolen) ir, kita vertus, bendrosios teisenos administraciniai teismai (šved. allmänna förvaltningsdomstolar), prie kurių priskiriama daugybė apygardos administracinių teismų (šved. länsrättar), keturi administraciniai apeliaciniai teismai (šved. kammarrättar) ir Aukščiausiasis administracinis teismas (šved. Regeringsrätten). Teisėjas, kuris nėra teismo arba teismo skyriaus pirmininkas, apylinkės teismuose ir apygardos administraciniuose teismuose vadinamas „rådman“, bendrosios teisenos apeliaciniuose teismuose – „hovrättsråd“, o administraciniuose apeliaciniuose teismuose – „kammarrättsråd“. Skyriui pirmininkaujantis teisėjas apylinkės teismuose ir apygardos administraciniuose teismuose vadinamas „chefsrådman“, bendrosios teisenos apeliaciniuose teismuose – „hovrättslagman“, o administraciniuose apeliaciniuose teismuose – „kammarrättslagman“. Teismo pirmininkas apylinkės teismuose ir apygardos administraciniuose teismuose vadinamas „lagman“, o bendrosios teisenos apeliaciniuose teismuose ir administraciniuose apeliaciniuose teismuose – „president“. Aukščiausiojo Teismo teisėjai yra vadinami „justitieråd“.

Teisėjas turi būti Švedijos pilietis ir turi turėti vieną iš Švedijos teisės mokslų bakalauro laipsnių (šved. juris kandidatexamen) arba teisės mokslų magistro laipsnį (šved. juristexamen). Tam tikromis sąlygomis teisinis mokymas kitoje Šiaurės šalyje yra laikomas lygiaverčiu šiems laipsniams. Bankrutavęs asmuo arba asmuo, kurio reikalus tvarko bankroto administratorius (šved. förvaltarskap), negali tapti teisėju.

viršųviršų

Teisėjus, vadovaudamasi pareiškimų procedūra, skiria vyriausybė. Aukščiausioms teisėjų pareigybėms ši sistema netaikoma. Teisėjai iš esmės yra skiriami jų gebėjimų ir tinkamumo šioms pareigoms eiti pagrindu. Vyriausybė pasirenka teisėjus pasitelkusi specialią teisėjų paskyrimo komisiją. Pagrindinė šios komisijos funkcija – teikti vyriausybei rekomendacijas dėl paskyrimų.

Teisėjus įdarbina valstybė, ir jie turi valstybės tarnautojų statusą. Jie gali būti nušalinti nuo pareigų tik tuo atveju, jeigu parodo esą netinkami šiam darbui, labai ar pakartotinai apleidžia savo pareigas, įvykdo baudžiamąjį nusikaltimą arba kai sulaukia pensinio amžiaus. Konstitucija užtikrina teisėjams nepriklausomybę savo pareigoms vykdyti.

Švedijoje būsimieji teisėjai paprastai šiai profesijai rengiami specialiai. Teisėjo profesijos apmokyti asmenys sudaro profesionalių teisėjų skyrimo pamatą. Tokių mokymų oficialiai nereikalaujama. Pareiškimą teisėjo pareigoms užimti gali pateikti bet kuris teisinę kvalifikaciją turintis asmuo. Tačiau paprastai laikoma, kad teisėjo profesijos apmokyti pareiškėjai turi pranašumą.

Siekdamas būti priimtas mokymams, būsimas teisėjas turi turėti teisės mokslų bakalauro laipsnį ir teismo sekretoriaus (šved. notarie) kvalifikaciją – turi būti dvejus metus dirbęs sekretoriumi apylinkės arba apygardos administraciniame teisme. Teisėjų mokymams priimtas asmuo šešių mėnesių bandomajam laikotarpiui įdarbinamas teismo referentu (šved. hovrättsfiskal arba kammarrättsfiskal) apeliaciniame, bendrosios teisenos arba administraciniame teisme. Jeigu jo (jos) darbas bandomuoju laikotarpiu patvirtinamas, stažuotojas tam tikromis etato sąlygomis yra įdarbinamas teismo referentu apeliaciniame teisme. Mažiausiai dvejus metus šiose pareigose išdirbęs stažuotojas dar dvejus metus eina referento (šved. tingsfiskal arba länrättsfiskal) pareigas apylinkės arba apygardos administraciniame teisme. Šie referentai yra teismo teisėjai, jie nagrinėja bylas taip pat, kaip ir eiliniai teisėjai.

viršųviršų

Galutiniame mokymo etape referentai sugrįžta į bendrosios teisenos arba administracinį apeliacinį teismą, kuriame dirba teisėjais mažiausiai vienerius metus. Sėkmingai užbaigę šį laikotarpį, referentai (-ės) yra paskiriami (-os) jaunesniaisiais teisėjais (šved. assessor) bendrosios teisenos arba administraciniuose apeliaciniuose teismuose ir mokymai užbaigiami.

Profesionaliais teisėjais siekiantys tapti jaunesnieji teisėjai paprastai kelerius metus, mokymams pasibaigus, dirba ne teismų sistemoje, kad įgautų daugiau ir įvairesnės patirties ir patobulintų savo gebėjimus varžytis dėl profesionalaus teisėjo pareigų.

Atskiro asmens juridinės teisės ir visuomenės pasitikėjimas teisine sistema reikalauja, kad teisėjai nagrinėtų priskirtas bylas nepasydami antraeilių dalykų. Teisėjams skirtose taisyklėse numatyta nemažai bendrųjų principų, kurie reglamentuoja teisėjų elgseną vykdant kasdienes pareigas ir nustato skirtingus teisėjui taikomus reikalavimus, pavyzdžiui, dėl objektyvumo, nešališkumo ir gebėjimo visus vertinti vienodai. Taisyklėse taip pat yra speciali nuostata dėl teisėjų nušalinimo nuo tam tikrų bylų.

Bendrosios teisenos teismuose ir bendrosios teisenos administraciniuose teismuose dirbantys teisėjai paprastai nesispecializuoja konkrečiose srityse ir nagrinėja visas teisme keliamas bylas.

Kaip pirmiau minėta, teisėju Švedijoje gali tapti tik Švedijos pilietybę turintis asmuo. Nuostatų, kurios reglamentuotų pareiškimų šioms pareigoms eiti teikimą užsienio piliečiams, nėra.

2. Advokatai

Visi advokatai (šved. advokater) Švedijoje verčiasi privačia praktika; anksčiau formaliai veikusios valstybinės advokatų kontoros (šved. allmänna advokatbyråer) buvo panaikintos. Priešingai negu daugelyje kitų užsienio teisės sistemų, Švedijoje privatiems asmenims teisme leidžiama ginti savo bylas. Šalis neįpareigojama būti atstovaujama advokato arba jį samdyti. Šaliai teismo procese atstovaujantis arba šią šalį konsultuojantis asmuo neprivalo būti advokatas. Kitam asmeniui teisme atstovauti pageidaujančiam asmeniui yra taikomi tam tikri reikalavimai, tačiau juose nėra numatytas reikalavimas, kad šis asmuo turėtų profesinį advokato vardą: šie reikalavimai yra labiau susiję su tokiais dalykais, kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, kalbos mokėjimas ir tinkamumas. Tačiau advokatai tam tikrais atžvilgiais turi tam tikrų privilegijų. Neįskaitant tam tikrų išimčių, pavyzdžiui, tik advokatai gali atlikti teismo paskirto teisiamojo gynėjo funkcijas. Teisiamojo paskirto gynėjo pareigas gali atlikti bet kuris pagal įstatymus atstovams keliamus reikalavimus atitinkantis asmuo. Tačiau, priešingai daugelyje kitų šalių šioms pareigoms taikomiems reikalavimams, paprastai skirtumo tarp teisiamojo paskirto gynėjo ir teismo paskirtų teisiamojo gynėjų darbo kokybės nėra, nes absoliučioje bylų daugumoje abiejų rūšių gynėjai dažniausiai yra advokatai. Advokatu (šved. advokat) Švedijoje vadinamas asmuo, kuris yra Švedijos advokatūros asociacijos (šved. Sveriges advokatsamfund) narys. Be to, jis turi atitikti tam tikrus oficialius reikalavimus ir turėti būtinos kompetencijos, patirties ir būti kvalifikuotas.

viršųviršų

Asmuo, siekiantis tapti advokatu arba, kitaip tariant, būti priimtas į Advokatūros asociaciją, turi:

  • būti nuolatinis Švedijos, ES, EEE arba Šveicarijos gyventojas;
  • turėti teisės bakalauro arba teisės magistro kvalifikacinį laipsnį;
  • po kvalifikacinio laipsnio gavimo turi turėti penkerių metų teisinio darbo stažą, iš kurio mažiausiai trejus metus būti dirbęs advokatų kontoroje advokato padėjėju arba, kaip būsimas narys, verstis nuosava privačia praktika;
  • išlaikyti advokato egzaminą; ir
  • būti deramo būdo ir visais atžvilgiais būti tinkamas advokato profesijai (būsimasis narys neturi būti teisėjas, prokuroras arba kitas valstybės tarnautojas) ir turėti deramą finansinę padėtį (bankrutavęs asmuo arba asmuo, kurio reikalus tvarko administratorius, nebus priimtas).

Kompetencijos reikalavimais siekiama užtikrinti, kad advokatais tapsiantys asmenys turėtų deramų žinių ir būtų tinkami šiai profesijai: advokato vardas yra darbo kokybės garantas. Asmuo, nesąžiningai teigiantis esąs įgaliotas advokatas, įvykdo nusikaltimą, už kurį gali būti skiriama bauda.

Advokato kontorą gali įsteigti kiekvienas. Teisės patarėjui (šved. jurist), profesionaliai teikiančiam teisines konsultacijas, specialūs mokymai ar patirtis nebūtina.

Vienintelis įstatymuose numatytas draudimas verstis teisės patarėjo veikla yra taikomas tuo atveju, kai toks asmuo įvykdo sunkesnį nei smulkų baudžiamąjį nusikaltimą. Tokiam asmeniui gali būti uždrausta teikti teisinę pagalbą 10 metų neviršijančiu laikotarpiu. Jeigu teisinę pagalbą teikiantis asmuo atlieka šias funkcijas aplaidžiai ir taip skatina baudžiamosios veikos įvykdymą, teismas gali skirti tokiam asmeniui baudą arba nuteisti jį laisvės atėmimo ne daugiau kaip dvejiems metams bausme. Tačiau kai advokatas yra Advokatūros asociacijos narys, ieškinys dėl aplaidžių tokio pobūdžio konsultacijų gali būti pareikštas tik pasitarus su asociacijos nariais.

viršųviršų

Advokatų darbą pirmiausia reglamentuoja įstatymai (Teismo proceso kodekso 8 skyrius). Įstatymuose nustatyti priėmimo į Advokatūros asociaciją reikalavimai, darbo atlikimas, bendra partnerystės nuosavybė, priežiūra ir kt. Be įstatymų, gerą praktiką reglamentuoja ir Advokatūros asociacijos chartija (šved. stadgar) bei šios asociacijos leidžiamos gairės. Advokatūros asociacijos chartiją įsteigė vyriausybė, vadinasi, asociacija yra ne valstybės, o viešosios teisės pobūdžio privatinės teisės institucija. Chartija turi vyriausybės įsakymo (šved. förordning) statusą.

Nepriklausomybė – viena iš svarbiausių teisinę praktiką reglamentuojančių taisyklių. Jų tikslas – apginti visuomenės interesus turėti teisinę profesiją, kuriai taikomi griežčiausi profesinio konfidencialumo reikalavimai ir kurią pasirinkę asmenys gali teikti teisines konsultacijas ir pagalbą, nepaisydami antraeilių dalykų ir atsižvelgdami tik į kliento interesus. Advokatams keliama daugybė aukštų etinių reikalavimų, taikoma drausminė priežiūra. Taisyklėse, kurios yra taikomos advokatams, nustatyta organizacijos struktūra, kvalifikacija, profesinės etikos reikalavimai, kontrolė ir atsakomybė, kartu jos užtikrina, kad advokatas turi būti nepriklausomas, principingas ir turėti patirties – šie reikalavimai būtini deramam teisingumui užtikrinti.

Dauguma advokatų specializuojasi privačius asmenis reglamentuojančioje teisėje (šeimos, baudžiamojoje) – arba verslo teisėje. Gynybos advokatai dažnai pasirinktinai nagrinėja tam tikras baudžiamųjų bylų rūšis, pavyzdžiui, finansiniai nusikaltimai, narkotinės medžiagos, nusikaltimai prieš moteris arba nepilnamečių įvykdyti nusikaltimai. Kai kurie advokatai specializuojasi su žmogaus teisėmis susijusiose bylose. Jie dažnai atstovauja šalims, kurios pateikia savo bylas Europos teismui.

viršųviršų

Pagal įstatymą nebūtina turėti atstovą arba samdytis advokatą, todėl ir pasitelkti atstovą neprivaloma.

Advokato ir advokatų institucijos veikla nustatyta Direktyvoje 77/249/EEB, skirtoje padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas („Teisininkų direktyva“”) ir Direktyvoje 98/5/EB, skirtoje padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika ne toje valstybėje narėje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija („Institucijos direktyva“).

Vadinasi, advokatu arba Advokatūros asociacijos nariu gali tapti tik nuolatinis Švedijos, ES, EEE arba Šveicarijos gyventojas, kuris turi turėti Švedijos teisės bakalauro arba teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, būti išlaikęs advokato egzaminą, būti deramo būdo ir visais atžvilgiais būti tinkamas advokato profesijai. Asmuo, kuris įgijo advokatui privalomą išsilavinimą ES arba EEE valstybėje arba Šveicarijoje ir išlaikė Švedijoje egzaminą, vadinasi, turi pakankamai žinių apie Švedijos teisės sistemą, yra laikomas atitinkančiu Švedijos mokymų ir Švedijos advokato egzamino reikalavimus ir pripažįstamas tinkamu pagal visus kitus reikalavimus, gali tapti Advokatūros asociacijos nariu ir verstis advokato praktika, atitikdamas Švedijos „advokat“ statusą. Tie patys reikalavimai taikomi ir asmeniui, kuris užsiregistravo Advokatūros asociacijoje ir vėliau veiksmingai ir reguliariai vertėsi advokato praktika Švedijoje bei daugiausia nagrinėjo su Švedijos teise susijusius klausimus arba kuris kitaip įgijo žinių ir patirties, kurios pakanka tapti asociacijos nariu.

viršųviršų

Konkretūs reikalavimai, kurie reglamentuotų asmenų, siekiančių verstis advokato veikla savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje įgytu profesiniu vardu, profesinę kvalifikaciją, Švedijoje netaikomi.

Paprastai užsienio advokatai, kurie siekia verstis savo veikla Švedijoje, neįsteigdami šioje šalyje advokatų kontoros, nesusiduria su jokiomis kliūtimis. Tačiau yra numatyta išimtis, jeigu tokia veikla yra susijusi su atstovavimu šaliai Švedijos teisme, nes atstovauti šaliai arba teisiamojo paskirtam gynėjui taikomi tam tikri reikalavimai, susiję su tinkamumu, įskaitant gerą būdą ir žinias apie Švedijos teisės sistemą, ir su nuolatine gyvenamąja vieta Švedijoje, EEE arba Šveicarijoje. Švedijoje įsisteigti nenorintys advokatai turi užsiregistruoti Advokatūros asociacijoje, kuri taiko jiems asociacijos priežiūros priemones. Advokatams, kurie yra įgalioti verstis savo veikla kitoje ES arba EEE šalyje arba Šveicarijoje ir kurie siekia verstis savo veikla Švedijoje, apskirtai yra taikomos tos pačios taisyklės, kurios taikomos ir Švedijos advokatams.

Advokatas, siekiantis verstis advokato veikla Švedijoje, neprivalo būti įsisteigęs šioje šalyje. Tačiau advokatai, kurie yra įgalioti verstis savo veikla kitoje ES valstybėje ir kurie siekia verstis Švedijoje nuolatine praktika, t. y. įsisteigti Švedijoje, naudodamiesi savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje įgytu profesiniu vardu, privalo užsiregistruoti Švedijos advokatūros asociacijoje, kuri taikys jiems priežiūros priemones.

Verstis advokato praktika Švedijoje galima ir nesant šios šalies piliečiu. Užsienio advokatas gali dirbti Švedijoje naudodamasis savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje įgytu profesiniu vardu, tačiau norėdamas verstis nuolatine praktika, jis (ji) turi užsiregistruoti. Reikalavimas dėl pilietybės priimant į Švedijos advokatūros asociaciją netaikomas nuo 2002 m. liepos 1 d., vadinasi, užsienio advokatas, trejus metus veiksmingai ir reguliariai dirbęs daugiausia su Švedijos teise, yra laikomas tenkinančiu narystei Švedijos advokatūros asociacijai taikomus mokymo ir praktinės patirties reikalavimus ir, jeigu jis (ji) yra laikomas tinkamu kitais atžvilgiais, gali būti priimtas į asociaciją ir verstis praktika Švedijos „advokat“ vardu.

viršųviršų

Užsienio advokatų firmos neturi iš anksto gauti leidimą įsisteigti Švedijoje.

Teisinė praktika neturi atitikti kokią nors konkrečią teisinę formą. Naudojamos įvairios partnerystės rūšys. Iš esmės partnerystė net neprivalo atitikti partnerystės formą.

Advokato praktika dar nesiverčiantis ir Švedijoje pripažįstamo užsienio teisės laipsnio siekiantis asmuo, norėdamas, pavyzdžiui, dirbti advokato firmoje advokato padėjėju, privalo išlaikyti specialųjį žinių testą, kad būtų nustatyta, ar jo (jos) kvalifikacija atitinka Švedijoje keliamus reikalavimus.

Jeigu advokatai dirba partnerystės principu, bendrasavininkiu arba partneriu gali būti tik advokatas, nebent Advokatūros asociacijos valdyba leistų netaikyti šio reikalavimo (žr. Teismo proceso kodekso 8 skyriaus 4 skirsnio 2 dalį ir Švedijos advokatūros asociacijos geros praktikos gairių 3 skirsnio 4 dalį). Advokato negali įdarbinti joks advokatu nesantis privatus asmuo, nebent asociacijos valdyba leistų (Teismo proceso kodekso 8 skyriaus 2 skirsnio 6 dalis). Vadinasi, kad partnerystės bendrasavininkiams taikomas nuolatinės gyvenamosios vietos ES, EEE arba Šveicarijoje reikalavimas. Tačiau pilietybės reikalavimas netaikomas, nes priėmimui į advokatus pilietybės reikalavimas nebetaikomas.

Šios taisyklės rodo, kad advokatas neturi plėtoti verslo kartu su kitų profesijų atstovais, pavyzdžiui, su apskaitininkais. Multidisciplinių partnerysčių uždraudimą Europos teisingumo teismas nagrinėjo ir priėmė „Nova“ byloje.

3. Prokurorai

Prokurorams teisės sistemoje ir baudžiamųjų bylų nagrinėjime teisme tenka ypač svarbus vaidmuo. Prokuroras nurodo nusikaltimų tyrimo kryptį, sprendžia, ar reikėtų pradėti bylos nagrinėjimą teisme ir gina bylą teisme. Iš esmės prokuroras turi tokį patį nepriklausomą statusą kaip ir teisėjas, ir sprendimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn prokuroras priima asmeniškai.

viršųviršų

Prokuroras turi būti Švedijos pilietis. Paskyrimo prokuroru siekiantis asmuo turi turėti Švedijos teisės bakalauro arba teisės magistro kvalifikacinė laipsnį ir turi būti dvejus metus išdirbęs sekretoriumi apylinkės teisme arba apygardos administraciniame teisme. Tam tikromis sąlygomis teisinis mokymas kitoje Šiaurės šalyje gali būti pripažintas lygiaverčiu šiems teisės laipsniams.

Prokurorai skiriami generalinio prokuroro sprendimu.

Prokurorai yra suskirstyti į apylinkes, kuriose dirba apylinkės prokurorai (šved. kammaråklagare). Apylinkės vadovas vadinamas vyriausiuoju prokuroru (šved. chefsåklagare). Vyresnysis prokuroras (šved. överåklagare) paprastai vadovauja iš kelių apylinkių suburtai prokuratūrai. Aukščiausias pareigas šalyje užimantis prokuroras yra generalinis prokuroras (šved. Riksåklagaren).

Visi prokurorai turi teisę iškelti baudžiamąją bylą apylinkės ir apeliaciniame teismuose. Tačiau ginti bylą Aukščiausiajame teisme gali tik generalinis prokuroras.

Švedijoje būsimi prokurorai paprastai specialiai apmokomi. Prokuroro profesijos apmokyti asmenys – prokurorų skyrimo pamatas. Tačiau baigti tokius mokymus oficialiai nereikalaujama. Pareiškimą prokuroro pareigoms užimti gali pateikti bet kuris teismo sekretoriaus pareigas ėjęs asmuo.

Mokymo siekiantis būsimasis stažuotojas turi turėti teisės bakalauro arba teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir turi būti dirbęs teismo sekretoriumi. Priimtas asmuo bus įdarbintas  prokuroru stažuotoju (šved. åklagaraspirant). Stažuotojas skiriamas į prokurorų grupę ir, prižiūrimas vadovo, atlieka nesudėtingas užduotis. Po devynių–dvylikos mėnesių stažuotojas laiko egzaminą, kurio tikslas – nustatyti, ar jis gali būti tam tikromis etato sąlygomis įdarbintas prokuroro padėjėju (šved. assistentåklagare). Po dvejų metų padėjėjo darbo būsimasis prokuroras turi išlaikyti dar vieną egzaminą, po kurio jis skiriamas apylinkės prokuroru. Prokurorams, kurie siekia specializuotis nagrinėti tam tikras nusikaltimų rūšis, pavyzdžiui, su narkotikais susijusius nusikaltimus, nusikaltimus aplinkai arba finansinius nusikaltimus, numatyti konkretūs mokymai.

viršųviršų

Prokuroras vadovauja preliminariam tyrimui ir priima sprendimą, kaip atlikti tyrimą, kokie veiksmai turi būti ištirti, kokių priverstinių priemonių reikia imtis ir kt. Svarbu, kad prokuroras vykdytų savo pareigas nepriklausomai ir taip, kad byla būtų nagrinėjama deramai ir teisiškai pagrįstu būdu. Prokuroras turi objektyviai atlikti preliminarų tyrimą: taip pat yra atsižvelgiama į aplinkybes, kurios gali būti palankios įtariamajam. Pagal nustatytas taisykles įtariamasis turi teisę peržiūrėti tyrimo bylą. Generalinis prokuroras parengia nemažai gairių įvairių rūšių baudžiamiesiems nusikaltimams nagrinėti. Taip pat taikomos konkrečios prokurorų nušalinimo nuo tam tikrų bylų nuostatos.

Prokuratūros sistemoje yra prokurorų, kurie specializuojasi tam tikrose srityse, pavyzdžiui, nusikaltimų aplinkai, finansinių nusikaltimų arba su narkotinėmis medžiagomis susijusių nusikaltimų srityse. Didžioji šių prokurorų dauguma dirba įprastose prokuratūros grupėse. Tačiau finansinių nusikaltimų specialistai tarnauja specialioje tarnyboje – Finansinių nusikaltimų tarnyboje, kurioje jie dirba kartu su atitinkamą specializaciją turinčiais policijos pareigūnais ir ekonomistais.

Kaip pirmiau minėta, prokuroru Švedijoje gali tapti tik Švedijos pilietybę turintis asmuo. Nuostatų, kurios reglamentuotų pareiškimų šioms pareigoms eiti teikimą užsienio piliečiams, nėra.

4. Antstoliai

Antstolis (šved. kronofogde) yra valstybės įdarbintas ir teismo sprendimų vykdymo tarnyboje (šved. kronofogdemyndighet) dirbantis valstybės tarnautojas. Antstolis sprendžia tokius klausimus, kaip teismo sprendimų vykdymas ir pagal privačius ir valstybės ieškinius nesumokėta žala (žr. skyrių „Teismo sprendimų vykdymas“). Be to, antstolis dažnai atstovauja valstybei teismo bylose, susijusiose su bankrotu, kompromisiniu susitarimu arba skolos pertvarkymu.

Teismo sprendimų vykdymo tarnyboje departamentui arba skyriui vadovaujantis asmuo paprastai yra antstolis. Tačiau nėra jokių reikalavimų, kad Teismo sprendimų vykdymo tarnybos vadovas privalo būti antstolis.

Antstoliams yra numatyti konkretūs mokymai. Būsimasis stažuotojas priimamas mokytis, jeigu jis yra Švedijos pilietis, turi teisės bakalauro arba lygiavertį kvalifikacinį laipsnį ir teismo sekretoriaus kvalifikaciją. Teismo sekretoriaus darbo patirtis gali būti pakeista tam tikromis praktinės patirties rūšimis ir tokiu atveju siekiant mokytis būtina gauti atitinkamą leidimą.

Mokytis priimtas asmuo bus įdarbintas antstoliu stažuotoju (šved. kronofogdeaspirant). Mokymai trunka maždaug 40 savaičių, kurių metu praktinis darbas kaitaliojamas su akademiniais mokslais. Vėliau stažuotojas išlaiko egzaminą, po kurio paskiriamas antstoliu.

Antstolių nušalinimą nuo konkrečių bylų reglamentuojančios taisyklės panašios į atitinkamas teisėjams taikomas nuostatas.

Išieškojimo skyriuje dirbantis antstolis paprastai neturi specializacijos. Tačiau antstoliai turi galimybes specializuotis, pavyzdžiui, turto pardavimo arba bankroto priežiūros srityje.

Kaip pirmiau minėta, antstoliu Švedijoje gali tapti tik Švedijos pilietybę turintis asmuo. Nuostatų, kurios reglamentuotų pareiškimų šioms pareigoms eiti teikimą užsienio piliečiams, nėra.

« Teisininkų profesijos - Bendro pobūdžio informacija | Švedija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 29-08-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė