Teisinė tvarka
Teisėtvarkos sistema
Teisininkų profesijos
Teisinė pagalba
Teismų jurisdikcija
Ieškinio perdavimas teismui
Procesiniai terminai
Taikoma teisė
Dokumentų įteikimas
Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas
Laikinosios ir apsaugos priemonės
Teismo sprendimų vykdymas
Supaprastinti ir pagreitinti procesai
Skyrybos
Tėvų atsakomybė
Ieškiniai dėl išlaikymo
Bankrotas
Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai
Žalos atlyginimas nusikaltimų aukoms
Automatizuotas tvarkymas
Žr. toliau.
Atsižvelgiant į Belgijos teisinės sistemos savitumą, aiškumo sumetimais klausimus A ir B I geriausia aptarti kartu.
Visų pirma reikia atskirti absoliučią jurisdikciją (arba jurisdikciją, paremtą ratione materiae) nuo teritorinės jurisdikcijos.
Kiekvienas ieškinys turi objektą, o labai dažnai – ir tam tikrą vertę. Įstatymuose apibrėžiama absoliučios jurisdikcijos apimtis nurodant ieškinių, kuriems teismas turi jurisdikciją, pobūdį ir vertę.
Šiame dokumente absoliuti jurisdikcija yra paaiškinama klausimų A ir B I atsakymuose.
Teismai turi jurisdikciją ne visoje Belgijos teritorijoje. Belgija yra įstatymiškai suskirstyta į atskiras teisines sritis (kantonus, apskritis,…). Kiekvienas teismas turi jurisdikciją tik savo srityje (teritorijoje). Tai ir yra vadinama teritorine jurisdikcija. Tai smulkiau aptariama atsakyme į klausimą B II.
Pirmosios instancijos teismas turi „visišką jurisdikciją“. Tai reiškia, kad kitaip nei kiti teismai pirmosios instancijos teismas gali imtis visų bylų, netgi tų, kurios priskiriamos kito teismo jurisdikcijai.
Teismų kodekso 568 straipsnyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėja visus ieškinius, išskyrus tuos, kurie pateikiami tiesiogiai Apeliaciniam teismui arba Kasaciniam teismui. Taigi visiška pirmosios instancijos teismo jurisdikcija yra sąlyginė. Visiška jurisdikcija yra sąlyginė, kadangi atsakovas, remdamasis tam tikra kito teismo jurisdikcija, gali reikšti pretenzijas dėl jurisdikcijos trūkumo. Be to, pirmosios instancijos teismas turi ir išimtinių jurisdikcijų. Tam tikri konkretūs ginčai turi būti pateikiami tik šiam teismui, net jei ieškinio vertė yra mažesnė už 1860 eurų, pvz., ieškiniai dėl asmens civilinio statuso.
Toliau įvardijami kiti teismai, pateikiamas ir trumpas jų absoliučios jurisdikcijos aprašas.
Pagal Teismų kodekso 590 straipsnį bendroji kantono teisėjo jurisdikcija apima visus ieškinius, neviršijančius 1860 eurų, išskyrus tuos ieškinius, kurie įstatymiškai aiškiai yra priskiriami kito teismo jurisdikcijai. Be šios bendrosios jurisdikcijos, kantono teisėjas turi ir konkrečių (žr. 591, 593 ir 594 Teismų kodekso straipsnius), ir išimtinių jurisdikcijų (595 ir 597 Teismų kodekso straipsniai), nesvarbu, kokia yra ieškinio vertė. Tokios konkrečios jurisdikcijos pavyzdžiai yra ginčai dėl nuomos, jungtinės nuosavybės, servituto ir socialinių išmokų. Be to, kantono teisėjo kompetencijai priklauso įvaikinimo dokumentų ir asmenybės sertifikatų sudarymas, skubių konfiskavimo dekretų leidimas ir antspaudavimas.
Pagal Teismų kodekso 601 straipsnį policijos magistrato kompetencijai priklauso visi ieškiniai, susiję su žala dėl eismo įvykių, nesvarbu, kokia yra ieškinio vertė. Tai yra išimtinė policijos magistrato jurisdikcija.
Teismų kodekso 573 straipsnyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismo kompetencijai priklauso ginčai tarp prekybininkų dėl veiksmų, kurie pagal įstatymą traktuojami kaip „prekybos veiksmai“ ir kurie nepriskiriami bendrajai kantono teisėjo ir policijos magistrato jurisdikcijai. Ne prekybininkas, pateikdamas kaltinimą prekybininkui, taip pat gali kreiptis į komercinį teismą, tačiau prekybininkas negali pateikti kaltinimų ne prekybininkui kreipdamasis į komercinį teismą. Be to, komercinio teismo kompetencijai priskiriami ginčai dėl vekselių ir užsakymo lapų, jei ieškinio vertė didesnė nei 1860 eurų.
Be šių bendrųjų jurisdikcijų, komercinis teismas turi ir išimtinių jurisdikcijų. Specifinės jurisdikcijos yra išvardytos Teismų kodekso 574 straipsnyje. Jos apima inter alia jurisdikciją dėl ginčų dėl komercinių įmonių ir ieškinių dėl jūros ir vidaus vandenų transporto. Teismų kodekso 574 straipsnio 2 dalyje aprašyta komercinio teismo išimtinė jurisdikcija. Komercinio teismo jurisdikcijoje yra ieškiniai ir ginčai, kylantys tiesiogiai iš bankroto, ir teisinai susitarimai pagal „Bankroto įstatymo“ ir „Įstatymo dėl teisinių susitarimų“ reikalavimus ir kurių bylos sprendimo faktai randami tam tikrame įstatyme, kuris yra taikomas bankroto ir juridinių susitarimų teisinei sistemai.
Pramoninis tribunolas turi specialią jurisdikciją ir daugiausia specialias kompetencijas. Šios kompetencijos yra aprašytos Teismų kodekso 578 ir tolesniuose straipsniuose, ir jas sudaro:
Pramonins tribunolas turi išimtinę jurisdikciją administracinėms sankcijoms, kurias numatyto įstatymai ir reglamentai 578–582 straipsniuose, ir administracinėms sankcijoms, kurias numatyto įstatymas dėl administracinių piniginių baudų tam tikrų socialinių įstatymų nesilaikymo atvejais.
Teismų kodekso 584–589 straipsniuose numatyta, kad teismų pirmininkai (pirmosios instancijos, komercinio teismo ir pramoninio tribunolo) gali pateikti preliminarų sprendimą visais skubiais atvejais, kurie patenka į jų jurisdikciją. Būtina, kad atvejai būtų skubūs, o sprendimas – tik preliminarus, nesukeliantis jokios žalos pačiai bylai. Pavyzdžiui, ekspertų įrodymų užsakymo nutarimai, liudininkų parodymų užsakymo nutarimai ir t. t.
Konfiskacijos teismui pateikiami visi ieškiniai, susiję su įsakymais dėl asmenų, kurių turtas aprašytas skoloms padengti, priverstinio vykdymo priemonių ir kolektyvinių susitarimų dėl skolų apmokėjimo.
Nors jaunimo apsauga priklauso bendruomenių (Belgijos federalinės valstybės žemės) kompetencijai, nepilnamečių teismų organizacija, remiantis 1965 m. balandžio 8 d. federaliniu įstatymu dėl jaunimo apsaugos, yra federalinės svarbos. Nepilnamečių teismas yra pirmosios instancijos teismo departamentas, besirūpinantis jaunimo apsaugos priemonėmis. Be to, nepilnamečių teismas turi jurisdikciją dėl tam tikrų civilinių bylų, pvz., įvaikinimo patvirtinimo, ginčų tarp tėvų, dėl tėvystės teisių vykdymo ir t. t.….
Pradinis Belgijos teisminio proceso principas – ieškovo teisė rinktis. Teismų kodekso 624 straipsnio 1 dalyje yra pateikta bendroji taisyklė. Paprastai ieškovas pateikia savo bylą atsakovo ar vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos teismui.
Kaip elgiamasi, kai atsakovas yra juridinis asmuo? Juridinio asmens buveinė yra pagrindinė vieta, reiškianti administracijos vietą, iš kur valdoma įmonė.
Kai kuriais atvejais ieškovas gali pasirinkti pradėti procesinius veiksmus kitame teisme. Tai yra aprašyta inter alia Teismų kodekso 624 straipsnio 2–4 dalyse. Be teismo, esančio atsakovo ar vieno iš atsakovų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, ieškovas gali pasirinkti:
Jurisprudencija toliau nustato, kad pagal sumarinį procesą vietos, kur turi būti vykdomas sprendimas, teismas turi teritorinę jurisdikciją.
Kalbant apie socialines išmokas, Teismų kodekso 626 straipsnyje nustatyta, kad ieškiniai dėl socialinių išmokų, remiantis 591 straipsnio 7 dalimi, gali būti pateikti teismui pagal ieškovo nuolatinę gyvenamąją vietą.
Tačiau 624 ir 626 straipsniuose nustatytos taisyklės nėra privalomos, ir šalys gali nuo jų nukrypti. Taigi kiekvieno ginčo atveju šalys dėl jurisdikcijos, pagal kurią galimas ginčas, gali padaryti susitarimą, kuris gali apibrėžti, kad byla gali būti pateikta tam tikram pirmosios instancijos teismui.
Tačiau šis pasirinkimo laisvės principas turi keletą išimčių.
Įstatymuose yra numatyta keletas atvejų, kai ieškovas neturi jokio pasirinkimo. Tokie atvejai detaliai išdėstyti Teismų kodekso 627–629 straipsniuose. Čia pateikiami pavyzdžiai:
Vis dėlto net ir šiais atvejais pasirinkimo laisvė nėra visiškai apribota. Teismų kodekso 630 straipsnis galų gale nustato, kad šalys gali nukrypti nuo įstatymo nuostatų jau po ginčo atsiradimo sudarydamos susitarimą. Susitarimai, sudaryti prieš ginčo atsiradimą, negalioja.
Daugeliu atvejų būna vienintelis teismas, turintis išskirtinę teritorinę jurisdikciją. Tokie atvejai detaliai aprašyti Teismų kodekso 631–633 straipsniuose. Šiais atvejais ieškovas neturi pasirinkimo, ir nėra jokių galimybių sudaryti teisinį susitarimą tiek prieš, tiek po ginčo atsiradimo. Tokie atvejai yra:
Kaip buvo minėta anksčiau, 624 ir 626 straipsniuose nustatytos taisyklės nėra privalomos, ir šalys, jei nori, gali nuo jų nukrypti. Kiekvieno ginčo atveju šalys gali padaryti teisinį susitarimą, pagal kurį galimas ginčas gali būti pateiktas tik nurodytam pirmosios instancijos teismui.
Bylų, patenkančių į Teismų kodekso 627–629 straipsnių taikymo sritį, atveju susitarimų dėl jurisdikcijos negalima daryti prieš kylant ginčui. Be to, 630 straipsnyje nurodoma, kad tokie susitarimai yra leidžiami, jei jie padaromi po to, kai kyla ginčas.
Bylų, kurios aprašytos Teismų kodekso 631–633 straipsniuose, atveju teisinai susitarimai negali būti sudaromi.
Atsakymą į šį klausimą galima rasti atsakymuose į A ir B klausimus.
« Teismų jurisdikcija - Bendro pobūdžio informacija | Belgija - Bendro pobūdžio informacija »
Naujausia redakcija: 21-07-2006

