Europos Komisija > ETIT > Teismų jurisdikcija > Tarptautinė teisė

Naujausia redakcija: 20-03-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teismų jurisdikcija - Tarptautinė teisė

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


Jurisdikciją reglamentuojančios Bendrijos taisyklės taip pat yra taikomos tarp valstybių narių ir kai kurių Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių.

Pradėdami ginčą su bendrove, profesine veikla besiverčiančiu asmeniu, savo darbdaviu arba kuo nors kitu už Europos Sąjungos ribų, turite išsiaiškinti, kurios valstybės teismai turi jurisdikciją. Atsakymas į šį klausimą gali turėti reikšmingų pasekmių. Prireikus bylinėtis užsienyje, Jums gali tekti patirti papildomų nepatogumų ir išlaidų, pavyzdžiui, dėl būtinumo išversti savo pareiškimus į kitą kalbą, samdyti advokatą valstybėje, kurioje vyksta teismo procesas, ar pačiam vykti į teismo posėdžius.

Lugano konvencija

1988 m. Europos Sąjungos valstybės narės ir kai kurios kitos valstybės priėmė Lugano konvenciją English - français dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo. Šiuo metu, be ES valstybių narių, šios konvencijos susitariančiosios šalys yra Šveicarija, Norvegija, Islandija ir Lenkija. Lugano konvencija išplėtė jurisdikciją tarp valstybių narių reglamentuojančių taisyklių, kurios buvo nustatytos 1968 m. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, taikymą už Europos Sąjungos ribų. 2002 m. kovo mėn. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją. Šiuo reglamentu kai kurių jurisdikciją reglamentuojančių nuostatų turinys buvo iš dalies pakeistas. Dėl to Lugano konvencija netrukus taip pat bus pakeista, kad visiškai atitiktų Europos Sąjungoje taikomas taisykles.

Kokie yra pagrindiniai Lugano konvencijos principai nustatant jurisdikciją?

Apskritai teismų jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą. Susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Nepaisant to, konvencijoje yra daug nuostatų, kurios nukrypsta nuo šio principo ir leidžia kelti bylas ne toje susitariančiojoje valstybėje, kurioje nuolat gyvena atsakovas. Svarbiausi šių specialių taisyklių pavyzdžiai glaustai gali būti apibūdinti taip:

viršųviršų

  • bylos dėl sutartinės prievolės gali būti keliamos asmeniui tos prievolės vykdymo vietos teismuose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje gyvenančiam sunkvežimio pardavėjui byla gali būti iškelta Norvegijoje, jeigu ten ta transporto priemonė turėjo būti pristatyta;
  • nagrinėti bylą dėl žalos arba nuostolių atlyginimo yra kompetentingi vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismai. Taigi, jei Šveicarijoje įvyko eismo įvykis, į kurį pateko Jungtinėje Karalystėje gyvenantis turistas ir vietinis Šveicarijos gyventojas, Šveicarijoje gyvenantis ieškovas gali kreiptis į Šveicarijos teismus. Kartais įvykio, dėl kurio atsiranda atsakomybė pagal deliktinę teisę (pvz., nuodingųjų medžiagų išleidimas į upę Lenkijoje), vieta ir vieta, kurioje tuo įvykiu padaroma žala (pvz., žala augalams, laistomiems vandeniu iš tos užterštos upės Vokietijoje), yra ne toje pačioje susitariančiojoje valstybėje. Tokiu atveju ieškovas gali rinktis bet kurios iš tų susitariančiųjų valstybių teismus;
  • keldamas bylą dėl išlaikymo, išlaikymo kreditorius gali kreiptis į susitariančiosios valstybės, kurioje jis pats nuolat gyvena, teismus;
  • kai kuriuose sutartiniuose santykiuose, kuriems yra būdingas ženklus šalių galios pusiausvyros nebuvimas, tokiuose kaip bylose, susijusiose su vartotojų sutartimis ir draudimu, manoma, kad silpnesniajai šaliai yra reikalinga speciali apsauga. Apskritai silpnesniosioms šalims (vartotojui, apdraustajam) bylos gali būti keliamos tik susitariančiojoje valstybėje, kurioje jie nuolat gyvena. Kita vertus, stipresniosioms šalims (prekiautojui, draudikui) taip pat gali būti keliamos bylos, kartais atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, susitariančiojoje valstybėje, kurioje nuolat gyvena silpnesnioji šalis.

Pirmiau išvardytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės sudaro papildomą galimybę pasirinkti ieškovui, kuris taip pat gali bylą atsakovui kelti susitariančiosios valstybės, kurioje tas asmuo nuolat gyvena, teismuose. Tačiau yra ir kai kurių vadinamosios išimtinės jurisdikcijos atvejų, kurie ne papildo, o pakeičia atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta grindžiamą jurisdikciją. Pavyzdžiui,

  • bylos, susijusios su nekilnojamojo turto nuosavybe arba nuoma, yra teismingos tik susitariančiosios valstybės, kurioje yra tas turtas, teismams;

    viršųviršų

  • bylose, susijusiose su teisėmis, kurios turi būti registruojamos kaip patentai ar prekių ženklai, išimtinę jurisdikciją turi susitariančiosios valstybės, kurioje buvo atliktas registravimas, teismai;
  • atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, šalys taip pat turi galimybę laisvai pasirinkti susitariančiąją valstybę, kurios teismai turi turėti jurisdikciją. Dėl tokio susitarimo dėl teismo pasirinkimo pasirinktos susitariančiosios valstybės teismai paprastai turi išimtinę kompetenciją, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.

Atsižvelgiant į tam tikras išimtis, pats faktas, kad atsakovas atvyksta į teismą, rodo, kad jurisdikciją turi tos susitariančiosios valstybės teismai, net jei paprastai jie ir nėra kompetentingi.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad pirmiau pateiktas konvencijoje nustatytų jurisdikciją reglamentuojančių taisyklių apibūdinimas nėra nei baigtinis, nei pakankamai išsamus, kad leistų patikimai įvertinti konkrečios bylos teismingumo (jurisdikcijos) klausimą.

Kas atsitinka, jei bylos dėl to paties ginčo yra iškeliamos dviejose susitariančiosiose valstybėse?

Gali pasitaikyti, kad abi ginčo šalys skirtingose susitariančiosiose valstybėse iškelia bylas tuo pačiu ieškinio pagrindu. Pavyzdžiui, po avarijos, į kurią pateko atitinkamai Islandijoje ir Suomijoje gyvenantys asmenys, gali būti taip, kad jie abu iškels vienas kitam bylas dėl žalos atlyginimo susitariančiojoje valstybėje, kurioje gyvena kita bylos šalis. Tokiais atvejais reglamentas iš esmės nustato „pirmesnio pirmenybės“ taisyklę. Teismas, į kurį buvo kreiptasi vėliau, turi sustabdyti procesą ir laukti, kol kitas teismas nuspręs dėl savo jurisdikcijos. Jei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, laiko save kompetentingu, kitas teismas turi atsisakyti bylos. Tik tuo atveju, kai teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, prieina prie išvados, kad jis neturi jurisdikcijos, kitas teismas gali tęsti procesą.

Kaip nustatoma tarptautinė jurisdikcija, jei viena bylos šalis gyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje, o kita – ne valstybėje narėje, kuri nėra Lugano konvencijos šalis?

Jei atsakovas nuolat gyvena kurioje nors Europos Sąjungos valstybėje narėje, o ieškovas nuolat negyvena nei kitoje valstybėje narėje, nei susitariančiojoje valstybėje, kuri yra Lugano konvencijos šalis, valstybių narių teismai savo tarptautinę jurisdikciją įvertina remdamiesi Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatomis.

Tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso šio reglamento ir Lugano konvencijos taikymo sričiai, kiekvienos valstybės narės nacionalinė procesinė teisė lemia, kokiomis sąlygomis jos teismai yra kompetentingi. Norint gauti informacijos apie kurioje nors valstybėje narėje tarptautinei jurisdikcijai taikomą vidaus procesinę teisę, spragtelėkite ant tos valstybės narės vėliavos.

Šiuo metu tarptautinei organizacijai, vadinamai Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijai English - français, globojant, vyksta derybos siekiant parengti pasaulinio masto konvenciją dėl tarptautinės jurisdikcijos ir užsienio teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose.

Informaciniai dokumentai

  • 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugano konvencija English - français dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo
  • 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo
  • Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo

« Teismų jurisdikcija - Bendro pobūdžio informacija | Tarptautinė teisė - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 20-03-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė