Europos Komisija > ETIT > Teisinė tvarka > Vokietija

Naujausia redakcija: 27-12-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisinė tvarka - Vokietija

Pagrindiniai rašytiniai vidaus teisės šaltiniai yra konstitucija, išleisti įstatymai, įstatymo galią turintys dokumentai ir vietinės valdžios nutarimai. Be to, yra taikomi nerašytiniai teisės šaltiniai, prie kurių yra priskiriami tarptautinėje teisėje, paprotinėje teisėje ir precedentų teisėje numatyti bendrieji principai.

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos federacinės struktūros šie įvairūs teisės šaltiniai tam tikru mastu dubliuoja vienas kitą federacijos [vok. Bund] ir atskiros žemės [vok. Länder] lygmeniu. Santykį tarp šių dviejų teisės sričių reglamentuoja Pagrindinio Įstatymo [vok. Grundgesetz, GG], t. y. federacijos lygmens konstitucijos, 31 straipsnis. Vadovaujantis tuo straipsniu, jeigu federacijos ir žemės teisė prieštarauja viena kitai, viršenybę turi federacijos teisė. Šis principas yra taikomas nepriklausomai nuo prieštaraujančių teisės normų hierarchinio statuso, todėl, pavyzdžiui, federalinės įstatymų leidybos institucijos priimtas norminis teisės aktas bus viršesnis už bet kokios žemės konstituciją.

Nepriklausomai nuo bendro federacijos teisės viršenybės principo, atitinkami teisinių dokumentų hierarchiniai statusai visais atvejais kyla iš jų šaltinio, t. y. statusas priklauso nuo šį dokumentą patvirtinusios įstaigos.

Tai reiškia, kad Pagrindinis Įstatymas (GG) yra federacijos teisės viršūnėje ir atitinkamai vidaus teisės normų hierarchijos viršūnėje, nes, kaip Vokietijos konstitucija, tai yra dokumentas, nuo kurio priklauso visos Vokietijos nacionalinės ir teisės sistemos ir kuris gali būti pakeistas tiktai dviejų trečdalių federalinio susirinkimo (žemutinių parlamento rūmų, vok. Bundestag) balsų dauguma ir dviejų trečdalių federalinės tarybos (aukštutinių parlamento rūmų, vok. Bundesrat) balsų dauguma (Pagrindinio Įstatymo 79 straipsnio 2 dalis). Tam tikros svarbiausios Pagrindinio Įstatymo dalys iš viso negali būti keičiamos (Pagrindinio Įstatymo 79 straipsnio 3 dalis). Kiekviena teisinė nuostata turi atitikti konstituciją savo forma ir turiniu. Įstatymai, vykdomosios valdžios galia ir precedentų teisė ypač priklauso nuo pagrindinių žmogaus teisių, kurios yra tiesiogiai taikomos teisėje (Pagrindinio Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Nukentėję asmenys šiuo pagrindinių teisių principu gali remtis kreipdamiesi į teismus ir galiausiai pateikdami konstitucinį apeliacinį skundą Federaliniam konstituciniam teismui.

viršųviršų

Bendrosios tarptautinės teisės normos yra tarp konstitucijos ir įstatymų. Pagrindiniame Įstatyme yra aiškiai nustatyta, kad šios normos yra federacijos teisės sudedamoji dalis, kad jos yra viršesnės už tokius įstatymus ir kad jos tiesiogiai kuria federacijos teritorijos gyventojų teises ir prievoles (Pagrindinio Įstatymo 25 straipsnis). Prie šių privatiems asmenims reikšmingų bendrųjų tarptautinės teisės normų (t. y. ne vien valstybei svarbių normų), pavyzdžiui, yra priskiriama užsieniečių teisinės apsaugos atitinkamos formos garantija arba aiškiai išdėstytų reikalavimų principas, pagal kurį baudžiamiesiems teismo procesams yra taikomos nusikaltėlį išduodančios užsienio valstybės nusikaltėlio išdavimo įgaliojimo sąlygos.

Įstatymų vieta hierarchijoje yra žemesnė negu konstitucijos. Federacijos įgaliojimai leisti įstatymus yra reglamentuoti ir išvardyti Pagrindiniame Įstatyme (konkrečiai Pagrindinio Įstatymo 73–75 straipsniuose). Įstatymus priima federalinis susirinkimas kartu su federaline taryba. Įstatymų projektus gali pateikti federalinė vyriausybė, federalinė taryba arba jie gali būti pateikti federaliniame susirinkime (politinės grupės arba 5 % narių). Pagrindiniame Įstatyme yra aiškiai nustatyti konkretūs atvejai, kuriais galutiniam įstatymo patvirtinimui federaliniame susirinkime yra reikalingas federalinės tarybos sutikimas (šiuo metu apie 60 % visų įstatymų). Likusių federalinio susirinkimo priimamų įstatymų atveju federalinė taryba gali tiktai pateikti prieštaravimą, kurį federalinis susirinkimas gali atmesti. Jeigu federalinio susirinkimo ir federalinės tarybos nuomonės skiriasi, iš abejų rūmų narių (šiuo metu po 16 narių iš kiekvienų rūmų) gali būti paskirta taikinamoji komisija. Taikinamosios komisijos užduotis yra rengti pasiūlymus, kurie užtikrintų vieningą balsavimą, nors ji negali pati priimti sprendimų federalinio susirinkimo ir federalinės tarybos vardu (įstatymų leidybos procesas išsamiau apibūdintas Pagrindinio Įstatymo 76–78 straipsniuose).

Federacinius įstatymus skelbia federacijos prezidentas – po to, kai juos parašu patvirtina atsakingi federalinės vyriausybės nariai, – ir vėliau jie yra viešai skelbiami oficialiame federacijos leidinyje. Jei nėra nuostatos, kuria būtų nustatyta kitaip, tokie įstatymai įsigalioja keturioliktą dieną po oficialaus federacijos leidinio išėjimo dienos (Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnis).

Kiekvieno konkretaus įstatymo atitiktį konstitucijai gali tikrinti bendrosios kompetencijos teismai nagrinėdami konkrečią bylą. Tačiau teismai negali patys paskelbti, kad įstatymas prieštarauja konstitucijai. Jeigu teismo nutarimas konkrečioje byloje yra sietinas su įstatymu, kurį teismas laiko prieštaraujančiu konstitucijai, teismas privalo sustabdyti procesą ir gauti Federalinio konstitucinio teismo nutarimą (Pagrindinio Įstatymo 100 straipsnis). Šitaip Federalinis konstitucinis teismas gali besąlygiškai nustatyti, kad parlamentas, kaip demokratiškai išrinkta įstatymų leidybos institucija, veikė prieštaraudamas konstitucijai.

viršųviršų

Įstatymo galią turintys dokumentai (vok. Rechsverordnungen) yra žemesnio lygio negu įstatymai. Juos priima vykdomoji valdžia (federalinė vyriausybė, federaliniai ministrai, žemės vyriausybės ir taip pat atitinkamais atvejais – kitos administracinės įstaigos), laikydamasi teisinių įgaliojimų, kurių esmė, tikslas ir taikymo sritis turi būti pakankamai išsamiai apibrėžta. Šių dokumentų padėtis hierarchijoje yra žemesnė negu įstatymų, todėl jie neturi jiems prieštarauti (įstatymo viršenybė).

Esminiai sprendimai, ypač reikšmingi asmenims, kuriems taikomi, gali būti priimti tiktai įstatymu, o ne įstatymo galią turinčiu dokumentu (teisinė išlyga).

Federacijos lygmeniu priimtiems įstatymo galią turintiems dokumentams yra reikalingas federalinės tarybos pritarimas, jeigu šiuose dokumentuose yra numatyta viena iš Pagrindiniame Įstatyme nurodytų susijusių sąlygų arba jeigu tai būtina atsižvelgiant į teisinius įgaliojimus (Pagrindinio Įstatymo 80 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Įstatymo galią turinčius dokumentus skelbia juos priėmusi institucija. Federacijos lygmeniu priimti įstatymo galią turintys dokumentai paprastai yra viešai skelbiami viename iš oficialių federacijos leidinių [vok. „Bundesgesetzblatt“ arba „Bundesanzeiger“]. Kai įstatymo galią turintys dokumentai viešai skelbiami oficialiame leidinyje „Bundesanzeiger“, leidinyje „Bundesgesetzblatt“ informacijos tikslais į juos yra pateikiama nuoroda, kurioje yra pažymimas dokumentą skelbiančios institucijos pavadinimas ir dokumento įsigaliojimo diena (Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnio 1 dalis ir Įstatymo galią turinčių dokumentų viešo skelbimo įstatymo 1 skirsnis).

Asmenys, kuriems toks dokumentas turi įtakos, gali užginčyti jo teisėtumą teismuose – bent jau netiesiogiai, pateikdami apeliacinį skundą dėl konkretaus sprendimo, kurį institucija priėmė vadovaudamasi šiuo dokumentu, ir tam tikrais atvejais taip pat tiesiogiai, kai toks dokumentas yra susijęs su žemės teise (Administracinio proceso kodekso 47 skirsnis).

Vietos valdžios nutarimai (vok. Satzungen arba Ordnungen) yra teisinės nuostatos, kurias priima pagal valstybės apibrėžtą viešąją teisę įsteigtas juridinis asmuo (viešoji korporacija, institucija arba fondas). Pagrindinės tokių nuostatų taikymo sritys yra savivaldybių administracijos, taip pat akademinės, profesinės ir socialinės apsaugos institucijos (pvz., vietos valdžios nutarimai dėl municipalinių mokesčių už gatvių valymą ir atliekų surinkimą arba universitetų nutarimai).

viršųviršų

Įgaliojimai priimti vietos valdžios nutarimus tam tikru mastu yra įtvirtinti konstitucijoje (ypač vietos institucijos valdymo kontekste, Pagrindinio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys). Be to, tokie įgaliojimai kyla iš teisiškai įtvirtintų įgaliojimų, kurie yra panašūs į įstatymo galią turinčių dokumentų priėmimo įgaliojimus. Skirtingai nuo įgaliojimų tvirtinti įstatymo galią turinčius dokumentus, įstatymai neįgalioja (tiktai) leisti atskiras iš anksto apibrėžtos esmės nuostatas, o veikiau suteikia plačius įgaliojimus rengti vietos valdžios nutarimus atitinkamos autonominės administracijos įgaliojimų srityje (kontrolės nepriklausomybė). Atitinkamai vietos valdžios nutarimas yra teisinė nuostata, kuriai galią suteikia valstybė. Tačiau jame numatytos galios yra taikomos nepriklausomu administraciniu, o ne valstybės lygmeniu, nors jie ir privalo atitikti valstybės įstatymus. Vietos valdžios nutarimo esmės atžvilgiu jo galia apsiriboja konkrečia atskiros institucijos veikla ir jis yra privalomas tiktai šios institucijos darbuotojams ir nuo jos priklausomiems asmenims.

Vietos valdžios nutarimus rengia ir tvirtina vadovaujanti (ir demokratiškai įgaliota) įgalioto juridinio asmens įstaiga. Dažnai būna taip, kad atsakinga priežiūros įstaiga turi atlikti teisinę tokio nutarimo apžvalgą ir jį patvirtinti, taip užtikrindama, kad šis nutarimas gali būti taikomas įgyvendinant konkrečios institucijos autonominį valdymą ir atitinka valstybės įstatymus. Vietos valdžios nutarimo paskelbimą ir pranešimą spaudoje reglamentuoja atitinkama valstybės teisė.

Asmenys, kuriems toks vietos valdžios nutarimas turi įtakos, gali užginčyti jo teisėtumą teismuose – netiesiogiai, padavę apeliacinį skundą dėl konkretaus sprendimo, kurį institucija priėmė vadovaudamasi šiuo vietos valdžios nutarimu, ir tam tikrais atvejais taip pat tiesiogiai, pasinaudoję teisminei peržiūrai numatytais teisiniais procesiniais veiksmais pagal Administracinio proceso kodekso 47 skirsnį.

Teisinių dokumentų rūšies ir viršenybės tvarkos atžvilgiu žemės lygmeniu priimtas įstatymas prilygsta federaciniam įstatymui, todėl pirmiau pateiktos pastabos yra atitinkamai jam taikomos. Žemės lygmeniu atitikmens neturi tiktai tarptautinės teisės bendrųjų nuostatų statusą reglamentuojančios federacinės normos.

Užsienio santykių palaikymas, atitinkamai taip pat ir įgaliojimai sudaryti sutartis vadovaujantis tarptautine teise priklauso vien federalinių valdžios institucijų kompetencijai. Taigi tarptautines sutartis sudaro federalinė vyriausybė.

Federacijos politinius santykius reglamentuojančioms arba su federacinių įstatymų reglamentuojamais dalykais susijusioms tarptautinėms sutartims yra reikalingas už federacinius įstatymus atsakingos įstaigos patvirtinimas federacinio įstatymo forma arba ta įstaiga turi dalyvauti sudarant sutartis. Pagal bendrąsias nuostatas federalinė taryba turi dalyvauti įstatymų leidimo procese, t. y. jos pritarimas tam tikru būdu arba forma yra būtinas.

Federacinėms sutartims, susijusioms su kitais negu pirmiau minėti klausimai,  federalinio susirinkimo įstatymas nėra būtinas – šios sutartys yra tvirtinamos pasinaudojant vykdomosios valdžios turimomis priemonėmis (įstatymo galią turintys dokumentai, administracinės nuostatos, administraciniai aktai).

Žemės, jeigu jos turi išskirtinių įstatymų leidybos įgaliojimų, taip pat gali federalinės vyriausybės sutikimu sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Jeigu sutartis yra kaip nors susijusi su žemės įstatymų aspektais, žemės parlamentas pagal konkrečios žemės konstituciją ją patvirtina, ir ši sutartis yra įtraukiama į žemės teisę. Žemė taip pat gali sudaryti sutartis tose srityse, kuriose žemės vyriausybės yra įgaliotos leisti įstatymo galią turinčius dokumentus.

« Teisinė tvarka - Bendro pobūdžio informacija | Vokietija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 27-12-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė