Europos Komisija > ETIT > Teisinė tvarka > Liuksemburgas

Naujausia redakcija: 09-11-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisinė tvarka - Liuksemburgas

 

TURINIO LENTELE

1. Kokių yra teisės normas nustatančių teisės priemonių arba „teisės šaltinių“? 1.
1.1. Tarptautiniai teisės šaltiniai 1.1.
1.1.1. Tarptautinės sutartys 1.1.1.
1.1.2. Bendrijos teisė 1.1.2.
1.2. Nacionaliniai teisės šaltiniai 1.2.
1.2.1. Konstitucinės normos 1.2.1.
1.2.2. Su įstatymų leidyba susijusios normos 1.2.2.
1.2.3. Su reglamentais susijusios normos 1.2.3.
2. Kokių yra kitų teisės šaltinių ir kokia jų vertė? 2.
2.1. Precedentų teisė 2.1.
2.1.1. Tarptautinė precedentų teisė 2.1.1.
2.1.2. Europos precedentų teisė 2.1.2.
2.1.3. Nacionalinė precedentų teisė 2.1.3.
2.2. Bendrieji teisės principai 2.2.
3. Kokia yra šių skirtingų teisės šaltinių hierarchija? 3.
4. Apibūdinkite už nacionalines priemones viršesnėse priemonėse nustatytų normų įsigaliojimo valstybės teritorijoje detales. 4.
4.1. Tarptautinės sutartys 4.1.
4.2. Bendrijos teisės šaltiniai 4.2.
5. Kokios valdžios institucijos turi teisę priimti teisės normas? 5.
5.1. Tarptautiniai teisės šaltiniai 5.1.
5.2. Nacionaliniai teisės šaltiniai 5.2.
6. Kaip priimamos šios teisės normos? 6.
6.1. Įstatymai 6.1.
6.2. Reglamentai 6.2.
7. Apibūdinkite nacionalinių normų įsigaliojimo detales. 7.
8. Kokie yra galimų skirtingų valstybėje narėje galiojančių teisės šaltinių konfliktų sprendimo būdai? 8.

 

1. Kokių yra teisės normas nustatančių teisės priemonių arba „teisės šaltinių“?

1.1. Tarptautiniai teisės šaltiniai

Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė saistoma tarptautinių, dvišalių ar daugiašalių sutarčių. Be įpareigojimų, kurių Liuksemburgo valstybė turi laikytis kitų valstybių atžvilgiu, kai kurios iš šių sutarčių yra teisės šaltiniai visuomenės nariams (pvz., remdamiesi Europos sutartimis, Europos Sąjungos piliečiai gali tiesiogiai naudotis judėjimo laisve).

1.1.1. Tarptautinės sutartys

Šios sutartys - tai Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir užsienio valstybių sudarytos tarptautinės sutartys ir susitarimai. Kaip pavyzdį galima paminėti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją arba 1958 m. vasario 3 d. Hagoje pasirašytą Beniliukso sutartį, susaistančią Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą.

1.1.2. Bendrijos teisė

Bendrijos teisę sudaro pačios Europos sutartys (būtent 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartis, 1992 m. vasario 7 d. Mastrichto sutartis, 1997 m. spalio 2 d. Amsterdamo sutartis ir 2001 m. vasario 26 d. Nicos sutartis) ir antriniai teisės aktai - Europos bendrijų ir Europos Sąjungos institucijų priimti įstatymai: direktyvos, sprendimai, reglamentai, nuomonės ir rekomendacijos.

1.2. Nacionaliniai teisės šaltiniai
1.2.1. Konstitucinės normos

Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Konstitucija paskelbta 1868 m. spalio 17 dieną. 1868 m. nustatyta Konstitucinė sistema artima 1831 m. Belgijos Konstitucijai. Nepaisant daug mažų šių sistemų skirtumų, taip pat galima pasidomėti darbais apie Belgijos konstitucinę teisę, neapsiribojant vien bendraisiais principais. Nors po paskelbimo buvo priimta daug dalinių Konstitucijos pakeitimų, dabartinė Konstitucija vis dėlto labai atitinka 1868 m. tekstą.

viršųviršų

Liuksemburgo Konstitucija yra įtvirtinta Konstitucija, o tai reiškia, kad norint ją iš dalies keisti, reikia taikyti specialią procedūrą, kuri yra sudėtingesnė nei įprastos įstatymų leidimo procedūros. Dėl dalinio Konstitucijos pakeitimo turi du kartus iš eilės balsuoti Deputatų rūmų dauguma - ne mažiau kaip dvi trečiosios narių dalys. Balsuoti pagal įgaliojimą neleidžiama. Tarp šių dviejų balsavimų turi praeiti mažiausiai trys mėnesiai.

Jeigu per du mėnesius nuo pirmojo balsavimo daugiau nei ketvirtis Deputatų rūmų narių arba 25 000 balsuotojų pateikia peticiją, dėl rūmų pirmuoju skaitymu priimto teksto rengiamas referendumas. Tokiu atveju antrą kartą nebalsuojama, ir dalinis pakeitimas priimamas, jeigu už jį atiduota dauguma galiojančių balsų.

1.2.2. Su įstatymų leidyba susijusios normos

Norminius teisės aktus priima Deputatų rūmai, po to juos patvirtina ir paskelbia Didysis Hercogas. Liuksemburgo įstatymų leidybos organas savarankiškai sprendžia administracinės teisės kryptį, išskyrus tuos atvejus, kai jo laisvę riboja Konstitucija arba tarptautinės  teisės normos.

Liuksemburgo Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymų leidybos galia tenka bendrai Didžiajam Hercogui ir Deputatų rūmams. Nė vienas norminis teisės aktas negali galioti bendrai nepritarus šioms dviem įstatymų leidybos atšakoms.

1.2.3. Su reglamentais susijusios normos

Savaime suprantama, kad teisės aktai negali visiškai išsamiai reglamentuoti visų sričių. Be to, imtis gana sudėtingos teisės aktų leidybos procedūros ne visada yra tinkamiausia išeitis. Pavyzdžiui, tuomet, kai norima priimti įstatymą, skirtą reglamentuoti sferą, kurios normos dažnai iš dalies keičiamos.

viršųviršų

Būtent šiuo atveju kaip įstatymų įgyvendinimo priemonė taikomi Didžiosios Hercogystės reglamentai. Liuksemburgo Konstitucija skiria Didžiajam Hercogui užduotį „(priimti) visus būtinus reglamentus ir įsakymus, reikalingus norminiams teisės aktams įgyvendinti, tačiau niekuomet neturint teisės sustabdyti pačių norminių teisės aktų galiojimo ar atsisakyti juos įgyvendinti“.

2. Kokių yra kitų teisės šaltinių ir kokia jų vertė?

2.1. Precedentų teisė

Naudoti precedentų teisę, kaip teisės šaltinį, nėra taip paprasta. Liuksemburgo teisė nepripažįsta precedento principo, taikomo anglosaksų teisės sistemose, ir iš esmės teisėjams nėra privaloma atsižvelgti į kitose bylose priimtus teismo sprendimus, net jeigu bylas galima lyginti. Teisėjams neleidžiama priimti bendrojo pobūdžio sprendimų, sprendimas turi visada būti skirtas konkrečiai teisėjo nagrinėjamai bylai.

Paprastai į ankstesnius palyginamose bylose priimtus teismo sprendimus reikia atsižvelgti. Be to, jeigu norminį aktą galima įvairiai interpretuoti, teisėjo galia, be abejo, yra žymiai didesnė, nes jis gali kurti teisę ją interpretuodamas. Kartais teisės priemonėse nėra nustatyta konkrečiai bylai taikytinų normų. Kadangi teisėjas negali nepriimti sprendimo, jis tokiu atveju suformuluos bendrąją normą, leisiančią jam vis dėlto priimti reikalingą sprendimą.

2.1.1. Tarptautinė precedentų teisė

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pripažįsta tiesioginius kelių tarptautinių teismų įgaliojimus, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre.

viršųviršų

2.1.2. Europos precedentų teisė

Kaip nustatyta Europos bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnyje, Teisingumo Teismo precedentų teisė turi įtakos nacionaliniams teismams, nes šie gali prašyti Teismo priimti preliminarius nutarimus, suteikiančius nacionaliniams teismams galimybę prieš priimant nutarimą prašyti Teisingumo Teismo išspręsti problemas, iškilusias taikant Bendrijos teisę, galbūt taikytiną byloms šalims.

2.1.3. Nacionalinė precedentų teisė

Dažniausiai civilinėse ir komercinėse bylose priimti teismo sprendimai yra privalomi tik konkrečioms byloms: sprendimai privalomi šalims, bet jie neturi įtakos teisės struktūrai.

Tai taip pat taikytina ir daugumai administracinių teismų priimtų sprendimų. Išimtis taikoma tada, kai administracinis teismas arba administracinis apeliacinis teismas nagrinėja apeliacinį skundą dėl norminio akto. Tuomet teismo sprendimas arba nutartis turės bendrąjį poveikį ir bus paskelbtas „Mémorial“ - oficialiajame Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės leidinyje.

Konstitucinio teismo sprendimai taip pat yra privalomi ir skelbiami „Mémorial“ leidinyje.

2.2. Bendrieji teisės principai

Kaip vieną iš precedentų teisės kylančių normų, reikėtų ypatingai pabrėžti bendruosius teisės principus, apibrėžiamus kaip „teisės normos, privalomos kaip administracinės teisės šaltiniai ir formaliai skelbiamos teismų sprendimuose“.

3. Kokia yra šių skirtingų teisės šaltinių hierarchija?

Šalies vidaus įstatymuose teisės šaltiniai išsidėsto tam tikra hierarchine struktūra. Konstitucija yra aukščiausias teisės šaltinis, po jos eina norminiai teisės aktai ir reglamentai.

viršųviršų

Kadangi šis klausimas nenumatytas jokiose konstitucinėse nuostatose, tarptautinės ir šalies vidaus teisių santykius reglamentuoja tik iš precedentų teisės kylančios normos.

Ši teisė plėtojama nuo šeštojo dešimtmečio, kai iš pradžių kasacinis teismas, o paskui Valstybės taryba nutraukė tuometinę padėtį, pagal kurią dėl valdžios funkcijų atskyrimo doktrinos teisėjas negalėjo priimti nutarimo dėl norminių teisės aktų atitikties tarptautinėms sutartims.

Atitinkamame 1951 metais priimtame Valstybės tarybos sprendime nustatyta, kad „ratifikavimo norminiu aktu į vidaus įstatymus įtraukta tarptautinė sutartis iš esmės yra viršesnis įstatymas, nes jo kilmė yra viršesnė už šalies vidaus organo priimtą sprendimą. Todėl jeigu tarptautinės sutarties nuostatos prieštarauja vėliau įsigaliojusio nacionalinio norminio teisės akto nuostatoms, tarptautinis įstatymas turi viršenybę prieš nacionalinį norminį teisės aktą“ (Valstybės taryba, 1951 m. liepos 28 d., Pas. lux. t. XV, 263 psl.).

Aišku, šio sprendimo formuluotė yra labai plati, nes pagal ją be išlygų tvirtinama, kad tarptautinė nuostata yra viršesnė už bet kokio šalies vidaus organo sprendimą. Tačiau Liuksemburgo teismai nėra priėmę nutarimo, pagal kurį tarptautinės normos būtų viršesnės už Konstituciją.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad 1956 metais vyriausybės pateiktas įstatymo projektas, kuriame buvo nustatyta, kad „Tarptautinės teisės normos yra nacionalinės teisės sistemos dalis. Jie yra viršesni už nacionalinius norminius teisės aktus ir kitas teisės priemones“, buvo atmestas kaip neatitinkantis Konstitucijos. Papildomame komentare buvo aiškiai nurodyta, jog šią formuluotę ketinama įtraukti į Konstitucijos nuostatas.

viršųviršų

Tačiau Valstybės taryba nustatė numanomą pirmumo tvarką savo 1992 m. gegužės 26 d. nuomonėje dėl ES sutarties ratifikavimo projekto. Nuomonėje teigta, kad „buvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad pagal teisės normų hierarchiją tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę, ir iškilus prieštaravimams teismai netaiko šalies vidaus įstatymų, o suteikia pirmenybę sutarčiai. Kadangi pageidautina, jog mūsų nacionalinė teisė neprieštarautų tarptautinei teisei, Valstybės taryba reikalauja, kad Konstitucija būtų laiku iš dalies pakeista, norint išvengti šių neatitikimų“. Panašu, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė aiškiai įžengė į internacionalizmo kelią.

Be abejo, šią padėtį formaliai lėmė tai, kad Liuksemburgo norminiai teisės aktai nėra iš naujo svarstomi Konstitucijos atžvilgiu. Konstitucinis teismas, įsteigtas 1999 metais tam, kad patvirtintų priimtų įstatymų atitiktį Konstitucijai, neteikia konsultacijų, ar tarptautinę sutartį ratifikuojantis norminis teisės aktas atitinka Konstituciją.

4. Apibūdinkite už nacionalines priemones viršesnėse priemonėse nustatytų normų įsigaliojimo valstybės teritorijoje detales.

4.1. Tarptautinės sutartys

Liuksemburgo Konstitucijoje ypač glaustai reglamentuojama tarptautinių sutarčių ratifikavimo procedūra. Joje nurodoma tik tiek, kad „sutartys neįsigalioja, kol jos neratifikuojamos norminiais teisės aktais ir nepaskelbiamos taip, kaip skelbiami norminiai teisės aktai“.

Didžiojoje Hercogystėje laikomasi monistinės tradicijos. Kitaip tariant, pati sutartis taikoma taip pat, kaip ir Didžiosios Hercogystės vidaus norminis teisės aktas, jos nereikia vienaip ar kitaip perkelti į nacionalinę teisę.

viršųviršų

Todėl ratifikavimo aktas būna labai trumpas, paprastai sudarytas iš vieno skyriaus, „kuriuo“ patvirtinama konkreti sutartis. Akte nėra teisinio turinio. Jis patvirtina, bet ne perkelia; jo vienintelė paskirtis yra suteikti Vyriausybei teisę toliau ratifikuoti sutartį.

Norminius teisės aktus priima Parlamentas, taikydamas įprastą procedūrą. Paprastai reikia absoliučios daugumos balsų, nebent sutartyje numatytas įgaliojimų perdavimas (žr. toliau). 1956 metais priėmus dalinį pakeitimą, Liuksemburgo Konstitucijoje numatyta aiški nuostata, leidžianti sutartimi perduoti įgaliojimus tarptautinėms organizacijoms. Konstitucijos 49a straipsnyje teigiama, kad „įgaliojimus, pagal Konstituciją suteiktus įstatymų leidybos organams, įstatymų vykdomajai valdžiai ir teismams, sutartimi galima laikinai perduoti vykdyti tarptautinę teisę taikančioms institucijoms“. Konstitucijos 37 straipsnio (2) dalyje nurodoma, kad tokio pobūdžio sutartis nemaža balsų dauguma privalo ratifikuoti Deputatų rūmai.

Nebent būtų aiškiai nurodyta kitaip, balsavimas dėl ratifikavimo įstatymo patvirtinimo nereiškia, kad sutartis įsigalios kaip Liuksemburgo vidaus įstatymas. Ratifikavimo įstatymas yra būtina sąlyga, tačiau sutartis įsigalioja tik po paties ratifikavimo. Liuksemburge manoma, kad net patvirtinus rūmams, įstatymų vykdomosios valdžios organai turi teisę ratifikuoti tekstą ir teismas nekontroliuoja, kaip ši teisė yra vykdoma.

Kad sutartis įsigaliotų kaip šalies vidaus įstatymų dalis, būtinos trys sąlygos: (1) sutartį privalo ratifikuoti Didžioji Hercogystė, (2) sutartis privalo galioti tarptautiniu lygmeniu ir (3) sutarties tekstas privalo būti paskelbtas „Mémorial“ leidinyje, taip pat kaip norminis teisės aktas.

viršųviršų

Reikėtų pabrėžti, kad reikalavimas paskelbti sutartį (nustatytas Konstitucijos 37 straipsnyje) ir reikalavimas skelbti sutartį ratifikuojantį įstatymą - tai du skirtingi reikalavimai. Tiesa, dažniausiai šie du reikalavimai įvykdomi tuo pačiu metu - sutarties tekstas skelbiamas „Mémorial“ leidinyje iš karto po norminio teisės akto. Tačiau nereikėtų painioti šių dviejų teisės aktų; ir juos galima skelbti atskirai, nes sutartis nėra neatskiriama ratifikavimo įstatymo dalis.

4.2. Bendrijos teisės šaltiniai

Liuksemburgo Konstitucijoje nėra nustatyta, kaip Europos teisės aktų nuostatos perkeliamos į nacionalinius Liuksemburgo įstatymus.

Dažniausiai Europos direktyvos įgyvendinamos paprasta Parlamento dauguma priimamu norminiu teisės aktu.

Nors iš esmės Europos direktyvos paprastai turi būti perkeltos į Liuksemburgo įstatymus norminiu teisės aktu, formalus norminis teisės aktas nėra būtinas, jeigu direktyva yra skirta dalykui, jau reglamentuojamam lygiaverčio Liuksemburgo teisės akto. Tuomet perkelti galima Didžiojo Hercogo reglamentu, remiantis bendrąja galia įgyvendinti teisės aktus (ši galia jam perduota pagal Konstitucijos 33 ir 36 straipsnius). Tuo didysis Hercogas oficialiai įgyvendina Liuksemburgo įstatymą, net jei iš tiesų reglamento turinys inicijuotas Europos direktyvos.

Įstatymų leidybos taip pat galima išvengti, jei direktyva derinamas dalykas jau reglamentuojamas leidžiančiu teisės aktu, kuriuo Parlamentas suteikia Vyriausybei teisę priimti paprastus reglamentus dėl dalykų, paprastai reglamentuojamų norminiu teisės aktu.

viršųviršų

Nuo 1915 metų Deputatų rūmai kasmet priima įstatyminius aktus, suteikiančius ypatingus įgaliojimus. Vyriausybė taip pat turi plačias normatyvines galias finansų ir ekonomikos srityse, kurios, be abejo, net jei ir nėra konkrečios nuorodos į Europos lygmenį, leistų jai perkelti daug Europos direktyvų į nacionalinę teisę.

Europos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę šiuo metu reglamentuoja konkretus 1971 m. rugpjūčio 9 d. ypatingus įgaliojimus suteikiantis norminis teisės aktas, su paskutiniais daliniais pakeitimais, padarytais 1980 m. gruodžio 8 d. Šis norminis teisės aktas tik suteikia Vyriausybei teisę vykdyti ir patvirtinti Europos Bendrijų direktyvas, susijusias su ekonomika, technologijomis, žemės ūkiu, miškininkyste, socialiniais reikalais ir transportu. Šiems reglamentams taikoma standartinės normatyvinės procedūros išimtis - jiems būtinas Deputatų rūmų darbo komiteto pritarimas.

Priimant Didžiojo Hercogo reglamentus, kaip ir leidžiant įstatymus, reikalaujama, kad Vyriausybė pateiktų projekto tekstą Valstybės tarybai ir profesinėms grupėms atstovaujantiems rūmams. Skirtingai nei leidžiant įstatymus, taikant normatyvinę procedūrą, vyriausybei leidžiama išvengti šių konsultacijų, jei aptariama priemonė paskelbiama skubia. Vyriausybė negali pasinaudoti šia galimybe, jei ji ketina reglamentu perkelti Europos direktyvą į nacionalinę teisę. 1971 m. rugpjūčio 9 d. įstatymas papildo standartinę normatyvinę procedūrą ir reikalauja būtinai konsultuotis su Valstybės taryba bei gauti Deputatų rūmų darbo komiteto pritarimą.

viršųviršų

Bet kuriuo atveju Didžiojo Hercogo reglamento projektą tvirtina Ministrų taryba, tada pasirašo atitinkamas ministras ir projektas pateikiamas Didžiajam Hercogui. Reglamentas įsigalioja nuo tos dienos, kai yra paskelbimas „Mémorial“ leidinyje.

5. Kokios valdžios institucijos turi teisę priimti teisės normas?

5.1. Tarptautiniai teisės šaltiniai

Liuksemburgo Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta, kad „Sutartis sudaro Didysis Hercogas“. Tačiau taip pat teigiama, kad „sutartys neįsigalioja tol, kol jos neratifikuojamos norminiu teisės aktu ir nepaskelbiamos taip, kaip norminiai teisės aktai“.

Pabrėžtina tai, kad ratifikavimo reikalavimas taikomas visoms tarptautinėms sutartims, nepriklausomai nuo jų paskirties, ir ratifikuoti privaloma norminiu teisės aktu. Šis sukonkretinimas buvo įterptas 1956 metais, remiantis konkrečiu Valstybės tarybos reikalavimu, nes ji manė, kad „pritarimas yra susijęs su įstatymo rengimu, nes Konstitucija pripažįsta tik vieną procedūrą visoms Rūmų valios išraiškoms, nepriklausomai nuo konkretaus dalyko“.

5.2. Nacionaliniai teisės šaltiniai

Remiantis Liuksemburgo Konstitucija, įstatymų leidybos galia bendrai priklauso Didžiajam Hercogui ir Deputatų rūmams, ir joks norminis teisės aktas negali egzistuoti, jei jam bendrai nepritaria dvi įstatymų leidybos galios šakos (Konstitucijos 46 str.).

Kiekviena iš šių įstatymų leidybos galios šakų turi teisę pasiūlyti įstatymą. Jeigu iniciatyva priklauso Didžiajam Hercogui, įstatymo projektas vadinamas „projet de loi“ (Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas); jeigu projektą siūlo rūmai, jis apibūdinamas kaip „proposition de loi“ (pareigų Vyriausybėje neturinčio parlamento nario pateiktas įstatymo projektas).

viršųviršų

6. Kaip priimamos šios teisės normos?

6.1. Įstatymai

Liuksemburgo Parlamentą sudaro vieni rūmai.

Taigi, siekiant sumažinti vienų rūmų sistemai būdingo impulsyvumo pavojų, pagal Liuksemburge taikomą sistemą reikalaujama, kad dėl visų įstatymų projektų būtų balsuojama du kartus ir kad tarp šių balsavimų praeitų ne mažiau kaip trys mėnesiai.

Konstitucijos 59 straipsnyje nustatyta, kad antrojo balsavimo (vadinamas „antruoju balsavimu“ dėl atitikimo Konstitucijai) galima atsisakyti, „jeigu rūmai, pritariant Valstybės tarybai, taip nusprendžia viešojo posėdžio metu“.

Valstybės taryba šioje situacijoje vaidina labai svarbų vaidmenį, panašų į kitose šalyse antrųjų įstatymų leidybos rūmų (ypač į Anglijos Lordų rūmų vaidmenį). Pirmą kartą ji įsikiša prieš surengiant parlamentinius debatus, nes Konstitucijos 83a straipsnyje reikalaujama, kad Valstybės tarybos nuomonės būtų išklausoma dėl kiekvieno Vyriausybės arba pareigų Vyriausybėje neturinčio parlamento nario pateikto įstatymo projekto. Antrą kartą Valstybės taryba vėl įsikiša tada, kai po pirmojo balsavimo rūmuose atvirajame posėdyje ji sprendžia, ar reikėtų pritarti galimybei nerengti antrojo balsavimo.

Paprastai dauguma norminių teisės aktų priimami be antrojo balsavimo. Rūmai patys save atleidžia nuo antrojo balsavimo, balsuodami už norminį teisės aktą, ir tai yra visiškai normalu. Valstybės taryba vadovaujasi strategija beveik kiekvienu atveju suteikti šį atleidimą ir atsisako tai padaryti tik itin sudėtingais atvejais. Dažniausiai galimos kliūtys atsisakyti antrojo balsavimo panaikinamos per preliminarią procedūrą.

viršųviršų

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad Valstybės tarybai suteikta teisė nėra tikroji veto teisė, kurią būtų sunku suderinti su tuo, kad Valstybės taryba nėra demokratinis organas (Valstybės tarybos narius skiria Didysis Hercogas. Atsiradus laisvai vietai, naujieji nariai skiriami iš eilės; pirmąjį paskiria tiesiogiai Didysis Hercogas, antrasis parenkamas iš rūmų pateikto trijų kandidatų sąrašo, o trečiasis - iš Valstybės tarybos pateikto trijų kandidatų sąrašo). Valstybės taryba tik gali dviem mėnesiams atidėti balsavimą dėl įstatymo ir taip suteikti daugiau laiko jį apsvarstyti.

Didysis Hercogas įsikiša ne tik įstatymų leidybos procedūros pradžioje (dėl įstatymo projekto), bet ir po rūmų galutinio balsavimo dėl įstatymo. Liuksemburgo Konstitucijos 34 straipsnyje konstatuojama, kad Didysis Hercogas pritaria norminiams teisės aktams ir juos skelbia. Jis praneša apie savo sprendimą per tris mėnesius nuo balsavimo rūmuose“.

6.2. Reglamentai

Vienintelė Konstitucijoje nustatyta Didžiosios Hercogystės reglamentų formalaus galiojimo sąlyga - reikalavimas, kad juos pasirašytų ministrai.

Tačiau Konstituciją papildo kiti dokumentai, konkrečiai - Valstybės tarybos teisės aktai, reikalaujantis (išskyrus tuos atvejus, kai taikoma skubos tvarka), kad Didysis Hercogas pateiktų įstatymo tekstą Valstybės tarybai ir ši pareikštų savo nuomonę.

Be to, 1857 m. liepos 9 d. paskelbtame Didžiojo Hercogo dekrete dėl Vyriausybės organizacijos nustatyta, kad bet kokią Didžiojo Hercogo svarstymui pateiktą priemonę privalu aptarti Ministrų tarybos susitikime. Jei šios taisyklės nesilaikoma, priimtas reglamentas negalios.

7. Apibūdinkite nacionalinių normų įsigaliojimo detales.

Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje norminiai teisės aktai ir reglamentai įsigalioja tik po to, kai jie paskelbiami Liuksemburgo oficialiajame leidinyjeMémorial, Journal officiel du Grand Duché de Luxembourg“.

8. Kokie yra galimų skirtingų valstybėje narėje galiojančių teisės šaltinių konfliktų sprendimo būdai?

Liuksemburgo teisės sistemoje numatyta, kad Konstitucinis Teismas gali paskelbti Konstitucijai prieštaraujantį norminį teisės aktą „nekonstituciniu“. Į šį teismą konsultacijų gali kreiptis bet kuris Liuksemburgo teismas arba administracinis teismas, jei procese, kuriame dalyvauja pats teismas, kyla atitikimo Konstitucijai klausimų. Į Konstitucinį Teismą negalima kreiptis tiesiogiai.

Taip pat galima kreiptis į administracinį teismą su prašymu panaikinti neteisėtą norminį aktą, ir paliekama teisė pateikti apeliacinį skundą Administraciniam apeliaciniam teismui. Šia galimybe galima pasinaudoti tik per tris mėnesius nuo reglamento paskelbimo dienos. Jeigu, praėjus trims mėnesiams, reglamento teisėtumas užginčijamas teisme arba administraciniame teisme, tada šis teismas turi teisę atmesti tokį reglamentą ir pritaikyti norminį teisės aktą, tačiau, skirtingai nei tiesioginis sprendimas, priimtas per tris mėnesius nuo paskelbimo, šis teismo sprendimas neturės visuotinės galios.

« Teisinė tvarka - Bendro pobūdžio informacija | Liuksemburgas - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 09-11-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė