Europos Komisija > ETIT > Teisinė tvarka > Portugalija

Naujausia redakcija: 21-02-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisinė tvarka - Portugalija

 

TURINIO LENTELE

1. Teisės aktai arba „teisės šaltiniai“, nustatantys teisės normas 1.
2. Kiti teisės šaltiniai 2.
3. Skirtingų teisės aktų hierarchija 3.
4. Viršvalstybiniuose dokumentuose nustatytų teisės normų įsigaliojimo nacionalinėje teritorijoje procedūros 4.
5. Įvairios institucijos, kurios turi įgaliojimus priimti teisės normas 5.
6. Šių teisės normų priėmimo procesas 6.
7. Nacionalinių teisės normų įsigaliojimo procedūra 7.
8. Prieštaravimų, kurie gali kilti tarp skirtingų teisės normų, sprendimo priemonės 8.

 

1. Teisės aktai arba „teisės šaltiniai“, nustatantys teisės normas

Laikantis tradicinio požiūrio, toliau išvardyti dokumentai Portugalijoje yra teisės šaltiniai:

  1. konstituciniai įstatymai, kuriuos sudaro pati Konstitucija, įvairūs konstituciniai įstatymai ir Konstituciją keičiantys įstatymai;
  2. „Bendrosios tarptautinės teisės normos ir principai“, „tinkamai ratifikuotose ir patvirtintose tarptautinėse sutartyse nustatytos normos“, „kompetentingų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Portugalija, institucijų priimtos normos <...>, jeigu šios normos yra įtvirtintos atitinkamose sutartyse, kurios yra Portugalijos teisinės sistemos sudedamoji dalis“, ir „Europos Sąjungos veiklą reglamentuojančių sutarčių nuostatos bei normos, kurias priėmė Europos Sąjungos institucijos, vykdydamos joms suteiktus įgaliojimus“ (Konstitucijos 8 straipsnis);
  3. paprastieji įstatymai, kuriuos priima parlamentas (Respublikos Asamblėja), vyriausybės priimti įstatyminiai dekretai ir autonominių Azorų ir Madeiros regionų įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų priimti įstatyminiai dekretai;
  4. įstatymų galią turintys dokumentai, pvz., dokumentai, patvirtinantys tarptautines konvencijas, sutartis arba susitarimus, visuotinai privalomi Konstitucinio Teismo sprendimai, kuriais teisės aktai pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai arba neteisėtais, kolektyvinės darbo sutartys ir kiti kolektyviniai dokumentai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius;
  5. kiti teisės norminiai aktai arba poįstatyminiai norminiai aktai, turintys mažesnę teisinę galią nei įstatymai. Šių teisės aktų tikslas – detalizuoti įstatymų nuostatas ir papildyti taip, kad jas būtų galima taikyti ir įgyvendinti. Minėti teisės norminiai aktai apima poįstatyminius dekretus, reglamentus, potvarkius, regionų poįstatyminius dekretus, sprendimus, nuostatus, ministerijų nutarimus, vykdymo taisykles, civilinių viršininkų priimtus policijos potvarkius ir savivaldybių nutarimus bei potvarkius.

2. Kiti teisės šaltiniai

Požiūriai į kitus teisės šaltinius, nesusijusius su valstybės politine galia kurti rašytinę teisę, skiriasi. Šie skirtumai atsiranda visų pirma dėl to, kad kai kuriems šaltiniai yra teisės normų nustatymo priemonės, tuo tarpu kitiems šaltiniai – tai kanalai, kurie atskleidžia normas, dar kiti teigia, kad tai yra normas nustatančios priemonės ir normas atskleidžiantys kanalai. Kartais išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai teisės šaltiniai. Tai leidžia išvengti kai kurių sunkumų, kylančių iš pagrindinio požiūrio skirtumų.

viršųviršų

Toliau pateikiami galimi teisės šaltiniai:

  1. paprotys, kitais žodžiais tariant, pasikartojanti ir įprasta konkretaus elgesio taisyklė, kuri paprastai pripažįstama privaloma. Paprotys teisės šaltiniu laikomas tik tam tikrais atvejais. Šitaip sukurtos taisyklės, pavyzdžiui, gali būti randamos tarptautinės viešosios teisės (pvz., užsienio valstybės imuniteto nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn principas kilo iš papročio), tarptautinės privatinės teisės ir administracinės teisės srityse;
  2. precedentų teisė, t. y. principų rinkiniai, kurie atsiranda iš teismo priimtų sprendimų ir nutarimų. Kai kurie autoriai precedentų nepripažįsta tikru teisės šaltiniu, tačiau teigia, kad jie yra svarbūs atskleidžiant teisinių nuostatų reikšmę. Šitaip galima pateikti teisės aiškinimo problemų sprendimo būdus, kuriais remsis kitos institucijos, atsižvelgdamos į išaiškintos teisinės nuostatos loginius ir techninius pagrindus. Kai kurie autoriai šiai kategorijai priskiria ne tik konkrečiose bylose priimtus teismo sprendimus, bet taip pat ir įstatymo galią turinčius teismo nutarimus (paprastai tai yra privalomi Konstitucinio Teismo sprendimai), nes, jų manymu, visa tai yra aktai, sukuriantys objektyviąją teisę;
  3. teisingumas, kuriuo vadovaudamiesi teismai turi galią formuluoti, atsižvelgdami į tam tikras konkrečias teismui įvertinti pateiktas bylas, teisės normas. Šios normos atspindi konkrečius nagrinėjamų bylų bruožus ir yra formuluojamos pagal bendruosius teisingumo principus bei pagal teisėjo moralinį įsitikinimą. „Teismai gali priimti sprendimą remdamiesi teisingumo principu tik tada, kai: a) yra teisinė nuostata, leidžianti tai padaryti; b) tarp šalių yra sudarytas susitarimas ir sprendimą galima apskųsti aukštesniajam teismui arba c) šalys anksčiau yra susitarusios taikyti teisingumo principą“ (Civilinio kodekso 4 straipsnis);
  4. nusistovėjusi praktika, kitaip tariant, pasikartojantis socialinis elgesys, kuris nėra privalomas, tačiau jo svarba pripažįstama sprendžiant teisinius klausimus. Pavyzdžiui, įforminant teisinius santykius, ypač komercinės teisės srityje. Teismai gali atsižvelgti į nusistovėjusią praktiką, kai tokią galimybę nustato įstatymas ir kai tai „neprieštarauja sąžiningumo principui“ (Civilinio kodekso 3 straipsnis). Dėl to teisės normos negali būti sukuriamos nepriklausomai taikant nusistovėjusią praktiką, ir dauguma autorių nepripažįsta nusistovėjusios praktikos tikru teisės šaltiniu;
  5. teisės teorija arba teisės autorių nuomonės neturi būti laikomos tikru teisės šaltiniu, nors jos atlieka svarbų vaidmenį plėtojant mokslines ir technines teisines žinias ir turi pastebimą įtaką asmenų, atsakingų už teisės normų aiškinimą ir taikymą, darbų galutiniams rezultatams.

3. Skirtingų teisės aktų hierarchija

Įstatymų hierarchija – tai santykinis skirtingų teisės aktų statusas, kitaip tariant, šių teisės aktų padėtis pagal nustatytą skalę.

viršųviršų

Kai kurie autoriai teigia, kad hierarchiniai ryšiai gali būti nustatomi tik kūrimo metodu. Pagal šį požiūrį hierarchija nėra pagrįsta teisės normų santykiniu statusu, o yra nustatoma tarp šaltinių, kuriais remiantis šios normos buvo sukurtos.

Kad ir kokiu požiūriu būtų remiamasi, galima sudaryti teisės aktų eilės tvarką pagal jų teisinę galią.

Skirtingų teisės šaltinių, nurodytų atsakyme į pirmąjį klausimą, hierarchinė tvarka yra tokia:

  1. Konstitucija ir konstituciniai įstatymai;
  2. bendrosios tarptautinės teisės ir tarptautinių sutarčių normos ir principai (t. y. visi 1 b pastraipoje nurodyti teisės aktai);
  3. įstatymai ir įstatyminiai dekretai;
  4. regioniniai įstatyminiai dekretai;
  5. teisės aktai, turintys įstatymų galią;
  6. kiti teisės aktai.

4. Viršvalstybiniuose dokumentuose nustatytų teisės normų įsigaliojimo nacionalinėje teritorijoje procedūros

Tarptautiniai teisės aktai į Portugalijos nacionalinę teisę perkeliami pagal toliau pateikiamas taisykles, įtvirtintas Portugalijos Konstitucijos 8 straipsnyje:

  1. „Bendrosios tarptautinės teisės normos ir principai yra Portugalijos teisinės sistemos sudedamoji dalis“;
  2. „Tinkamai ratifikuotose arba patvirtintose tarptautinėse sutartyse esančios normos Portugalijos nacionalinėje teisėje įsigalioja nuo šių sutarčių oficialios paskelbimo dienos. Šios normos galioja tol, kol Portugalijos valstybė privalo laikytis teisiškai įpareigojančios tarptautinės sutarties“;
  3. „Tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Portugalija, kompetentingų institucijų priimtos normos tiesiogiai įsigalioja Portugalijos nacionalinėje teisėje, jeigu šios normos nustatomos atitinkamose sutartyse, kurios yra Portugalijos teisinės sistemos sudedamoji dalis“;
  4. „Europos Sąjungos veiklą reglamentuojančių sutarčių nuostatos ir normos, Europos Sąjungos institucijų priimtos vykdant joms priskirtus įgaliojimus, Portugalijos nacionalinėje teisėje pagal Sąjungos teisę taikomos atsižvelgiant į esminius demokratinės valstybės, pagrįstos įstatymų viršenybe, principus“.

Kai kurie autoriai teigia, kad c pastraipoje nurodytas principas apima Bendrijos reglamentų, direktyvų ir valstybėms narėms priimtų sprendimų tiesioginį taikymą.

viršųviršų

5. Įvairios institucijos, kurios turi įgaliojimus priimti teisės normas

Parlamentas, vyriausybė, Azorų bei Madeiros regioninės vyriausybės ir įstatymus priimantys susirinkimai, vietos institucijos ir tam tikros administracinės institucijos yra institucijos, turinčios įgaliojimus priimti teisės normas.

6. Šių teisės normų priėmimo procesas

Teisės normų priėmimo būdai ir konkrečių procedūrų taikymas priklauso nuo to, kokia institucija yra atsakinga už šių normų priėmimą. Taikant skirtingas priėmimo procedūras, priimami skirtingi teisės aktai. Toliau aprašomos dvi oficialios ir svarbiausios teisės normų priėmimo procedūros.

Pati sudėtingiausia procedūra, kurioje dalyvauja parlamentas, turi keletą etapų, kurie gali būti trumpai apibūdinti taip:

  1. įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas: įstatymų leidybos iniciatyvos teisė „priklauso parlamento nariams, jų grupėms ir vyriausybei, o taip pat, atsižvelgiant į įstatymo nustatytas sąlygas ir aplinkybes, registruotų rinkėjų grupėms. Autonominiuose regionuose įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso atitinkamam įstatymus priimančiam susirinkimui“ (Konstitucijos 167 straipsnio 1 dalis);
  2. pirminis įstatymo projekto priėmimas, paskelbimas, registracija, numeravimas ir įvertinimas: šiame etape yra svarstomas projekto leistinumas, teksto paskelbimas parlamento oficialiajame leidinyje, administracinis įforminimas ir galiausiai projekto turinio įvertinimas;
  3. diskusijos ir patvirtinimas: šiame etape yra aptariami bendrieji klausimai, vėliau diskutuojama dėl konkrečių klausimų. Balsuojama dėl viso įstatymo projekto ir dėl konkrečių įstatymo nuostatų, po to vyksta galutinis balsavimas. Įstatymo projektas priimamas paprasta, absoliučia arba kvalifikuota balsų dauguma;
  4. įstatymo projekto persvarstymas, kurį per įstatyme nustatytą terminą atlieka Respublikos Prezidentas. Po persvarstymo Prezidentas oficialiai paskelbia pasiūlytą įstatymo tekstą arba pasinaudoja veto teise. Antruoju atveju įstatymo projektas yra pakartotinai svarstomas parlamente. Jeigu balsavimu projektas patvirtinamas arba padaromi pakeitimai, projekto tekstas vėl perduodamas Prezidentui, kad šis jį oficialiai paskelbtų. Tai jis turi atlikti per nustatytą terminą. Respublikos Prezidentas yra atsakingas už oficialų įstatymų paskelbimą ir „Respublikos susirinkimo rezoliucijų, kuriomis patvirtinamos tarptautinės sutartys, pasirašymą“ (Konstitucijos 134 straipsnio b punktas);
  5. paskelbimas: oficialiai paskelbus įstatymą, Prezidentas įsako naujo įstatymo tekstą paskelbti Portugalijos oficialiajame leidinyje.

Vyriausybės priimamų teisės aktų procedūros pagrindiniai etapai yra šie:

viršųviršų

  1. teisės akto leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas: teisės akto projektas pateikiamas ministerijos departamentams;
  2. tyrimas: šiame etape teisės akto projektą pateikiantis ministras turi surinkti nuomones ir konsultuotis su Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytomis institucijomis;
  3. parengiamasis ir išsamus įvertinimas: pasiūlymai nagrinėjami ir įvertinami, kai jiems yra pritariama;
  4. patvirtinimas: tam tikrų teisės aktų Kabinetas neprivalo tvirtinti, tačiau jis yra atsakingas už teisės akto projekto patvirtinimą;
  5. tikrinimas: „per keturiasdešimt dienų nuo bet kokio vyriausybės dekreto, kurį reikia oficialiai paskelbti, gavimo <...> Respublikos Prezidentas turi dekretą oficialiai paskelbti arba pasinaudoti veto teise. Antruoju atveju jis turi raštu informuoti vyriausybę apie veto teisės panaudojimo priežastis“ (Konstitucijos 136 straipsnio 4 dalis);
  6. galutinio teksto paskelbimas Portugalijos oficialiajame leidinyje.

7. Nacionalinių teisės normų įsigaliojimo procedūra

„Įstatymų privaloma laikytis tik po to, kai jie paskelbiami Oficialiajame leidinyje“. „Oficialiai paskelbtas įstatymas įsigalioja praėjus pačiame įstatyme nustatytam laiko tarpui arba, jeigu toks laiko tarpas nenustatytas, praėjus konkrečiame įstatyme nustatytam terminui“ (Civilinio kodekso 5 straipsnis).

Pagal 1998 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. 74/98, iš dalies pakeisto 2005 m. sausio 24 d. įstatymu Nr. 2/2005, 2 straipsnį:

  1. „Teisės aktai ir kiti bendro pobūdžio dokumentai įsigalioja juose nurodytą datą; jokiomis aplinkybėmis šie aktai negali įsigalioti jų paskelbimo dieną“;
  2. „Jeigu data nenurodoma, atitinkami teisės aktai <...> įsigalioja penktą dieną po jų paskelbimo“;
  3. „Minėti teisės aktai autonominiuose Azorų ir Madeiros regionuose įsigalioja penkioliktą dieną po jų paskelbimo, o už Portugalijos ribų – trisdešimtą dieną po jų paskelbimo“;
  4. Šie terminai „pradedami skaičiuoti nuo dienos, einančios po teisės akto paskelbimo dienos arba faktinio išplatinimo, jeigu tai įvyksta vėliau“.

8. Prieštaravimų, kurie gali kilti tarp skirtingų teisės normų, sprendimo priemonės

Patį svarbiausią vaidmenį sprendžiant šį klausimą atlieka Konstitucinis Teismas, kuris paskelbia prieštaraujančiomis Konstitucijai visas teisės normas, prieštaraujančias Portugalijos Konstitucijai arba joje įtvirtintiems principams.

Nagrinėdami konkrečias bylas, teismai negali taikyti teisės nuostatų, kurios pažeidžia Konstituciją arba iš jos kylančius principus.

Aiškinimo proceso, atliekamo siekiant įvertinti pateiktus faktus, metu teismai, spręsdami visus prieštaravimus, atsirandančius tarp skirtingų teisės normų, visuomet atsižvelgia į pirmiau minėtą šaltinių hierarchiją. Tai atlikdami teismai turi vertinti sistemą kaip visumą: nepripažinti jokių spragų ar prieštaravimų; ypač atsižvelgti į loginį ir semantinį sistemos pobūdį; įvertinti teisės normų priėmimo aplinkybes ir konkrečias sąlygas, vyravusias bylos nagrinėjimo metu; visuomet atkreipti dėmesį į žodinę atitiktį, net jeigu ji nėra aiškiai išreikšta. Aiškindami teisės normas teismai turi vadovautis nuostata ir prielaida, kad įstatymų leidėjas priėmė „protingiausius“ sprendimus ir turėjo galimybę „išreikšti savo ketinimus tinkamais terminais“ (Civilinio kodekso 9 straipsnis).

Norint paskelbti „tam tikrą teisės aktą, kuris buvo priimtas pagal administracinių įstatymų nuostatas, negaliojančiu“ gali būti pradėtas „konkretus administracinis tyrimas“ (Administracinių teismų proceso kodekso 46 straipsnio 2 dalies c punktas).

Tarptautinės privatinės teisės srityje taip pat gali atsirasti prieštaravimų tarp teisės normų. Šiuo klausimu žr. Taikytina teisė – Portugalija.

« Teisinė tvarka - Bendro pobūdžio informacija | Portugalija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 21-02-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė