Europos Komisija > ETIT > Teismų jurisdikcija > Bendrijos teisė

Naujausia redakcija: 11-05-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Teismų jurisdikcija - Bendrijos teisė

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


Ištisas rinkinys taisyklių, reglamentuojančių jurisdikciją Europos Sąjungoje, nustato kurios valstybės narės teismai yra kompetentingi

Pradėdami ginčą su bendrove, profesine veikla besiverčiančiu asmeniu, savo darbdaviu ar kuo nors kitu iš kitos valstybės narės, turite išsiaiškinti, kurios valstybės narės teismai turi jurisdikciją. Atsakymas į šį klausimą galėtų turėti reikšmingų pasekmių. Prireikus bylinėtis užsienyje, jums gali tekti patirti papildomų nepatogumų ir išlaidų, pavyzdžiui, dėl būtinumo išversti savo pareiškimus į kitą kalbą, samdyti advokatą valstybėje narėje, kurioje vyksta teismas procesas, ar pačiam keliauti į teismo posėdžius.

2000 m. Europos Sąjunga priėmė Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo, kuris nustato taisykles, reglamentuojančias tarptautinio pobūdžio teismo bylų, susijusių su daugiau negu viena valstybe nare, teismingumą. Jis pakeitė 1968 m. valstybių narių sudarytą Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ir iš dalies pakeitė jos turinį.

Šis reglamentas yra tiesiogiai taikomas visoje Sąjungoje, išskyrus Daniją. Jurisdikcijos reikalus tarp Danijos ir kitų valstybių narių ir toliau reglamentuoja 1968 Briuselio konvencija.

Reglamento nuostatos tik nukreipia jus į valstybę narę, kurios teismams priklauso jurisdikcija. Konkretaus kompetentingo teismo toje valstybėje narėje nustatymą lemia jos vidaus procesinė teisė. Norint gauti naudingos informacijos apie kurioje nors valstybėje teismų jurisdikciją civilinių ir komercinių ieškinių srityje reglamentuojančius teisės aktus, spragtelėkite ant tos šalies vėliavos.

Kokie yra pagrindiniai reglamento principai nustatant jurisdikciją?

Apskritai jurisdikciją lemiantis veiksnys yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Nepaisant to, reglamente yra daug nuostatų, kurios nukrypsta nuo šio principo ir leidžia kelti bylas kitoje valstybėje negu ta, kurioje nuolat gyvena atsakovas. Svarbiausi šių specialių taisyklių pavyzdžiai gali būti glaustai apibūdinti taip:

viršųviršų

  • bylos dėl sutartinės prievolės gali būti iškeltos asmeniui tos prievolės vykdymo vietos teismuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyvenančiam sunkvežimio pardavėjui byla gali būti iškelta Italijoje, jei ten tas sunkvežimis turėjo būti pristatytas;
  • nagrinėti bylą dėl žalos arba nuostolių atlyginimo yra kompetentingi vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismai. Taigi, jei Graikijoje įvyko kelių eismo įvykis, į kurį pakliuvo Britanijos turistas ir vietinis Graikijos gyventojas, Graikijoje gyvenantis ieškovas gali kreiptis į Graikijos teismus. Kartais įvykio, dėl kurio atsiranda atsakomybė pagal deliktinę teisę (pvz., nuodingų medžiagų išleidimas į upę Prancūzijoje), vieta ir vieta, kurioje tuo įvykiu padaroma žala (pvz., žala augalams, laistomiems vandeniu iš užterštos upės Belgijoje), yra ne toje pačioje valstybėje narėje. Tuo atveju ieškovas gali rinktis teismus bet kurioje iš tų valstybių narių;
  • keldamas bylą dėl išlaikymo, išlaikymo kreditorius gali kreiptis į valstybės narės, kurioje jis pats nuolat gyvena, teismus;
  • kai kuriuose sutartiniuose santykiuose, kuriems yra būdingas ženklus šalių galios pusiausvyros nebuvimas, tokiuose kaip bylose, susijusiose su vartotojų sutartimis, draudimu ir individualiomis darbo sutartimis, manoma, kad silpnesniajai šaliaiyra reikalinga speciali apsauga. Apskritai silpnesniosioms šalims (vartotojui, apdraustajam, pagal darbo sutartį samdomam darbuotojui) bylos gali būti keliamos tik valstybėje narėje, kurioje jie nuolat gyvena. Antra vertus, stipresniosioms šalims (prekiautojui, draudikui, darbdaviui) taip pat gali būti keliamos byloms, kartais atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena ar savo darbą atlieka (darbo sutarčių atveju) silpnesnioji šalis.

Pirmiau išvardytos specialios jurisdikcijos taisyklės sudaro papildomą pasirinkimo galimybę ieškovui, kuris taip pat gali kelti bylą atsakovui valstybės narės, kurioje tas asmuo nuolat gyvena, teismuose. Tačiau yra ir kai kurių vadinamosios išimtinės jurisdikcijos atvejų, kurie nepapildo, bet pakeičia atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta grindžiamą jurisdikciją. Pavyzdžiui,

  • bylose, susijusiose su nekilnojamojo turto nuosavybe ar nuoma, jurisdikciją turi tik valstybės narės, kurioje yra tas turtas, teismai;
  • bylose, susijusiose su teisėmis, kurios turi būti registruojamos kaip patentai arba prekių ženklai, išimtinę jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje buvo atliktas registravimas, teismai;
  • atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, šalys taip pat turi galimybę laisvai pasirinkti valstybę narę, kurios teismai turi turėti jurisdikciją. Dėl tokio susitarimo dėl teismo pasirinkimo pasirinktos valstybės narės teismai turi išimtinę kompetenciją, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.

Atsižvelgiant į tam tikras išimtis, pats faktas, kad atsakovas atvyksta į teismą, rodo, kad jurisdikciją turi tos valstybės narės teismai, net jei jie ir nėra paprastai kompetentingi.

Atkreipiame dėmesį į tai, pirmiau pateiktas reglamente nustatytų jurisdikciją reglamentuojančių taisyklių apibūdinimas nėra nei baigtinis, nei pakankamai išsamus, kad leistų patikimai įvertinti konkrečios bylos jurisdikcijos klausimą.

Kas atsitinka, jei bylos dėl to paties ginčo yra iškeliamos dviejose valstybėse narėse?

Gali pasitaikyti, kad abi ginčo šalys iškelia bylas tuo pačiu ieškinio pagrindu skirtingose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, po avarijos, į kurią pakliuvo atitinkamai Vokietijoje ir Prancūzijoje gyvenantys asmenys, gali būti taip, kad jie abu iškels vienas kitam bylas dėl žalos atlyginimo valstybėje narėje, kurioje gyvena kita bylos šalis. Tokiais atvejais reglamentas iš esmės nustato „pirmesnio pirmenybės“ taisyklę. Teismas, į kurį buvo kreiptasi vėliau, turi sustabdyti procesą ir laukti, kol kitas nuspręs dėl savo jurisdikcijos. Jei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, laiko save kompetentingu, kitas teismas turi atsisakyti bylos. Tik tuo atveju, kai teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, prieina išvados, kad jis neturi jurisdikcijos, kitas teismas gali tęsti procesą.

Nurodyti dokumentai

  • Teisingumo teismo nuomonė 1/03, 07.02.2006: Bendrijos kompetencija sudaryti naują Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo
  • 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo
  • 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (suvestinė redakcija)

« Teismų jurisdikcija - Bendro pobūdžio informacija | Bendrijos teisė - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 11-05-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė