Europos Komisija > ETIT > Teisinė tvarka > Italija

Naujausia redakcija: 14-02-2008
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisinė tvarka - Italija

Italijos teisinę sistemą reglamentuoja 1948 m. paskelbta Italijos Respublikos Konstitucija. Ši Konstitucija yra nuolatinė, tai reiškia, kad jos negalima pakeisti paprastaisiais įstatymais; ją pakeisti arba papildyti galima tik taikant specialią procedūrą, kuri yra labai sudėtinga ir aprašyta pačioje Konstitucijoje (138 straipsnis).

Šis pastovumas užtikrinamas tikrinant, ar visi įstatymai ir įstatymo galią turintys teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai; tai yra išimtinė Konstitucinio Teismo - specialios konstitucinės institucijos - pareiga.

Kai kurie Konstitucijos straipsniai negali būti keičiami jokiomis aplinkybėmis; tai yra straipsnis, susijęs su Italijos valdymo forma - respublika, kuris konstituciškai negali būti persvarstomas; paprastai visi straipsniai, kurie yra esminiai konstitucinės sistemos elementai, taip pat laikomi nekeičiamais (pvz., laisvės ir teisingumo, parlamentinės sistemos principai, nuolatinės Konstitucijos principas ir konstitucinis teisingumas).

Konstitucijoje yra nustatyti bendrieji principai, kurie pripažįstami esminėmis valstybės egzistavimo vertybėmis; išvardijami principai, kurių tvirtai turi laikytis parlamentas, regionai ir visos kitos viešos institucijos, kurioms yra suteikti įgaliojimai priimti dekretus ir norminius teisės aktus, turinčius bendrą arba konkretų galiojimo laiką; Konstitucijoje yra nustatyti užsienio politikos ir santykių su kitomis Europos Sąjungos teisinėmis sistemomis pagrindai.



 

TURINIO LENTELE

1. Italijos privatinės teisės šaltiniai 1.
1.1. Pirminiai šaltiniai 1.1.
1.2. Antriniai šaltiniai 1.2.
1.3. Paprotys ir įprasta praktika 1.3.
1.4. Teisingumas 1.4.
1.5. Bendrieji teisinės sistemos principai 1.5.
1.6. Teismų praktika 1.6.
1.7. Teisės aplinkraščiai 1.7.
2. Parlamento įstatymų leidybos teisė 2.
3. Regionų, provincijų, savivaldybių ir didžiųjų miestų įstatymų leidybos bei reguliavimo įgaliojimai 3.
4. Teisės normų galiojimas 4.
5. Nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės derinimo procedūros 5.
6. Bendrijos teisė ir jos viršenybė vidaus nuostatų atžvilgiu 6.
7. Šaltinių hierarchija ir kolizijų taikymo taisyklės 7.

 

1. Italijos privatinės teisės šaltiniai

Italijos privatinės teisės šaltiniai yra: įstatymai, norminiai teisės aktai (įmonių normos: tačiau fašistinė įmonių sistema buvo panaikinta 1943 m.), paprotys arba įprasta praktika (Civilinio kodekso įvadinių nuostatų 1–8 straipsniai).

Šie šaltiniai turi hierarchinę sistemą, kuri pagrįsta šaltinių teisine galia ir iš jų kylančiais principais.

1.1. Pirminiai šaltiniai

Be konstitucinių įstatymų, pirminių teisės aktų šaltiniai yra:

  1. paprastieji valstybės įstatymai (įvadinių nuostatų 1 straipsnis); įstatymų viršenybė valstybės teisinėje sistemoje gali būti vertinama atsižvelgiant į faktą, kad įstatymo nuostata gali būti panaikinama arba pakeičiama tik nauju įstatymu, o paprastuoju įstatymu galima pakeisti arba panaikinti bet kurią teisinės sistemos nuostatą, išskyrus konstitucinį statusą turinčias nuostatas, kurios gali būti panaikinamos arba pakeičiamos tik konstituciniais įstatymais;
  2. deleguotieji įstatymai, kuriuos priima vyriausybė, naudodamasi prieš tai suteiktais parlamento įgaliojimais;
  3. įstatymų dekretai, kuriuos specialiais atvejais priima vyriausybė ir kurie tą pačią dieną turi būti pateikiami parlamentui, kuris juos priima įstatymo forma; jeigu įstatymų dekretai per šešiasdešimt dienų nuo jų paskelbimo nepriimami įstatymo forma, jie nustoja galioti atgaline data, tačiau parlamentas įstatymais gali reguliuoti visus santykius, atsiradusius dėl nepriimto dekreto;
  4. paprastą statusą turinčių regionų pagal Respublikos įstatymus priimti statutai ir regionų tarybų priimti įstatymai (regionų įstatymai) bei Trento ir Bolcano provincijų tarybų priimti įstatymai (provincijos įstatymai).

Statutų ir regionų įstatymų (bei provincijos įstatymų) taikymo sritis yra ribota atsižvelgiant į reguliavimo dalyką ir taikymo teritoriją, kaip nustatyta Konstitucijos 123 ir 117 straipsniuose; specialią autonomiją turinčių regionų įstatymų leidybos įgaliojimų ribos yra nustatytos pagal konstitucinį įstatymą priimtuose statutuose.

viršųviršų

Pirminių šaltinių sistemoje deleguotieji įstatymai (įstatymų dekretai) ir regionų įstatymai klasifikuojami kaip papildomi pirminiai šaltiniai, nes įstatymų dekretų turinys priklauso nuo pagrindinių principų ir kriterijų, nustatytų deleguojančiajame įstatyme, o regionų ir provincijos įstatymai turi atitikti principus, kurie turi įtakos valstybės teisės aktams, priimamiems konkrečiose reguliavimo srityse, kurios nėra išimtinė jų kompetencija.

Atsižvelgiant į papildomų pirminių šaltinių statusą, jeigu jais reglamentuojamos jiems nepriskirtos sritys, tai yra konstitucinio teisėtumo pažeidimas.

Pagrindiniai Italijos privatinės teisės dokumentai yra kodeksai, kurie taip pat yra įstatymai, ir jų taikymo sritis yra ne platesnė nei atskiro įstatymo, nors jie yra ypač svarbūs atsižvelgiant į jų platesnę reguliavimo apimtį ir didesnį turinio ryšį. Su privatinės teisės sritimi susiję Italijos kodeksai yra Civilinis kodeksas ir Jūrų teisės kodeksas, tačiau tik ta šio kodekso dalis, kuri yra privatinės teisės pobūdžio.

1.2. Antriniai šaltiniai
  1. Įstatymo galią turintys antriniai šaltiniai: visi norminiai teisės aktai (arba atskiros norminių teisės aktų nuostatos), kuriuose yra bendro ir abstraktaus pobūdžio nurodymų. Šie norminiai teisės aktai priimami norint pakeisti anksčiau galiojusias normas, nors juose esantys nurodymai negali būti keičiami, išskyrus atvejus, kai jie pakeičiami kitomis įstatymo galią turinčiomis normomis.

    Paprastai jie apibūdinami kaip laisvos normatyvinės nuostatos, kurias priima administracinės valdžios institucijos, pvz., vyriausybės, tarpministerinės, ministerijų arba prefektūros nuostatos, kuriose įtvirtinti privalomosios prekių ir paslaugų kainos ir tarifai, savivaldybių norminiai teisės aktai ir reguliavimo planai, nustatantys statybų normas, kuriose numatyta galimybė nukrypti nuo Civiliniame kodekse nustatytos sistemos.

    viršųviršų

  2. Įstatymo galios neturintys antriniai šaltiniai: įgyvendinimo norminiai teisės aktai (kuriais siekiama konkrečiai ir tiksliai įgyvendinti įstatymuose nustatytus principus) ir kitos administracinės normatyvinės nuostatos, kurias priėmė valstybės administracinės institucijos (centrinės arba vietos) arba mažesnės valstybinės institucijos (savivaldybės ir provincijos), kurios negali nukrypti nuo įstatymo galią turinčių teisės aktų.

    Tokie teisės aktai galioja ir dėl to jų privaloma laikytis, tik jeigu jie neprieštarauja visiems kitiems įstatymo galią turintiems šaltiniams (pirminiams ir antriniams).

1.3. Paprotys ir įprasta praktika

Teisinėje tvarkoje galiojantis paprotys pagal savo funkcijas gali būti klasifikuojamas kaip secundum legem paprotys arba praeter legem paprotys.

Secundum legem paprotys papildo rašytinio šaltinio (įstatymo arba norminio teisės akto) turinį, kuris iš dalies nėra visiškai baigtas. Dėl to paprotys yra įtraukiamas į įstatymą; tačiau tokiu atveju paprotys įgyja šaltinio, kuris nurodo paprotį, galią, vadinasi, esant skirtingą teisinę galią turinčių šaltinių kolizijai, kuri nustatyta įvadinių nuostatų 1 straipsnyje, paprotys tampa pirminiu arba antriniu šaltiniu.

Praeter legem paprotys užpildo rašytinės teisės spragas ir funkcionuoja nepaisant konkrečių teisės aktuose esančių nuorodų.

Tokiu atveju paprotys tam tikru požiūriu yra lygiavertis įstatymui šaltinis. Tai reiškia, kad pagal paprotį sukurtų normų negalima pakeisti kitais antriniais šaltiniais, kurie nėra įstatymo galią turintys teisės aktai.

viršųviršų

1.4. Teisingumas

Teisingumas tik išimtiniais atvejais yra teisės šaltinis, būtent kai nesant nustatytų normų yra nurodyta, kad teismas teisingumą gali taikyti siekdamas rasti taikytiną principą.

Tačiau kai teisingumas yra naudojamas kaip pagalbinė aiškinimo priemonė, siekiant sušvelninti rašytinės teisės griežtumą, tai nėra teisės šaltinis.

1.5. Bendrieji teisinės sistemos principai

Kai kurie autoriai prie nerašytinių šaltinių priskiria bendruosius teisinės sistemos principus, nurodytus įžanginių nuostatų 12 straipsnyje, skirtus padėti išspręsti ginčą, kurio negalima išspręsti aiškinant pagal analogiją arba plečiamai.

Kita vertus, buvo pastebėta, kad nerašytiniai principai (tai gali būti konkrečioje teisės srityje galiojantys principai arba bendrieji teisinės sistemos principai) nėra pripažįstami (autonominiais) normų šaltiniais, tačiau jie patys yra normos, nes šie principai nustatomi pagal vieną arba daugiau teisės norminių aktų, kurie atspindi šio principo turinį.

1.6. Teismų praktika

Teismų praktika nesukuria teisės normų, kadangi teismai veikia atsižvelgdami į įstatymų leidėjo nustatytas ribas.

Teismų praktikos sukurtos normos yra susijusios su konkrečia byla; tai yra silpnos normos, kurias visada galima pakeisti nagrinėjant naują bylą.

Dėl to teismų praktika neprivalo laikytis savo pačios sukurtų normų ir neprivalo jomis remtis norimam priimti sprendimui pagrįsti. Teismų praktikoje visada galima sukurti naują požiūrį, nes precedentų taisyklė nėra taikoma.

viršųviršų

Neseniai atlikus reformą (2006 m. įstatymo dekretas Nr. 40), susijusią su bylų nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, buvo nustatyta, kad jeigu vienas teismo skyrius nesutinka su teisės principu, kuris buvo paskelbtas bendrame skyrių posėdyje, pagrįsta nutartimi sprendimas dėl apeliacinio skundo turi būti perduodamas jungtiniams skyriams. Tačiau tai yra toks kišimasis, kuriuo siekiama skatinti ir apsaugoti Aukščiausiojo Teismo funkciją užtikrinti teisės vienodumą, nors visada išlieka galimybė, kad teismų praktikoje atsiras naujas ir skirtingas požiūris.

1.7. Teisės aplinkraščiai

Aplinkraščiai nėra teisės normų šaltiniai, tačiau juos sudaro taisyklės, kurias aukštesnioji administracinė institucija nustatė žemesniajai administracinei institucijai, ir taip jomis sukuriami hierarchiniai dviejų institucijų ryšiai.

2. Parlamento įstatymų leidybos teisė

Pagal Konstituciją parlamentui – jį sudaro Senatas ir Atstovų Rūmai – yra suteikti įgaliojimai kurti įstatymus, kurie yra pirminis valstybės teisinės tvarkos šaltinis.

Valstybės įstatymas sukuriamas, kai Konstituciją atitinkantį įstatymo tekstą priima abeji rūmai ir jį per mėnesį nuo priėmimo oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas; oficialiai paskelbus įstatymą, jis paskelbiamas Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje ir įtraukiamas į oficialų įstatymų bei dekretų rinkinį. Respublikos Prezidentas, išsiųsdamas pagrįstas pastabas parlamento rūmams, gali prašyti surengti naujas diskusijas, tačiau jeigu įstatymą parlamento rūmai vėl priima, prezidentas privalo jį oficialiai paskelbti.

viršųviršų

Konkrečiais atvejais įstatymų leidybos teisė suteikiama vyriausybei, kuri turi įgaliojimus priimti įstatymų dekretus, kai pagrindiniai principai bei kriterijai buvo nustatyti anksčiau, ir tik ribotam laikotarpiui bei konkrečiai (deleguojančiame įstatyme) nurodytoms temoms.

Jeigu įstatymo dekretu peržengiamos deleguotų įgaliojimų ribos, gali būti keliamas dekreto neatitikties Konstitucijai klausimas.

3. Regionų, provincijų, savivaldybių ir didžiųjų miestų įstatymų leidybos bei reguliavimo įgaliojimai

Dvidešimt Italijos regionų turi teisę leisti įstatymus, reglamentuojančius tas sritis, kurių išimtinai nereglamentuoja valstybės įstatymai. Regionai įstatymus leidžia pagal Konstitucijos 117 straipsnį, laikydamiesi Konstitucijos reikalavimų ir iš Bendrijos teisės pareigų bei tarptautinių įsipareigojimų.

Srityse, kuriose turi jurisdikciją, regionai ir Trento bei Bolcano autonominės provincijos dalyvauja priimant sprendimus, kuriais siekiama sukurti Bendrijos norminį teisės aktą, ir taiko bei įgyvendina tarptautines sutartis ir Europos Sąjungos teisės aktus, laikydamiesi valstybės įstatymuose nustatytų normų, kurios taip pat reglamentuoja papildomo reguliavimo teisę, kai tam tikri santykiai nėra reglamentuojami.

Specialų statusą turintys regionai (Friulis Venecija Džulija, Sardinija, Sicilija, Trentinas-Alto Adidžė, Aostos slėnis) turi ypač plačius įstatymų leidybos įgaliojimus.

Savivaldybės, provincijos ir didieji miestai, atsižvelgiant į jiems pripažintą organizacinę sistemą ir veikimo būdą, turi reglamentavimo galias.

viršųviršų

4. Teisės normų galiojimas

Kad įstatymo nuostatos (statutai ir reglamentai) įsigaliotų, turi būti tenkinamos šios sąlygos:

  1. paskelbimas Oficialiajame leidinyje;
  2. termino, vadinamo vacatio legis, kuris pradedamas skaičiuoti nuo paskelbimo iki įsigaliojimo, pasibaigimas. Jeigu nenustatyta kitaip, norminiai teisės aktai įsigalioja penkioliktą dieną nuo jų paskelbimo. Pasibaigus vacatio terminui, įstatymas arba reglamentas tampa privalomas net jeigu tie, kurie privalo jo laikytis, faktiškai nežino apie jį arba negali apie jį žinoti.

Teisės norma nustoja galioti ją panaikinus, nepaisant to, ar ji buvo panaikinta aiškiai, ar numanomai (atsižvelgiant į nesuderinamumą su nauja norma arba dėl to, kad įstatymų leidėjas priėmė naują įstatymą, reglamentuojantį visą sritį).

5. Nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės derinimo procedūros

Nacionalinė teisė ir tarptautinė teisė derinamos pagal Konstitucijos 10 straipsnį automatiškai taikant tarptautinės teisės nuostatą, pvz., paprotinių normų atveju, arba taikant įprastą procedūrą, pagal kurią numatyta galimybė priimti nuostatą, kuria tarptautinės teisės nuostata perkeliama į nacionalinę teisę.

Tarptautinėms nuostatoms suteikiama teisinė galia prilygsta nuostatos, pagal kurią ji perkeliama į nacionalinę teisę, teisinei galiai. Dėl to pirmuoju atveju net paprotinės normos įgyja konstitucinę galią. Antruoju atveju tarptautinei sutarčiai suteikiama tokia pati teisinė galia kaip ir vidaus nuostatų; nepaisant to, paprastai dėl specifinio vidinio tarptautinės nuostatos pobūdžio reikalaujama pirmenybę suteikti aiškinimo galimybėms, kurios yra labiausiai susijusios su tarptautinės nuostatos prasme.

viršųviršų

6. Bendrijos teisė ir jos viršenybė vidaus nuostatų atžvilgiu

Reglamentai yra Bendrijos teisės aktai, tiesiogiai taikomi nacionalinėje teisinėje sistemoje; tačiau visos Bendrijos nuostatos, galinčios turėti teisinį poveikį atitinkamiems fiziniams asmenims, yra laikomos tiesioginį poveikį turinčiomis nuostatomis.

Dėl direktyvų nacionalinės institucijos turi priimti teisės aktą, kuriuo direktyvos nuostatos perkeliamos į nacionalinę teisę. Tačiau kai direktyvos yra visiškai baigtos ir savarankiškos, jos taip pat gali turėti tiesioginį poveikį (nors tik) vertikaliąja prasme; tai reiškia, kad neįgyvendintos direktyvos nuostatomis galima remtis prieš valstybę, kuri jos neįgyvendino (vertikaliąja prasme), tačiau tokiomis nuostatomis negalima remtis prieš privačius asmenis (horizontaliąja prasme).

Sprendimai, kurių privaloma laikytis, yra teisės aktai, turintys aiškiai nurodytus arba tiksliai nustatomus adresatus (valstybės narės arba fiziniai ar juridiniai asmenys).

Rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomos.

Santykį tarp Bendrijos teisės sistemos ir nacionalinės teisės sistemos apibūdina sisteminė Bendrijos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę, - tai reiškia, kad (anksčiau arba vėliau priimtos) vidaus nuostatos, kurios prieštarauja tiesioginį poveikį turinčiai Bendrijos nuostatai, nėra taikomos.

Po ilgo teisminės praktikos plėtojimo proceso Konstitucinis Teismas pripažino, kad remiantis koncepcija, pagal kurią vidaus nuostatos nėra taikomos, galima spręsti šių nuostatų kolizijas su nesuderinamomis Bendrijos nuostatomis, kuriomis panaikinamas nesuderinamų vidaus nuostatų laikinos konstitucingumo stebėsenos poreikis, išskyrus atvejus, kai jomis išreiškiamas noras atmesti Sutartį.

viršųviršų

Pagrindiniai Konstitucijos principai taip pat yra neginčijamų Bendrijos nuostatų riba, kurios negalima peržengti, tačiau tokiu atveju kontrolės objektas būtų ne Bendrijos nuostata, o vidaus įstatymas dėl prisijungimo prie Sutarties pagal atskirų teisės sistemų principą, kurį nustatė Konstitucinis Teismas.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino galimybę nagrinėjant pagrindinę bylą nustatyti regiono vidaus nuostatų ir Bendrijos nuostatų koliziją.

Tačiau Konstitucija neseniai papildyta su Bendrijos pareiga susijusia nuostata, (pakeitus Konstitucijos 117 straipsnį), kuri neturi įtakos prieštaraujančių vidaus nuostatų taikymui. Tai reiškia negrįžtamą tendenciją, pagal kurią nacionalinė teisės sistema transformuojama į vienodos (Bendrijos) teisės sistemos dalį.

7. Šaltinių hierarchija ir kolizijų taikymo taisyklės

Konstitucijos nuostatos yra viršesnės už visas kitas nuostatas, nes jose yra nustatyti pagrindiniai visuomenės gyvenimo ir valstybės sandaros principai.

Toliau pagal pirmiau nurodytą hierarchiją eina pirminiai ir antriniai šaltiniai, taip pat paprotys.

Teisės nuostatos atgaline tvarka negalioja; kitaip tariant, jos yra taikomos tik ateityje atsirasiantiems teisiniams santykiams, išskyrus atvejus, kai atgalinio galiojimo principas yra įtvirtintas pačioje nuostatoje. Skirtingu laiku priimtų įstatymų kolizija sprendžiama taikant principą, kad vėlesnis įstatymas pakeičia anksčiau galiojusį įstatymą (lex posterior derogat prior).

Šaltinių hierarchija reiškia, kad pirminiai šaltiniai yra viršesni už antrinius šaltinius ir, žinoma, kitus mažesnę teisinę galią turinčius šaltinius.

Įvairių įstatymo galią turinčių teisės aktų kolizijos gali būti perduotos spręsti Konstituciniam Teismui perduodant atitinkamo teismo nagrinėjamą bylą, jeigu tokią bylą nagrinėjantis teismas mano, kad klausimas nėra visiškai nepagrįstas ir turės įtakos teismo sprendimui; skirtingai nei panaikinimas, ginčijamos normos paskelbimas prieštaraujančia Konstitucijai padaro ją negaliojančia nuo jos priėmimo, išskyrus teisinius santykius, kuriuos teismas išsprendė teismo posėdyje ir priėmė dėl to sprendimą.

Valstybės įstatymo ir regiono norminio teisės akto kolizija, atsižvelgiant į jų atitinkamas jurisdikcijos sritis, gali sukelti Konstitucijos suteiktų viešųjų įgaliojimų vykdymo tam tikrose srityse pažeidimus. Dėl to gali atsirasti jurisdikcijų kolizija, kuri gali būti perduota spręsti Konstituciniam Teismui.

Nacionalinių įstatymų ir Bendrijos teisės aktų kolizija - žr. 6 klausimą.

Atnaujinta 2007 4 30.

« Teisinė tvarka - Bendro pobūdžio informacija | Italija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 14-02-2008

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė