Europos Komisija > ETIT > Teisinė tvarka > Austrija

Naujausia redakcija: 11-08-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teisinė tvarka - Austrija

 

TURINIO LENTELE

I. Teisės šaltiniai I.
II. Teisės šaltinių hierarchija (teisinės sistemos struktūra) II.
1. Pamatiniai federalinės konstitucijos principai 1.
2. Pirminė ir antrinė Bendrijos teisė 2.
3. „Paprastoji“ federalinė konstitucinė teisė 3.
4. Federaliniai įstatymai 4.
5. Įstatymo lydimasis aktas 5.
6. Įsakymas 6.
III. Įstatymų leidybos procesas III.

 

I. Teisės šaltiniai

Austrijos teisė iš esmės yra raštiniais įstatymais grindžiama teisė. Paprotinė teisė, priešingai, vaidina labai ribotą vaidmenį. Aukščiausiosios instancijos teismų praktika, nustatanti svarbias įstatymo taikymo gaires, yra labai svarbi, bet teisėjų kuriama teisė nėra oficialiai pripažįstama teisės šaltiniu.

Austrijos konstitucinė teisė skelbia, kad visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos yra federalinės teisės sudedamoji dalis, ir ji nustato, kad tarptautinės sutartys turi būti integruotos į Austrijos teisinę sistemą (bendrasis ir konkretus pakeitimas). Tarptautinės sutarties nuostatos vietą valstybės teisinėje sistemoje lemia jos turinys. Kad Konstituciją iš dalies keičiančios arba papildančios tarptautinės sutartys būtų patvirtintos Nacionalinėje Asamblėjoje, reikia tokių pačių kvorumų, kaip ir priimant sprendimus dėl federalinių konstitucinių įstatymų. Sprendimams dėl tarptautinių sutarčių, iš dalies keičiančių ar papildančių įstatymą, yra taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir priimant įstatymų projektus. Iš esmės tarptautines sutartis federalinės vyriausybės arba jos įgalioto federalinio ministro prašymu sudaro federalinis prezidentas. Įstatymus iš dalies keičiančioms ar papildančioms politinėms tarptautinėms sutartims reikia išankstinio Nacionalinės Asamblėjos pritarimo. Federalinis prezidentas gali įgalioti federalinę vyriausybę arba atitinkamus federalinės vyriausybės narius sudaryti tam tikrų kategorijų tarptautines sutartis, išskyrus politines ir tas, kurios iš dalies keičia ar papildo įstatymus.

viršųviršų

Pagal Austrijos federalinę konstituciją devynios federalinės provincijos, be federalinės (konstitucinės) teisės, dar turi ir savo provincinę (konstitucinę) teisę. Provincinė konstitucinė teisė neturi prieštarauti federalinei konstitucinei teisei ir dėl to ši turi viršenybę. Tačiau tokia pirmumo tvarka iš esmės yra netaikoma federacinėms ir provincinėms teisinėms nuostatoms. Nuo 1988 m. provincijos taip pat gali sudaryti tarptautines sutartis jų kompetencijos srities klausimais, tačiau kaip ir anksčiau federalinė vyriausybė turi viršenybę užsienio reikalų srityje.

II. Teisės šaltinių hierarchija (teisinės sistemos struktūra)

Tai, kad tam tikros teisės formos turi skirtingą teisinę galią, rodo, kad yra teisės šaltinių hierarchija (teisinės sistemos struktūra). Konstitucinio įstatymo priėmimo tvarka yra sudėtingesnė, dėl to konstitucinis įstatymas yra tvaresni. Federalinei konstitucinei nuostatai priimti Nacionalinėje Asamblėjoje paprastai reikia dviejų trečdalių balsų daugumos, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei jos narių. Be to, šiuo būdu priimama nuostata turi būti aiškiai pavadinta „konstituciniu įstatymu“ arba „konstitucine nuostata“. Kita vertus, galiojančiam sprendimui dėl federalinių teisinių nuostatų Nacionalinėje Asamblėjoje priimti reikia, kad dalyvautų ne mažiau kaip trečdalis narių ir ji būtų priimta absoliučia galiojančių balsų dauguma.

1. Pamatiniai federalinės konstitucijos principai

Pamatiniai Austrijos federalinės konstitucijos principai yra esminės ir pačios svarbiausios nuostatos teisinės sistemos struktūroje. Austrijos federalinės konstitucijos pamatiniai principai yra šie: demokratijos principas, valdžių padalijimo principas, teisinės valstybės principas, respublikos principas, federacinės valstybės principas ir liberalumo principas. Visi kartu šie pamatiniai principai sudaro konstitucinės santvarkos pagrindą. Jie turi ypatingą konstitucinę reikšmę, nes kiekvienas bendrasis federalinės konstitucijos pakeitimas yra galimas tik įstatymo tvarka surengus plebiscitą. Bendrasis federalinės konstitucijos pakeitimas vyksta, viena, jei konstitucija yra performuluojama taip, kad atsisakoma vieno iš jos esminių pamatinių principų, arba, antra, jei iš esmės keičiami šių principų santykiai.

viršųviršų

2. Pirminė ir antrinė Bendrijos teisė

Austrijos įstojimas į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d. reiškė bendrąjį Austrijos federalinės konstitucijos pakeitimą. Nuo įstojimo lemiamą pamatinę teisinę tvarką Austrijoje nustato ne vien Austrijos konstitucinė teisė, bet ir Europos Bendrijos teisė (konstitucinis dualizmas). Vyrauja požiūris, kad Bendrijos teisė turi viršenybę prieš vidaus teisę, taip pat prieš paprastąją federalinę konstitucinę teisę, bet ne prieš pamatinius federalinės konstitucijos principus.

3. „Paprastoji“ federalinė konstitucinė teisė

Konstitucinė teisė nustato politinės veiklos „žaidimo taisykles“, nes ji apibrėžia įstatymų priėmimo tvarką, aukščiausių valdžios institucijų statusą valstybėje, federalinės valdžios ir provincijų santykius įstatymų leidimo ir įgyvendinimo atžvilgiu ir teismų atliekamą valdymo veiklos kontrolę.

4. Federaliniai įstatymai

Pamatinis teisinės valstybės principas federalinėje konstitucijoje reiškia, kad įstatymai yra privalomi visai vykdomajai valdžiai (administracijai ir teismo institucijų sistemai). Federalinė konstitucija įstatymų leidybos įgaliojimus padalija federalinei valdžiai ir provincijoms.

5. Įstatymo lydimasis aktas

Įstatymo lydimieji aktai yra administracijos institucijų priimamos bendros teisinės nuostatos, skirtos asmenims, kuriems tas įstatymas yra taikomas. Bendrasis konstitucinis įgaliojimas šiuo atveju yra siejamas tik su įgyvendinimo teisės aktais siekiant patikslinti kitas bendras nuostatas (daugiausia paprastųjų įstatymų). Įstatymą iš dalies keičiantiems ar papildantiems teisės aktams priimti reikia aiškaus konstitucinio įgaliojimo.

viršųviršų

6. Įsakymas

Įsakymai iš esmės yra administracinės priemonės įstatymui vykdyti, skirtos vienam ar daugiau konkrečiai nurodytų asmenų.

III. Įstatymų leidybos procesas

Pagal federalinį konstitucinį kompetencijos padalijimą tarp federalinės valdžios ir provincijų įgaliojimus priimti įstatymus turi įvairios institucijos. Už federalinių įstatymų leidybą yra atsakinga Nacionalinė Asamblėja kartu su Aukštaisiais Rūmais. 183 Nacionalinės Asamblėjos deputatus žmonės išrenka tiesiogiai, o Aukštuosius Rūmus, kurie įstatymų leidybos procese paprastai turi tik prieštaravimo teisę, renka provincijų tarybos. Už provincijų įstatymų leidybą yra atsakingos provincijų tarybos.

Pasiūlymus dėl federalinių įstatymų priėmimo Nacionalinė Asamblėja gauna šiais būdais:

  • kaip savo narių pareiškimus (iniciatyvinius pareiškimus);
  • kaip federalinės vyriausybės parengtus įstatymų projektus (vyriausybiniai įstatymų projektai);
  • kaip Aukštųjų Rūmų pareiškimus.

Be to, Nacionalinei Asamblėjai susipažinti turi būti perduotas kiekvienas pareiškimas, kurį pateikia 100 000 balsavimo teisę turinčių asmenų arba vienas šeštadalis balsavimo teisę turinčių asmenų trijose federacinėse provincijose (žmonių peticija).

Realioje politinėje veikloje svarbiausią vaidmenį vaidina federalinės vyriausybės teikiami įstatymų projektai. Kad jie būtų priimti, federalinės vyriausybės teikiamiems įstatymų projektams turi vieningai pritarti federalinė vyriausybė (ministrų taryboje). Prieš tvirtinant federalinei vyriausybei, atitinkamo federalinio ministro parengtą įstatymo projektą įvertina jį turintys įvertinti padaliniai (federalinės provincijos, interesų grupės).

Nacionalinės Asamblėjos priimtus įstatymų projektus po procedūros Aukštuosiuose Rūmuose (federalinių finansų įstatymų projektams procedūra Aukštuosiuose Rūmuose yra nereikalinga – Nacionalinės Asamblėjos federalinis suverenumas) federalinis kancleris turi pateikti federaliniam prezidentui patvirtinti. Kiekvienas Nacionalinės Asamblėjos priimtas įstatymo projektas prieš patvirtinimą turi būti perduotas plebiscitui, jei taip nusprendžia Nacionalinė Asamblėja arba to reikalauja dauguma Nacionalinės Asamblėjos narių. Be to, plebiscitui perduodama kiekviena federalinės konstitucijos bendro pobūdžio pataisa. Federalinis prezidentas savo parašu patvirtina federalinių įstatymų konstitucinį priėmimą. Be to, patvirtinimą privalo pasirašyti ir federalinis kancleris. Po federalinio kanclerio patvirtinimo federaliniai įstatymai yra skelbiami Bundesgesetzblatt. Jeigu federaliniame įstatyme nėra aiškios priešingos nuostatos (dėl atgalinio poveikio arba vacatio legis), jis įsigalioja tos dienos, kurią išeina Bundesgesetzblatt, kuriame jis skelbiamas ir kuriuo jis platinamas, pabaigoje.

Įstatymas gali būti panaikintas aiškia nuostata (formalus panaikinimas) arba priimant kokią nors teisės normą, kurios turinys yra nesuderinamas su ankstesne nuostata (esminis panaikinimas) (lex posterior derogat legi priori). Konkretaus pobūdžio teisės aktai turi viršenybę prieš bendro pobūdžio teisės aktus (lex specialis derogat legi generali). Be to, pačiame įstatymo galios akte gali būti nuostata, nustatanti jo galiojimo laikotarpį.

« Teisinė tvarka - Bendro pobūdžio informacija | Austrija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 11-08-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė